KNYGA PAAUGLIO VERTYBIŲ KONTEKSTE

Paauglystės ir jaunystės laikotarpiu savarankiškai vertinami doroviniai, politiniai, estetiniai, profesiniai idealai, susidaro vertybių sistema, ieškoma gyvenimo prasmės (nors patys paaugliai deklaruoja priešingai). Tas vertybių aiškinimosi ir formavimosi kelias yra, be abejo, labai skirtingas ir laikui bėgant besikeičiantis.

Kintančias jauno žmogaus vertybes jaučiame daugelis, kartais prie to priprantame, kartais prieštaraujame, būna, kad ir palaikome. Vienas šokiruojantis septintoko rašinio sakinys ir buvo išeities taškas, impulsas patyrinėti, koks knygos vaidmuo paauglio vertybių sistemoje. Sakinys skambėjo taip: „Televizorius – tai daiktas, kuris padarė mane laimingą“. Jis iškalbingas ne tik tuo, kad teigia technizuotos kultūros dominavimą, bet ir iškreipta laimės samprata. Toliau buvo pridurta: „Televizorius tam ir buvo sugalvotas, kad nereikėtų skaityti knygų“. Tokios moksleivių mintys disonuoja su neseniai „Dialoge“ paskelbtais anglų laikraščio „Observer“ duomenimis, kad „vaikams sunkiau ir ne taip įdomu mokytis iš ekrano negu iš knygų“. JAV mokslininkų tyrimai rodo, jog žodžiai, parašyti popieriuje, labiau įsismelkia į jaunųjų skaitytojų sąmonę ir yra lengviau suvokiami nei ta pati medžiaga iš kompiuterio.

Deja, paaugliai teigia visiškai priešingai. Taigi negrįžtamai prarandame skaitytoją, nors visos mokymo programos kalba apie sąmoningo literatūros suvokėjo ugdymą.

Šis kuklus tyrimas atliktas su 150-čia 13–15 metų paauglių (mergaičių ir berniukų skaičius apylygis).

Atsakymuose į savęs vertinimo klausimą aiškiai vyrauja komunikacijos poreikį jaunystėje išreiškiantys bruožai: draugiškumas, linksmumas, pagalba kitiems. Antroje vietoje – ypatybės, susijusios su darbu, mokymusi. Maždaug pusė moksleivių mano esą protingi, valingi ir darbštūs, kiti save vertina kritiškai, vadina paviršutiniškais, bevaliais ir tingiais. Palyginti nedaug moksleivių (apie 10%) vertina save doroviniu aspektu. Šiuo atžvilgiu teigiamai save vertina mergaitės.

Kitų žmonių vertinimo skalėje beveik 90% moksleivių iškelia draugiškumą. Tad galima daryti prielaidą, kad komunikacijos poreikis iš dalies yra savotiškas moksleivių skaitomumo trukdys.

Išsamesniam jaunuolio portretui sukurti buvo pateikta klausimų apie bendruomeninius prioritetus. 70% moksleivių svarbiausia institucija laiko šeimą, 15% – draugų bendruomenę, 15% – mokyklą. Tarp trokštamiausių ateityje sieksimų dalykų paaugliai mini gerą darbą, šeimą, pinigus. Draugystė ateityje vertinama mažiau.

Kokią vietą užima knyga, skaitymas kaip veikla, kaip laisvalaikio leidimo būdas, kaip estetinio suvokimo pagava?

Pirmiausia pasiaiškinta, kokią vietą knyga užėmė tų moksleivių vaikystėje, siekiant dviejų tikslų: palyginti ir išsiaiškinti, kada nutrūksta (jeigu nutrūksta) skaitymo grandinė.

30% moksleivių vaikystėje skaityti mėgo, 25% – nemėgo, 20% – kartais mėgo ir jei knyga įdomi, 10% – kai skaitė kiti, 5% skaitydavo ar vartydavo knygas tik dėl iliustracijų. Vienas moksleivis atsakė šito neatsimenąs.

Kaip minėta, 10% moksleivių teigia, kad mėgo, kai knygas skaitydavo kiti: tėveliai, seneliai, broliai ar seserys. Tačiau ir šiuo požiūriu ryškėja vienas dėsningumas. Vienoje šeimoje, kurioje auga 5 vaikai, pirmiesiems jų mama knygas skaitydavo, o jaunėliams – jau ne. Taigi technika turbūt veikia ne tik vaikus, bet ir tėvus. Turi namų bibliotekėlę ar ne, taip pat priklauso nuo tėvų. 10% atsakė jos neturį; išsiskyrė vienas atsakymas: „Namie bibliotekėlės nebeliko po… remonto“. Remontas iš tiesų turėjo būti kapitalinis ir fiziniu, ir dvasiniu požiūriu. Ši situacija siejasi su Markeso mintimi: „Pasaulio pabaiga bus tada, kai žmonės važinės pirma klase, o knygas vežios prekiniais vagonais“.

Kalbant apie vaikystės knygas, mėgstamiausiu žanru išlieka pasakos (jas nurodė 60%). Iš lietuvių autorių dažniausiai minimos šios pavardės: Vytė Nemunėlis, Just. Marcinkevičius, P. Mašiotas, P. Cvirka. Iš užsienio rašytojų aiškios lyderės – M. Tveno ir A. Lindgren knygos. Apklausus šių paauglių tėvus apie jų vaikystėje skaitytas knygas, gautas sąrašas nelabai skiriasi. Jaunojo skaitytojo lektūros pokyčius žymi V. Disnėjaus, S. Kingo pavardės, bet gerokai rečiau minimi H. K. Andersenas, K. Majus. Noriu pridurti, kad moksleiviai turėjo nurodyti vieną pačią įsimintiniausią vaikystės knygą. Iš šviesaus vaikystės vizijų pasaulio pereikime į paauglio gyvenimą. Tik 16% moksleivių tvirtina skaityti mėgstą ir darantys tai savo noru. (Palyginti su Pedagogikos instituto mokslinės bendradarbės V. Paulauskaitės prieš 10 metų atliktais tyrimais, procentas nėra labai sumažėjęs.) 57% moksleivių skaito tik retkarčiais. Pasak jų, skaito, jei knyga įdomi, jei yra atitinkama nuotaika, jei nėra kitos laisvalaikio leidimo formos. Tai didžiulis procentas. Tokie moksleiviai tarsi dar turi knygą rankose, bet tuo pačiu metu ji slysta iš rankų ir, be abejo, mūsų uždavinys – tą slydimą sulaikyti. O knyga, anot mokslininkų, padedama į šalį, kai yra neįdomi arba kai skaitytojas negali susikaupti. 25% buvo negailestingai kategoriški – jie skaityti nemėgsta. Kai kurie atsakymai buvo nemaloniai vaizdingi: „nekenčiu“, „labai nemėgstu“, „jokiu būdu“, „ne, ne, ne“, „niekada“ ir pan. Svarbūs ir skaitymo motyvai. Iš tų 16% skaitančiųjų 6% skaito savo malonumui, todėl, kad įdomu; 5% – dėl pažinimo, kad lavintų atmintį; 2% – kad praleistų laiką, kiti – kad taip pripratę. Taigi aiškiai vyrauja hedonistiniai, pažintiniai interesai, vienas kitas nurodo estetinį motyvą.

Kodėl neskaito? Atsakymai tokie: nuobodu, sunku susikaupti, nėra laiko, nes: daug mokosi; leidžia laisvalaikį kitaip; pirmenybę teikia televizijai. Iškalbingas vienas atsakymas: „Nėra laiko, nes turiu žiūrėti serialus“.

Į klausimą, kokią lektūrą mokiniai renkasi, atsakyta įvairiai:

nuotykinę – 55%,

fantastinę – 32%,

meilės romanus – 21%,

siaubo – 20%,

kelionių aprašymus – 10%,

istorinę – 8%,

pasakas – 6%,

poeziją – 4%.

Pastaba. Moksleiviai galėjo nurodyti kelių tipų literatūrą.

Palyginus duomenis su minėtu V. Paulauskaitės tyrimu, labai sumažėjęs pasakų populiarumas (buvo 30%). Nuotykių literatūra, kaip ir prieš dešimtmetį, yra lyderė, ir tai galima sieti su vaiko bei paauglio noru gyvenimą padaryti ir matyti įdomesnį. Kintantis paauglio pasaulio suvokimas reikalauja paaiškinimų, ir kartais tai gali atstoti fantastinė literatūra, bet, pasirodo, ne pasakos. Siaubo literatūros populiarumą gal galima paaiškinti uždrausto vaisiaus saldumu. Meilės romanai, tos rašytinės „muilo operos“, atėjo į mūsų gyvenimą prieš dešimtmetį ir išsikovojo, deja, itin aukštą vietą (21%).

Moksleiviai buvo paklausti apie įsivaizduojamą pasaulį, ateitį: „Kokią knygą pasiimtum į negyvenamą salą?“ ir „Kokią knygą pasiūlytum savo vaikui?“ Atsakymai į pirmąjį klausimą buvo pragmatiški. Daugiau kaip du trečdaliai moksleivių į negyvenamą salą imtų enciklopedinio pobūdžio knygą, kuri padėtų išgyventi. Paminėtas ir D. Defo kūrinys. Tokiame kontekste du moksleiviai, pasirinkę poezijos knygelę, o vienas – maldaknygę, draugams atrodo lyg keistuoliai.

12% paauglių imtų kurią nors A. Lindgren knygą, daugiausia Pepę Ilgakojinę. Vienas moksleivis kažkodėl teigia, kad iš viso nedrįstų imti knygos.

Deklaratyvūs laisvūnai paaugliai tampa sausais didaktais, kai atsakinėja į antrąjį klausimą („Kokią knygą pasiūlytų savo vaikui?“). Jie patartų skaityti gražaus elgesio vadovėlį, knygutes apie vaikų ir tėvų santykius ir kitokias švietėjiško pobūdžio knygas. Žinoma, daug moksleivių patartų skaityti pasakas. Čia prisimenamos mielos paprastutės pasakaitės: „Katinėlis ir gaidelis“, „Raudonkepuraitė“, „Vištytė ir gaidelis“.

Norėčiau praskleisti ir neoficialiąją knygų skaitymo pusę. Ieškodama kuo įvairesnių perskaitytų knygų aptarimo būdų, kartą daviau tokią užduotį – sukurti knygos lankstinuką. Tai turėjo būti reklaminis-informacinis darbas su anotacija ir pan. Klasėje atliekamo darbo pabaigoje paprašiau parašyti „Privačią pastabą“, kuri tapo bene įdomiausia lankstinuko dalimi. Gal labai nenusikalsiu mokiniams tą privatumą šiek tiek paviešindama.

Mokiniai atvirai prisipažino anotuojamą knygą skaitę prieš metus, dvejus. Kai kurie skaitė tik dėl pažymio. Tačiau pati keisčiausia pastaba buvo ši: „Knyga buvo… nežinau, ar buvo. Nežinau, ar skaičiau, nes nežinau, ką žinoti. Mokytoja, turbūt nežinote, ką galvoti, nes žinote, kad aš nieko nežinau“. Tai dešimtoko žodžių žaidimas. Pagrindinei mokyklai tapus dešimtmete, daug ją baigusių moksleivių dėl įvairių objektyvių ir subjektyvių aplinkybių galbūt daugiau niekur nebesimokys, ir vien nuo savarankiško sprendimo priklausys, ar bus jų gyvenime knyga.

Literatūra

1. Elgesio kultūra / V. Bagdonavičius [et al.]. Vilnius: Mintis, 1980. 261 p.

2. Eitminavičius, Stepas. Kokia ugnim nušviesti? Kaunas: Šviesa, 2000. 159 p.

3. Gučas, Alfonsas. Vaiko psichologija. Kaunas: Šviesa, 1981. 207 p.

4. Kompiuteriai slopina mokinių kūrybingumą // Dialogas. 2000, spal. 27, p. 10.

5. Ruseckienė, Liuda. Literatūros pedagogikos praktikumas. Vilnius: Žodynas, 1995. 213 p.

6. Paulauskaitė, Vaida. Pažinti skaitytoją, jo vertybines nuostatas // Bibliotekų darbas. 1989, Nr. 6, p. 4–6.

 Žurnalas „Rubinaitis“, 2001 Nr. 2 (18)