„NEMOKYTOJIŠKA“ MOKYTOJO POEZIJA (L. Žitkevičiaus eilėraščių vaikams modeliai)

Šatrijos Ragana, Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis, Matas Grigonis, Pranas Mašiotas, Antanas Giedrius-Giedraitis, Kazys Binkis, Konstantinas Bajerčius, Bronė Buivydaitė… Tai toli gražu ne visas sąrašas XX a. pirmosios pusės vaikų rašytojų, turėjusių didesnę ar mažesnę mokytojo darbo patirtį. Kaip tik ji daugiausia ir lėmė didaktinių kūrybos kryptingumą. Gyvavo „mokytojiška“ nuostata, kad kūrinys vaikams, be kita ko, turįs būti ir ugdymo priemonė. Vyravo dorovinė, patriotinė ir religinė problematika, tik didaktinės idėjos šiuo laikotarpiu jau retai kada bebuvo reiškiamos tiesmukai moralizuojant, dažniau – piešiant deklaratyvokus pavyzdingo elgesio ar šaržuotus ydingų vaikų paveikslus.

Ne vienerius metus mokytojavo ir XX a. ketvirtajame dešimtmetyje į vaikų literatūrą atėjęs poetas Leonardas Žitkevičius. Dirbo Veisiejų, Žaslių, Trakų valsčių pradžios mokyklose. Tačiau tarp mokytojų rašytojų jis atrodo perdėm „nemokytojiškai“. Didaktiniais sumetimais parašyti eilėraščiai sudaro palyginti nedidelę jo kūrybos dalį. Išskirtine Žitkevičiaus vaikų poezijos ypatybe Loreta Žvironaitė laiko žaismą¹. O žaidimo funkcija grožinėje kūryboje paprastai išstumia didaktinę.

Šiame straipsnyje nesieksime aptarti visos Žitkevičiaus poezijos vaikams – tai yra puikiai padariusi jau minėtoji Žvironaitė². Straipsnio tikslas – išskirti ir pristatyti du Žitkevičiui būdingus eilėraščio modelius, geriausiai atskleidžiančius jo vaikų kūrybos savitumą.

Žaidimų rida dai

Žaidimo tema buvo ir tikriausiai visada bus viena pagrindinių vaikų literatūros temų. Žitkevičiaus kūryboje nedaug pavyzdžių, kada žaidžiančius vaikus iš pašalės stebi pasyvaus naratoriaus akis, kaip kad eilėraščiuose „Čiampar vampar“, „Lenktynės“. Vyrauja eilėraščiai, kuriuose kalbama pirmuoju asmeniu, ir tas asmuo – lyrinis „aš“ – yra vienas iš žaidėjų. Eilėraščiuose jis atsiskleidžia kaip gana apibrėžtas psichologinis vaiko tipas.

Daugumoje eilėraščių lyrinis „aš“ yra berniukas. Tai matyti iš atitinkamų dalyvio, būdvardžio, skaitvardžio, daiktavardžio formų (laimėjęs, prisitykojęs, supykęs, greitas, pirmesnis, išdykėlis), retsykiais – iš kitų personažų kreipimosi į jį vardu. Kaip įprasta berniukams, eilėraščių subjektas dažniausiai vaizduojamas įsitraukęs į judrius žaidimus: bėgioja, mėto kamuolį, plaukioja, važinėja ratukais, rogėmis ir pan. Itin poetas mėgsta varžybų motyvą. Atkreipkime dėmesį į du šio motyvo eilėraščius – „Margučių daužtynės“ ir „Daina apie smilgą“. Žitkevičiaus kūryboje jie galėtų atstovauti vyraujančiam žaidimų temos kūrinių modeliui.

Į akis krinta nusistovėjusi fabulos schema ir eilėraščių subjekto, lyrinio „aš“, laikysena. Eilėraščių pradžioje jis iškyla kaip be galo savimi pasitikintis, nė trupučio savo sėkme neabejojantis varžybų dalyvis. „Margučių daužtynėse“ tai parodoma varijuojant skaičių hiperbolėmis: „Šimtą kartų jau laimėjęs, /Aš tavęs nesibijau. //(…) Šimtą kartų jau laimėjau, / Tai turiu laimėt ir šį. //(…) Šimtą kartų jau laimėjau, / Dar laimėsiu du šimtus“, o „Dainoje apie smilgą“ – panaudojant greitumą išryškinantį palyginimą „aš kaip zuikis greitas!“ bei tiesiai pasigiriant savo, kaip nepavejamo bėgiko, pranašumais: „Nepavyt: / Mano kojos ilgos!“ Tačiau Žitkevičiaus eilėraščiams būdinga logika neleidžia pasiekti numatytosios pergalės. Nesėkmė netikėta, bet nei karčių apmaudo ašarų, nei ūmaus pykčio proveržio eilėraščiuose nerasime. Nesėkmė sutrikdo, ją išgyventi nemalonu, tačiau vaikystės žaidimų pasaulio ji neužtemdo. Eilėraščių subjektas ją priima vyriškai oriai. Paskutiniai eilėraščių žodžiai primena sakytuosius giriantis, tačiau dabar jie skamba lydimi prislopinto atodūsio – grafiniu atodūsio ženklu, ko gero, galėtume laikyti poeto paradaugtaškius. Pralaimėjus margučiųdaužtynes, pareiškiama: „Šimtą kartų aš laimėjau, / Šimtas pirmo netekau…“, pargriuvus lenktynėse, tarstelima: „O buvau toks greitas…“ Nepaisant liūdnos gaidelės, girdimos pralaimėtojo balse, eilėraščiai verčia skaitytojus šypsotis. Juoką kelia perdėto pasitikėjimo savimi ir nelauktos, kartais humoristiškai absurdiškos (pargriuvo užkliuvęs už smilgos) žaidimo baigties kontrastas. Taigi nesėkmės momentą Žitkevičius pajungia eilėraščio komizmui.

Netikėtumas, nedidukė komiška nesėkmė yra daugelio žaidimų temos eilėraščių pagrindas. Antai ketinęs sniegu išprausti draugus, eilėraščio subjektas staiga išprausiamas pats („Praustynės“), ieškodamas kažin kur nulėkusio kamuolio, jis žada lįsti į kaminą, o kamuolys, pasirodo, guli po kojų („Kamuolys“), bėgdamas alėjomis, užkliūva už stulpo, ir kaktoje atsiranda „guzas kaip arbūzas“ („Išdykėlis“).

Žitkevičius, kaip ir daugelis kitų XX a. ketvirtojo dešimtmečio lietuvių poetų, prisidėjo formuodamas tradicinės struktūros vaikų eilėraščio tipą, kuris, deja, verčia paisyti griežtokų kanonų ir varžo poetinę individualybę. Vis dėlto Žitkevičiaus kūrybos braižas turi tam tikro savitumo. Labiausiai išsiskiriančia jo eilėraščių žyme reikėtų laikyti poetinio vaizdo ekspresiją.

Pažymėtina, kad Žitkevičiaus žaidimo temos eilėraščiuose reikšmingą vaidmenį atlieka judesys. O niekas taip įspūdingai neišreiškia judesio dinamikos kaip ištiktukai – lietuvių literatūroje tai žinoma nuo Motiejaus Valančiaus Palangos Juzės. Veiksmažodžius keisdamas ištiktukais, Žitkevičius ekspresyviai perteikia vaiko gyvumą, pirmiausia fiziniusjo veiksmus: „Na, vyručiai, žybt į orą – (…) Švilpt per slenkstį, šmakšt į sodą –„ („Praustynės“). Fizinių judesių fiksavimas reikalingas mini siužetui plėtoti. Tačiau apie nutikimus kalbant pirmuoju asmeniu svarbūs ir dvasiniai judesiai, atspindintys minčių ir jausmų dinamiką. Ištiktukai kaip tik ir yra tokia priemonė, kuria vienu metu galima perteikti ne tik fizinius, bet ir dvasinius judesius – žinoma, tokiu dvejopu raiškos pobūdžiu pasižymi ne visi ištiktukai, o atitinkamai poeto parinkti. Štai eilėraštis „Kepuraitė“ pradedamas eilutėmis: „Vai, tai lėkėme lenktynių – / Nuo kalnelio rida dai!“ Ištiktukinis šūksnis rida dai išreiškia ne tik lėkimo žemyn greitį, bet ir džiaugsmą, kuris užlieja širdį patiriant nevaržomą laisvę. Drauge ir veiksmo pokyčius, ir išgyvenamas emocijas perteikia jau minėto eilėraščio „Daina apie smilgą“ ištiktukai, tik jų čia tiek daug, kad kūrinį galima traktuoti kaip išmoningą poeto žaidimą kalba:

Vingur vyt –

Nepavyt:

Mano kojos ilgos!

Pievon švilpt,

Vingur vilpt –

Užkliuvau už smilgos!

Rankom pliaukšt,

Kojom kaukšt –

Aš per smilgą šoku.

Smilga triokšt –

Keberiokšt!

Atsistot nemoku.

Žaidimu ištiktukais pagrįstas ir eilėraštis „Baibokėlis“, tik vienas iš ištiktukų, atraminis, čia įgyja dar ir specifinę funkciją – jis yra ir šuns kalbinimo žodis: „Turiu šunį iš Baibokų. / Jį aš kalbinu kaip moku: / Vingir eikš vingir čia, / Vingir vingir o čia čia…//(…) Vingir marš, vingir bėk, / Vingir pievon paskubėk! – // (…) Vingir sprikt, vingir strikt – /Vingir teks man atsilikt… // (…) Vingir trinkt, vingir trankt – / Aš turiu tave pralenkt!“ Tiesą sakant, kartais ištiktukai bei jiems artimi jaustukai ar garsažodžiai pasitelkiami ir formaliais sumetimais – siekiant reikiamo rimo, pavyzdžiui: slidu – du du du; olia lia – šalia; ramta tita tusi – pušį.

Tačiau klystume ištiktukinę kalbą laikydami vienintele priemone, lemiančia Žitkevičiaus eilėraščių ekspresyvumą. Ne mažiau svarbi ir intonacinė dinamika. Lyrinis Žitkevičiaus eilėraščių subjektas iškyla kaip nepaprastai komunikabilus vaikas. Bendraudamas su kitais, kreipiasi į juos kviesdamas, ragindamas, prašydamas, perspėdamas, klausdamas. Kreipiasi ne tik į žmones, bet ir į šunį, juodmargę, kamuolį, kepurę, laikrodį, sniego senį, šaltį, rudenį. Daugelyje eilėraščių kalbinamieji atsiliepia, taigi būdinga bendravimo forma yra dialogas. Jis suteikia galimybę labai natūraliai, tiesiog pagal pokalbio logiką kaitalioti intonacijas.

Gana dažnai dialogą sudaro klausimas (klausimai) ir atsakymas; šie savo ruožtu gali susidėti iš kelių, neretai paraleliškai surikiuotų sakinio atkarpų, sudarančių anaforą: „– Pasakyk man, kamuoly, / Kurioje šaly esi? / Ar jon plaukti, ar jon skrist, / Ar į kaminą man lįst? // – Kai tu būsi kamine, / Tai aš būsiu jau Kaune! –„ („Kamuolys“); „– Algirdėli, po šimts plynių, / Ar tu bėgai, ar skridai? // – Nei aš paukštis, nei žvėrelis: /Nei aš bėgau, nei skridau. / Besiversdamas per galvą, / Kepuraitę praradau“ („Kepuraitė“).

Tačiau ir tada, kai eilėraščio forma esti monologinė, intonacinė monotonija jam negresia. Štai su kokia ekspresija, pasitelkiant oratorines figūras – retorinį kreipinį, klausimą, neiginį, yra piešiamas nuo praustynių pasprukusio katinėlio portretas:

Bėkit, vyrai, pažiūrėti!

Ar tai ne kipšiukas?

Ne, tai mano katinėlis

Po kiemelį sukas.

Bėkit, moterys, – laikykit!

Lekia gatvėn puodas!

Ne, tai mano katinėlis –

Kaip negriukas juodas.

(„Juodas katinėlis“)

Maža Žitkevičiaus eilėraščių, kuriuose nėra klausimų. Net tuomet, kai su niekuo kitu nebendraujama, eilėraščiuose išlieka dialoginė mąstymo maniera. Tada lyrinis subjektas tarsi susidvejina – pats savęs klausia, pats sau atsako: „Kaktoj guzas kaip arbūzas. / O kodėl? Kad sugriuvau. / O kodėl aš sugriuvau? / Kad išdykėlis buvau. // (…) Nepribėgau nieko gero. / O kodėl? Kad suklupau. / O kodėl aš suklupau? / Kad ant stulpo užlipau“ („Išdykėlis“).

Kaip jau minėta, kai kuriuose eilėraščiuose lygiomis teisėmis su vaikais bendrauja įvairūs daiktiniai objektai. Tačiau esama ir tokių kūrinių, kur šie objektai atsiduria centre, o vaikas – arba fone, arba iš viso dingsta. Daiktai ne tik įasmeninti, kai kurie – ir individualizuoti, o jų charakterizavimo būdai iš esmės tokie pat kaip ir žaidžiančių vaikų – struktūrinis daugelio eilėraščių apie daiktus modelis tas pat kaip ir žaidimų tematikos kūrinių.

Antai eilėraščio „Šepetukai ir batukai“ siužetas plėtojamas pagal jau aptartą schemą, kai perdėtą pasitikėjimą savimi nuvainikuoja netikėta nesėkmė. Besiginantys, kad jiems valyti niekada neprireiks šepetukų, nauji, auksu tviskantys batukai smarkauja kaip beįmanydami, kol netikėtai išvysta save veidrodyje purvinus, o tada belieka susitaikyti, kad be šepetukų pagalbos neišsivers. Eilėraščiui būdingas ir komizmas, tačiau, panašiai kaip suaugusiųjų kūryboje, kalba apie daiktus, šiuo atveju – batukus, yra satyrinio pobūdžio³. Eilėraštyje „Mano pietūs“ šaukšto ir lėkštės būdą puikiai parodo dialogas. Pasipūtėliška ir storžieviška šaukšto kalba pateikiama įsakmiais šaukiamaisiais sakiniais, o mandagi lėkštės – ramiu klausiamuoju sakiniu:

Ir atėjo šaukštas kaukštas

Lyg koks viršininkas aukštas:

„ Lėkšte plėkšte, duok sriubos!

Srėbsiu tol, kol nusibos!“

Šaukštas kaukštas srebia sriubą

(Gal išalkęs, kad taip skuba?)

Ir sušunka: „Jau baigiau!

Lėkšte plėkšte, duok daugiau!“

O lėkštutė prašo samtį:

„Gal gali dar kiek pasemti?“

Ir vaikų žaidimų, ir kalbančių daiktų eilėraščiai yra optimistinės tonacijos kūriniai. Visa, kam Žitkevičius suteikia gyvybę, trykšta vitaline energija. Eilėraščių erdvę užlieja gyvenimo džiaugsmas, tik retai kada jis įvardijamas tiesiai – vartojant patį žodį džiaugsmas.

Klumpakojis ir tirliuotinė

O štai antrojo Žitkevičiui būdingo modelio eilėraščiuose žodis džiaugsmas gana dažnas: „Skamba džiaugsmas kaip skambėjęs“ („Metų džiaugsmas“), „Kas tiek džiaugsmo mums atneš!“ („Draugai“), „Mūsų dienos – kaip tos gėlės: /Atsidžiaugti jom negalim“ („Žengia šaunios mergužėlės“). Lyrinis subjektas kalba ir „aš“, ir „mes“ vardu. Abiem atvejais gramatinė raiška rodo, kad jis tapatinasi su vyriškąja gimine: „linksmutis kėliaus aš“, „augsim šaunūs mes broliukai“, „Ram tam tam, jauni broliukai: / Ko mums nedainuoti?“ Vadinimas savęs broliukais byloja apie lyrinio subjekto kilmę – su šitokiu kolektyviniu subjektu, vadinančiu save broliukais, brolužėliais, broleliais, susiduriame liaudies dainose. Tokių dainų nėra daug, ir jos turi vieną bendrą bruožą – yra pakilios nuotaikos: broleliai džiaugiasi jaunomis dienomis, savo pačių šaunumu.

Teminiu požiūriu antrojo modelio Žitkevičiaus eilėraščius apibrėžti sunkoka. Tačiau į akis krinta pasikartojantis motyvas: buvimo džiaugsmas reiškiamas daina ar šokiu: „Linksmas klumpakojis / Skamba pievoj vėlei! / Sukitės, drugeliai, / Šokit, piemenėliai!“ („Linksmas klumpakojis“), „Duos broliukas man dūdelę – / Tai pagrosiu jam dainelę“ („Tirliuotinė“), „Po kiemelį tu sukies, / Ir dainuoji, ir juokies“ („Draugai“). Analogišku būdu gyvenimo džiaugsmą paprastai reiškia ir liaudies dainų broleliai: „Pasidainuokim, / Mudu broleliai, / Kol jauni, kol gražūs, / Kol pas tėvelį“⁴.

Taigi plika akimi pastebimas Žitkevičiaus eilėraščių ryšys su tautosaka. Apie folkloro įtaką Žitkevičiaus poezijai užsimena daugelis jo kūrybos tyrėjų⁵. Santykiai su folkloru neatsitiktiniai – tradicinės struktūros vaikų poezijos tipo, kuriam atstovauja ir Žitkevičius, šaknys remiasi į liaudies kūrybą. Tačiau pagrindiniai folkloriniai šio tipo poezijos šaltiniai yra vaikų dainos, o nūnai aptariamas Žitkevičiaus eilėraščių modelis yra absorbavęs kito žanro – šokių dainų – ypatybes.

Ypač svarbų vaidmenį šiame žanre atlieka žaidimo funkcija – tai rodo ir kai kurie jo požanrių įvardijimai, pavyzdžiui: šokiai-žaidimai, rateliai-žaidimai. Taigi folklorinės Žitkevičiaus eilėraščių atramos patvirtina jo kūrybos linkmę į žaidimą. Šokių dainos gana dažnai konstatuoja patį šokimo veiksmą. Žitkevičiaus eilėraščius su šokių dainomis pirmiausia sieja šokio motyvas (beje, šis motyvas randamas ir kitų žanrų, taip pat ir vaikų, liaudies dainose). Sąlyčio taškų su šokių dainomis rastume ir daugiau.

Šokių dainos nėra vienalytis žanras. Vienokios įsitvirtinusios suaugusiųjų, kiek kitokios – vaikų aplinkoje, nors, suprantama, aiškios ribos tarp jų nubrėžti neįmanoma. Daugeliu poetinių ir stilistinių ypatybių, ypač poetine leksika ir semantika, nemažai šokių dainų sutampa su klasikinėmis lyrinėmis liaudies dainomis. Nemažos dalies Žitkevičiaus eilėraščių stilius taip pat labai artimas klasikinėms dainoms:

Sėk, sesute, skaisčią rožę,

Sėk, sesute, rūtą!

Mes čia šoksim ir dainuosim:

Žilvitėli, tūta!

(„Mes čia šoksim ir dainuosim“)

Žengia šaunios mergužėlės,

Kepuraites mes jom keliam.

Šimtą kartų apsisuksim

Su sesutėm, su rūtelėm.

(„Žengia šaunios mergužėlės“)

Atpažįstama deminutyvinė lyrinių dainų leksika, tradiciniai personažai (broliukai, sesutės, mergužėlės), stereotipinės situacijos (sesutė sėja darželio žolynus, bernelis mergelei pagarbą rodo nukeldamas kepurę). Kaip ir klasikinėje liaudies poezijoje, poetinio vyksmo fonas ir perkeltinės prasmės vaizdų šaltinis yra gamta, vyrauja augaliniai įvaizdžiai. Antai šokėjų ir dainininkų erdvė piešiama operuojant liaudies dainų peizažo objektais („Margos pievos, / Baltos ievos, / Vainikuotas kelias“), o su sesutėmis šimtą kartų apsisukę broliukai savo džiaugsmą reiškia pasitelkdami tradicinę gamtinę metaforiką („Skaisčiai žydim dobilėliais / Su sesutėm, su rūtelėm“). Vis dėlto esama ir tokių Žitkevičiaus eilėraščių, kurie labiau primena lietuvių liaudies vaikų dainas. Pavyzdžiui, eilėraščio „Tindi rindi“ vaizduojamasis pasaulis, ryškesni epiniai pradai bei elementari, vaikų kalbai būdinga leksika artima gyvūnų apdainavimams – vienai iš žanrinių vaikų dainų grupių: „Tindi rindi vargonėliais / Mykoliukas kai užgros, / Šoks ančiukai, šoks viščiukai, / Šoks gaidelis ant tvoros“.

Taigi, orientuodamasis į šokių dainas, Žitkevičius eina dviem kryptimis. Vienuose jo eilėraščiuose akivaizdus polinkis stilizuoti klasikinių, suaugusiųjų aplinkoje tarpusių liaudies dainų poetiką ir stilistiką, kituose – vaikų dainų.

Be stilizavimo, Žitkevičius itin mėgsta dar vieną folkloro panaudojimo būdą – citavimą. Tautosakinė citatų kilmė lengvai atpažįstama: „Žilvitėli, tūta“, „Bijūnėli žalias“, „Vai dūdą ir vėl dūdą – / Jonui smuiką, Baltrui dūdą“. Citatomis galėtume laikyti ir iš liaudies dainų perimtus onomatopėjinius (vėl susiduriame su ištiktukais!) refrenus (tindi rindi, tirli tirli, kibur vibur, opa opa, o čia čia, trilia tralia – tralia lia). Dalyje eilėraščiųjie padeda suformuoti šokių dainoms būdingą stereotipinę strofiką, pagrįstą vienos ar dviejų strofos eilučių kartojimusi:

Duos tėtukas man pieštuką –

Tai nupiešiu aš tėtuką.

Tir lir ly, rum bum bum –

Duokit mum, bus ir jum.

Duos mamytė skanų blyną –

Tai vaišinsiu juo šeimyną.

Tir lir ly, rum bum bum –

Duokit mum, bus ir jum.

(„Tirliuotinė“)

Pažymėtina, kad dainiška eilėraščių kompozicija, kai atskirose strofų eilutėse identiškai ar kiek pavarijuojant kartojamas tas pats tekstas, būdinga ne tik antrojo modelio Žitkevičiaus eilėraščiams, bet visai jo kūrybai („Draugai“, ,,Akrobatai“, ,,Argi mes tokie maži?“, „Margučių daužtynės“, „Su tėvelio kepure“).

Supažindindami su Žitkevičiaus eilėraščio modeliais, iš esmės rėmėmės jo poezija, rašyta prieškario Lietuvoje. Tačiau šie modeliai išlieka vyraujantys ir vėlesniojoje jo kūryboje emigravus į Vokietiją, paskui – į JAV. Be abejo, visos Žitkevičiaus poezijos jie neaprėpia, o tik geriausiai atspindi pagrindines individualias jo eilėraščių ypatybes: žaismo ir komizmo tendencijas, judesio ekspresiją, dialogines intonacijas, dainišką kompoziciją. Savitumo poezijai teikia berniukiškas lyrinio subjekto charakteris ir gyvenimo džiaugsmo teigimas per žaidimą, dainą ir šokį. Iš kitų folkloru besiremiančių vaikų poetų Žitkevičius išsiskiria šokių dainų panaudojimu.

———————————————–

¹ ŽVIRONAITĖ, Loreta. Leonardo Žitkevičiaus eilėraščio žaismas. Rubinaitis. 1995, nr. 2 (3), p. 21–23.

² ŽVIRONAITĖ, Loreta. Leonardo Žitkevičiaus eilėraščiai vaikams. Iš Vaiką literatūros patirtis. Kaunas, 1995, p. 232–244.

³ NYKA-NILIŪNAS, Alfonsas. Iš Temos ir variacijos. Vilnius, 1996, p. 333.

⁴ Iš Lietuvių liaudies dainynas. T. 10: Jaunimo dainos. Meilės dainos. Vilnius, 1995, p. 44.

⁵ ANTANAITIS, Algirdas Titus. Kiti žemininkų bendraamžiai poetai. Iš Lietuvių egzodo literatūra 1945–1990. Vilnius, 1997, p. 420; AURYLA, Vincas. Iš Lietuvių vaikų literatūra. Vilnius, 1986, p. 120; ŽVIRONAITĖ, Loreta. Leonardo Žitkevičiaus eilėraščiai vaikams. Iš Lietuvių vaikų literatūra. Vilnius, 1986, p. 235, 240, 243

Žurnalas „Rubinaitis“, 2004 Nr. 3 (31)