„TA KNYGELĖ VAIKAMS LABAI PATIKO“

Pirmoji iliustruota grožinės lietuvių vaikų literatūros knyga – vyskupo Motiejaus Valančiaus didaktinių apsakymų rinkinys Vaikų knygelė – buvo išleista 1868 m.¹ Karlo Albreghso ir Ko spaustuvėje Tilžėje, netrukus po spaudos lotynišku raidynu uždraudimo. Pragaištingos istorinės aplinkybės ir įžymus, lietuvių kultūrai įvairiopai nusipelnęs apsakymų autorius savaime svarbų pirmumo faktą daro dar reikšmingesnį. Nors Vaikų knygelė žinoma kaip išskirtinis XIX a. antrosios pusės iliustruotos lietuviškos knygos pavyzdys, dailėtyros požiūriu ji plačiau nagrinėta nebuvo.

Nežinomas dailininkas specialiai jai nupiešė penkiolika puslapinių iliustracijų, kurios litografijos technika buvo atskirai atspaustos storesnio rusvo popieriaus įklijose ir nuspalvintos akvarele. Visiems apsakymams, išskyrus du, tenka po paveikslėlį. Trumpas paaiškinantis užrašas, būdingas senosios knygų grafikos elementas, iš karto kiekvieną paveikslėlį iliustratyviai susieja su atitinkamu knygos tekstu.

M. Valančius, didaktinio lietuvių apsakymo pradininkas, stengėsi diegti skaitytojams krikščioniško tikėjimo tiesas, Dekalogu pagrįstas moralines vertybes, skatino pamaldumą, sąžiningumą, darbštumą, meilę bei atjautą viskam, kas gyva, ir už gerus darbus žadėjo Dangaus atpildą. Tačiau knygelės pratarmėje autorius pabrėžė pasaulietinį jos turinį, net priešpriešino maldaknygėms. Sakydamas, kad „vos ne visuomet vaikai, elementorių praėję, tuojau kimba į Aukso altorių“, džiaugėsi parašęs „pasakų knygelę, kurią vaikai skaitydami nesiilgės“.

Apsakymams (autorius juos vadina pasakomis) būdingi didaktinės prozos ypatumai, racionaliai dėstomiems įvykiams trūksta sudėtingesnės intrigos, o veikėjai atrodo kaip vienpusis ydų arba dorybių įsikūnijimas. Vis dėlto M. Valančius laikomas vienu iš realizmo lietuvių vaikų literatūroje pirmtakų, kuris sukūrė ir pirmuosius realistinius vaikų portretus². Liaudiška, vaizdi bei žodinga rašytojo kalba, žemdirbių gyvensenos ir aplinkos pažinimas, tikrų geografinių vietų ir istorinio laiko įvardijimas suteikia apsakymams įtaigių realistinių spalvų.

Vaikų knygelės paveikslėliai artimi M. Valančiaus stiliui. Jie ne vien elementariai iliustruoja pamokomas apsakymų vietas, bet kartu tikroviškai perteikia kaimo buities vaizdus, valstiečių vaikų tipažą, lietuvišką kraštovaizdį, etnografines Žemaitijos realijas. Itin autentiškos detalės (žema žemaitiška koplytėlė, kapinaičių stogastulpis, medinių trobų vidus bei rakandai, tautiniai moterų drabužiai) leidžia numatyti vietinę iliustruotojo kilmę. Deja, neturime jokių žinių, kas jis toks.

XIX a. ir Vakarų Europos vaikų knygų iliustruotojai dažnai yra anonimai. Knygose būdavo nurodomos tik plačiau žinomų dailininkų pavardės. Vaikų knygelės iliustruotojas šiai kategorijai, matyt, nepriklausė. Kita vertus, jo, kaip ir M. Valančiaus, pavardė galėjo būti leidinyje neįrašyta grynai konspiracijos sumetimais.

Nedidelis iliustracijų, kaip ir pačios knygos, formatas, smulkios vaizduojamų personažų figūros trukdė juos bent kiek individualizuoti. Tokios užduoties dailininkas sau nekėlė, nors rašytojas yra pateikęs ryškių, net hiperbolizuotų, veikėjų išorės charakteristikų. Iliustracijose juos pirmiausia apibūdina ne skirtingi išvaizdos bruožai, o elgsena, tam tikros siužetinės situacijos. Atskiri pagrindiniai kai kurių apsakymų veikėjai paveikslėliuose rodomi veiksmo, išryškinančio teigiamas ar neigiamas jų savybes, metu: geroji Onelė plauna elgetai kojas, Petronėlė meiliai gano savo aveles, Prancė paukštvanagėlis stačia galva krinta iš eglės. Apsakymų „Mikė melagėlis“, „Jonis ir Kerdžius“, „Melninkas“ iliustracijose komponuojamos didesnės, siužeto saitais susietos veikėjų grupės.

Personažai piešiami natūralioje valstietiškoje aplinkoje, dažniausiai erdvaus gamtovaizdžio fone, nors, pasak Vandos Zaborskaitės, „M. Valančiaus prozoje nėra peizažo, nei to, ką vadiname gamtos jausmu“³. Paveikslėlių autorius, matyt, tą jausmą turėjo. XIX a. dailėje iš viso mėgta piešti kaimo peizažą, dažnai su valstiečių figūromis. Nuotaikingoje „Niektikėjimų“ iliustracijoje dailininkas sukūrė romantinį mėnesienos nušviestą kapinaičių vaizdą. Apsakymo „Vaikai neklausantys“ paveikslėlyje upės vandenys (tekste minimas Nemunas) ir aukštas smėlėtas krantas atrodo nupiešti tiesiai iš gamtos, o mažos neklaužadų figūrėlės valtyje vos įžiūrimos. Panašios stafažinės figūros matyti ir piešinyje, vaizduojančiame bažnyčią. Tai nėra apsakyme „Mielaširdinga ponia“ įvardytoji Šiluvos bažnyčia, dailininkas gal ir nežinojo, kaip ji atrodo. Jo nupieštas paprastų formų vienanavis mūrinis pastatas su gotikos elementais giminingas nedidelių Mažosios Lietuvos gyvenviečių bažnytinei architektūrai. Ši bažnyčia ir kitos interjeras su vestuvininkais prie altoriaus (apsakymas „Magdė“) vaizduoja epizodinius, vienu ar keliais sakiniais paminėtus momentus. Abu paveikslėliai svarbūs ne tiek apsakymams, kuriuos iliustruoja, kiek M. Valančiaus knygelės visumai. Bažnyčios įvaizdis čia apibendrintai išreiškia katalikybės idėją, kurią ganytojiškai skelbė rašytojas vyskupas.

Grynai religinės ikonografijos motyvas yra tik „Dievobaimingo vaikelio“ iliustracijoje. Tai angelas ant žirgo, pasak M. Valančiaus, „pasiųstas nuo Viešpaties dėl išmokymo Simelės, kaip reikia melstis“. Žemas horizontas ir danguje išryškintas debesų piešinys teikia regėjimui didybės. Tokiame fone paveiki ir maldai atsiklaupusio dievobaimingojo Simės figūrėlė.

Poteriauti ragina ir pirmoji Vaikų knygelės iliustracija frontispise. Joje ir dar dviejuose paveikslėliuose veikėjai vaizduojami kaimo trobų viduje, tačiau buitinę aplinką dailininkui piešti sekėsi prasčiau negu gamtinę. Blankesnė ir šių iliustracijų kompozicija, tuštoka trobų erdvė.

Antraštiniam krikščioniškos dvasios leidinio lapui parinkta standartinė angelo, skaitančio vaikams knygą, vinjetė. Prie jos dera ir miniatiūrinės politipažinės užsklandos – ženkliškos angeliukų galvutės. Lietuviškoje ano meto spaudoje vis tie patys puošybos elementai dažnai buvo vartojami įvairaus turinio bei paskirties leidiniuose. Konkrečiam tekstui kurtos ir glaudžiais prasminiais bei stilistiniais ryšiais su juo susijusios Vaikų knygelės iliustracijos – naujas dalykas.

Ypatingo išraiškingumo iliustracijoms teikia spalvos. Vyrauja įvairių atspalvių žali laukų, kalvų, medžių ir žolynų tonai. Žmonių figūros išsiskiria ryškiomis raudonos, mėlynos, žalios, kartais geltonos spalvos drabužių dėmėmis. Žydrai nudažytame dangaus plote ties horizontu visur palikta baltų debesų juosta. Tik minėtoje angelo regėjimo iliustracijoje jie plačiau išsidriekę ir parausvinti, nes kompozicijoje atlieka svarbų vaidmenį. Atskiruose knygos egzemplioriuose įklijų spalvinimas šiek tiek įvairuoja: spalvinant ranka, kitaip būti ir negalėjo. Toks vaikų knygų iliustracijų tiražo spalvinimas, XIX a. paplitęs daugelyje kraštų, lietuviškame leidinyje buvo naujovė. Antrojoje amžiaus pusėje vis labiau įsivyravo spalvotos litografijos.

Palyginti su lietuvių spauda, kaimynių tautų – vokiečių, lenkų, rusų – vaikų literatūra bei jos iliustravimas XIX a. pažengė nepalyginti toliau. Povilas Reklaitis, pirmasis ir iki šiol vienintelis iš dailės istorikų paskelbęs nedidelį straipsnelį apie M. Valančiaus knygelės iliustracijas, kartu trumpai aptarė ir svarbiausius bendros vaikų knygų istorijos momentus⁴. Tarp kitų klasikinių šio žanro Vakarų Europos leidinių jis neatsitiktinai mini 1865 m. išleistus garsaus vokiečių humoristo, dailininko ir poeto Wilhelmo Buscho Maksą ir Moritzą bei Lewiso Carrollo Alisą stebuklų šalyje su Johno Tennielo iliustracijomis. Jie chronologiškai artimi M. Valančiaus knygelei. Galėtume pridėti dar vieną įžymų jos amžininką – Gustavo Dore’s 1862 m. iliustruotą Charles’o Perrault pasakų leidinį. Šių dabar visame pasaulyje žinomų knygų, išleistų Vokietijoje, Anglijoje ir Prancūzijoje, iliustracijos, be abejo, pranoksta kuklius to paties septintojo dešimtmečio M. Valančiaus knygelės paveikslėlius. Vis dėlto, nors ir skurdžiai atrodančių tarptautiniame garsių vardų bei meistriškų kūrinių kontekste, jų vieta lietuvių iliustracinės grafikos raidoje ypatinga. Tai buvo pirmoji taip iliustruota ne tik vaikų, bet ir visos grožinės lietuvių literatūros knyga.

Jos iliustracijos ženklina ir demokratinės vaikų vaizdavimo tradicijos lietuvių dailėje pradžią. Knygelė skirta kaimo vaikams ir kalba apie jų gyvenimą. Autorius savo veikalų sąraše kaip reikšmingą dalyką pažymi: „Ta knygelė vaikams labai patiko“⁵. Turbūt čia nemažas ir spalvingų, lengvai suprantamų jos paveikslėlių nuopelnas. Manyčiau, kad ir išleisti ją iliustruotą – paties M. Valančiaus sumanymas. O kas iliustracijas parūpino, galima tik spėlioti. Vargu ar pats apsakymų autorius. Gausiame jo archyve tyrėjai šiuo klausimu kol kas neaptiko jokio pėdsako⁶. Greičiau iliustracijas užsakė spaustuvininkas Albreghsas arba M. Valančiaus raštų leidyba rūpinęsis Johannas Zabermannas, Tilžės katalikų parapijos klebonas. Jo, draudžiamųjų lietuviškų knygų parengėjo, veikla dar mažai tirta⁷.

Liaudiškumu, kaimo buities tematika Vaikų knygelės paveikslėliai skiriasi nuo daugelio XIX a. antrosios pusės kitų kraštų vaikų knygų iliustracijų, kuriose vyravo miesto gyvenimo vaizdai, idiliškos buržuazinės šeimos scenos. Sentimentalūs žanriniai siužetai, idealizuoti vaikų atvaizdai ypač būdingi Vokietijos paveikslėlių knygoms, kurios Tilžėje turėjo būti daugiau ar mažiau žinomos. M. Valančiaus knygelės iliustracijose, kaip ir jo prozoje, – nė lašo sentimentalumo. Tačiau savo atlikimo maniera, smulkiu, plonu štrichu, marginančiu visa, kas pavaizduota, jos siejasi su bendraisiais stilistiniais to meto iliustracinės grafikos bruožais.

Iliustracijų meninė kokybė geriausiai matyti aštuoniuose atskirai įrėmintuose Vaikų knygelės paveikslėliuose, saugomuose Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Rankraščių skyriuje (Felicijos Bortkevičienės archyvas, F. 68). Tai galėjo būti pirminis spalvinimo pavyzdys, nes, palyginti su dauguma tiražo iliustracijų, jos atliktos jautriau, per skaidrų akvarelės dažą persišviečia smulkutis piešinio štrichas. Paveikslėlių priklausymas F. Bortkevičienei neturėtų stebinti žinant jos ryšius su knygnešiais ir tilžiške Morta Zauniūte⁸.

Spaudos draudimo sąlygomis lietuvių iliustracija negalėjo plėtotis. Vėlesni, kiek sutrumpinti, taip pat Mažojoje Lietuvoje išleisti Vaikų knygelės leidimai buvo neiliustruoti. Tiesa, kontrafakcinio 1891 m. leidimo viršelyje yra religinis paveikslėlis „Viešpats Jėzus laimina vaikelius“.

1918 m. Šv. Kazimiero draugija Martyno Kuktos spaustuvėje Vilniuje pakartotinai išleido Vaikų knygelę su pirmojo leidimo iliustracijomis, dabar jau spalvotai atspaustomis graverio Chonono Laskovo litografijoje⁹. Deja, spaudos kokybė prastoka. Be to, kiek padidinus knygos formatą, padidintos ir iliustracijos, jų apačioje pripiešiant pirmąjį planą, o viršuje priduriant dangaus ir lubų. Panašiai praplėtus ir šoninius iliustracijų kraštus, buvo neleistinai pakeistas pirminis erdvės ir figūrų santykis. Naujas spalvoto viršelio piešinys primena Petro Rimšos viršelio Klemenso Skabeikos elementoriui Kas skaito rašo – duonos neprašo (1915) motyvą, kuris savo ruožtu plėtojo to paties autoriaus skulptūros „Lietuvos mokykla 1864–1904“ idėją. Tačiau mėgėjo ranką išduodanti eklektiška Vaikų knygelės apdaro kompozicija nė iš tolo neprilygsta dekoratyviai stilizuotam minėtojo elementoriaus viršelio įvaizdžiui.

1928 m. Kaune „Sakalo“ bendrovės išleistą Vaikų knygelę iliustravo pasižymėjęs to meto vaikų literatūros iliustruotojas Kazys Šimonis (1887–1978). Toliau plėtodamas pirmuosiuose XIX a. jos paveikslėliuose pradėtą liaudišką kryptį, jis atkartojo ir kai kurias juose pavaizduotas scenas. Veikėjų figūras piešė stambesniu planu, fragmentiškiau perteikė buitinę aplinką, kraštovaizdį. Tačiau dauguma veikėjų, ypač vaikai, sustingę vienodomis pozomis, tebestokoja individualių bruožų. Be to, tipažu jie labai panašūs į K. Šimonio pasakų iliustracijų personažus. Itin šimoniškas, idealizuotas lietuvaitės tipas – gerosios Onelės atvaizdas to paties pavadinimo M. Valančiaus apsakymo iliustracijoje. Be penkių aitriai spalvotų puslapinių įklijų, knygoje yra mažesnių nespalvotų piešinių. Po iliustracijomis įrašytos teksto citatos vis dar buvo įprastos ano meto lietuviškiems leidiniams.

Minėtinas dar vienas iliustruotas Vaikų knygelės leidimas, kurį 1978 m. Putname (JAV) išleido išeivių vaikų žurnalas „Eglutė“. Knygos atsklandos ir užsklandos, kaip ir viršelis, menkai siejasi su M. Valančiaus apsakymais ir, atrodo, buvo tiesiog parinktos iš „Eglutės“ iliustracijų (autorystė nenustatyta). Daugiau dėmesio nusipelno 1952 m. taip pat JAV „Gabijos“ leidyklos išleistos M. Valančiaus knygelės viršelis, kurį sukūrė Vytautas Kazimieras Jonynas (1907–1997). Meistriškas viršelio piešinys, regis, nubrėžtas iš karto, tik retkarčiais atitraukiant pieštuką nuo popieriaus. Laisva baltų bei pilkų plotmių konfigūracija raudoname fone kiek primena kryžių. Dailininkui būdinga moderni piešinio ir kompozicijos samprata, tačiau viršelyje sukurtas baso piemenuko su atversta knyga rankose įvaizdis – tradicinis. Lietuvių vaikų knygų grafikoje jis ne kartą pieštas pradedant XIX a. pabaigos–XX a. pradžios elementorių viršeliais, baigiant šiuolaikinės vaikų poezijos iliustracijomis¹⁰. O pats piemenėlio motyvas pirmą kartą atsirado kaip tik M. Valančiaus knygelės paveikslėliuose, nors, išskyrus „Petronėlės“ iliustraciją, dar nebuvo ryškiau įprasmintas.

Tarybiniu laikotarpiu 1976 m. „Vaga“ išleido šešių M. Valančiaus apsakymų vaikams knygutę Mikė melagėlis, kurią iliustravo Edmundas Žiauberis (1932–1985). Rupios, apibendrintos raižysenos jo iliustracijos, sukurtos spalvotų linoraižinių technika, ir ornamentinės vinjetės būdingos tuo metu lietuvių grafikų pamėgtai liaudiškai stilistikai. Kiekvienas apsakymas turi siužetinę atsklandą ir puslapinę iliustraciją. Čia, kaip ir pirmojo Vaikų knygelės leidimo paveikslėliuose, veikėjai daugiausia piešiami gamtos aplinkoje, peizažo fone. Atsiranda net metų laikų apraiškų – medžiai pusnynuose, vėjo blaškomi rudens lapai, pavasarį pražydusios pienės ir lizdelyje padėti kiaušinėliai. Viena iš geriausių iliustracijų, vaizduojanti paukštgaudį Prancę krintantį iš eglės, bemaž pakartoja didaktiško 1868 m. paveikslėlio motyvą. Šios gamtosaugines M. Valančiaus idėjas keliančios iliustracijos fragmentas panaudotas ir antrojo Mikės melagėlio (1980) leidimo viršeliui.

Paveikslėlių knygą tuo pačiu Mikės melagėlio pavadinimu 1991 m. „Vyturiuko“ serijoje išleido „Vyturio“ leidykla. Realistinėmis akvarelėmis ją iliustravo anksti miręs talentingas grafikas Audrius Puipa (1960–1997). Šį kartą knygelėje tik du M. Valančiaus apsakymai („Mikė melagėlis“ ir „Vaikai neklausantys“) drauge su gausiomis kiekviename puslapyje ar atlankose įvairiai komponuotomis iliustracijomis. Tai tikra paveikslėlių knyga, kurioje iliustruotojas nuosekliai perteikia įvykių seką, visus veikėjų nutikimus.

Puipa savaip interpretavo M. Valančiaus prozą, ryškino sodraus realizmo pradmenis, pasakojimo konkretumą, kartais ir humoro spalvas. Kruopšti, tikrovės iliuziją kurianti dailininko maniera, jo kūrybos metodas gerai tiko stilistinėms M. Valančiaus apsakymų ypatybėms atskleisti.

Savo kūrinių veikėjus A. Puipa dažniausiai piešė iš natūros, jam pozuodavo šeimos nariai ir pažįstami. Siekdamas tiksliai pavaizduoti įvairius objektus ar gyvūnus, jis naudojosi fotografijomis, specialių leidinių bei atlasų reprodukcijomis. Pavyzdžiui, Mikės melagėlio iliustracijose, piešdamas kaimo trobas ir ūkinius pastatus, tvirtai suręstus sienojus ir šiaudinius stogus, tvoras ir aptvarus, jis rėmėsi Lietuvių liaudies meno tomuose sukaupta etnografine medžiaga. Pats įsijautęs į vaizduojamą aplinką, dailininkas stengėsi ir skaitytoją į ją įtraukti. Daugelį kompozicijų, sakytum, nukerta apatinis knygos bloko kraštas, ir kiekvienas, žiūrintis į iliustracijas, tarsi atsiduria menamoje, už puslapio ribų esančioje jų erdvėje. Vaikus jos turėtų sudominti ir gausiais, įtaigiai pavaizduotais valstietiškos aplinkos dalykais. Čia ir kaimiškas vežimas, žemės ūkio padargai, kubilai, pintinės, ir naminiai gyvuliai bei paukščiai, kuriuos pravartu pažinti mieste augantiems dabartiniams vaikams. Čia „kaip gyvi“ ir nuolatiniai jų bičiuliai – katinėliai ir šuneliai.

Šiame arti gamtos esančiame kaimo pasaulyje sukiojasi ir M. Valančiaus aprašyti vaikai. Net septyniose iliustracijose piešiamas išdaigininkas Mikė melagėlis. Jo paveikslui pozavo dailininko draugų sūnus, todėl herojus turi portretinių bruožų. Individualizuoti ir kiti veikėjai, jų išraiška psichologiškai pagrįsta.

M. Valančiaus apsakymų iliustracijos siejasi su visa A. Puipos kūryba. Jo buitinio žanro akvarelėms ir litografijoms būdinga ta pati tikroviškų detalių gausa, fotorealizmo bruožai, nesvetima ir kaimo tematika („Tvartas Šešuoliuose“, „Kiaulės pjovimas Šešuoliuose“, „Avies kirpimas“). Tiesa, lakštinėje grafikoje A. Puipa mėgo netikėtais fantazijos proveržiais ar kompozicijoje įrašytais komentarais įsibrauti į vaizduojamą realybę, o iliustruodamas M. Valančių liko perdėm tikroviškas. Su nepagražinta kaimo kasdienybe asocijuojasi net rusvai pilkas, tarsi žemės spalvų, iliustracijų koloritas.

Visiška priešingybė – 1996 m. „Spindulio“ išleista adaptuota paveikslėlių knyga Mikė melagėlis, kurią iliustravo Juozas Kvietinskas. Tai tipiškas populiarios (masinės) kultūros, pastarąjį dešimtmetį stipriai paveikusios lietuvių vaikų knygas, pavyzdys. Pritaikant M. Valančiaus apsakymą ankstyvajam skaitymui, supaprastintai atpasakotas vienas jo fabulos epizodas, o iliustracijose gausu mažylių mėgstamo disnėjiško stiliaus klišių. Plačiaskruostis, mėlynakis Mikė bei idiliška jį supančių avinėlių, ančiukų, pelyčių, varlyčių ir kitų gyvūnėlių draugija primena šimtus tokio tipo iliustracijų įvairių kraštų paveikslėlių knygose. J. Kvietinsko maniera išsiskiria nebent stambiomis figūromis ir grubiomis kontūro linijomis. Panašiai jis iliustravo ir daugybę adaptuotų lietuvių liaudies pasakų.

Kiekvienas naujas bandymas iliustruoti M. Valančiaus Vaikų knygelės apsakymus siejasi su vis kitu lietuvių grafikos raidos tarpsniu, įvairiais tolydžio kitusiais jos stiliaus bruožais. Nevienodas ir kelių kartų dailininkų požiūris į iliustruojamą tekstą. Antra vertus, jų iliustracijos atskleidžia pačioje M. Valančiaus prozoje slypinčias įvairių interpretacijų galimybes. Nuo pat pirmųjų Vaikų knygelės paveikslėlių vaizduotas numanomas gamtinis apsakymų vyksmo fonas kas kartą kitaip papildo tekstą. A. Puipos iliustracijose, be to, išryškinta buitinė, daiktiškoji senojo kaimo aplinka. Jose atsiranda ir pilnakraujis vaiko paveikslas.

Nors ne itin gausi, bet daugiau kaip šimtą metų apimanti Vaikų knygelės apsakymų iliustravimo istorija rodo, kaip plėtojosi kaimo vaiko vaizdavimo tradicija (net J. Kvietinsko iliustracijose svarbiausi Mikės atributai – piemens botagėlis ir žemaitiškos klumpės). Pirmojo M. Valančiaus knygelės leidimo paveikslėliai stovi prie tos tradicijos ištakų. Jie autentiškiausiai išreiškia apsakymų dvasią, nes yra pažymėti tos pačios kaip ir tekstas epochos ženklu. Mūsų kultūros atmintyje jie augte suaugę su M. Valančiaus vaikų kūryba.

Bibliografams žinoma trylika Lietuvos ir užsienio bibliotekose esančių 1868 m. Vaikų knygelės egzempliorių. Švenčiant Motiejaus Valančiaus 200 metų jubiliejų, vertėtų pagalvoti apie faksimilinį šio reikšmingo, bibliografine retenybe tapusio leidinio išleidimą.

_____________________________________

¹ M. Valančius savo užrašuose teigia, kad Vaikų knygelė parašyta ir išleista 1864 m., tačiau bibliografai pirmuoju laiko 1868 m. leidimą.

² Auryla V. Lietuvių vaikų literatūra. Vilnius: Vaga, 1986. P. 43.

³ Zaborskaitė V. Margas Motiejaus Valančiaus prozos pasaulis // Valančius M. Vaikų knygelė: Apsakymai, apysaka, patarlės. Vilnius: Vyturys, 1992. P. 9.

⁴ Reklaitis P. Pirmoji lietuviška iliustruota knyga vaikams // Aidai. 1969. Nr. 9. P. 420.

⁵ Motiejus Valančius: Žemaičių vyskupas. Pastabos pačiam sau. Vilnius: Baltos lankos, 1996. P. 158.

⁶ Specialiai šiuo klausimu domėjosi V. Merkys, kapitalinės monografijos apie M. Valančių autorius, tačiau ir jam nepavyko atskleisti Vaikų knygelės iliustruotojo, todėl net suabejojo vietine jo kilme. Mažosios Lietuvos spaudos žinovas D. Kaunas mano, kad iliustruotojas turėjo būti iš Tilžės kultūrinės aplinkos, gal net iš K. Albreghso firmos dalininkų.

⁷ Rabačiauskaitė A. M. Valančiaus talkininkas // Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Literatūra. Vilnius, 1978. T. 20 (1). P. 77.

⁸ V. Ž. [Žukas V.] Bortkevičienė Felicija // Knygotyra: Enciklopedinis žodynas, Vilnius: Alma littera, 1997. P. 70.

⁹ Viršelyje nurodyta: „1919 metai; H. Laskovo litografija“.

¹⁰ Plačiau žr.: Korsakaitė I. Vaiko paveikslas lietuvių vaikų knygų grafikoje // Žmogus ir aplinka XX a. Lietuvos dailėje. Vilnius: Academia, 1992. P. 11–32.

 Žurnalas „Rubinaitis“, 2001 Nr. 2 (18)