Draugystė, mirtis ir 514 kiaušinių

Amerikiečių rašytojas Elvinas Bruksas Vaitas (E. B. White) (1899–1985) vaikams yra parašęs tris knygas: Stiuartas Litlis (1945), Šarlotės voratinklis (1952) ir Gulbės trimitas (1970). Pirmoji knyga atsirado iš 1939 m. parašyto apsakymo apie žmonių šeimoje gimusį peliuką. 1966 m. pagal ją sukurtas filmas rodytas ir Lietuvoje, o neseniai ir ji pati išversta į lietuvių kalbą. Šarlotės voratinklis irgi atgijęs animaciniame (1972) ir vaidybiniuose (1974 ir 1976 m.) filmuose. Knygos pelnė autoriui vaikų literatūros klasiko vardą, amerikiečiai jį buvo pristatę H. K. Anderseno medaliui.

Jei knygos gerumo kriterijumi laikysime „skaitymą neatsitraukiant, per dieną“, tai Šarlotės voratinklis^* yra gera knyga. Ir įdomi. Stebina ir intriguoja knygos turinio ir pavadinimo santykis. Pradėjus skaityti atrodo, kad ji bus apie paršelį. Mergaitė, vardu Fernė, jį, patį silpniausią iš vados, išgelbsti, pradeda auginti ir prižiūrėti. Ji apie mažąjį vien tik ir tegalvoja. Mokytojos paklausta, kas yra Pensilvanijos sostinė, mergaitė atsako paršelio vardu – Vilburis. Tiktai penktame skyriuje pasirodo tikroji, pagrindinė herojė – vorė Šarlotė. Ji vėliau antrąkart išgelbsti paršeliui gyvybę. Šios knygos veiksmas vyksta daugiausia tvarte, taigi, kaip galima tikėtis, jos pagrindiniai veikėjai yra gyvūnai: paršelis, voras, žiurkinas, avys ir žąsys. Kaip žinoma, populiariausi vaikų literatūros personažai paprastai būna šuo, katė, žirgas. Dažnai vaizduojama naminio gyvūno ir vaiko draugystė. Šarlotės voratinklis šiuo požiūriu nėra tipiška istorija apie gyvūnus, mat pagrindiniai jos personažai – paršelis ir voras – nėra populiarūs, ypač voras. Jie mums dažniausiai atrodo atgrasūs, nemieli. Bet knygoje nei vienas, nei kitas neturi tradiciškai jiems priskiriamų bruožų: paršelis nėra nemandagus, o vorė nėra pikčiurna kraugerė. Priešingai, paršelis švelnus, jautrus ir vienišas, o jo draugė – ištikima, paslaugi ir šeimyniška. Žmogiški vardai – Vilburis ir Šarlotė – tarsi suteikia gyvūnams žmogiškų savybių.

Svarbiausia knygoje – šių veikėjų draugystė, kuri, kad ir kaip pompastiškai skambėtų, trunka iki pat vieno iš jų mirties ir net po jos. Po Šarlotės mirties Vilburis dar ilgai ją prisiminė, jo meilės užteko net vorės vaikams ir vaikaičiams. Gyvūnų draugystės istorija baigiasi dramatiškai, bet būtent Šarlotės mirtis atskleidžia jų draugystės ir meilės ilgaamžiškumą ir stiprumą: „Vilburis niekad nepamiršo Šarlotės. Nors jis ir labai mylėjo jos vaikus ir anūkus, nė vienas iš jos palikuonių neužėmė jo širdyje Šarlotės vietos. Ji buvo ypač brangi“.

Nedažnai vaikų knygose vaizduojama mirtis, ypač pagrindinių herojų. Šarlotės mirtis graudi Vilburiui ir tikriausiai skaitytojams, bet ji pavaizduota kaip natūralus gamtos reiškinys. Šarlotė nugyveno jai skirtą laiką ir nusibaigė. Jos voriškas gyvenimas buvo prasmingas. Ji ne tik padėjo penkis šimtus keturiolika (!) kiaušinių, bet ir, vis išausdama voratinklyje virš Vilburo vienokius ar kitokius žodžius, privertė žmones patikėti, kad tas paršelis nepaprastas, stebuklingas, ir taip išgelbėjo savo geriausiam draugui gyvybę. Vilburio paklausta, kam vargo jį gelbėdama, Šarlotė atsako: „Tu buvai mano draugas. O tai jau yra nuostabus dalykas. Aš mezgiau tau savo voratinklius, nes tu man patikai. (…) Voro gyvenimas yra gana bjaurus – be perstojo rezgi tuos tinklus, gaudai muses. Gal padėdama tau aš dariau ir savo gyvenimą bent kiek prasmingesnį“. Taigi kūrinys saikingai filosofiškas, autorius kalba ir skatina susimąstyti ir apie mirtį, ir apie gyvenimo prasmę. Skelbiama mintis, kad gyvenimas prasmingas tada, kai gyveni ne tik sau, bet ir kitam padedi. Gyvenimui prasmės suteikia tikras draugas. O toks draugas, pasak autoriaus, yra tas, kuris gali išgelbėti net gyvybę. Kadangi aptariamoji knyga turbūt artimiausia pradinių klasių skaitytojams, šios mintys neturėtų atrodyti nei primityvios, nei įkyrios.

Knygoje yra nemažai gana tikroviškų bei smulkių tvarto, jo kvapų ir gyventojų aprašymų. (Jų autentiškumą, matyt, lėmė tai, kad pats autorius gyveno ūkyje.) „Tvarte kvepėjo šienu ir mėšlu“. Čia buvo justi „pavargusių arklių prakaito kvapas ir nuostabus saldus kantrių karvių alsavimas (…). Dar tenai kvepėjo grūdais, pakinktų tepalu, guminiais batais ir naujomis virvėmis. O kai kada nors katė gaudavo žuvies galvą, tvarte pakvipdavo žuvimi“. Autorius pasakoja, kaip perimi žąsiukai: žąsis nepasitraukdama turi visą perėjimo laiką (trisdešimt dienų) juos šildyti savo kūno šiluma. Pasakojama apie žiurkino gebėjimą išrausti tunelius, kuriais jis galėdavo keliauti po tvartą niekieno nepastebėtas; apie voro gebėjimą megzti tinklą ir apie kitus dalykus. Daugumai mūsų dienų skaitytojų, miesto vaikams, šie vaizdai, pasakojimai, be kita ko, bus įtaigūs pasaulio, aplinkos pažinimo puslapiai.

Tikroviškas gyvūnų gyvenimo aprašymas kuria pasakojimo realistiškumą. Gyvūnų draugystės istorija – fantastiškumą. O kas gali atskleisti, parodyti, kaip draugauja gyvūnai? Aišku, literatūrinė pasaka! Šiam žanrui Šarlotės voratinklis greičiausiai ir priskirtinas. Autorius leidžia gyvuliams susikalbėti, juos netgi girdi ir supranta mergaitė, daug laiko praleidžianti tvarte. Tačiau pati ji į pasakos plotmę lyg ir neįžengia, lieka vadinamajame pirminiame pasaulyje.

Gyvulių kalbėjimą paaiškina, t. y. pasaką motyvuoja, laki mergaitės vaizduotė ir apskritai stipresnis vaikų jautrumas bei pastabumas. Suaugusieji nė neatkreiptų dėmesio į vorą ant tvarto sienos. Jie net nesupranta, kad visus virš paršelio kybančius voratinklius su išmegztais žodžiais surezgė maža vorė. „Niekas iš visų tų šimtų Mugės lankytojų net nenumanė, kad svarbiausią vaidmenį joje suvaidino pilkas voras. Ir niekas nematė, kai jis mirė“. Suaugusieji naiviai tiki stebuklu, o visus laurus priskiria pačių išaugintam paršeliui. Teisybę žino tik gyvūnai ir Fernė. Knyga juk ir skirta skaityti vaikams ir vis dar girdintiems gyvulių kalbą suaugusiesiems…

Autorius puikiai sugebėjo apie rimtus dalykus kalbėti su sąmoju. Knygos kalba natūrali, žaisminga, su humoro atspalviu. Aišku, tai ir vertėjo nuopelnas. Linksmos ir taiklios iliustracijos (jos „importuotos“ kartu su tekstu) – nespalvoti smulkūs piešiniai – turbūt visada buvo ir bus vaikų mėgstamos. Gaila, kad leidėjai nepasistengė sukurti patrauklesnio viršelio. Tačiau reikia tikėtis, kad tai nesumažins vaikų noro šią knygą skaityti.

_________________________________

^* White, E. B. Šarlotės voratinklis / iš anglų k. vertė Virgilijus Čepliejus; iliustr. Garth Williams. – Vilnius: Mažasis VYTURYS, 2000. – 191 p.: iliustr. – (Po viena saule).

Žurnalas „Rubinaitis“, 2001 Nr. 2 (18)