IŠ STEBUKLINGOSIOS VYSKUPO MOTIEJAUS VALANČIAUS KIŠENĖS
Motiejaus Valančiaus didaktinė proza įdomi ir šiandien – juk čia atveriamos durys į „dingusį“ pasaulį – XIX a. vidurio Lietuvos kaimą. Pravėrę šias duris, ryškiausiai pamatome… vaikus! Jų siluetai – patys įsimintiniausi, charakteristikos – spalvingiausios. Antai „labai guvus, šarpus, pašankus ir linksmas“1 Mikė melagėlis, štai Prancė paukštvanagėlis – „drąsiai galėjo statyti aną į kanapes už baidyklę“2, o šit geroji Onelė – „vienoj valandoj negali jos gerumo apsakyti“3 – ir dar daugybė kitų… Vaiką kaimietį randame pavaizduotą visuose keturiuose beletristiniuose veikaluose – Vaikų knygelėje (1868), Paaugusių žmonių knygelėje (1868), Palangos Juzėje (1869), Pasakojime Antano Tretininko (1891). „Valančius stovi pačiame mūsų prozos aukštupyje“4 (koks prasmingas šis žodis!). Drauge Valančiaus proza – ir lietuvių vaikų literatūros aukštupys, gera žodžio, skirto vaikams, pradžia.
Rašytojas ir vaikai
Pats vyskupas labai mylėjo vaikus: „Pasakojama, kad vaikams pavaišinti vyskupas savo karietoje visad vežiodavosi obuolių, saldainių, riestainių, peiliukų. Tokioms dovanėlėms susidėti sutanoje turėjęs atskirą didelę kišenę“5. Tačiau ne tik įvairiausių smulkmenėlių vaikams dovanota, „žadindamas jų norą skaityti, apdovanodavo elementoriais, maldaknygėmis“6. Toks kultūrinis gestas atspindi ne tik švietėjiškas Valančiaus pastangas, bet ir šiltą, emocingą požiūrį į vaiką – savo raštų adresatą. O tas XIX a. adresatas – tai ir piemenėlis, ir „studentėlis“, šiaip žemaičių sodžiaus bernelis ar mergelė. Valančiaus didaktinės prozos akiratyje – įvairūs vaikų amžiaus tarpsniai: išvystame ir mažąjį Kazę, Jūzupo Viskantos sūnų, pajūry bepilstantį smilteles, ir gausią „paaugusių žmonių“ galeriją. Visiems jiems, mažiems ir vyresniems, tinka pamėgtasis kreipinys „vaikeliai“. Taip maloniai kreipiantis, galima ir pamokyti, išbarti. Svarbiausia Valančiaus santykio su vaikais dominantė (tiek gyvenime, tiek kūryboje) – artimo meilė. Svarbu tai, kad autorius Vaikų knygelės prakalboje savo adresatą aiškiai nurodo – tai „vaikai, lementorių perėję“. Čia netiesiogiai nusakomas Vaikų knygelės parašymo tikslas – „lai tada būna pirma po lementoriaus knygele“. Matyti, kad Valančius savo proza siekia pedagoginių tikslų ir kūrinius visų pirma skiria lietuviško rašto mokytis, lavintis. Beje, prisimintina, kad Valančius ne kartą apkeliavo visą savo vyskupystę, konfirmavo gausybę žmonių („iš viso per 13 metų 607 217“7). Vytautas Merkys taikliai pastebi ir tokį dalyką: „daugelis vaikų galėdavo pasidžiaugti šventiniais drabužėliais ir apavu, kurių ligi tol dar nebuvo turėję“8, galėjo pamatyti tokį garsų žmogų. Vaikeliai, tos brangiausios avelės, ir ranka palytėtos, ir žodžiu prakalbintos, ir knygelėse aprašytos. Kuris lietuvių vaikų literatūros kūrėjas galėtų susilyginti su Valančiumi?!
Balta arba juoda
Tradiciška Valančiaus veikėjus aptarti pasitelkus didaktines opozicijas. „Tapydamas veikėjų portretus, rašytojas vadovavosi didaktinės literatūros principais ir vartojo dvi spalvas – baltą arba juodą“9. Iš tiesų tos spalvos nesimaišo, net ir kūrinėlių pavadinimai iškalbingi: Geroji Onelė – Nedora Marė; Vaikai neklausantys – Dievobaimingas vaikelis; Padorus ūkininkas – Jurgis, nedoras ūkininkas etc. Šitoks veikėjų poliarizavimas – ir klasicistinių kūrybos principų, ir universaliojo didaktinio teksto modelio, pagaliau ir tautosakinės logikos atgarsiai. Įsivaizduojamoje literatūrinėje galerijoje ant vienos sienos sukabintume „juodųjų“, ant kitos – „baltųjų“ veikėjų paveikslus. Pavyzdžiui, neigiamų savybių koncentracija itin iškalbingas Prancės paukštvanagėlio portretas (aps. Prancė paukštvanagėlis). Atstumia Prancės išvaizda, o dar labiau – blogi darbai. Detalė čia dažnai įgyja simbolinę prasmę – antai paukščius nedorėlis „novijo“ ne bet kada – šventomis dienomis (!), o „sumušė moterį savo“ „pirmoj nedėlioj po venčiavų“10. Dėsninga, kad galų gale Prancė tampa žmogžudžiu ir ištremiamas į Sibirą. Tai logiška didaktinio teksto baigtis. Atpildo motyvas, kurį neretai praturtina atgailos momentas, – labai archajiškas ir struktūriškai svarbus didaktinės prozos dėmuo. Atgailos eksponavimo Valančiaus tekstuose gausu: ryški Agatės (Agatė), Gusčio (Gustis kručas) ir kitų veikėjų autosankcija. Esama tekstų, kur platesnės neigiamo veikėjo charakteristikos nekuriama, čia pamoko pati situacija, veiksmas. Apsakyme Vaikai neklausantys papasakotos kelios tarpusavyje nesusijusios istorijos (tačiau visos jos parodo neteiktiną vaikų poelgį, kritikuoja jų nepaklusnumą): Barčienės vaikai, nepaklausę draudimo, sulipa į valtį ir vos nepaskęsta Nemune; nepaisantis patarimo studentėlis, įlūžus ledui, įsmunka į Akmeną; vaikai pypkininkai išdykaudami padega daržinę… Pamokomo atsitikimo papasakojimas – teksto šerdis.
„Baltųjų“ veikėjų paveikslai tam tikra prasme įvairesni. Pasak Vytauto Vanago, „autoriaus idealą įkūnija du variantai“. Vienu atveju kuriamas kone šventojo tipažas (Simelė, aps. Dievobaimingas vaikelis ir kt.), kitu – pavyzdingas parapijietis (Vencė, aps. Guvus Vencė)11. „Šventieji“ neabejotinai buvo nusižiūrėti iš hagiografinės literatūros puslapių. Jų paveikslai hagiografinių tekstų pavyzdžiu ne tik vienpusiški, bet ir tipiški. (Nors ir čia kartais blyksteli valančiškas žodis, vaizdas, dėmesį sustabdo netikėtas fabulos vingis. Štai Petronėlė (aps. Petronėlė) net skęstančių muselių pagaili!) Onelė (aps. Geroji Onelė) užklydusiam ubagui nuplauna kojas – archetipinis Biblijos motyvas. Klajojančius siužetus Valančius apskritai itin pamėgo ir plačiai taikė. Parapijiečio tipažas – įvairesnis, margesnis (jau vien todėl, kad tas parapijietis gali būti ir geras, ir blogas), labiau remiasi kaimo autentika, kuri teikia daugiau medžiagos ir galimybių nei sustingę pavyzdinės hagiografijos puslapiai.
Tiek teigiamas veikėjas, tiek jo antipodas didaktinės komunikacijos spektaklyje vaidina tą patį – pavyzdžio (exempla) – vaidmenį. Valančiaus proza besąlygiškai pasitiki pavyzdžio jėga: jis prikišamai rodomas, keliamas aikštėn. Kalbamojoje prozoje pavyzdys visada yra didaktinės komunikacijos centras (čia pravartu prisiminti universalųjį didaktinio teksto modelį: pavyzdys (exempla) + moralas. Tuometiniam adresatui, o ypač vaikui, pavyzdžio demonstravimo retorika buvo priimtina, suprantama.
Atpažįstamų tipų kūrimą mūsų literatūrologai dažnai sieja su kaukės fenomenu. Vanda Zaborskaitė teigia, jog Valančiaus „meninis pasaulis daugeliu atvejų giminingas liaudies teatrui, Užgavėnių ir Kalėdų persirengėlių žaismei“12. Kaukę kaip veikėjų portretų dominantę akcentuoja ir Vincas Auryla: „Portretais-kaukėmis rašytojas baugina vaiką, kad atgrasintų nuo ydų“. Antai Marės ir Prancės portretai čia traktuojami kaip „baidyklių kaukės“, teigiama, kad ydų iškreipti veidai-kaukės įgauna žaidybiškumo, mimikos, grimasų elemento13. Kaukė sietina ir su apsimetimu, netikra būsena. Įdomiai Valančiaus apsakymą Guvus Vencė interpretuoja Juozas Jasaitis: „Vencė apsimeta kvaileliu, nesuprantančiu Vilniaus seklio klausimų. Jis yra lyg ir nekaltas melagis“. Taip išsprendžiama tiesos, sąžiningumo problema14. Valančius neturėjo per daug į ką čia, Lietuvoje, pasižvalgyti, tad tautosakos tradicija, žodinio pasakojimo patirtis formavo ir rašytojo naracijos pobūdį, struktūrą. Albertas Zalatorius Valančiaus ir kitų XIX a. rašytojų adresatą – lietuvį valstietį – apibūdina kaip išauklėtą pasakų, legendų, pamoksluose įterpiamų „priklodų“ bei šventųjų gyvenimų aprašymų15. Iš tiesų „kaukiškumas“, tam tikras elementarumas skaitytojui vaikui leido lengvai atpažinti veikėjų tipus ir jiems priskirti vienas ar kitas savybes. Juodo ir balto skirtis buvo aktuali ne tik Valančiaus, bet ir visai XIX a. lietuvių vaikų prozai.
Meninės įžvalgos
Iš įtaigiausių Valančiaus teksto atkarpų tarsi mozaika dėliojamas turtingas vaikystės paveikslas. Nepaisant anksčiau aptarto opoziciškumo, kalbamuosiuose tekstuose esama netikėtai įžvalgių meninių vaizdų. Įdėmiau pasižiūrėjus į Valančiaus prozą, randama ne tokia jau nuoga gero ir blogo vaiko priešprieša. Pasidžiaugiama guviu, „su apvalia galva“ vaiku, tačiau ta pati proza, smerkdama bloguosius, čia pat jų ir pagaili, aiškinasi vaiko nuodėmės aplinkybes. Pabrėžiama vaikui labai svarbi šeimos aplinka. Taip esti per amžius – tiek tada, XIX a. kaimo bendruomenėje, tiek ir dabar: „vaikai (…) yra nelygiateisėje padėtyje lyginant juos su suaugusiais, nes yra tėvų vaikai“16. Apsakyme Petronė ir jos priepuoliai kaltinama motina, kuri netinkamai rūpinasi dukters doriniu bei lytiniu auklėjimu; apsakyme Gustis Kručas Gustis karčiai sviedžia jį lepinusiai motinai: „Oi motin, motin, kad tu būtum mane gerai perplakus už pavogimą dviejų berlinkų tavo, nebūtumėm atėję ant tokio galo!“17 Prancės motina (aps. Prancė paukštvanagėlis) pristatoma kaip kampininkė ir „kaipo plikė, augino sūnų savo iš maišelio“. Dar prieš papasakojant visą Prancės gyvenimo istoriją, skaudžiai atsidūstama: „buvo nuvargintas ir apleistas vaikas“, „kentėjo nemaž“18. Atjautos gaidų randame ir tekste apie Agatę (aps. Agatė). Čia motina bando atgrasyti dukrą tekėti už nekataliko. Akivaizdžiai matyti, kad ryškinamas motinos vaidmuo vaiko gyvenime, neretai negailima tamsesnių spalvų, nesiekiama apgaulingos idilės. Veikėjų (ypač „šventųjų“ tipažų) gerumas dažniausiai nulemtas Dievo, o blogosios savybės neretai įgytos dėl netinkamo auklėjimo ar kitų išorinių aplinkybių. Tėvų pareiga – skiepyti dievobaimingumą, išaiškinti vaikams Dekalogo tiesas. Antai apsakyme Petris ir Onelė motina moko vaikus tinkamai melstis. Mažajam skaitytojui svarbus ne tik pavyzdžio autoritetas, bet ir tikslus, įdomus, gyvas vaiko pavaizdavimas. Petris, pasižadėdamas „priderančiai poterėlius kalbėti“, žvilgt į kleckus – taip jų norisi! Žinoma, mažam vaikui viliojantys varškėti kleckai yra tikresnis ir suprantamesnis vertės objektas nei dvasinis penas – malda. Psichologiniu požiūriu įdomus ir apsakymas Dievobaimingas vaikelis. Čia visi įvykiai vaizduojami tarsi vaiko akimis. Štai Simelė ant „krantos“ bažnyčios mato du velniuku: „vieną besitūrintį jaučio kailį, naujai nudirtą, o antrą su geležies plunksna, berašantį griekus žmonių, bažnyčioj papildytus“19. Kitur vėl pasakojama, kaip Simelė, beklūpėdamas Vabalninko bažnyčioje, pamato, kad „atėjusi jauna ir graži mergelė stojo prie spaviednyčios, o ant jos sprando kipšas it beždžionė sėdėjo. Tuo tarpu aniolas jos sargas atstu topsojo“20. Humoristinių, šmaikščių situacijų, taikliai vaiką charakterizuojančių pastebėjimų („kaipo vaikelis, visuomet mylėjo arklius ir norėjo turėti savo žirgelį“21) gausa kuria šviesią aštuonmečio Simės gyvenimo istoriją. Netikėtai gana linksmas apsakymas baigiasi pagrindinio veikėjo mirtimi. Bernardas Brazdžionis, vienas pirmųjų Valančiaus, vaikų literatūros autoriaus, tyrėjų, pažymi, kad garsusis didaktas moko „dailiai gyventi, dailiai melstis ir dailiai numirti“22.
Ne kartą Valančiaus prozoje pavaizduoti „beskrajojantys“, žaidžiantys, išdykaujantys, besimokantys vaikai. Taigi didaktiniame tekste vaizdžiai fiksuojamos įprastinės vaikystės pramogos ir užsiėmimai. Autentiškai tiksliai Palangos Juzėje aprašytas Kazės, visai dar mažo vaiko, elgesys prie jūros: Kazė ne tik pilstalioja smilteles, bet ir į burną prisikiša akmenukų. Tai tipiška tokio amžiaus vaiko motorika, ir autoriui ją puikiai pavyko atspindėti. Apsakyme Vaikai neklausantys perteikiamos gana įtikinamos vaikų išdykavimo situacijos, o minėtame apsakyme Gustis Kručas meniškai, su vis augančia įtampa papasakota Gusčio lepinimo istorija. Štai rodomas Gustis, kada jis, „tėvų neklausęs, pradėjo vaikščioti į žirnius ir pupas; kartais, ir svetimų žirnių parovęs, susitūpė ant ežios ir ižė“23 ir t. t. Vietomis psichologiškai ir sugestyviai vaikų pasaulis vaizduojamas Pasakojime Antano Tretininko: „Kai Antanas tretininkas pasakoja vaikams apie senovės pilis tik sausai jas apibūdindamas, vaikams toks pasakojimas nepatinka, jie nuobodžiauja. O kai jis ėmė vaizdžiai piešti atskiras pilis, dėstyti jų istoriją, vaikai noriai klausė, „skriejo namo ir žadėjo tėvams savo papasakoti“24. Apsakyme Klebonas piešiama šešerių metų Marelė, kuri savo nuovokumu nustebina patį kleboną. Mergaitė klebonui (!) net ir už „baranką“ neatiduoda žydinčių žolynų, nes jie suskinti Motinai Švenčiausiajai. Sujaudintas tokio poelgio, klebonas prisidėjo prie vaikų, „pats dar suskabė jaučio burbalų ir su vaikais vedinas nuėjo prie koplyčėlės“25. Vaikai čia pagieda „Sveika, Marija“ – „kožnas savo balsu šaukė, tačiau giedojo“26. „Barankų“ linija, kitos teksto, atrodytų, smulkmenos neleidžia Marelės paveikslo skaityti hagiografiniu kodu, bet kviečia žiūrėti į šią veikėją paprasčiau, kaip į dorą, dievobaimingą, savarankiškai mąstančią kaimo mergaitę.
Veikėjas vaikas labiausiai ir domina vaiką skaitytoją. Adresatas gali identifikuotis su pavaizduotu pasauliu, atpažinti save, kai kada ir iš menkiausių smulkmenų.
Autentiškosios empirikos vertė
Autentiškumo paieškos – svarbus ir šiandien ypač produktyvus archajiško teksto perskaitymo kodas, teikiantis galimybę kalbėti apie XIX a. diskursą, neabejotinai to laiko tekstui duodantis garantiją išsilaikyti, nepasenti, būti patraukliam, skaitomam. Šis kodas leidžia kalbėti apie to laiko kultūrines, literatūrines reikšmes. Autentiški XIX a. kūriniai atsiskleidžia kaip turintys savitų intencijų, iškelia savitos retorikos taisykles.
Skaityti autentišką Valančiaus tekstą – tai praėjusios epochos vaizdą išvysti tuo metu gyvenusio žmogaus akimis. Niekas taip gerai (autentikos prasme) negali paliudyti negrįžtamai dingusių laikų kaip tuo metu gyvenęs ir kūręs žmogus.
Vaikų knygelė ir visi kiti Valančiaus kūriniai savaime iškelia pažintinį aspektą. Tačiau ne tik nesunkiai logiškai apibrėžiama pažintinė teksto funkcija šiuo atveju svarbi. Labai aktualus epochos koloritas, sklindantis iš Valančiaus prozos puslapių. Šį archajišką „kvapą“ perteikia visi kūrinio sluoksniai. Čia svarbu viskas: ir nesuskaičiuojamos autentiškos detalės – didžiulis empirikos lobynas (kaimo aplinkos, daiktiškojo pasaulio fiksavimas); žmogaus elgesio, veiksmų, o kartais ir mąstymo matymas ir aprašymas. Reikšminga ir kūrinio kalba – intonacijos, sintaksinės konstrukcijos, žodynas, tarminės lytys… Būtent taip kažkada Valančiaus ranka užrašytas ir išlikęs popieriuje devynioliktasis amžius negali tapti vien mitu – rašytiniuose šaltiniuose jis pulsuoja gyvybe, kiekviena teksto detalė prabyla į mus, vos atsivertusius autentikos matmenį eksponuojančią knygą. Iš tikrųjų dabar „Valančiaus didaktizmas, neturįs nei praktinės vertės, nei poveikio, (…) yra savotiška egzotika, į g a u n a n t i e s t e t i n ę v e r t ę (paryškinta mano. – Dž. M.), suvokiama kaip archajinis praėjusių laikų dvelksmas“27. Šiuolaikiniam skaitytojui labai svarbu, kad Valančiaus sukurtas XIX a. Lietuvos kaimo paveikslas „išlaiko gyvenimui būdingas empirines formas“28.
Motiejus Valančius – pirmasis lietuvių rašytojas, tiek daug dėmesio skyręs vaiko pasauliui, o mažųjų pamėgti Mikė melagėlis, Prancė paukštvanagėlis, Palangos Juzė jau nėra vien literatūros herojai, jie seniai tapę gerai žinomais kultūriniais įvaizdžiais.
_______________________________________
1 Valančius, Motiejus. Vaikų knygelė. Vilnius, 1992. P. 24.
2 Valančius, Motiejus. Min. veik. P. 30.
3 Valančius, Motiejus. Min. veik. P. 27.
4 Jasaitis, Juozas. Motiejus Valančius. Kaunas, 1994. P. 79.
5 Merkys, Vytautas. Motiejus Valančius: Tarp katalikiškojo universalizmo ir tautiškumo. Vilnius, 1999. P. 328.
6 Ten pat. P. 328.
7 Ten pat. P. 233.
8 Ten pat. P. 233.
9 Vanagas, Vytautas. Realizmas lietuvių literatūroje. Vilnius, 1978. P. 85.
10 Valančius, Motiejus. Min. veik. P. 33.
11 Vanagas, Vytautas. Min. veik. P. 86.
12 Zaborskaitė, Vanda. Margas Motiejaus Valančiaus prozos pasaulis // M. Valančius Vaikų knygelė. Vilnius, 1992. P. 8.
13 Auryla, Vincas. Lietuvių vaikų literatūra. Vilnius, 1986. P. 84.
14 Jasaitis, Juozas. Min. veik. P. 93.
15 Zalatorius, Albertas. Lietuvių apsakymo raida ir poetika. Vilnius, 1971. P. 75.
16 Juodaitytė, Audronė. Vaikystės ideologija: tradicinių ir moderniųjų sampratų sankirtos // Tiltai. 1999, 3–4. P. 63.
17 Valančius, Motiejus. Min. veik. P. 24.
18 Valančius, Motiejus. Min. veik. P. 30–31.
19 Valančius, Motiejus. Min. veik. P. 55.
20 Valančius, Motiejus. Min. veik. P. 57.
21 Valančius, Motiejus. Min. veik. P. 55.
22 Brazdžionis, Bernardas. Lietuvių vaikų literatūra // Vaikų literatūros patirtis. Kaunas, 1995. P. 29.
23 Valančius, Motiejus. Min. veik. P. 20.
24 Karčiauskienė, Magdelena. Pradinio švietimo raida Lietuvoje XIX a. antroje pusėje ir XX a. pradžioje. Kaunas, 1989. P. 96.
25 Valančius, Motiejus. Min. veik. P. 19.
26 Valančius, Motiejus. Min. veik. P. 19.
27 Zaborskaitė, Vanda. Min. veik. P. 7.
28 Vanagas, Vytautas. Min. veik. P. 92.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2001 Nr. 2 (18)
