Katino pasakojimai mažiesiems
Lietuvoje daugėja vaikiškų paveikslėlių knygų. Jau turime keletą garsiosios anglės Beatrix Potter kūrinių iš vadinamosios „Triušio Petriuko serijos“, išpopuliarėjo švedo Sveno Nordkvisto Petsono tortas, išleistos dar dvi Panamos autoriaus Janošo knygos, atkreipia dėmesį Kregždutė sugrįžo ir Gražus triušio gyvenimas, kurias sukūrė PascaleVedere d’Auria ir Pierre Couronne… O visai neseniai pasirodė dar viena dėmesį patraukianti įspūdinga knyga – Aš ir mano žmogus*. Jos autorių – Sveno Hartmanno ir Thomaso Hartnerio – vardai mums dar negirdėti, tad šią knygą drąsiai galėtume laikyti tikru „Lietaus“ leidyklos atradimu. Knygos viršelyje – gyvenimu patenkinto, pievutėje su drugeliu besivoliojančio katino paveikslas. O ir pats pavadinimas – intriguojantis, dvelkiantis švelnia dviprasmybe.
Kaip ir daugumą paveikslėlių knygų, taip ir šią labai tinka skaityti vaikui kartu su suaugusiuoju. Klausydamasis katinėlio pasakojimų, vaikas gali išgirstą informaciją sieti ir lyginti su iliustracijomis. Tuo pačiu metu įtemptai dirba ir jo akys, ir ausys. Knyga turi tam tikrą psichologinę potekstę, susijusią su dar neskaitančio arba tai daryti tik pradedančio vaiko mąstymu, gebėjimu sieti girdimuosius ir regimuosius dalykus. Spalvoti piešiniai, suderinti su paprastu siužetu ir trumpais tekstais (savotiškomis miniatiūromis), yra įtaigios vaiko intelekto lavinimo pamokos. Juk augdamas vaikas pirmiausia pradeda tirti regimąjį pasaulį. O jo akis – labai pastabi! Suaugusieji fiksuoja tik bendrą paveikslo visumą (nes įprastos daiktų formos jų jau nebestebina), o vaikas pastebi net subtiliausias piešinių detales, maža to, interpretuoja jas labai originaliai! Viena dvejų metų mergaitė šią knygą „skaitė“ kartu su savo vyresne sesute. „Žiūrėk, katinėlio uodegytė nulūžo!“ – bakstelėjo mergytė pirštuku į pirmąją rainuotą žodžio raidę. Taigi, atrodo, vien tik estetinę funkciją atliekančios grafinės detalės neprasprūsta pro vaiko sąmonę ir tuojau pat susiejamos su bendru regimuoju kontekstu. Todėl šią knygą drąsiai galime pradėti skaityti vaikams nuo dvejų metų, t. y. nuo tada, kai vaikas pradeda kalbėti, atpažįsta ir gali įvardyti bent kai kuriuos aplinkos daiktus ir reiškinius. Tokia spalvotų paveikslų knyga jam – tikras tyrinėjimų lobis, taip pat ir pažinimo džiaugsmas.
Knygą iliustruoja kelių tipų paveikslėliai – tai dar vienas patrauklus jos ypatumas. Pirmasis tų tipų – spalvotų ir štrichinių piešinėlių derinimas, gana neįprastas iliustravimo būdas. Kai kurie grafiniai piešinėliai spalvinti pradėti, bet tarsi nebaigti, ir tai teikia įspūdį, kad išsiblaškęs dailininkas per skubėjimą darbo nebaigė… Tačiau akivaizdu, kad menininkas sąmoningai žaidžia tokiu stiliumi, norėdamas labiau priartėti prie vaiko nuovokos ir išprovokuoti jo reakciją.
Serijinis kitų paveikslėlių išdėstymas knygoje primena animacinių filmukų eskizus ir kuria tikrą komiksinių piešinių poetiką. Tokia iliustracija vaiko akyse dar labiau atgyja, jis gali sekti ir lyginti subtilią judesių, formų, įvairių kitų piešinio detalių kaitą.
Visai nuspalvinti piešiniai be jokio teksto per du puslapius – atvertime – iliustruoja ir apibendrina kiekvieną prieš tai skaitytą teksto temą. Tai tikri meniniai paveikslai, teikiantys estetinį pasigėrėjimą ir džiaugsmą tiek vaikams, tiek suaugusiesiems. Spalvų ir vaizdų turtingoje erdvėje kartu su vaiku verta surengti įdomų, gal net kiek jo mąstymą ir žinias provokuojantį atversto paveikslo aptarimą. Tuomet atsiskleidžia visa vaizduojamojo pasaulio visuma, visi spalvų potėpiai ir detalės, o juk kiekviena jų turi savo pavadinimą ir reikšmę – paklaustas vaikas tuoj pat jas ims aiškinti, o gal sužinos ką nors nauja iš jūsų, suaugusiųjų, aiškinimo!
Kaip nurodyta paantraštėje, knygos turinys – trumpi katino pasakojimai. Kitaip juos dar galėtume pavadinti vieno katino gyvenimo istorija. Čia vaizduojami įvykiai labai įvairūs: ir buitiniai, kasdieniški, ir „šventiniai“ (pavyzdžiui, kaip katinas Velykas šventė…), su didesnės ar mažesnės intrigos atspalviu. Tačiau kiekvienu atveju jie visi išlaiko bendrą pasakojimo intonaciją – komiškumą, kylantį iš paties knygos herojaus pozicijos. Juk pagrindinis veikėjas yra katinas, ir visas aplinkinis pasaulis, visi jame vykstantys įvykiai vertinami būtent jo, katino – labai egocentriškos ir pretenzingos būtybės, – žvilgsniu. Kitas, ne mažiau svarbus, nors ir „antraplanis“ knygos veikėjas yra katino Jakobo (kaip ir visi save gerbiantys katinai, taip ir šis turi vardą, ir labai neprastą!) šeimininkas, arba, kitaip sakant, jo (katino) žmogus. Paskaičius šią knygą, kyla valiūkiška mintis: tikrai įdomu, kas ką prisijaukina: žmogus katiną ar katinas žmogų? Ir kas kieno šeimininkas?.. Ir kas labiau stebisi poelgių keistenybėmis: žmogus savo augintinio ar atvirkščiai – tas augintinis savo žmogumi?..
Katinas Jakobas, kaip tikra asmenybė, turi nuomonę ir asmeninį požiūrį į daugelį gyvenimo dalykų. Pavyzdžiui, kad ir į kačių maistą: „Jis man niekada nieko dora neduoda! (…) Mano žmogus sako, kad jį sveika valgyti, bet man nusispjaut“ (p. 8).
Jakobas – naminis katinas, o svarbiausias naminių katinų bruožas, ko gero, tas, kad iš dyko buvimo dažniausiai jie tampa oriais filosofais: „Man reikia daug ką apgalvoti, nes tiek visko buvo. Taip pat net nežinau, ar man vėl pradėti kalbėti su savo žmogumi, ar ne“. Bet katinas Jakobas nėra intravertiškas padaras, jis smalsus ir gyvai domisi gyvenimu, verdančiu aplink jį tiek namų erdvėje, tiek už jų ribų. Kartais dėl savo nežaboto smalsumo jis patiria ne itin malonių nuotykių, tačiau kadangi yra labai orus, savo patirtį apibendrina „mokslinėmis“ išvadomis: „Dabar bent jau žinojau, kas yra šuo: jis leidžia trumpus kapotus žodžius, urzgia, nepadoriai mataruoja uodega ir vedžiojasi už virvutės savo žmogų. Aš su savo žmogumi taip niekada nepadaryčiau – juk ir jam reikia laisvės“ (p. 31). Argi ne „humaniškas“ katinas?! Be abejo, kartais tarp jo ir jo žmogaus kyla šiokių tokių nesusipratimų, ir tuomet katinas individualistas nepakenčia, kad su juo būtų elgiamasi, kaip kam patinka, lyg jo nuomonė ir valia nieko nereikštų! Taigi demonstruojamos tikros katiniškos savybės – jis yra nepriklausomas ir iš savo žmogaus reikalauja atitinkamos pagarbos ir besąlyginio dėmesio. „Mano žmogus vėl ėmė mane gražiai šnekinti ir traukti už virvės, užnertos ant mano kaklo, bet aš nejudėjau iš vietos. Kodėl jis taip elgiasi? Aš jam to greitai neatleisiu! Jau buvau bepradedąs kurti planus, ką darysiu namie, kad jam daugiau nešautų į galvą su manim taip nesiskaityti“ (p. 35).
Kartais katinui žmogaus veiksmai atrodo beprotiškai keisti ir nepadorūs, jis jų nesupranta ir įvardija, vertina pagal savo supratimą. Mažamečiam vaikui tai gali sukelti pasitenkinimo jausmą, kad jis už „neišmanėlį“ katiną kur kas protingesnis, nes žino, kaip pavadinti tuos daiktus ar reiškinius, kurie katinui mažai pažįstamam pasauly atrodo dar visai nauji. Todėl jis įvardija juos „sava“ kalba: „Iš viršaus krinta vanduo ir toks baltas daiktas, bet jis ilgai neužsiguli“ (apie pirmąkart iškritusį sniegą, p. 66). O štai kaip samprotauja katinas, pirmąkart atsidūręs mašinoje: „Namie medžiai visuomet ramiai stovi vietoje, judėdavo nebent jų lapai, o šitie! Jie taip greitai švilpdavo pro šalį, kad vos spėjai dairytis!“ (p. 36). Dažnai katino Jakobo mąstymas atrodo labai artimas mažų vaikų mąstysenai ir kalbėjimo būdui – daug komiškų palyginimų ir originalių pavadinimų: „šlamukai“ – nukritę spalvoti lapai, drugeliai – „skraidančios gėlės“, medžių lapai – „maži žali taškai“, o paukščiai, anot katino Jakobo, – tai tokie „maži ciepsintys kamuoliukai“ ir t. t.
Jaudinanti katino kaip gyvūno ypatybė – jautrus reagavimas ne tik į aplinkos reiškinius, bet ir į savo žmogaus nuotaikas ir jausmus: „Mano žmogus dar miegojo ir aš nenorėjau jo žadinti. Mat jis vis dar labai liūdnas. Tad jau geriau tegu pamiega, nes jis ir mane užkrečia savo liūdnumu“. Apskritai katinas „nejučia“ papasakoja ir savo šeimininko istoriją, santykius su žmogumi, kurio „ilgi plaukai“, kuris „kitaip kvepia“ ir „kalba plonai“. Prie teksto (p. 17) nupieštos vyriška ir moteriška kojos, ant kurių įsitaisęs Jakobas, kaipmat leidžia mažajam klausytojui (skaitytojui) pasijusti už pasakotoją nuovokesniam.
Visi katino nuotykiai bei samprotavimai netiesiogiai kviečia vaiką „pafilosofuoti“ drauge su juo. Gyvūno pasakojimai jam gali atrodyti juokingi, gal kai kurie, jo akimis, kvailoki, tačiau kiekvienu atveju pagrindinis knygos tikslas būtent ir yra patraukti ir išlaikyti vaiko dėmesį, suintriguoti, teikti elementarių žinių apie supantį pasaulį, o sykiu lavinti jo mąstymą, intelektą, jausmus.
_______________________________
* Hartmann, Sven, Hartner, Thomas. Aš ir mano žmogus / iš vokiečių k. vertė Teodoras Četrauskas. – Vilnius: Lietus. – 2000. – 80 p.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2001 Nr. 2 (18)
