Vaižganto tradicijos vedamas

Tęsia­si lie­tu­vių rašytojų, gy­ve­nančių sve­tur, ke­lionė at­gal, na­mo, į Tėvynę, tęsia­si Jurgio Jan­kaus, pui­kaus pro­zi­nin­ko, leng­vos plunks­nos meist­ro, ke­lias pas di­de­lius ir mažus skai­ty­to­jus naująja apysa­ka Se­ve­riu­kas^*. Pir­mo­jo­je ne­pri­klau­so­mo­je Lie­tu­vo­je bu­vo išleis­ti jo im­pre­sio­nis­tiško vir­pe­sio skli­di­ni, ne­oro­man­tikų po­ezi­jos pa­veik­ti ro­ma­nai Eg­za­mi­nai (1938), Be krantų (1938), skai­ty­ti godžiai ir en­tu­zias­tin­gai. Vėliau kny­gos pas­kui sa­vo au­to­rių ke­lia­vo per pa­saulį – ro­ma­nų, apy­sa­kų lie­tu­vių kal­ba pa­si­rodė Vo­kie­ti­jo­je, Ame­ri­ko­je, An­gli­jo­je, bu­vo verčia­ma į anglų, fla­mandų, italų, lat­vių kal­bas. 1990 m. Eg­za­mi­nai ir Be krantų vie­na kny­ga dar kartą išleidžia­mi Lie­tu­vo­je (kny­go­je įdėtas ir vėles­nis ro­ma­nas Nak­tis ant morų). Šis lei­di­mas pa­pil­do gražiau­sius lie­tu­vių pro­zos puslapius: vie­nus skai­ty­to­jus jis su­pažin­di­na su vir­tuo­zišku pa­sa­ko­to­ju, dėme­sin­gu au­ten­tiškoms dvasi­nio gy­ve­ni­mo aki­mir­koms, ge­bančiu su­kur­ti me­lan­cho­lišką nuo­taiką ir ją nu­skaid­rin­ti, per­teik­ti emo­ci­nio san­ty­kio su pa­sau­liu švie­sas ir šešėlius, o ki­tiems pri­me­na apie jį.

Po­ka­rio lai­ko­tar­pio kūri­niai ro­do rašyto­jo po­reikį ir ga­lią keis­tis, ieško­ti naujų žan­ri­nių formų ir išraiškos prie­mo­nių, žen­kli­na kūrėjo brandą, ku­ri at­si­skleidžia pir­miau­sia ra­mes­niu požiūriu į ap­linką, va­da­vi­mu­si iš sub­jek­ty­vu­mo ir į vi­suo­ti­nes­nes pro­ble­mas nu­kry­pu­siu žvilgs­niu. J. Jan­kus tęsia epiško­jo pa­sa­ko­ji­mo tra­di­ciją, o pamėgti ro­ma­no, ap­sa­ky­mo ar­ba apy­sa­kos žan­rai ska­ti­na rašytoją pa­sa­ko­ti is­to­riją, rem­tis siužetu, nors, tie­sa, smul­kes­nius sa­vo kūri­nius J. Jan­kus pa­ly­di mažiau įpa­rei­go­jančiu apibūdi­ni­mu „pa­sa­ko­ji­mas“. Tai būdin­ga ir jo vai­kams bei jau­nuo­liams skir­toms knygoms.

Vy­res­niam mo­kyk­li­niam amžiui skir­to­je apy­sa­ko­je Se­ve­riu­kas žan­ro pa­va­di­ni­mas išlai­ko­mas, tačiau pa­an­traštėje ap­si­draudžia­ma nuo di­de­lių skai­ty­tojų vilčių nu­ro­dant, kad tai – „is­to­ri­ja žmo­gaus, ku­ris nie­ka­da ir nie­kam ne­bu­vo he­ro­jus“. To­kia pa­an­traštė dvel­kia kažkuo to­li­mu ir šiek tiek pri­mirštu. Dar ne­per­skaitęs, dar tik akį užmetęs į viršelį, į dai­li­nin­ko An­driaus Repšio darbą – rus­vus to­nus ir pieštuko štri­chus, pa­ma­tai ir pa­jun­ti, kad ši kny­ga kvies grįžti min­ti­mis at­gal, į tuos lai­kus, kai piemenu­ko da­lia bu­vo pir­mo­ji kiek­vie­no ne­tur­tin­go vai­ko mo­kyk­la. Pie­me­nu­ko por­tretą rėmi­na rusvai bal­tas au­di­nys – lyg ir iš pašalo išny­ran­tis ari­mas, lyg ir verpstės ar šiaip ko­kio drožinio ornamen­to frag­men­tas. Nie­ko ko­mer­ciško, nie­ko rėksmin­go ar tie­siog į akis krin­tančio, nie­ko šiuolaikiško, tik kuk­li užuo­mi­na į epiką, į kas­die­nybės prozą, į ramų ir tylų gy­ve­nimą, nuo ku­rio sle­pia­mos di­delės meilės ir tra­ge­di­jos.

Kny­go­je pa­sa­ko­ja­ma vie­no žmo­gaus is­to­ri­ja: pa­grin­di­nis per­so­nažas Se­ve­riu­kas dar vai­kas piemenuku tar­nau­ja na­muo­se, ku­riuo­se au­ga už jį jau­nesnė mer­gaitė. Jis ap­su­pa ją ypa­tin­ga glo­ba, jai ski­ria gražiau­sius sa­vo drožinius iš medžio, įtrau­kia į sa­vo žai­di­mus, ir nei jis, nei ji ne­pa­jun­ta, kaip ei­na lai­kas, abu užau­ga žvelg­da­mi vie­nas ki­tam į akis, su­sie­ti ty­ros ir ne­sa­va­naudės meilės. Šių žmonių vai­kystės lai­kas – tai lie­tu­viškos spau­dos drau­di­mo me­tai: žan­da­rai kra­to na­mus, ieško­da­mi draudžiamų lei­di­nių, ir mer­gaitės tėvas, to­kių lei­di­nių pla­tin­to­jas, yra pri­vers­tas ieško­ti laimės Ameriko­je. Mer­gaitė skaudžiai išgy­ve­na išsis­ky­rimą su tėvu ir su­vo­kia, kad jo žūtis šach­to­se – tai lem­tin­gas smūgis vi­sam jos li­ki­mui. Tėvas ke­ti­no grįžęs iš Ame­ri­kos leis­ti ją į moks­lus, ir ji sva­jo­jo būti sa­vo li­ki­mo šei­mi­ninkė, tačiau po ne­laimės bu­vo pri­vers­ta tekėti už ne­my­li­mo ūki­nin­ko, ku­ris galėjo tin­ka­mai pa­sirūpin­ti ne­mažu jos tėvų ūkiu. Se­ve­riu­kas išgy­ve­na šią tra­ge­diją vie­nu­mo­je, niekada gy­ve­ni­me ne­su­ku­ria šei­mos ir so­vie­ti­niais lai­kais rusų nu­kan­ki­na­mas už tai, kad pa­sišaipė iš po­lit­ru­ko ir kom­sor­go, po ar­klio uo­de­ga pa­kišda­mas dagį.

Nors rašyto­jas yra teigęs, kad li­te­ratūro­je nie­kuo per daug ne­sižavi ir nie­ka­da nie­kuo nėra sekęs, vis dėlto sun­ku at­si­spir­ti pa­gun­dai paieško­ti J. Jan­kaus ir Vaižgan­to sąsajų, ku­rios šia­me kūri­ny­je yra aki­vaizdžios. Jaut­rių, ypa­tingų žmo­nių is­to­ri­jas mėgo Vaižgan­tas, mažų, pa­prastų žmo­nių vaizduotojas, ne­pails­tan­tis per­liukų ieško­to­jas. Jo Dėdžių ir dėdie­nių at­gar­siai – pir­miau­sia J. Jan­kaus apy­sa­kos veikėjo pa­si­rin­ki­me, jo var­de ir kūri­nio pa­va­di­ni­me. Pie­me­nu­kas Se­ve­riu­kas – ypa­tin­gas vai­kas, auk­sa­ran­kis drožėjas, tačiau ir jam, kaip Vaižgan­to My­ko­liu­kui, skir­ta ne­da­lia – my­li­ma mergi­na ište­ka už ki­to. Abi tra­ge­di­jas nu­le­mia vi­dinės ir išorinės priežas­tys: ne­galėji­mas (dėl drovumo) ar­ba ne­norėji­mas (dėl sa­vo so­cia­linės padėties) pa­si­kalbėti apie sa­vo jaus­mus su my­limąja, ne­tur­tas ir trečio, lyg ir „ge­res­nio“ žmo­gaus įsi­kišimas. Vis dėlto J. Jan­kaus Se­ve­riu­kas už Vaižgan­to My­ko­liuką gu­ves­nis, jis pa­sižymi hu­mo­ro jaus­mu, po­lin­kiu pokštau­ti, jud­ru­mu, jo ne­sting­do ap­lin­ka, ap­lin­ki­niai jį net­gi pa­lai­ko, jis neieško žodžio kišenėje, miršta kaip tie­sos skelbėjas, oku­pantų au­ka. My­ko­liuką gy­ve­ni­mas užda­ro darbų ra­te ir ty­lo­je, ne­meilėje ir vie­nišume, jo gy­ve­ni­mas tar­si prieš laiką išsi­se­mia ir užgęsta be di­desnės prasmės, o au­ka jis tam­pa ne oku­pantų, bet ar­timųjų. Vaižgan­to apy­sa­ka daug pe­si­mis­tiškesnė, be di­des­nių is­to­ri­nių aliu­zijų, pa­sa­ko­ji­mo to­nas – ly­riškes­nis. Čia žmogaus gy­ve­ni­mas sie­ja­mas su gam­ta. J. Jan­kaus apy­sa­ko­je žmo­gaus gy­ve­ni­mas su gam­ta negretina­mas, svar­besnį vaid­menį vai­di­na is­to­ri­nis kon­teks­tas: spau­dos drau­di­mas, rusų ir vo­kiečių oku­pa­ci­ja. Ly­riką čia keičia iro­ni­ja ir net­gi kai ku­rių per­so­nažų šaržavi­mas. Vis dėlto abu au­to­rius ar­ti­na pažiūra į žmogų: jis – li­ki­mo mėto­ma skied­relė gy­ve­ni­mo ver­pe­tuo­se, ir su sti­chi­jos šėlsmu be­lie­ka tik­tai su­si­tai­ky­ti. J. Jan­kaus apy­sa­ka užmez­ga dia­logą su vaižgan­tiškąja tra­di­ci­ja ir tar­si primena, kad lie­tu­vių kla­si­ka jo­kiu būdu nėra išsem­ta ir lau­kia at­sišau­kiant šio laik­mečio: jei­gu pasaulis per­rašinėja Faus­to le­gendą, kodėl lie­tu­viai ne­galėtų permąsty­ti ir per­kur­ti My­ko­liu­ko istorijos?

Be Vaižgan­to apy­sa­ko­je leng­vai at­pažįsta­mas pats J. Jan­kus, anks­tes­nių kūri­nių kūrėjas. Pamėgtas pa­sa­ko­ji­mo kūri­mo būdas, kai teks­to au­di­nys klo­ja­mas iš ke­lių sluoks­nių, ir čia nau­do­ja­mas. Apysakos san­da­ro­je šitai at­si­spin­di taip: mo­ky­to­jas su­si­pažįsta su Se­ve­riu­ku, įtrau­kia jį į veiksmą kaip at­si­tik­ti­nai su­tiktą įdomų pašne­kovą, o to­liau jo gy­ve­ni­mo is­to­riją kaip as­me­niškus pri­si­mi­ni­mus pa­sa­ko­ja Liau­diškienė. Į jos pa­sa­ko­jimą įsi­pi­na ke­li gražūs tau­to­sa­ki­niai pa­sa­ko­ji­mai – jie veiksmą pri­stab­do, nu­ke­lia skai­ty­toją į sak­mišką si­tu­a­ciją ir vėl grąžina į kai­mo trobą, ku­rio­je pa­sa­ko­ji­mai skam­ba. To­kie pa­sažai pra­ran­da sa­vo vertę, jei­gu jais žaidžia­ma per il­gai. Šito, at­ro­do, ne­pa­vy­ko išveng­ti pa­sa­ko­jant apie Šešpirščių se­no­lio ir vel­nio sandėrį (p. 47–65), tačiau la­bai gy­vai per asmeninę Se­ve­riu­ko pa­tirtį bu­vo mis­ti­fi­kuo­tas malūnas (p. 91–92). Pri­si­mi­ni­mai per­trau­kia­mi ir kitaip – vėl grįžtant į pra­dinį tašką, į mo­ky­to­jo ir Liau­diškienės da­bartį, ir jos požiūriu ver­ti­nant moters pra­eitį. Tai da­ro mo­ky­to­jas, ne­abe­jo­ti­nai rašyto­jui ar­ti­miau­sias per­so­nažas, nes at­ku­ria­ma pa­ties J. Jan­kaus, mo­ky­to­ja­vu­sio kai­mo mo­kyk­lo­je, si­tu­a­ci­ja. Da­bar­tis šalia spal­vin­gos, sod­rios pra­ei­ties atrodo niūri ir grėsmin­ga. Tai ta pa­ti tik­rovė „po te­ro­ro pa­klo­de“, ku­ri ki­ta­me J. Jan­kaus kūri­ny­je, ro­ma­ne Nak­tis ant morų (1948), bu­vo nu­sa­ky­ta taip: „Man pa­si­rodė, kad užėjo nak­tis, o vi­sas pa­sau­lis gu­li ant morų ir kie­tai mie­ga. Gi duob­ka­siai at­ei­na. Iš rytų. Ir duobė jau iškas­ta. Tik jie at­eis, paims mo­rus ir mie­gantį pa­saulį nu­leis į duobę“. Apy­sa­ko­je šią grėsmę la­biau­siai jaučia se­nie­ji kai­miečiai – Se­ve­riu­kas ir Liau­diškienė. Jie ne­tu­ri jo­kių iliu­zijų nei dėl rusų, nei dėl vo­kiečių, nes jie nėra sa­vi, o blo­giau­sia, kad ir pa­tys lie­tu­viai ne­si­priešina sve­ti­mie­siems. Apie tai J. Jan­kus sten­gia­si kalbėti sod­riai ir aštriai, ku­ria spal­vin­gus pa­sa­ko­ji­mus-įvy­kius, tačiau kar­tais Se­ve­riu­ko kal­ba neišven­gia pasi­kar­to­jimų ir pi­gaus po­li­ti­ka­vi­mo bei mo­ra­li­za­vi­mo: „Nuo pie­me­nystės metų juos at­si­me­nu, tik ta­da bu­vo ki­taip. Ta­da nie­kas iš mūsų žmo­nių nebėgo jiems pa­stur­ga­lio laižyti. Da­bar bėga. Per vie­nas kitą li­pa, kad tik gautų lyžtelėti“ (p. 13), „Aš rusą sa­vo amžiu­je antrą kartą ma­tau. Ta­da mums ru­sas bu­vo ru­sas. Aš pats, vos per velėną per­si­ris­da­mas, jau vi­so­kius vel­nius ru­sams išda­rinėjau. Ir ki­ti. Nė vie­nas ne­laižė. Jei­gu kas ir pamėgi­no, ki­ti pirštais ba­dy­te badė“ (p. 15) ir t. t. Daug ge­riau pa­vykęs mažojo Se­ve­riu­ko pa­veiks­las, ku­ria­mas iš to­li­mos pra­ei­ties įvy­kių ir san­ty­kių su žmonėmis. Liaudiškienė jį, taip pat ir ki­tus ar­ti­mus žmo­nes ide­a­li­zuo­ja, tačiau tai psi­cho­lo­giškai pa­grindžia­ma mer­gaitės mažumu, vėliau – jau­nu­mu ir mei­le. Šis jaus­mas pra­eitį nu­skaid­ri­na, išgry­ni­na ir su­dva­si­na. Ten net žan­da­rai at­ro­do žmo­giški, ne­no­rom sa­vo pa­reigą at­lie­kan­tys žmonės. Kas gi vis dėlto sie­ja pra­eitį ir mo­ky­to­jo gy­ve­namąjį metą? Aišku, žmonės, pa­sa­ko­ji­mas, kai­mo ap­lin­ka. Ypa­tin­gai su­skam­ba ke­lis kar­tus skir­tin­gais is­to­ri­niais lai­kais pa­kar­to­tas pokštas su da­giu. Juo pro­tes­tuo­ja­ma prieš tuos, ku­rie ne­leidžia gy­ven­ti sa­vo gy­ve­ni­mo. Pas­ku­tinį kartą, jau XX amžiaus vi­du­ry­je, už šį pokštą Se­ve­riu­kas nužudo­mas, ir tuo tar­si pa­ro­do­ma, kad sve­timųjų ga­lia per ilgą laiką išau­go į žmogų naikinančią jėgą, sa­vo ke­ly­je šluo­jančią vi­sus. Ši dra­ma­tiška min­tis tar­si var­pas su­skam­ba kūri­nio pradžio­je, vėliau užleis­da­ma vietą švie­ses­niems įvy­kiams, pa­ti virs­da­ma sim­bo­liu – So­pu­lin­go­sios mo­ti­nos, per­ver­tos ka­la­vi­jais, drožiniu. Liau­diškienė visą gy­ve­nimą neištrau­kia nė vie­no ka­la­vi­jo – ne­pa­ro­do Se­ve­riu­kui, kad jai atlėgo išsis­ky­ri­mo skaus­mas, ir tai yra vie­nas dra­ma­tiškiau­sių kūri­nio mo­mentų. Vis dėlto ir jis vaiz­duo­ja­mas su gied­ru šyps­niu bal­se, iš anks­to at­leidžiant ir li­ki­mui, ir žmonėms, krikščio­niškai nu­len­kiant galvą prieš di­desnę ga­lybę ir neišsižadant to­le­ran­ci­jos, supratimo, meilės, ku­rių ve­da­miems leng­viau ei­ti per gy­ve­nimą.

Nors apy­sa­ka Se­ve­riu­kas ne­pa­sižymi nau­jais me­ni­niais at­ra­di­mais, ji ver­tin­ga kaip kūri­nys, pa­rem­tas vaižgan­tiškąja tra­di­ci­ja, pratęsian­tis pa­ties J. Jan­kaus kūry­binę li­niją ir tei­gian­tis ag­ra­rinės bei krikščio­niškos kultūros ver­ty­bes. Sma­giai ir išra­din­gai pa­pa­sa­ko­ta mažo žmo­gaus is­to­ri­ja, ti­kiu, sulauks sa­vo skai­ty­to­jo, galbūt to pa­ties, ku­ris lais­va­laikį leidžia su kla­si­kos kūri­niais ran­ko­se.

__________________________

^* Jankus, Jurgis. Severiukas: apysaka / iliustravo Andrius Repšys. – Vilnius: Lietus, 2000. – 256 p.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2001 Nr. 2 (18)