Ar būti savimi – tai būti dviese?
Pasaulyje Jacquelineʼs Wilson knygos lyginamos su J. K. Rowling ir laikomos bestseleriais. Jos išverstos į 23 pasaulio kalbas, o iki šiol vien Didžiojoje Britanijoje jų parduota per 8 milijonus. J. Wilson knygos įtraukiamos į mokyklines programas, siūloma įvairiausiųjų interpretavimo būdų, pateikiama metodinių teksto analizės nuorodų. Ji yra parašiusi daugybę knygų paaugliams: Lagamininis vaikas (The Suitcase Kid, 1993), Lotės sumanymas (The Lottie Project, 1998), Blogos mergaitės (Bad Girls, 1998), Spalvinga mama (The Illustrated Mum, 1999) ir kt. Autorė yra pelniusi nemaža įvairiausių apdovanojimų, pagal kelias jos knygas pastatyti televizijos filmai.
J. Wilson knyga Mes – dvynės* – pirmoji lietuvių skaitytojų pažintis su šia britų rašytoja. J. Wilson gimė 1945 m. Anglijoje, Bafo mieste, mokėsi Coombe mergaičių mokykloje, vėliau – Carshaltono technikos koledže, dirbo žurnaliste. Devyniolikos metų ištekėjo už policijos viršininko W. M. Wilsono, su kuriuo susilaukė dukters. Dabar J. Wilson gyvena Kingstone prie Temzės. Knygos – didžiausia rašytojos aistra, todėl jos mažame namelyje yra daugiau kaip 15 000 knygų. Pusę savaitės ji praleidžia namie prie virtuvinio stalo ranka rašydama knygas ir klausydamasi muzikos. Kitomis dienomis ji lankosi mokyklose, bibliotekose, knygynuose ir susitinka su daugybe skaitytojų, prašančių jos autografų. Pikantiška rašytojos gyvenimo detalė – ji neturi skalbyklės, nes mėgsta skalbti rankomis.
Vilioja J. Wilson knygos pavadinimas, nes lietuvių skaitytojai mėgsta E. Kästnerio Dvynukes ir turi net lietuvišką variantą – K. Gudonytės Gėlių dvarą. Tik J. Wilson tekste brėžiamos paralelės ne su E. Kästnerio, bet su populiarios anglų rašytojos Enid Blaiton knyga Dvynukės Šventosios Klaros internatinėje mokykloje (lietuviškai neišleista). Kitas dalykas, skatinantis knygą imti į rankas, – viršelio nuoroda, kad autorė yra pelniusi „The Smarties“ vaikų knygų premiją, kuri Didžiojoje Britanijoje nuo 1985 m. kasmet skiriama už meniškiausius anglų grožinės vaikų literatūros kūrinius. Ja siekiama atkreipti dėmesį į smagiai, lengvai skaitomą, bet turiningą paauglių lektūrą, kuri auklėtų jaunuosius skaitytojus ir papildytų prasmingomis knygomis anglų literatūros mokymo programas.
Vos pradėjęs skaityti, supranti, kad intriga išliks iki pat knygos pabaigos, nors siužeto vingiai lengvai numanomi ir nestebina: dvynukės Rubi ir Garnet gyvena su tėčiu ir močiute, mama yra mirusi. Kaip įprasta, tėtis susiranda draugę, mergaitės priverstos išsikraustyti gyventi į kitą vietą, be to, taip trokštamą stipendiją mokytis elitinėje mokykloje gauna ne ta, kuri tikėjosi. Daug įdomesnė rodosi knygos struktūra – dienoraštis, arba, pasak vienos iš dvynukių, jųdviejų gyvenimo ataskaitų knyga, kurią, viena kitą pertraukdamos, įsiterpdamos, sąžiningai rašo abi mergaitės. Jų minčių srautas – lyg dialogas, atveriantis charakterio bruožų, polinkių, požiūrio į pasaulį ir dvasinės jausenos skirtumus, nors tekste visą laiką primenamas prigimties dvilypumas. Išvada knygos pradžioje – „Mes – dvynukės (…). Mudvi visiškai vienodos“ (p. 3) (plg. su paskutiniu sakiniu: „Mes amžinai būsim Rubi ir Garnet“, p. 189) – rodo, kad dvynukių motyvas, jų psichologijos ypatumai knygoje yra esminiai. Žavi lakoniškas ir grakštus teksto stilius, tačiau jis be galo talpus, perteikiantis ne tik itin spalvingus veikėjų paveikslus, bet ir sudėtingiausias įvairialypes problemas. Patikimas ir įtaigus būdas apie skausmingus dalykus kalbėti nuoširdžiai ir žaismingai lengvai primena specifinę šiuolaikinės anglų literatūros stiliaus manierą, gal dėl to J. Wilson knyga artima Sue Townsend Adriano Moulo dienoraščiui, kur juokiesi, bet skauda. Kai kam kasdienė, gal net sąmojinga kalbėsena („Mažų mažiausiai norisi apsivemti“, p. 41) atrodys tik pataikavimas skaitytojui, kai kas kvatosis, tačiau kas paneigs, kad tai linksmai liūdna knyga apie begalines savęs paieškas, kai esi dviese, bet nori ir kartu negali būti savimi. Tai itin realistinis pasakojimas apie pažeidžiamus vaikus, išgyvenančius suaugusiųjų nenuovokumą, kai beviltiškoje situacijoje lieka tik viena – beribis vienos su kita ryšys: „Ji apsikabino mane ir stipriai prispaudė prie savęs. Aš prisiglaudžiau prie jos, ir mes stovėjom tvirtai laikydamos glėbyje viena kitą. Mūsų šešėliai virto Siamo dvyniais“ (p. 63). Psichologinės literatūros nevienalytiškumas leidžia savaip vertinti knygoje keliamus klausimus (Kas aš esu; ar dvyniai yra vienodos, ar skirtingos asmenybės; ar lengva tapti asmenybe būnant dviese?) ir ieškoti į juos atsakymų.
Identiškos išvaizdos dvynių, pasirodo, visiškai skirtingi charakteriai, mąstymas, jausena. Rubi – plepė, nerimstanti, nesusitaikanti su nesėkmėmis, pasitikinti savimi ir linkusi vyrauti: „Aš – DOMINUOJANTI dvynė. Taip vadina tą, kuri gimsta pirma. Tai yra mane. Aš – Sūrio Gabalas, o tu tik Trupinėlis“ (p. 34). Ji nemėgsta liūdėti ir niekada neverkia. Tuo tarpu Garnet – santūresnė, tvarkinga, galinti valandų valandas ištūnoti su knyga, tačiau nepasitikinti savimi, paklūstanti Rubi: „Aš pati savęs kartais nesuprantu. Bet privalau daryti tai, ko nori Rubi“ (p. 79). Ji skaudžiai išgyvena dėl nesėkmių ir kaltės pirmiausia ieško savyje: „Aš ją apvyliau. Aš visada ją apviliu. Ji – vyriausia, protingiausia ir geriausia. Ji – drąsuolė. Ji – žvaigždė. Gaila, kad likimas jai lėmė turėti seserį dvynę. Gaila, kad ta dvynė nevėkšla“ (p. 119). Rubi svajonė būti aktore turi tapti ir Garnet svajone, nors Garnet labiau patinka rašyti pjeses. Sužinojusi, kad į filmo atranką kviečiamos dvynukės, Rubi ryžtasi viskam: parduoda močiutės padovanotą seną lėlę, tiesa, pasiteisina pavadindama ją kvaila lėle, įkalba kartu vykti Garnet, o nepavykus gauti vaidmenų, nenukabina nosies ir bando nesėkmę pateisinti: „Gal net ir gerai, kad mūsų neišrinko. Jei mes turėtume kalbėti tokias kvailas ir saldžias nesąmones, į mus visą gyvenimą mėtytų supuvusius kiaušinius. Vaikai nežiūrės tokio trenkto serialo. O jei žiūrės, tai juoksis iš jo“ (p. 123). Kita vertus, Garnet nėra nuolanki tylenė. Slaptas noras likti savimi reiškiamas trumpučiu, bet atkakliu „aš prieš“. J. Wilson kuriami veikėjų paveikslai labai charakteringi, psichologiškai įtaigūs, neidealizuoti ir net perdėm tikroviški.
Įprastu kartų nesusikalbėjimu, požiūrių skirtumais laikytini ir kai kurie dvynukių vertinimai. Tėtis, nors dar tik trisdešimties, tačiau, pasak mergaičių, – senas, o močiutė – senamadiška, nes liepia nešioti kasas, vilkėti raukiniuotas sukneles, šlykščius klostuotus sijonus ir jos megztas angoros vilnos liemenes. Rubi ir Garnet jaučiasi atrodančios „kaip dvi kvailės“, tuo tarpu kai kurios mamos sako, kad jos atrodo nuostabiai. Tėtis dirba kontoroje, savo darbo nemėgsta, o namo grįžta labai pavargęs. „…mes ne visai normali šeima (…). Mes labai daug skaitom. Tėtis – daugiausiai. Jis vis perka ir perka knygas“ (p. 8), – sako Rubi. Ši jo aistra vėliau virs naujo gyvenimo pradžios simboliu, o mergaičių nuomonės nebus paklausta. Vis dėlto tėčio vaidmens knygoje pasigendama. O „ne visai normalios šeimos“ padariniai slypi daug giliau: augdamos be mamos, mergaitės stokoja dvasiškai artimo žmogaus, todėl tam tikri išgyvenimai neišvengiami. Mamos paveikslas ypač svarbus, tik minimaliai detalizuotas, labiau jutiminės plotmės: „Prisimenu, jos rankos buvo labai švelnios, tačiau ji apkabindavo taip stipriai, kad jausdavaisi saugi. Nuo jos dvelkdavo gėlėmis, o garbanos visada kutendavo“ (p. 23–24). Autorė neplėtoja išsamesnių aprašymų ir vien lakoniškai konstatuoja faktą: „Bet staiga viskas pasikeitė. Opale nesunkiai susirgo. Ją paguldė į ligoninę. Pagulėjusi ligoninėj,ji trumpam pasveiko, bet vėliau vėl susirgo (…) Ji mirė. Taigi šeima iširo“ (p. 25). Nors skausmingi prisiminimai nugenami žaismingu pasakymu, kad dabar „vėl viskas gerai“, tačiau iš tiesų su tuo sunkiai susitaikoma. „Bet pasakok greitai. Apie mamą. Papasakok kaip pasaką, o ne kaip tikrą įvykį, kad nebūtų taip skaudu“ (p. 20), – prašo Rubi.
Potekstėje veriasi įvairiausios problemos – socialinės, materialinės, moralinės: tėtis netenka darbo, sunki knygyno kūrimosi pradžia, stinga pinigų mokėti už abiejų mergaičių mokslą, o tėčiui apsisprendus gyventi su Rouze močiutė priversta kraustytis į globos namus. „– Mano būsimame bute orkaitė tokia maža, kad į ją sunku įkišti net vištą (…). Deja, katinėli, Kalėdų vakarienių nebebus“ (p. 38), – sako mergaitėms močiutė, su kuria Rubi ir Garnet išsiskiria ypač skausmingai. Tiesa, vėliau į svečius ji atvažiuoja su „dėde“ Albertu, atrodo laiminga. Suaugusiųjų ambicijos, nenoras kalbėtis su vaikais („Mūsų nuomonės niekas neklausė“, p. 46) verčia juos jaustis nelaimingus ir vienišus.
Didžiausias dvynukių rūpestis – tėčio draugė Rouzė, pasak jų, kažkokia kvaila garbanė, skiedžianti nesąmones, Sena Ragana. Rouzės padėtis nepavydėtina. Visos pastangos įtikti mergaitėms ir močiutei nueina perniek. Rubi ir Garnet iš jos tik pasijuokia žaisdamos dvynukių susikeitimo vietomis žaidimus, o močiutė lieka šalta kaip akmuo ir neištaria nė žodžio, tiesa, vėliau vis dėlto išdrįsta tėčiui papriekaištauti: „– Ričardai, – neišdurnėk, – pasakė močiutė, lyg būtų mūsų vienmetė. – Man atrodo, ji per daug skuba“ (p. 31). Pasirodžius Rouzei, įprastas šeimos gyvenimas sujaukiamas. Gresiančios permainos gąsdina: „Nekenčiu permainų“ (p. 33), – sako Garnet; „Nenorim pradėti naujo gyvenimo“ (p. 44), – jai antrina Rubi. Todėl paskelbiamas nuosprendis: „Dėl visko kalta ta Rouzė“ (p. 32). Keičiasi gyvenamoji vieta, reikia išsiskirti su močiute, mokykla, draugais, pagaliau net tėtis pasikeičia, kyla baimė prarasti šeimą, ir mergaitės priverstos ištarti: „Mes jos nekenčiam. MES JOS NEKENČIAM“ (p. 39). Noras keršyti Rouzei – begalinis. „Kai vemsiu, nusitaikysiu į Rouzę“ (p. 52), – sako Rubi, ir jai pavyksta. Nors Rouzė – psichologiškai tvirta asmenybė ir nujaučia, kaip susidraugauti su paauglėmis, tačiau stengiamasi moterį įvairiausiais būdais palaužti: ji verčiama nerimauti, tyčia suplėšomos jos pėdkelnės, jai tiesiai į veidą sviedžiama kempinė. Net tada, kai Rouzė pritaria, kad nors viena iš mergaičių galėtų mokytis jų trokštamoje mokykloje, Rubi nusprendžia: „Paprasčiausiai ji nori kuo greičiau mumis atsikratyti“ (p. 135). Stilistiniais žaidimais slepiamos tikros emocijos: „Ot, būtų gerai, kad tą jo rožę (Rouzė = Rožė. – L. Ž.) apipultų amaras ar kokia miltligė ir ji nuvystų!“ (p. 44). Neapykanta Rouzei virsta neapykanta tėčiui: „Nenorim gyventi su tavim. Jei teks gyventi su ja, tada nenorim ir su tavim“ (p. 44). Kategoriška nuostata „mes čia nepritampam“ (p. 57) priverčia Rubi ir Garnet ieškoti išeities ištrūkti iš to, pasak jų, purvino miesteliūkščio. Išsiunčiamas vilties laiškas į internatinę mokyklą. Deja, tai sukelia tik skaudžius išgyvenimus.
Rubi ir Garnet atkakliai kovoja už teisę būti vadinamoms dvynėmis. Joms tai gyvybiškai svarbu, nes, kol yra kartu, – niekas nerūpi. „Sėdim kartu per visas pamokas. Visada atliekam užduotis poroje. Ir per pietus sėdim viena šalia kitos. Net į tuliką einam drauge“ (p. 35), – sako Garnet. Menkiausias jųdviejų erdvės pažeidimas slopina saugumo jausmą. Garnet draugystę su Džude Rubi laiko išdavyste. Būdamos dvynės, jos jaučiasi esančios išskirtinės, tačiau sutrinka suvokusios, kad tokių kaip jos pasaulyje daug: „Kaip buvo keista matyti tiek daug dvynių! (…) Atrodė, kad pasaulis pasidalino į dvi dalis. Aš ir pati jaučiausi skylanti per pusę. Mes visada jausdavomės išskirtinės. Vienintelės. Ypatingos. Todėl ir buvom kitokios nei visi. Bet gatvėje buvome vienos iš minios. Tokios kaip kiti. Niekuo nesiskiriančios nuo kitų“ (p. 105), – sako Garnet. Nenoras būti „kaip visi“ – skausminga savęs paieškų pradžia. Paaugliškas protestas (stengiasi būti pačios nepaklusniausios ir įžūliausios, apspjaudo Tešlių Džeremį, tyčia sugadina Džudės piešiamą žirafą) virsta skausmingais dvasiniais išgyvenimais.
J. Wilson puikiai pavyksta psichologiškai įtaigiai paaiškinti skaitytojams, ką reiškia būti dvyne: „Jaučiausi taip, lyg būtume perplėštos pusiau. Jaučiausi padalinta į dvi dalis. Lyg būtų pusė manęs (…). Be jos nemokėjau mąstyti“ (p. 34). Kita vertus, blaškymasis tarp savęs ir kitos savęs – lyg nesibaigiantis dvigubas žaidimas. Gal todėl vardydama dvynių pranašumus Garnet pažymi, kad „niekada nebūni vieniša“ (p. 72), tačiau čia pat pranašumas virsta trūkumu: „Kartais taip norisi ramiai pabūti vienai (…). Tiesiog pabūti savimi, o ne dalimi kitos. Savimi“ (p. 72). Savęs paieškos beribės. Rubi nustojus šnekėtis su Garnet, išgyvenimai stiprėja: „Atrodo, lyg būčiau netekusi didžiosios dalies savęs (…). Siaubinga būti vienai“ (p. 77).
Pirmą kartą neįvertintos Rubi pastangos (stipendiją gauna ne ji, o Garnet) tampa sunkiu išbandymu. Nesugebėjimas susitaikyti su esama padėtimi virsta pykčiu, apsimestiniu abejingumu, net neapykanta seseriai: „Rubi Barker nė trupučio nesijaudina, kad vietoj jos važiuoja jos niekšė sesuo. Rubi Barker nė trupučio nesijaudina dėl to, ką pasakė apie savo niekšę seserį“ (p. 164). Ji nusikerpa plaukus, tyčia velkasi nešvarius drabužius, aunasi senus, skylėtus sportbačius. Maištaujama ne tik išoriškai. Dvasinis protestas žeidžia ir net sukrečia: „Ji paėmė žirkles, kažkokį laikraštį ir iškarpė popierinių lėlių girliandą. Sukarpė jas dvynukėmis. O tada perkirpo jų rankas, kad dvynės būtų atsiskyrusios. Ji karpė taip įsiutusi, kad rankos atplyšo ir nuo pečių“ (p. 152-153). Visos Garnet pastangos susitaikyti ar prisitaikyti atmetamos. „Mūsų nebėra“, – sako Garnet. Tačiau nugalėti savo prigimtį, ko gero, neįmanoma – tai dar vienas J. Wilson leitmotyvas. Vilties knygoje labai daug. Nors Rubi stengiasi atrodyti atšiauri, vengia būti atvira, tačiau iš tiesų ji jautrios sielos ir nuoširdi mergaitė, tik, kaip ir kiekviena paauglė, nesusitaikanti su nesėkmėmis, skaudžiai išgyvenanti netektis, ieškanti meilės. Ji sako: „…paėmiau nuo pagalvės jos senus naktinius ir akimirkai prisiglaudžiau juos, kaip kūdikis prie antklodėlės“ (p. 184). Ilgai lauktas Rubi savęs suvokimas ir susitaikymas su visais, regis, ateina per greitai ir per staiga. Bet juk tik tokios pabaigos skaitytojai ir tikėjosi. Apskritai J. Wilson dvynių problemą atskleidžia kaip natūralų reiškinį, nieko neslėpdama ir nepagražindama.
O pabaigoje – tokie Garnet žodžiai: „Mes jau daug metų žaidžiam tokius apsimetinėjimo žaidimus. Apsimetam visokiais žmonėmis ir viską išsigalvojam. Kartais taip viskuo patikėdavom, kad tai tapdavo mūsų kasdieninio gyvenimo dalimi. Aš vis dar tikiu tuo, kuo apsimetu…“ (p. 15). Juk tiesa, kad išgalvotas pasaulis ir realybė – lyg neatsiejami dvyniai…
——————————————-
* WILSON, Jacqueline. Mes – dvynės / iš anglų k. vertė Gabija Ryškuvienė; iliustravo Niek Sharrat ir Sue Heap. Vilnius: Alma littera, 2004. 192 p.: iliustr. ISBN 9955-08-425-1.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2004 Nr. 3 (31)
