„GYVENIMAS NEPAPRASTAI GRAŽUS“ (Janošo 70-mečiui)
Taip sakė Tigriukas, o jam pritarė Meškiukas. Ir dar jiedu sakė, jog Panamoje tai apskritai viskas daug gražiau, Panamoje viskas daug labiau!.. Tikriausiai atpažinote, jog kalbame apie knygą Panama labai graži. Prieš penkiolika metų per Lietuvą nuvilnijo visuotinis susidomėjimas ir susižavėjimas ta knyga, kurį ypač aiškiai rodė dažnos teatrinės improvizacijos tiek profesionalų, tiek saviveiklininkų vaikų teatruose. Visuotinis noras ką nors daugiau sužinoti apie knygos kūrėją tuomet negalėjo būti patenkintas: informacijos šaltiniai buvo anapus „geležinės sienos“, neturėjome elektroninių ryšio priemonių, nebuvo (daug svarbiau!..) „Rubinaičio“ žurnalo…
Jau tada, pasirodžius Panamos vertimui, kuriame publikuoti trys kūriniai, daugelis įtarėme, kad Janošas negali būti tikra autoriaus pavardė. Išties tikroji jo pavardė – Horstas Ekertas (Horst Eckert), o slapyvardis – labai tipiškas, populiarus lenkiškas vardas. Būsimas menininkas gimė 1931 m. kovo 11 d. Aukštutinėje Silezijoje, Zabožės (Zaborze) miestelyje, kuris tuomet, iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos, priklausė Vokietijai, o dabar yra Lenkijos teritorija. Jo tėvas buvo šachtininkas, vėliau įsigijo krautuvėlę. Vaikystėje Horstą (šio vardo, duoto kažkokio dainininko garbei, jis visą gyvenimą nekentė) supo grubi, darbininkiška aplinka, standartiniai anglių kasėjų namai. Kadangi Horstas buvo vienintelis vaikas šeimoje, tėvai norėjo iš jo išugdyti ką nors ypatinga, auklėjo reikliai, dažnai mušdavo. „Vaikystė buvo didžiausia mano gyvenimo nelaimė“, – viename interviu 1993 m. kalbėjo Janošas. (Nuostabu, kad jo kūryboje vaikystė vaizduojama visiškai priešingai: šviesi, laiminga.) Grubiai grūdamos į galvą tikėjimo dogmos išugdė priešiškumą, netgi neapykantą Bažnyčiai, apie kurią tame pačiame interviu jis atsiliepė kone ciniškai. Iki trylikos metų (1940–1943) Horstas lankė Zabožės gimnaziją, paskui mokėsi kalvio ir tekintojo amato, dirbo įvairiuose fabrikuose, o 1947–1949 m. mokėsi Krefeldo tekstilės meno mokykloje. 1953 m. H. Ekertas „pabandė“ studijuoti Miuncheno menų akademijoje. Autobiografiniame rašinyje jis teigia: „Turėjau palikti Akademiją. Neturėjau talento“. Tačiau Miuncheno jis nepaliko, vertėsi įvairiais darbais, o atsitiktinis pokalbis pamėtėjo idėją sukurti knygą vaikams. Pirmoji knyga Arklio Valeko istorija išėjo 1960 metais. Tačiau tik septintoji knyga Janošui atnešė sėkmę ir pakankamai pinigų, leido atsidėti rašytojo ir dailininko darbui. „Man nesvarbu, ar mano paveikslai visada sėkmingai parduodami, nes pinigų nebetrūksta. Tačiau tapti dailininku – štai šito aš norėjau iš pat pradžių“, – rašė Janošas aštuntojo dešimtmečio pabaigoje. Sulaukęs šlovės ir praturtėjęs, Janošas, atrodo, prieš gerą dešimtmetį apsigyveno Tenerifėje, vienoje Ispanijos salų.
Janošo vardas labiausiai įsitvirtinęs ne dailės, o knygų pasaulyje: jo sukurtų knygų skaičius jau perkopė šimtą. Janošas taip pat yra parašęs romanų suaugusiems ir jaunuoliams, iliustravęs kitų rašytojų knygų, bet didžioji talento dalis atiduota vadinamosioms paveikslėlių knygoms. Kaip dailininkas Janošas 1972 m. buvo pristatytas Anderseno medaliui ir pelnė „aukščiausią įvertinimą“, nors paties medalio ir negavo. Lietuvos mažyliai kol kas turi ne itin daug išties meniškų paveikslėlių knygų, tad Janošo Panama ir kitos dvi neseniai išleistos jo knygos (visas gražiai išvertė Rūta Jonynaitė) tame kontekste atrodo labai savitos, pastebimos. Menininko jubiliejus – gera paskata bent šiek tiek pasvarstyti apie jo braižo savitumą.
Janošo talentas prasiveržė septintajame dešimtmetyje, kai daugelio šalių vaikų literatūroje suklestėjo žaidimo, vaiko elgsenos imitavimas, džiugesio, padūkėliškos intonacijos. (Šiandien jau ir Lietuvos vaikai gali skaityti tuo metu sukurtas nonsensiškos prigimties olandės Anės Šmit Viplalą, čeko Milošo Macoureko Du šimtus senelių, vokiečio Michaelio Endės Džimą Sagą… ir kitų autorių knygas, literatūrines pasakas.) Peržiūrėję pluoštą atsiliepimų, apibūdinančių Janošo knygų piešinius, rasime pasikartojančius teiginius: Janošo piešiniams būdingas apsimestinis naivumas; jo piešiniai tariamai vaikiški, imituojantys vaikų piešinius; Janošo piešinio kontūrai ryškūs, o ne ištirpstantys, susiliejantys su fonu; jis perdėm nedeformuoja daiktų, nepasiduoda formaliems eksperimentams; piešiniai sukuria vaikui apgaulingą įspūdį: „Ir aš taip galėčiau!“ Janošo piešinyje dažnai gausu detalių, jis verčia mažąjį knygos suvokėją piešinį „skaityti“, tirti. „Surask triušį Jokimėlį, ir tada galėsi skaityti toliau“, – atviru tekstu liepia autorius knygoje Kiškiai piškiai nekvaili („Vyturys“, 1997). Atrodo, kad absoliučiai daugumai Janošo knygų būdingi veikėjai – įvairūs gyvūnai, kuriuos jis, kaip kažkada darė ir garsioji Beatričė Poter, kartais aprengia vaikiškais drabužėliais. Tačiau net ir nurengti jie visiškai netiktų kaip zoologijos pamokėlių iliustracijos. Janošo piešiniuose – lyg ir gyvūnėlis, lyg ir žaislas. (Štai knygoje Kiškiai piškiai nekvaili su keturiais neva tikrais kiškučiais veikia ir penktasis – miniatiūrinis Jokimėlis Meškiukas Guminukas.) O skaitydami tekstą, tų gyvūnėlių paveiksluose atpažįstame vaiko psichologiją, naivumą ir tyrumą. Toji triplanė – gyvūno, žaislo ir vaiko prigimties – kombinacija, kurią jaučiame Janošo veikėjų paveiksluose, suartina autorių su garsiąja Aleno Milno knyga Pūkuotuko pasaulis.
Taigi naivumo estetika iš piešinių persikelia ir į knygų tekstą, siužetą. Autorius išsyk meistriškai priverčia skaitantį arba klausantį vaiką pasijusti išmintingesnį, protingesnį už Tigriuką ir Meškiuką – jau tada, kai šiedu, pasiryžę keliauti į svajonių šalį Panamą, bet nežinodami, kur ji yra, pasidaro ir pasistato rodyklę. „Kai nežinai kelio, – pareiškė Meškiukas, – pirmiausia reikia rodyklės“ (p. 14).
Janošo kūrinių siužetuose įžvelgiame modifikuotą, įslaptintą formulinės arba grandininės liaudies pasakos kompoziciją: herojai keliauja, sutinka vis kitus personažus, kartoja vis tuos pačius klausimus ar teiginius. Šis principas yra ne tik pirmojoje istorijoje „Panama labai graži“, bet ir „Suraskime lobį, vaikai“, jis akivaizdus ir knygoje „Kiškiai piškiai nekvaili“: penki kiškučiai išeina „į platųjį pasaulį gyvenimo patirti“. Išeina drąsiai, nes žino, kad bijotis reikia tik lapino, kurį lengva pažinti: „užpakalyje jis turi pūstą uodegą“. Jie sutinka barsuką, gaidį, tėvą elnią, kiškį Mykolą ir pagaliau lapiną, kurio uodega, deja, buvo pabrukta tarp kojų. Laimei, Jokimėlis prisiviliojo medžiotoją Miką – jei ne, blogai būtų baigęsi. Neramusis, judrusis Jokimėlis – tikras Beatričės Poter Triušio Petriuko giminaitis!
Baimė ir drąsa – esminiai mums prieinamų Janošo knygų motyvai. Ir draugiškumas. „Kaip gera, (…) kai turi draugą, kuris surenčia būdelę nuo lietaus. Nieko gali nebijoti“ (p. 25); „Kai turi draugą, kuris moka grybauti, (…) nieko gali nebijoti“ (p. 28); „Kaip gerai, (…) kai turi draugą, kuris moka padirbti plaustą. Nieko gali nebijoti“ (p. 39), – skaitome Panamoje. Antrojoje pasakoje Tigriukas ir Meškiukas keliauja ieškoti lobio, vis vienas kitą panėšėdami. O trečiojoje pasakoje Laiškas Tigrui, kuri iš esmės tapo trečiąja Panamos ciklo dalimi, draugužiai išranda paštą, oro paštą ir net telefoną vien dėl to, kad negali ilgėliau be vienas kito ištverti. Taigi Janošo kūriniai formuoja šviesų, skaidrų mažojo žmogaus (pasak kritikų, jo paveikslėlių knygos skirtos 3–8 metų vaikams) žvilgsnį į pasaulį, ugdo šviesią pasaulėjautą. Ir nepasikliaujama vien įtaigia knygų pasaulio atmosfera ar švelniai komiškais vaizdais – knygoms būdingos visai apčiuopiamos mintys, gana aiškiai išreikštos idėjos. Be abejo, nuostabiausia iš jų, kurią nesunkiai suvoks gal net ir trimetinukas, yra knygos Panama labai graži pabaiga. Įveikę kelionės ratą, Meškiukas ir Tigriukas pagaliau pasiekia savo svajonių šalį, savąją Panamą, kuri, pasirodo, yra ne kas kita kaip jų pačių gimtinė… Genialus paprastumas!
Trečiojoje lietuvių kalba išleistoje knygoje Trumpas mokslas apie žvėris („Vyturys“, 1999) sudėti septyni nedideli kūrinėliai. Joje – tokie pat žavūs piešiniai, lydimi eiliuotų ar prozinių tekstų. Tačiau bendras knygos įspūdis nėra stiprus – galbūt kaip tik dėl tos žanrinės kūrinių įvairovės, smulkumo. Negalėtume tvirtinti, jog tai – sėkmingas Lietuvos leidėjų pasirinkimas. Žinovai iš Janošo knygų gausos, be trilogijos apie Meškiuką ir Tigriuką, dar išskiria knygas apie Stebuklingą automobilį (1971), Brolių Grimų pasakų parodijas ir interpretacijas (beje, kaip meistriškai Janošas interpretuoja žinomas pasakas ir pasakėčias, galima pajusti iš trečiojoje lietuviškoje knygoje spausdinamo Žiogo ir kurmio), taip pat trilogiją apie Kasperą, kuri esą skirta vyresniems, 8–12 metų, vaikams. Žinoma, kai tų knygų daugiau kaip šimtas ir kai jos išverstos į keturiasdešimt kalbų, nuomonių ir vertinimų turi būti daug ir įvairių – priklauso nuo skonio. O kadangi mūsų visų kelionė į Panamą dar tęsiasi, galbūt sulauksime ir kitų Janošo knygų. Tada ir mūsų vaikai ar vaikaičiai galės drąsiau pareikšti nuomonę, parodyti skonį.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2001 Nr. 2 (18)
