Į VAIKYSTĖS SODUS SU KNYGA…

– Esate daug ir šiltai rašiusi apie knygą – įvairialypę, ypatingą, neišmatuojamą erdvę, kuriai pažinti neužtenka žmogaus gyvenimo. Kaip į Jūsų pasaulį atėjo knyga? Kada ir kaip atsivėrė literatūros pasaulis – su mamos ar močiutės sekamomis pasakomis, balsu skaitomomis knygelėmis?

– Atsakydama turėčiau grįžti į gimtuosius namus. Esu kilusi iš paprastos Zanavykijos ūkininkų šeimos, pagrandukas, tarp daug vyresnių keturių brolių ir dviejų seserų. Tėvai ir broliai, dirbę stambaus ūkio sunkius darbus, užsiėmę gausios šeimos ir jos mokslinimo rūpesčiais, ne visad ištarpuodavo laiko ir jėgų skaitymui. Prie knygos, ypač prie laikraščio dažniau juos matydavau šventadienių pavakarėmis, rudens ir žiemos vakarais.

Motina Petronėlė išmoko skaityti „per save“, anksti ištekėjo ir ant jos pečių gulė visi darbai, bet klėtyje, didžiuliame kupare, šalia drobių rietimų, šventadienių skepetaičių buvo laikomos maldaknygės, šventųjų gyvenimo aprašymai. Esu aptikusi ir Vydūno kūrinių, tarp jų – Gimdymo slėpinius, matyt, slėptus nuo paauglių dukterų.

Daugiau pasaulio matęs (kasęs Škotijoje anglis), prasišvietęs, visuomeniškos prigimties ir interesų buvo tėvas Juozas. Anot namiškių, jo būta labiau knygos naudos nei ūkio darbų žmogaus. Jis dar nuo XX a. pradžios prenumeravo kelis periodikos leidinius („Šaltinį“) ir pirko daugiausia ūkiškas knygeles.

Tėvo netekau būdama penkerių metų, ir jis negalėjo man padėti. Tačiau jo sukauptos namų bibliotekos leidinius, ypač įrištus storus periodikos komplektus vaikystėje dažnai esu varčiusi ir skaičiusi. Laikraštį ir žurnalą – gal net anksčiau nei knygą.

Mano interesą knygai labiau diegė ir ugdė mokykla, kukli antrame ūkininko trobos gale įsitaisiusi Švediškių kaimo pradžios mokykla su dar kuklesne bibliotekėle. Bet šiai mokyklai, jos mokytojai Antanaitienei, šiai bibliotekai esu dėkinga už daugelį ten gautų ir perskaitytų vaikiškų knygelių.

Jas mokytoja dalydavo po pamokų. Ji iškeldavo iš spintos paimtą knygelę aukštyn, o mes, mokinukai, balsu arba irgi pakėlę ranką, prašydavome patikusios. Prisimenu, visi norėdavome storų knygų, kad skaitymo užtektų ilgiau. Gavę plonutę, kol eidavome namo, ant griovio kranto pasisėdėdami ir įveikdavome. Šitaip perskaičiau ne tik K. Binkio Joną pas čigonus, B. Buivydaitės Auksinį batelį, A. Diuma Grafą Montekristą, H. Loftingo seriją apie daktarą Dolitlį, J. Mackevičiaus-Nord Peliukės Micės laiškus, Samojedų berniuko nuotykius, M. Springborn Paskutinį prūsų sukilėlį Herkų Mantą, J. Svifto Guliverio keliones, bet ir visas ten buvusias pasakų knygas.

Namie būčiau neturėjusi ko skaityti, jeigu, dar mokydamasi pradžios mokykloje, nebūčiau atradusi vyresniųjų seserų gimnazisčių knygų. Iš jų kai ką įdomesnio „pasiskolindavau“ paslapčiomis. Užsikvempusi rijau ir Pompėjos žlugimą, ir Raupsuotąją, G. Bitės-Petkevičaitės Ad astra, ir šv. Teresėlės gyvenimą. Skaičiau ne tik man užprenumeruotą „Žvaigždutę“, bet ir „Moterį“, „Naująją vaidilutę“, „Mokslo dienas“, „Ateities spindulius“. Dar ir šiandien stebiuosi, kaip mažoje vaiko galvelėje sutilpo ir taikiai sugyveno tokia įvairi ir chaotiška lektūra. Visas perskaitytas knygas registravau skaitymo dienoraštyje, kuris karo metais pasimetė.

Beje, literatūros pasaulis atsivėrė ne tiek iš tų pirmųjų knygelių, bet – gal labiau ir anksčiau – iš dainų, dar nemokant skaityti, o klausantis. Kaip sakoma, mažas išmoksta prisiklausydamas. Menu, kaip mamytė dainuodavo jos ypač mėgstamo poeto Prano Vaičaičio Lakštingalėle…, Yra šalis, kur upės teka, liaudies dainas. Vakarais ar per talkas toli skambėdavo brolių ir šeimynykščių traukiamos Ant tėvelio dvaro, Bijūnėlis žalias, Ar aš tau, sese, nesakiau…

Mažaraščiam kaimo žmogui dainuoti buvo tas pat, ką skaityti, ir, anot Vaižganto, jį „dainos privedė prie rašto mokslo“.

– Gal galėtumėte nupasakoti, kaip plėtėsi Jūsų pasirenkamos literatūros erdvė – nuo pasakų, nuotykinių romanų, sentimentalių meilės romanų?

– Kaip ir visi vaikai, mėgau pasakų klausytis, paskui – pati jas skaityti. Vaikams ir vaikaičiams esu jas sekusi, kaip išsitarė mūsų mažasis Simonas, „iš burnytės“, ne iš knygų. Renku ir komplektuoju savo ir kitų tautų pasakų rinkinius. Taigi literatūros erdvė man prasiskleidė ir iš pasakų. Galbūt mano vaikystės ir paauglystės lektūrą aplenkė nuotykių ir kriminalinė (detektyvinė) literatūra: ir K. Majus su Vinetu, ir Zevaco, J. Pilyponio ar kita „pinkertoninė“ knyga. Ji kažkaip tada manęs neužkliudė, ir iki šiol jos neskaitau. Tai gal labiau berniukų lektūra, nors, regis, tokio pobūdžio literatūra toli gražu nesvetima ir mergaitėms.

Bet paauglystėje neišvengiau meilės romanų, pirmiausia H. Mniszek kūrybos spąstų. Įkliuvusi į juos, neilgai, trumpam ten užsibuvau. Manau, kad galbūt nuo tų meilės romanų, skaitytų paauglės metais, nejučiomis buvo permestas tiltelis į vadinamąją mergaičių ir moterų literatūrą. Ligi šiol labai mėgstu jaunystėje surastą didžiųjų skandinavių moterų (S. Undset Kristina, S. Lagerlöf, paskui A. Lindgren ir kt.) kūrybą. Jos kerai laikui bėgant neišsimagnetino, kaip esti su kitų rašytojų kūriniais.

Pirmaisiais pokario metais iš turtingos bendramokslio M. Unguraičio tėvo bibliotekos gavau susipažinti su XIX a. rusų klasika (L. Tolstojumi, I. Turgenevu ir kt.). Bet 14–15 metų mergaitei F. Dostojevskį skaityti buvo tikrai per anksti. Tačiau įveikiau T. Dreizerį ir žavėjausi juo, ypač romanu Sesuo Keri.

– Kokias vaikystės knygas ryškiausiai pamenate? Ar didžiausią įspūdį padarė turinys, ar tik gražios iliustracijos?

– Esu jau rašiusi apie tą didžiulį įspūdį, kurį padarė S. Zobarsko pasaka Brolių ieškotoja, perskaityta ar ne antrame trečiame pradžios mokyklos skyriuje, tikriausiai 1939 m. Ypač įstrigo puošnios šios knygos iliustracijos, sukurtos K. Petrikaitės-Tulienės. Tarytum šiandien girdžiu ant įklijų lyg užuolaidėlėmis pridengto plonyčio permatomo popieriaus šiugždesį. Daug vėliau sužinojau, kad ši knyga buvo laikoma gražiausiu vaikų leidiniu. Pasakos turinio poteksčių nesuvokiau, bet tebėra iki šiol išlikusi jos tada sukelta nuotaika ir vaizduotę dirginę įvykiai.

– Esate rašiusi apie knygų aukso fondą, į kurį būtina atrinkti tokias, be kurių neįsivaizduojamas kultūringo žmogaus auklėjimas. Ar tas sąrašas turėtų būti nekintamas, universalus? Kokias knygas būtinai į šį aukso fondą įrašytumėte? Gal yra tokių, kurias siūlytumėte įtraukti į draudžiamų vaikams skaityti sąrašą? Ar yra kokių tabu vaikų literatūroje?

– Sudaryti vaikų knygų aukso fondą sumanėme 1969 m. Skatino noras ir troškimas ugdyti vaikų skaitymo kultūrą, padėti mokytojams ir bibliotekininkams. Šis knygų sąrašas buvo rengiamas remiantis kolektyvine išmintimi ir patyrimu – dalyvaujant leidyklų („Vagos“) atstovams, bibliotekininkystės specialistams, pedagogams, pritariant Lietuvos rašytojų sąjungai. Aukso fondą sudarė apie šimtas knygų, skirtų 7–14 metų vaikams. Jis buvo rekomendacinis, skelbiamas „Bibliotekų darbo“ žurnale, regis, kas antri ar treti metai atnaujinamas. Žinoma, to sąrašo pobūdis priklausė nuo to laiko vaikų literatūros ir leidybos padėties, nuo ideologinės politinės sovietmečio konjunktūros ir reikalavimų. Bet, manau, tai buvo vertas dėmesio ano laiko mūsų vaikų literatūros ir lektūros, jų istorijos dalykas. Aukso fondo kūriniai buvo leidžiami dideliais tiražais, gražiai iliustruoti, neretai rašytojų rinktinių pavidalu. Labai malonu, kad dabar doc. Kęstutis Urba ėmėsi iniciatyvos ir darbo aną sumanymą atgaivinti ir vykdyti naujomis mūsų gyvenimo sąlygomis.

Į aukso fondą būtinai įrašyčiau pasakas, ir iki pat paskutinių klasių. Pirmiausia – savo tautos greta kitų tautų pasakos meno. Žinoma, ir pasakos rašytojus klasikus. Įrašyčiau ir liaudies dainų rinkinius. Apie dainos ir skaitymo ryšius bei sąveiką užsiminiau jau ankstesniuose atsakymuose.

Kažin ar vaikų, paauglių literatūroje gali būti kokių tabu, o jų lektūroje – draustinų kūrinių. „Valia viskas, bet su riba“, – pasakytų išmintingasis senolis Mikalojus Katkus. Riba tik tam, kad nenuskriaustume savęs (skaitančio vaiko) ir vaikų literatūros… Nors, tiesą sakant, dabar komerciniais tikslais paskubomis išleidžiama ir tokių, ypač verstinių kūrinių, kurių savo vaikaičiams skaityti nerekomenduočiau.

– XXI amžiuje vaikų pasaulis beveik susiliejo su užaugusių žmonių pasauliu, kupinu purvo, smurto, žiaurybių. Ar dar yra prasmės skirstyti literatūrą į vaikų ir suaugusiųjų?

– Kažin ar vaikų ir suaugusiųjų pasauliai beveik susilieja tik per smurtą, žiaurybes, nusikaltimus. Tie pasauliai labai glaudūs ir skirtingi. Kaip panašūs ir skirtingi vaiko bei suaugusiojo knyga ar skaitymas. Tad ar turime tvirtą pagrindą neskirstyti literatūros į vaikų ir suaugusiųjų? Manau, jog tai ta pati sena diskusinė problema, kas sudaro ar gali sudaryti vaikų lektūrą. Vadinamoji vaikų literatūra ar bendroji (suaugusiųjų), ar abi? Ir kokie jų kūriniai?

– Leidžiamų knygų gausoje sunku susiorientuoti. Kas turėtų vaikui padėti? Kaip vertinate dabartinę vaikų literatūros padėtį. Ar yra leidinių, kurie ypač Jus nudžiugino? Ar sutiktumėte, kad lietuvių vaikų literatūra silpnesnė nei kitų šalių? Gal tai literatūros tradicijos reikalas – esame tik poetų tauta?

– Mūsų bėda ir nelaimė, kad šios dienos vaikas užplūdusių knygų sraute dažnai paliekamas vienas, be kompaso, tarytum ten kieno įmestas daiktas. Jis priverstas elgtis, kaip išmano. Aišku ir neginčytina, jog vaikui čia gali ir turi arba bent turėtų pagelbėti tėvai, mokykla, biblioteka. Bet ar daug turime tėvų, netgi mokytojų, kurie bent domėtųsi (nesakau: nuolat sektų ir skaitytų) vaikų ir paauglių literatūra? Teneįsižeidžia dėl šių žodžių tėvai, pedagogai, nes iš kur ir jiems gauti informacijos, kas toje literatūroje dedasi, išskyrus – tenebus nekuklu – šį „Rubinaičio“ žurnalą? Ar girdi jie ir jų vaikai ką nors apie vaikų knygas ir jų naujienas per televiziją ir radiją? Ką apie tai galima sužinoti iš periodikos – laikraščių ir žurnalų?

Nesu vaikų literatūros specialistė, ir man per drąsu spręsti apie šiuolaikinę jos padėtį ar lyginti ją su kokia kita vaikų literatūra. Kaip vaikų lektologei ir jų lektūros tyrėjai, man atrodo, jog šio tarpo mūsų vaikų literatūros padėtis ganėtinai kritiška. Pavyzdžiui, vaikų literatūros pajėgos beveik neatjaunėja. Jau ilgesnis tarpas joje nepasirodo naujų vardų, gal išskyrus Nijolę Kepenienę, Vytautą V. Landsbergį, Sigitą Poškų, Renatą Šerelytę. Bet jie kol kas dar giedros ar pavasario nerodo. Mūsų vaikų ir paauglių literatūra daugiausia laikosi septyniasdešimtmečių – dabarties vaikų senelių ir močiučių – rašytojų kūryba. Po septyniasdešimtmečių – iš jaunesniųjų dar Vytautas Račickas, paskutiniu metu – V. Kukulas, dar vienas kitas.

Įdomesnis reiškinys – Skomanto kūrinių serija. Bet ji, atrodo, arba išseko, arba stabtelėjo kaupti jėgų naujiems sumanymams.

Yra susidariusi gana paradoksali padėtis. Vaikų knygų išleidžiama šimtai. Pasirodo dešimtys ir savų autorių kūrinių, o mūsų vaikui ir paaugliui iš lietuvių, sakau – iš lietuvių, literatūros nėra ko skaityti. Negalėčiau spręsti, ar mūsų vaikų literatūra silpnesnė nei kitų šalių. Betgi pasisaugočiau skelbti (kartais taip daroma) kai kuriuos savosios vaikų literatūros autorius ar kūrinius, prilygstančius pasaulinei klasikai. Gal dar per anksti ir ne visai kuklu.

– Septintajame dešimtmetyje gan optimistiškai rašėte apie tai, kaip sutvarkyti vaikų skaitymą, kurti bendrą vaikų bibliotekų tinklą, komplektuoti turtingus fondus ir pan. Šiuo metu paveikslas „Vaikas su knyga“ – beveik muziejinis. Yra „Vaikai prie TV“ ir „Vaikai prie kompiuterio“. Ar dar liko optimizmo galvojant apie neskaitantį žmogų?

– Jūsų teisingai pastebėta ir skaudžiai pasakyta apie dabarties vaiką skaitytoją. Vaikas su knyga gal dar nėra muziejinė retenybė. Bet jis išties tokiu gali virsti ir, deja, jau virsta. Mūsų kartos vaikystėje knyga beveik neturėjo su kuo dalytis nei vietos, nei vaidmens poveikio. Ypač kaime. Nebent su periodiniais leidiniais, gal kiek su radiju. Bet vaikų knygai jie tada nebuvo konkurentai. Dabar, žinoma, visai, esmingai kas kita. Vaikas vienas vargu bau pajėgs įveikti ar bent protingai apriboti televizijos, ypač kompiuterio trauką. Ji tokia galinga, natūrali, šiuolaikiška ir… neišvengiama. Manau, jog reikia visos visuomenės pastangų ir, sakyčiau, išmintingos mokyklos (ir ne tik jos) kompiuterizavimo ir knygos politikos. Neskaitantis vaikas ir neskaitantis suaugėlis stovi čia pat, už durų, ir graso fiziniu bei dvasiniu neraštingumu. Esu optimistė ir tikiu, kad skaitančiąja, knygos visuomene rūpinsimės ne vien mes, knygos žmonės.

– Kazys Saja prisipažino, kad į pasaulį jį išvedė knyga ir kad už viską dėkingas jai. Jūs visą gyvenimą esate kartu su knyga. Ar tokį pasirinkimą lėmė vaikystėje skaitytos knygos? Jei bandytumėte dabar skaityti savo vaikystės knygas, ar neapimtų nusivylimo jausmas, kad labai naivu ar sentimentalu?

– Už daug ką gyvenime dėkoju knygai, pirmiausia vaikų. Tikrą, labai stiprų impulsą specialiau ja susidomėti, ją tirti davė studijos Vilniaus universitete. Ten klausiau Vinco Aurylos vaikų literatūros kurso. Bibliotekininkystės katedros vadovybė patikėjo dėstyti vaikų lektologijos ir vaikų literatūros bibliografijos disciplinas. Jausdama vidinį interesą ir potraukį mokslinio darbo sritimi taip pat pasirinkau vaikų lektūros ir skaitymo problematiką.

Vaikystės knygas perskaityti pakartotinai ar pirmą kartą naujaip, jau suaugusiojo akimis ir supratimu, teko dar apie 1960–1965 m., rašant disertaciją, kurios viena dalis buvo skirta 1918–1940 m. lietuvių vaikų literatūrai. Tąsyk su ja, ypač su Prano Mašioto ir kitų kūryba, regis, ganėtinai susipažinau. Džiaugiuosi ką tik sulaukusi monografijos Lietuvių vaikų lektūra 1918–1940 m. Tai naujas grįžimas į vaikystę.

Paskui dar ne sykį prie tų kūrinių vienaip ar kitaip grįžau. Atskiroje namų bibliotekos spintoje laikau senąją vaikų literatūrą ir periodiką, kurią renku nuo seno, vis papildydama kartais antikvariatuose dar užsimetusia viena kita knyga ar žurnalu.

Anos vaikystės knygų skaitymas dabar visai kitoks nei andai. Tai jau suaugusiojo skaitymas. Natūralu, kad nemaža kas tose knygose dabar atrodo ir naivu, ir sentimentalu, netgi meniškai prastoka. Ko gera, panašiai tuos kūrinius suvoks ir šiuolaikinis vaikas. Tik jis gali būti jiems dar negailestingesnis. Man grįžimas į vaikystės literatūrą kiekvieną sykį yra palaimingas: galiu vėl paviešėti savo vaikystės soduose. Esu laiminga, kad jau daugiau kaip 60 metų (nuo mažatvės) likimas yra suvedęs mane su vaikų knyga, o per ją – ir su vaikyste.

– Kaip knygų pasaulį atvėrėte savo vaikams ir vaikaičiams? Gal atrado jį patys?

– Žinote, kokių nors ypatingų dalykų nesiėmėme. Nei aš, nei mano vyras. Manau, kad sūnų Audronį ir dukrą Eglę prie knygos pritraukė namų aplinka ir mūsų gyvenimo, darbo būdas, ir priedermės. Jie nuo mažystės visada matė mus skaitančius, tarp knygų, dirbančius su knyga. Gal tai ir užkrėtė juos ta nepagydoma knygos liga? Didesnių ar specialių raginimų skaityti, regis, nė nebuvo. Skatinome rašyti perskaitytų knygų dienoraščius, gražiai susitvarkyti asmenines bibliotekėles, tausoti ir gerbti knygą. O vaikaičiams – Augustai ir pirmokui Simonui – paskyriau Žodžius apie knygą.

P. S. „Rubinaičio“ žurnalas ir IBBY Lietuvos skyrius sveikina savo mielą kolegę, bičiulę, bendradarbę Genovaitę Raguotienę sulaukus gražios gyvenimo sukakties ir linki dar daug sodų žydėjimų.

 Žurnalas „Rubinaitis“, 2001 Nr. 2 (18)