TARP GĖRIO IR BLOGIO* (Apie fantaziją tarybinėje estų vaikų literatūroje)

Penktajame dešimtmetyje Estijoje įsigalėjus sovietinei ideologijai, į pasakas pradėta žiūrėti su nieko gero nežadančiu įtarumu. Imta skelbti, kad jos yra vaikų kvailinimas, taigi iš viso žalingas reiškinys. Priešiškų žodžių atseikėta netgi įvairiems su vaikų literatūra susijusiems tautosakos veikėjams, nors pats Maksimas Gorkis tautosaką laikė pažangiausių liaudies lūkesčių įsikūnijimu, oficialiai pripažino gerbtinu ir tarybiniams skaitytojams visiškai priimtinu dalyku: buvo teigiama, kad skrajojantis kilimas – tai sena žmonių svajonė apie lėktuvą, be to, svajoti žmones raginęs pats Leninas. Pokario metais Estijoje pasirodė daug įvairių tautų pasakų, taip pat ir estų autorių kūrinių, paremtų tautosaka. Žymiausiu šios rūšies kūriniu laikytinas rašytojo Augusto Jakobsono (August Jakobson) Lakštingala ir gluodenas (Ööbik ja vaskuss, 1947). Buvo tikimasi, kad vaikų literatūra, skrupulingai atvaizduodama tikrovę, padės kurti fanatišką tarybinį mitą. Redaktoriai ir literatūros kritikai skaičiavo, kiek sagų knygos veikėjo drabužiuose, ir vedė apskaitą, kiek bandelės kąsnių veikėjas atsikando. Pabrėžtinai tikslus realistinis aprašymas turėjo įtikinti, kad kūrinyje aprašyta be galo svarbi ir neginčijama gyvenimo tikrovė. Fantastinėje literatūroje prasidėjo kelis dešimtmečius trukęs tylos laikotarpis.

Trumpai apie pirmąjį fantastinės literatūros laikotarpį

Pirmuoju meninės pasakos laikotarpiu laikytina XIX ir XX a. sandūra. XX a. trečiajame dešimtmetyje prasidėjo pakilimas, tačiau čia viskas ir sustojo.

1901 m. pasirodė Ansomardžio (Ansomardi) Tetulės ožkos pasakos (Jalgsemaa Kitse-eide muinasjutud). Tai kūriniai, labai artimi liaudies poezijai. Iš tautosakos į vaikų literatūrą įžengė šmėklos, raganos, fėjos. Vaikų literatūroje pasirodė kūrinių apie karalaičius ir karalaites, velnią, pinigų puodus, paslėptus lobius, paparčio žiedą. Literatūrinėje kūryboje santykis su naudojama medžiaga apskritai liko toks pat kaip ir tautosakoje.

Pasirodė ir autorinių meninių pasakų. 1903 m. išspausdintas be galo žavus rašytojo Augusto Kicbergo (August Kitzberg) kūrinys Mergelė Pakalnutė (Piibeleheneitsi). 1906 m. pasirodė rašytojo Karlo Augusto Hindrėjaus (Karl August Hindrey) gausiai iliustruoti fantastiniai groteskai Pamba Peda (Pambu Peedu), Verksnė Liza (Piripilli-Liisu) ir Grybas Baravykas (Seene-Mikk) bei visa galerija jų keistų veikėjų ir gausių siaubo elementų. Tiesa, K. A. Hindrėjaus kūriniuose lengvai pastebima didelė vokiečių rašytojų Heinricho Hofmano (Heinrich Hoffmann) ir V Bušo (W. Busch) įtaka. Tačiau estų literatūra visada buvo linkusi sekti pavyzdžiais. Oskaro Lutso (Oskar Luts) Berniuko su ragiukais (Nukitsamees, 1920), pirmosios didelės apimties literatūrinės pasakos, siužetas, kaip teigiama, irgi skolintas. Liaudies pasakomis paremta ir rašytojo Juhano Jaigo (Juhan Jaig) 1924–1944 m. kūryba, kupina tautosakinės mistikos ir paslaptingumo.

Trečiajame dešimtmetyje vaikų knygose pasirodė ištisai autorių sukurti fantastiniai pasauliai. Irmos Triupyld (Irma Truupõld) knygoje Žaliosios Saulės šalis (Rohelise Paikese Maa, 1936) nutapytas žavus mažyčių būtybių šalies paveikslas. Žaliosios Saulės šalis yra vieta, kur saulė atrodo žalia, nes ji matyti pro medžių lapus ir augalus. Stebint mažytes fantastines būtybes bei jų palydovus vabzdžius ir varles, kyla švelnūs jausmai gamtai. Pagrindinės knygos veikėjos yra dvi lėlės, kurios susiruošia klajoti po platųjį pasaulį, mat jomis žaidęs vaikas suaugo ir jas užmiršo. Laiminga pabaiga yra naujojo rato pradžia. Kalėdų senelio maiše lėlės grįžta atgal į savo namus, kuriuose dabar gyvena kitas vaikas – buvusio vaiko dukrelė. Kito įžymaus rašytojos I. Triupyld kūrinio Emorio skruzdėlynas (Öömori okaslinn, 1936) veiksmas nukeliamas į mišką, šį kartą – į skruzdėlių tvirtovę. Žiūrint skruzdėlių akimis, nutapytas be galo poetiškas po žolynais esančio pasaulio paveikslas. Tačiau čia vyksta ir gana įtempta kova už būvį. Tai kūrinį Emorio skruzdėlynas susieja su kitu estų „skruzdėlių kūriniu“ – rašytojo Johaneso Selgo (Johannes Selg) Skruzdėlė Si (Sipelgas Si, 1939), kur panaudojamos ir išplėtojamos anksčiau minėtoje knygoje vos pasirodžiusios galimybės. Abiejose „skruzdėlių knygose“ sukurtas įtaigus namų ir tėvynės paveikslas, kurio fone iškyla tautinės savimonės kaip gyvybiškumo šaltinio reikšmė. Pabrėžiamas noras gyventi savo šalyje ir savo namuose, atsakomybė už savo namus, savo tautą, savo kultūrą.

Dera paminėti ir laimės ilgesio bei troškimo, kad išsipildytų norai, kupiną Karlo Ristikivio (Karl Ristikivi) kūrinį Mėlynasis drugelis (Sinine liblikas, 1936), kuriam būdinga trečiojo dešimtmečio humanizmo dvasia.

Antrasis fantastinės literatūros laikotarpis

Naujas fantastinės vaikų literatūros laikotarpis prasidėjo tik septintajame XX a. dešimtmetyje, nors pirmuosius jo daigus galima pastebėti jau šeštojo dešimtmečio pradžioje. Dabar tautosakinės prigimties pasakose mistinių elementų nebėra, ir kūriniuose egzistuoja tik aiškiai šiapusinis pasaulis. Rašoma daug kūrinių gyvūnijos tematika. Dažnai remiamasi lakia knygos veikėjų fantazija, siužetas išauga tarsi tiesiog iš knygos veikėjo vaiko vaizduotės. Buvo sukurtas eufemistinis terminas manguline („žaismingas“), pateisinantis drąsą leisti s į nerealybę: žaidimas – tai mažo vaiko darbas, vadinasi, visais atžvilgiais tinka ir tarybinių vaikų knygų pasauliui. Įsivyravo pasakos, kurių fantastiniai veikėjai gyvena daugiau ar mažiau realioje aplinkoje, bet joje gali vykti ir stebuklų. Iš fantazijos nupintos ir istorinės bei nuotykių pasakos. Taip pat gyvuoja ir absurdu paremtos nonsenso pasakos. Riba tarp skirtingų elementų nėra labai aiški, autoriai jais varijuoja laisvai.

Pirmieji ateiviai iš fantazijos srities yra rašytojų Vladimiro Bėkmano (Vladimir Beekman) Atomiukas (Aatomik, 1959) [liet. 1969. – Red. past.] ir Eno Raudo (Eno Raud) Cypliukas (Sipsik, 1962) [liet. 1965. – Red. past.], vėliau prie jų prisidėjo Atomiukas ir Kibernetinė Meška (Aatomik ja Küberneetiline Karu, 1968) [liet. 1971. – Red. past.] bei Ana ir Cypliukas (Anu ja Sipsik, 1970) [liet. 1982. – Red. past.].

V. Bėkmano Atomiuką smarkiai kausto marksistinės pasaulėžiūros saitai, nes kitaip fantazijai iš viso nebūtų buvę leista egzistuoti. Kūrinyje pastebima tais laikais Tarybų Sąjungoje gausiai publikuojamo Džanio Rodario (Gianni Rodari) įtaka. Atomiuko siužetas pagrįstas gerųjų ir blogųjų, darbo liaudies ir kapitalistų kova. Kapitalistai yra tipiški „buržujai“. Tarybinių žmonių akimis, jie yra nutukę, bjaurūs, kvaili, o jų literatūrinė paskirtis – žadinti pasibjaurėjimą turtuoliais ir turtu. Pats Atomiukas yra žvali, linksma, miela būtybė, darbo liaudies draugas, kuriuo žavisi visi vaikai. Atomiukas, taikaus atominės energijos taikymo simbolis, narsiai ir sėkmingai kovoja su klastingaisiais kapitalistais.

„Vaikų kambario“ fantazijos

E. Raudo pasakoje Cypliukas vaizduojama vaiko fantazijoje atgijusi ir realiame vaikų kambario pasaulyje veikianti skudurinė lėlė. Stalinizmo laikotarpiu namai – paskutinis tautinės savimonės prieglobstis – buvo smarkiai puolami tiek fiziniu, tiek dvasiniu požiūriu. Jie buvo laikomi paniekos verta smulkiaburžuazine tvirtove. Cypliukas į estų literatūrą vėl grąžino gaivų namų dvelksmą. Dar po metų pasirodžiusi realistinė Elenos Nyt (EllenNiit) knyga Pilės Rynos pasakojimai (Pille-Riini lood, 1963) buvo daug spalvingesnė, dar labiau išryškino namų svarbą. Vaikas čia – vėl mažas individas, kuris dar neturi susiformavusių politinių įsitikinimų. Šios dvi knygos pokario estų vaikų literatūroje yra nepaprastai reikšmingos.

Pagrindiniai knygos Cypliukas veikėjai yra mergaitė Ana ir skudurinė lėlė, vardu Cypliukas, kuri yra visiškai reali. Fantazijos elementas atsiranda tada, kai Cypliukas duoda mergaitei ženklą, kad iš tiesų yra gyvas. Cypliuko gyvybiškumo šaltinis – sugestyvus brolio noras padovanoti seseriai savo rankomis padarytą lėlę. Taigi – meilė. Meilės jėgos dėka Cypliukas gali kalbėti ir mąstyti. Judėti Cypliukas negali, taip pat negali kalbėti su suaugusiaisiais, kuriems jis – tik vaiko rankomis sumeistrautas gremėzdiškas žaislas. E. Raudo „vaikų kambario“ fantazija nuoširdžiai ir tiesiogiai atskleidžia šviesiąją vaikų prigimties dalį. Ana ir Cypliukas, mergaitė ir lėlė su visais lėlei būdingais charakterio bruožais, kurie iš tikrųjų yra mergaitės minčių atspindys, kartu kuria plastišką, humanistinį vaiko paveikslą. Mergaitės ir lėlės santykiuose pabrėžiami meilė ir švelnumas. Vaikų žiaurumo ir pykčio čia nerodoma. Cypliuko kūrimo metu blogis ir smurtas dar buvo nesena patirtis, todėl būdingas to meto poreikis – turėti namus ir šeimą. Rašytojas E. Raudas nevaizduoja lėlės kaip mistinės anapusinės būtybės. Cypliukas yra visiškai patikimas ir savas. Kaip tamsesnioji vaiko prigimties pusė iškyla nežinios ilgesys, noras paklusti masinančiai nelaimės jėgai. Cypliukas jaučia jūros šauksmą ir įvilioja mergaitę į situaciją, keliančią pavojų jos gyvybei. Rašytojas sako, kad lengvai ranka paliestoje vaikų kambario sienoje atsiveria durys į nebūtį, tačiau kartu jis tvirtina, jog šias duris įmanoma savo valia laikyti uždarytas. Po visų karo ir siaubo metų iš Cypliuko sklido šiluma, šviesa ir meilė, pasaulėjauta, būdinga estų šeimai. 1962 m. kūrinys buvo sutiktas labai palankiai. Cypliukas tapo vienu iš mėgstamiausių vaikų literatūros veikėjų.

Yra ir dar viena mėgstama fantastinė vaikų literatūros būtybė. Tai šiek tiek vėliau sukurtas Krelas (Krõll), E. Nyt veikėjas, atėjęs išjos realistinės knygos Pasakojimai apie Ttyną ir Tavį (Triinu ja Taavi jutud, 1970). Krelas – padarėlis, krečiantis namie nedideles blogybes, mažas, nerūpestingas išdaigininkas, slapta ragaujantis uogienę stiklainyje ir raginantis vaikus krėsti eibes. Nors Krelas geros širdies, tačiau per daug juo pasitikėti neverta. Kur Krelas, ten ir namai, nes jo gyvavimo sąlyga – draugiškas ir saugus šeimos gyvenimas. Taigi Krelą galima laikyti savotiška namų dvasia, skleidžiančia šeimoje optimizmą.

Stebint vaikus, gimė ir kitas rašytojos E. Nyt fantastinis veikėjas Dėdulė Lakštingala iš knygos Dėdulė Lakštingala iš Lėlio gatvės (Onu Ööbik Öösori tänavast). Dėdulė Lakštingala – humoristinė figūra, už jo netikusio elgesio slypi skvarbios mąstysenos vaikas, kurio galva prikimšta visokiausių idėjų. Dėdulė Lakštingala visas jas paverčia tikrove. Iš visų keblių situacijų jam padeda išsisukti lengvas nerūpestingumas, jis tiesiog gimęs po laimingąja žvaigžde. Dėdulės pasaulis patikimas ir saugus, tai saulėta vieta, dėl kurios tikrumo nekyla nė mažiausios abejonės. Ši vieta yra namai, ir rašytoja leidžia suprasti, kad namai yra įmanomas dalykas. Skaitytojui šis kūrinys suteikia daug drąsos gyventi: taip yra ir taip viskas liks, niekas negali palaužti nerūpestingo vaikiškumo ir draugiškos, vaikus auginančios šeimos.

Prie „vaikų kambario pasakų“ priskirtini ir visi labai populiarios rašytojos Heljos Mend (Heljo Mänd) Meškos abėcėlės (Karu aabits) pavidalai – tiek televizijos laidų serija, tiek ir knyga. Be galo simpatiška meškų šeima ir jos bičiuliai – kiškio duktė Juta, lapiukas Reinas ir kiti, o pirmiausia, žinoma, meškiukas Memi-bebi – ilgus metus gyveno vaikų kambariuose, mokydami juos skaityti ir šviesiai žiūrėti į gyvenimą.

Esminis lūžis

To meto literatūros politika lėmė, kad fantastika išsikovojo teisę gyvuoti žengdama į priekį tik pamažu. Septintojo dešimtmečio pabaigoje pažangiame sąjunginiame žurnale „Detskaja literatūra“ buvo „su žeme sumaišytos“ Iko Marano (Iko Maran) knygos apie Straubliuką (Londiste) kaip protu nesuvokiami kūriniai. 1983 m. su didžiausiu triukšmu iš spaustuvės buvo išmestas Maskvos leidykloje „Detskaja literatūra“ paruoštas ir suredaguotas Ainos Pervik (Aino Pervik) knygos Ragana Mora (Kunksmoor) vertimas. Gal buvo bijomasi raganų, o gal nepatiko, kad knygoje atkreiptas dėmesys į gamtosaugos problemas. Maskvoje ši knyga pasirodė tik po penkerių metų, kai susidarė palankesnės sąlygos.

Šeštojo dešimtmečio pradžioje poreikis būti atsargiems buvo jaučiamas ir Estijoje. Pirmiausia fantazija grįžo į literatūrą per vertimus, o vertėjai buvo žinomi rašytojai V Bėkmanas, I. Maranas, Janas Krosas. Greta įvairių tautų pasakų ir tuo metu populiaraus Aleksejaus Tolstojaus Auksinio raktelio (1936), kuris Estijoje išleistas dar prieš karą, šeštajame dešimtmetyje estų kalba pasirodė Astridos Lindgren (Astrid Lindgren) Karlsonas ant stogo (1964; čia nurodytos vertimų į estų kalbą datos. – Red. past.), Pepė Ilgakojinė (1968), Nikolajaus Nosovo Nežiniuko ir jo draugų nuotykiai (1966), Aleksandro Milno (Alexander Milne) Mikė Pūkuotukas (1968), Anės M. G. Šmit (Annie M. G. Schmidt) Viplala (1969), Pamelos Trevers (Pamela Travers) Merė Popins (1971). Tais pačiais metais pasirodė ir naujas Luiso Kerolio (Lewis Carroll) Alisos Stebuklų šalyje vertimas. Pirmasis vertimas suspėjo pasirodyti dar 1940 m., tačiau beveik tuojau pat ir dingo.

Pamažu imtas laužyti įstatymas „Quod licet Jovi, non licet bovi“. 1965 m. pasirodė Roberto Vaidlo (Robert Vaidlo) Kukariekaus miesto istorija (Lood Kukeleegua linnast). Tai buvo naujas mėginimas po Žaliosios Saulės šalies greta realybės sukurti kitokį pasaulį, kuris šį kartą yra veikėjo vaiko piešinyje. 1971 m. išleista R. Vaidlo knyga Stebuklingosios daktaro Merikės ir Ponco Onco kelionės jūra (Doktor Meerikese ja Ponts-Ontsu imepärane merereis). 1970 m. pasirodė Ėmės Bėkman (Aimee Beekman) tautosaka paremta knyga Stipruolis Simas (Sõnni Siim) ir rašytojo Heino Velio (Heino Väli) „vabzdžių romanas“ Stulbinantys nuotykiai Tulikametse (Vapustav Tulikametsa lugu). Reikšmingas fantastinės literatūros lūžis įvyko 1972–1973 m., kai išėjo V. Bėkmano Geležinis Robertas (1972), E. Raudo Pabaldukai (Naksitrallid, 1972), I. Marano Straubliukas, pravarde Drambliūkštis (Londiste, õige nimega Vant, 1973) ir A. Pervik Ragana Mora (1973).

Fantastiniai veikėjai, gyvenantys realioje aplinkoje

V. Bėkmano knygos Geležinis Robertas veiksnias vyksta miesto pakraštyje esančiame metalo laužo sandėlyje. Šis sandėlis yra Roberto namai. Knygos pradžioje kyla pavojus, kad jie bus sunaikinti. Atsiranda būtinybė rūpintis savo namais, gyvenamąja vieta.

Roberto rūpestis – kad geležis nuolat patektų į apyvartą ir todėl nerūdytų. Judėdama geležis išlieka švari. Robertas yra geležies saugotojas, bet sykiu jis ir pats yra geležis. Jeigu jis nesugebės išsaugoti savo geležies, svetima geležis jam irgi nepadės. Kartu su savo geležimi į lydymo krosnį bus įkištas ir Robertas, o iš krosnies jau išeis visai kas kita, naujas reiškinys, su Robertu neturintis nieko bendra. Kartu su fizine būtybe negrįžtamai dings ir vidinis pasaulis, biografija, patirtis, siekiai. Vien tik kaip medžiaga geležis neišsaugo nieko. Robertas kaip toks visiškai išnyktų. Tai galima palyginti su tautų patekimu į „vieną katilą“, kas buvo tapę aktualu ir estams.

Robertas išreiškia būtinybę išlikti. Anot rašytojo, išlikti galima tik išsaugant namus, „savo geležį“. Jei namų nėra, nėra ir vietos „savo geležiai“. Nėra nei identiteto, nei gyvenimo prasmės ar tikslo. Noras išsaugoti tuo metu nereikalingu laikytą identitetą – tai rašytojo žodis, kurį buvo įmanoma pasakyti tik įvilktą į fantastinį vaikų knygos įvaizdį. Pagrindiniai žodžiai čia yra „lydymo krosnis“, ir tai padarė šiuos žodžius suprantamus visiems, kurių širdis kupina nerimo dėl pavojaus atsidurti lydymo krosnyje. Matyt, niekas iš įtakingų veikėjų nesugebėjo įžvelgti kūrinyje slypinčios tautinio identiteto problemos.

E. Raudo apysakų-pasakų serija Pabaldukai (1972, 1975, 1979, 1982) [liet. 1998. – Red.past.] pasakoja apie tris fantastines būtybes, keliaujančias šiek tiek groteskinėje realybėje. Aplinkai pavaizduoti rašytojas pasitelkia daug humoro. Pagrindiniai veikėjai yra keisti ir juokingi vyrukai, kaip tik tokio ūgio, kad galėtų susidoroti su kasdieniais žmonių darbais. Pabaldukai nedaro stebuklų. Jie patys yra stebuklas. Samanbarzdis (Sammalhabe) simbolizuoja gamtos didingumą ir rimtį. Puskurpis (Kingpool), atvirkščiai, yra nervingas ir vietoje nenustygstantis miesto gyventojas. Movius (Muhv) su savo nuostabiuoju automobiliu yra keliautojas, važinėjantis tiek po miestus, tiek po kaimus. Tai liūdno ir vienišo poeto, šių dienų žmogaus, atitrūkusio nuo savo šaknų ir patyrusio tuštumos jausmą, tipas. Draugystė trims skirtingoms būtybėms padeda pajusti pasaulio vientisumą, ir čia puikiai dera dvi šiuolaikinio pasaulio dalys – miestas ir gamta. Tarp jų atsiradusią tuštumą užpildo veikėjo Moviaus siekis išsivaduoti iš vienatvės, nejaukumo, nereikalingumo. Šis siekis toks pat stiprus kaip ir Samanbarzdžio rimtis ar nekantriojo Puskurpio judrumas. Rašytojo nuomone, gamtos ir miesto vienovė įmanoma, ji turi atsirasti dvasiniame lygmenyje ir su sąlyga, kad jos norima. Šios vienovės modelį rašytojas išbando aprašydamas įvairius nuotykius, ir čia modelis pasitvirtina.

Pirmųjų dviejų Pabaldukų knygų (Naksitrallid I–II) tema – tai grandinė įvykių, kilusių nepaisant gamtos dėsnių. Neprotinga senos tetulės meilė katėms privilioja į miestą daugybę kačių. Dėl to, savaime suprantama, kyla daug problemų. Pabaldukai ateina senajai tetulei į pagalbą ir išvilioja kates iš miesto į mišką. Mieste visai nebelieka kačių. Rezultatas – miesto ir gamtos katastrofa. Mieste įsigali žiurkės, miške katės suėda visus paukščius, ir gamtą pradeda niokoti vikšrai. Įsidėmėtina, kad viskas juk prasidėjo iš meilės, gero noro – tetulės meilės savo katinėliui ir gero pabaldukų noro išgelbėti senutę nuo vis didėjančios gaujos įžūlių kačių. Taigi neapgalvoto gerumo padariniai katastrofiški. Naivus humanizmas gali sukelti krizę. Beje, šiuo metu jau galime pastebėti tokios krizės ženklų.

Tokie pasakos dėsniai, kad viskas vėl turi pakrypti įgera. Taip ir įvyksta antrojoje Pabaldukų knygoje, kur vėl atkuriama trumparegiškos veiklos sutrikdyta pusiausvyra. Kitose dviejose Pabaldukų knygose (Jälle need naksitrallid I–II) – Ir vėl tie pabaldukai I–II – svarstoma apie žmogaus orumą, miestas ir gamta išlieka ir šių knygų fonas. Samanbarzdis ir Movius, maži žmogaus modeliai, atlieka bedvasio žaislo vaidmenį pagal principą, kad „pats geriausias daiktas yra gyvas daiktas“. Samanbarzdis atsiduria miesto ponios namuose, o Movius – miške mažiems vilkiukams tarp dantų. Abu išlieka pabaldukiškai orūs, taigi išsaugo žmogaus orumą. Pavaizduotas iš esmės nekaltas smurtas. Miesto ponios ketinimai be galo geri: ji, remdamasi savo miesto ponios logika, siekia, kad Samanbarzdis taptų įdomiu naminiu gyvūnu. Ponia Samanbarzdį myli, tačiau kartu nori ir jo būti dievinama. Žaisdami su Moviumi kaip su vis bėgančiu ir gaudomu grobiu, vilkiukai elgiasi pagal savo logiką, t. y. pagal laukinių žvėrių instinktus. Toks elgesys būdingas mažiems plėšrūnams, ir, beje, Movius tai supranta. Skaitytojai daro išvadą, kad gamta – tai ne vien begalinio pasigėrėjimo objektas, bet ir visiškai atskiras reiškinys, kuriam būdingi savi dėsniai, yra daug įtampos ir pavojų. Gyvenant viename pasaulyje, reikia mokėti prisitaikyti prie kitų, nusileisti, tačiau reikia mokėti ir nuo užpuoliko apsiginti – net tada, kai jį supranti. Nesuardant gamtos pusiausvyros, neįmanoma pašalinti vienos ar kitos jėgos, nes tai savo ruožtu gali sukelti daug didesnę nelaimę. Bendrame pasaulyje kyla sunkumų, kurių neįmanoma išspręsti taip, kad gera būtų visiems.

Norėčiau pakalbėti ir apie savo knygas. Ragana Mora ir Ragana Mora ir kapitonas Būgnas (Kunksmoor ja kapten Trumm, 1975) yra fantastiniai kūriniai apie raganą, kuri gydo ligonius augalais bei pasitelkusi savo nepaprastas galias, apsaugo nuo nelaimių ir šalina jų padarinius. Raganai Morai iš šio pasaulio nieko nereikia. Net ir jos sala nepažymėta jokiame žemėlapyje. Ragana Mora turi visišką pasirinkimo laisvę. Ji galėtų nerūpestingai ir linksmai gyventi savo mažoje jūros saloje tarp laukinių rožių ir pušų, atokiai nuo visų pasaulio rūpesčių. Katastrofas ir nelaimes nuo savo salos ji galėtų be vargo nukreipti į šalį. Tačiau ragana Mora kupina noro padėti kitiems. Neatėjusi nelaimėliui į pagalbą, ji praranda ramybę ir savitvardą. Be veiklos jos gyvenimas būtų tuščias, taigi Mora susijusi su šiuo pasauliu. Ji jaučia atsakomybę už tai, kas jame vyksta. Knygos Ragana Mora ir kapitonas Būgnas pagrindas – viduramžių legenda apie raganių ir jo mokinį. Pasak legendos, mokinys, nesant namie meistro, pasimokęs iš jo raganavimo meno, iškviečia dvasią, bet paskui nebesugeba jos pažaboti ir grąžinti atgal. Taip atsitinka ir kapitonui Būgnui, kuris raganos Moros vaistais gydo ligonį tokiais stipriais vaistais, kad prasideda įvykiai, pasibaigiantys gamtos katastrofa. Mora dabar vėl turi visur daryti tvarką. Tas, kuris žino daugiau, labiau už viską ir atsako.

Pasakojime apie Morą atsakomybė tenka pamaivai, puošeivai, vėjavaikei ir lengvai įsižeidžiančiai būtybei. Šios būtybės žmogiškos silpnybės čia supriešinamos su jos antgamtine galia visada ir lengvai įgyvendinti savo valią. Raganą Morą galima sugretinti su vis tobulesnę techniką valdančiu žmogum. Tačiau jai nesvetimi ir sveikas protas bei gebėjimas save kritiškai vertinti. Vyrauja egzistencinis atsakomybės jausmas, verčiantis Morą elgtis etiškai.

Kitoje pasakų knygoje Pelkės baubas ir driežas (Sookoll ja sisalik, 1986) pasakoju apie namų įtaką identitetui ir apie identitetą kaip sudedamąją asmenybės dalį. Iš pelkės į mišką patekęs pelkės baubas praranda atmintį, jis nebežino, kas toks esąs. Pelkės baubas tampa neramiu klajokliu ir be tikslo bastosi po mišką. Jis nebesugeba atsakyti už savo veiksmus, nebesugeba suprasti, kas gera, o kas bloga, jis už nieką neatsako, net ir už kitą gyvą būtybę. Jis nesuvokia, kad ir kiti yra gyvi padarai, nesieja savęs su jais. Kitų galėtų visai ir nebūti. Pelkėje pradėjus pavojingai nykti pastovumui, dingsta ir jos dvasingumas. Grįžti atgal į pirmykštę būseną padeda nendrinė dūdelė, kurioje anksčiau buvo sutelktos visos kilnios pelkės baubo mintys ir slapčiausi troškimai. Tai yra aliuzija į kultūrinę atmintį.

Veikimas visiems pažįstamuose fantazijos pasauliuose

Mano romane apie jūrų plėšikus Arabela, jūrų plėšiko duktė (Arabella, mereröövli tütar, 1982) veiksmas vyksta iš knygų ir filmų apie jūrų plėšikus lyg ir pažįstamame bei realiame, tačiau legendomis apipintame piratų pasaulyje. Šioje knygoje kalbu apie vaiko rūpinimąsi tėvu ir suaugusiojo atsakomybę už vaiką žiaurioje ir nusikalstamoje aplinkoje. Suaugusiojo atsakomybė patikėta dviem vyrams. Vienas iš jų – Arabelos tėvas, jūrų plėšikų vadas, yra žiauraus ir negailestingo blogio įsikūnijimas. Kitas vyras, klajūnas Hasanas, – gerumo ir išminties simbolis. Kaip ir dera vaikų knygai, judama iš blogo į gera, ir postūmį čia suteikia plėšikų kapitono meilė savo dukteriai. Arabelos svajonė ateityje tapti daugybės linksmų vaikų mama yra teigiamos gyvybinės energijos lašelis niūriame jūrų plėšikų pasaulyje. Ši svajonė nė kiek ne mažiau gyvybinga nei žmogžudiška Arabelos tėvo prigimtis. Ir įvyksta taip, kad plėšikų vadas nutaria sunaikinti savo sukurtąjį mirties pasaulį, nes meilė dukteriai pagaliau tampa vieninteliu dalyku, turinčiu jo akyse vertę. Visa kita jo sukurtame žėrinčiame mirties pasaulyje yra apgaulinga ir negyva, nors kapitonas, jaunystėje tapęs jūrų plėšiku, anaiptol šito nenorėjo. Pasirinkdamas klaidingą mitą, jis padarė lemtingą klaidą. Tačiau duktė dėl tėvo klaidos neturi kentėti. Kupina gerumo, Arabela gali nekliudomai eiti į savo tikslą, natūralios pasaulėjautos link.

Reino Raudo (Reino Raud) pasaka-romanas Raitelis Melchioras (Ratsanik Melchior, 1991) su riteriais ir pilimis yra nuotykinga ir spalvinga istorinė fantastinė istorija apie viduramžių Europą, kurioje vyksta klasikinis Gėrio ir Blogio konfliktas. Įdomumo teikia begalinis Blogio gebėjimas pinti intrigas ir dalyti Gėrį į mažas tarpusavyje kovojančias dalis pagal principą divide et impera. Prieš mirtį Tiperdingelio grafas palieka vaikaičiui Melchiorui sudilusį balną, raibą žąsies plunksną, surūdijusią dūdą ir poreikį priešintis blogiui. Melchioras susiranda du ištikimus palydovus: tvirtų vidinių įsitikinimų vienuolį ir viskuo abejojantį, viską apsvarstantį alchemiką. Tai tradicinės viduramžių Europos figūros. Į brolį dvynį įkūnytas Blogis bando įvairiomis intrigomis kelti chaosą ir susidarius neaiškioms aplinkybėms išplėsti savo blogio karalystę, kur viskas labai supainiota. Melchioro užduotis – organizuojant bendrą veiklą, siekti aiškumo ir vienybės. Tai jam pavyksta. Nepaprastai margame nuotykių sūkuryje Gėris nugali Blogį. Tačiau ši pergalė laikina tiek laike, tiek erdvėje. Tai tik Melchioro ir jo palydovų pergalė savo laike. Knygos pabaigoje Melchioras, jau būdamas senelis, gauna laišką, kuriame Blogis praneša, kad veikia visur, kur prieš jį nekovojama taip sėkmingai, kaip kovojo Melchioras. Kol Melchioras gyvas, Blogis priverstas būti kitur. Pasakos atributus – balną, žąsies plunksną ir dūdą, o kartu su jais ir misiją – paveldi herojaus vaikaitis mažasis Melchioras. Vieną Blogio grandį viename gyvenimo cikle nugalėti galima, tačiau galutinai sutraukyti jo grandinių neįmanoma. Blogis reiškiasi vis kitais pavidalais. Reikia būti pasiruošus jį kaskart iš naujo pažinti ir vėl su juo kautis. Blogis, kaip ir Gėris, yra amžini ir pastovūs, o žmogus – laikinas, tačiau turintis tęsinį. Kiekviena karta Gėrio ir Blogio kovą turi kovoti pati.

Tautosakinės literatūrinės pasakos

Įvairių tautų liaudies kūryboje pirmiausia krinta į akis natūralus požiūris į tikrovę, dažnai naiviai atviraširdiškas, atspindintis tautos įsitikinimus, kurie svarbūs identiteto ir išlikimo požiūriu. Žiūrint kitų tautų akimis, pasakoms ne visada būdingas bendrai pripažįstamas gerumas, toli gražu ne viskas jose gali pasirodyti gera ir teisinga. Čigonų pasakų herojus yra miklus vagis. Vokiečių pasakose vaikai sunkiais laikais nuvedami į mišką ir paliekami likimo valiai. Rusų pasakų mėgstamo kvailučio Ivanuškos glėbyje atsiduria neįprastai daug neužtarnautų gėrybių. Estų pasakų veikėjui Gudriajam Ancui (Kaval-Ants) į galvą gali šauti tokių minčių, kurios šiandien tiesiog stulbina. Burtais visų tautų herojai be didelių ceremonijų pasisavina kitiems priklausančius daiktus. Tautosakine tradicija paremtose literatūrinėse pasakose piktumą vaizduoti paprastai vengiama. Iškeliamos bendros visiems žmonėms vertybės, nors ir šiose pasakose rašytojai, naiviai sekdami įprastine mąstysena, gali sugalvoti įvairių keistenybių. Įsigilinkime kad ir į tai, kas vyksta Astridos Lindgren Pepėje Ilgakojinėje. Čia aiškiai turėjo įtakos ankstesni baltosios rasės žmonių įsitikinimai.

1970 m. pasirodė E. Bėkman folkloru paremtas Stipruolis Simas (Sõnni Siim). Šioje įdomia kalba parašytoje knygoje pabrėžiama fizinė jėga ir guvus protas. Tingumas ir apsileidimas atneša vienus nemalonumus. Tai vyraujantis estų liaudies pasakų požiūris. Atributika paimta iš tarybinės tikrovės. Stipruolis Simas yra tautosakinio absurdo pavyzdys. Pagrindinis veikėjas – iš estų tautosakos visų pažįstamas naivus stipruolis, kuris savo problemas ilgai negalvodamas sprendžia jėga.

Tarybinio laikotarpio vaikų literatūra rėmėsi tik materialistinės pakraipos tautosaka. Ir į dvasių pasaulį buvo žiūrima tik materialistiškai. Mistikai vietos neatsirado. Į tai, kas susiję su anapusiniu pasauliu, įskaitant ir religiją, vyraujanti ideologija žiūrėjo kaip į mėginimą suklaidinti žmogų.

1975 m. dailininkas Jūris Arakas (Jüri Arrak) išleido savo iliustruotą vaikų knygą Panga Rehės poringės (Panga-Rehe jutud). Septintajame dešimtmetyje J. Arako kūriniuose ėmė formuotis jo kūrybai būdingas vizualus personažas, kuris šioje knygoje buvo nupieštas. Knygos Panga Rehės poringės (Panga-Rehe jutud) pagrindinio veikėjo vardas yra „Maiv“, žodžio vaim („dvasia“) antonimas. Maivas pavaizduotas kaip zigzagiška būtybė, šiek tiek panaši į žmogų, šiek tiek – į gyvūną, tačiau apskritai esanti nei tas, nei tas. Knygoje yra aštuoni trumpi pasakojimai, kiekvienas iš jų – iliustruotas. Kūrinyje pasakojama apie šeimą, vasarojančią senoje Panga Rehės sodyboje. Tėvo sapnai ir yra knygos pasakojimai. Labai atsargiai, tokiu pačiu tonu kaip ir tautosakoje, laikant dvasių pasaulį antrąja realybe, kalbama apie fėjas, undines, vaiduoklius. Pasakojimuose vyrauja saugumo nuotaikos, nes Maivas yra globojančioji dvasia. Tik drauge su juo galima žengti į anapusinį pasaulį, priešingu atveju tai būtų pavojinga. Paslaptingumas susijęs su sapno painumu. Savo plonute knygele J. Arakas įvarė pleištą į tą be galo materialistišką ir šiapusiškai matomą pasaulį. Tarybinėje estų vaikų literatūroje šis kūrinys apie folkloristinį dvasių pasaulį buvo pirmoji atsargi užuomina į anapusinį gyvenimą. Tai buvo didelis žingsnis į priekį praplečiant vaikų literatūros fantazijos ribas, o kartu J. Arako knyga savo įdomiomis iliustracijomis sužadino ir suaugusių skaitytojų susidomėjimą.

Žengiant toliau į priekį, vertėtų pakalbėti ir apie Heno Kėjo (Henno Käo) knygą Pasakojimai apie vaiduoklius (nepaprastai baisūs) (Dondijutud (õudselt jubedad), 1993), parašytą gerokai anksčiau, nei buvo išspausdinta. Tai folklorinio pasaulio deherojizavimas. Knygos Pasakojimai apie vaiduoklius veikėjai – raganos, vaiduokliai, slogučiai ir kitos iš tautosakinės tradicijos atėjusios siaubo figūros – čia yra tapę materialiu reiškiniu, atkelti į šiuolaikinį pasaulį ir priversti veikti tarybinės biurokratijos sąlygomis. Siaubas virsta išradingu humoru.

Tautosakiškai pasaką traktuoja ir Voldemaras Mileris (Voldemar Miller), kuris aštuntajame dešimtmetyje atgaivino romantinę jūros tradiciją ir parašė populiarų kūrinį Mažoji princesė (Tilleprintsess, 1989). Tiek laisvieji jūrų lokiai, tiek gražiosios princesės tarybiniais metais turėjo pasitraukti į šalį, nes jie paprasčiausiai netiko literatūriniam ir politiniam auklėjimui. Jūrų vilko pasakojimai I–II (Merehundi jutud I–II, 1984–1993) prikelia vėl gyventi klajoklį jūreivį, vieną ankstesniųjų laikų herojų, savo išgalvotose istorijose prisimenantį beprotiškai drąsius nuotykius ir piešiantį fantastinį tolimų šalių paslaptingumą. Pasakojimai kupini pačių neįtikinamiausių situacijų, su kuriomis jūrų vilkas susidoroja nerūpestingai ir be galo išradingai. V. Milerio požiūris erdvus ir nesenstantis, sykiu jaučiamas ryšys su baigiamu užmiršti estų, kaip jūrinės tautos, identitetu.

Poezija ir filosofija

Greta tautosakinių pasakų dėmesio verta ir poetinė fantastika, labiausiai pavykusi rašytojo Reino Pederio (Rein Põder) kūryboje. Kūrinyje Dovana (Kingitus, 1981) aprašomas introvertiško vaiko vidinis pasaulis, kuriame fantazija susimaišiusi su realybe. Rašytojo R. Pederio knyga – tai pasakojimai apie stebuklus arba grožio atsivėrimą, arba netikėtą ko nors suvokimą. Į konfliktus žiūrima pro neapčiuopiamas vaiko minties gelmes, į sprendimus visiškai savaime įsiterpia fantazija ir pasaka. Tokie pat vaizdavimo elementai bei psichologinis požiūris būdingi ir Astos Pyldmejos (Asta Põldmäe) vaikų kūrybai, kuri artimesnė realybei, hitrovertiškas mąstymas pavaizduotas jos knygoje Mes ant Žemės rutulio (Mitmekesi maateral, 1978). Ši rašytoja vaikų literatūrą papuošė naujomis spalvomis. Į vaiką žiūrima kaip į paslaptingą, iki galo nesuvokiamą ir jautrią būtybę. O juk tarybiniu laikotarpiu knygose buvo laukiami ir sveikintini tik ekstravertiški, aiškūs ir suprantami, visuomeniškai aktyvūs veikėjai.

Fantastinę vaikų literatūrą paįvairino ir Arvo Valtono (Arvo Valton) knyga vaikams Laiko princesė (Ajaprintsess, 1981). Čia skaitytoj ai randa nonsensiškų filosofinės tematikos pasakojimų, apmąstymų abstrakčiomis temomis, gvildenančių laiko ir erdvės problemas. Vaikams šie tekstai yra sunkūs, tačiau filosofija besidomintys suaugusieji sveikino knygos pasirodymą, matydami joje galimybę kreipti vaikus filosofijos link.

Priėjome prie svarbios fantastinės vaikų literatūros problemos. Tai yra būtinybė atsižvelgti į dvasinę vaiko raidą ir iš to kylantis gebėjimas kūrinį suprasti. Suaugusiojo patirtį ir dvasingumą galima perduoti tik kitam suaugusiajam, tad vaikų rašytojas, matyt, turėtų gebėti atsirinkti ir įstengti kai ko atsisakyti. Be abejo, prasminių lygmenų gausa knygas praturtina, tačiau šio turtingumo negalima siekti vaiko suvokimo sąskaita. Vaikų suvokimo lygis negali būti formalus ir miglotas. Jei literatūroje skaitytojas vaikas užmirštamas, toks kūrinys nėra vaiko knyga. Tarp vaiko ir suaugusiojo neužsimegs ryšys, nors tekstas ir yra. Ryšys gali atsirasti tarp suaugusiojo ir kito suaugusiojo, pavyzdžiui, tarp rašytojo ir kritiko. Visų tautų vaikų literatūroje yra kūrinių, apie kuriuos daug kalba suaugusieji, tačiau vaikai jų neskaito. Tai visiškai atskiras reiškinys, visai kito lygmens literatūra – čia susitinka suaugusieji su savu vaiko suvokimu, tai visai kitokios dvasinės ir biologinės raidos etapo ženklas. Tai viliojanti, gal net kiek nostalgiška ir visai priimtina literatūros sritis. Vaikams tokią literatūrą reikia siūlyti atsargiai, nes šitokie kūriniai gali juos atbaidyti. Visada būtina turėti omenyje, kad vaikams reikia aukšto lygio literatūros tokiomis temomis, kurios, suaugusiųjų nuomone, pažįstamos ir kuriomis jau be galo daug prirašyta. Juk kiekvieno vaiko dvasinė raida prasideda nuo pradžios. Mūsų aplinkoje viskas nuolat kinta, dėl to nuolatos turi atsinaujinti ir tarsi išsemtas temas nušviečianti vaikų literatūra.

Nonsenso pasakos

Vienas tokių kitokio lygmens literatūros pavyzdžių yra Luiso Kerolio (Lewis Carroll) Alisos knygos. Skaitydamas Alisą Stebuklų šalyje, skaitytojas turi būti susipažinęs su anglų mitologija, kuri kitose šalyse nepažįstama, todėl už anglų „vaikų kambario“ kultūros ribų kūrinys įdomesnis tokiam vaikui, kuris yra suaugusiame žmoguje.

Nonsenso pasakos, kurių pradžia – anglų „vaikų kambario“ mitologijoje, rašytojams kelia daug reikalavimų. Be fantazijos, dar reikia turėti ir stiprų literatūrinį nervą, mokėti atsirinkti ir sykiu gebėti atitikti vaikų lygį. Absurdo fantazijose galima lengvai paskęsti. Vis dėlto nonsenso pasakos rašytojus labai gundo.

Į estų vaikų literatūrą nonsenso pasakos atėjo su rašytojo I. Marano knygomis Straubliukas, pravarde Drambliūkštis ir Karšti ledai (Tuline jäätis, 1978). Kaip ir 1972–1973 m. pasirodžiusiose pasakose-romanuose, knygoje Straubliukas… fantazija tampa realaus gyvenimo pagrindu. I. Marano požiūris turi nonsenso bruožų, nuo įprastos logikos į nonsenso logiką pereinama atsargiai, per kalbą ir žaislą. Ketverių metų Simas gimtadienio proga gauna guminį drambliuką, vardu Straubliukas. Ketveri metai – praeinantis vaiko gyvenime reiškinys. Simas auga ir keičiasi, o guminis drambliukas – ne. Skaitytojo nuomone, tai savaime suprantama, juk gyvenime taip ir yra. Tačiau, drambliuko nuomone, tai nėra savaime suprantama. Drambliukas irgi nori keistis. Straubliukas daro viską, kad tobulėtų. Jis net pradeda lankyti mokyklą, tačiau iš daikto būvio išsivaduoti nepajėgia. Mokykloje žaislas patenka į nonsenso pasaulį, kurio centre – paslaptingasis mokyklos katinas Kiša. Guminio drambliuko kova už būvį vaizduojama pasitelkus absurdo humorą, stebuklas neįvyksta. Knygoje Straubliukas, pravarde Drambliūkštis gretinamas vaiko pasaulio kintamumas su nekintamumu. Skaitytojui mielas tiek berniukas, tiek guminis drambliukas. Nusivylęs vaikas pamato, kad konflikto, kilusio dėl dviejų mielų būtybių skirtingumo, išspręsti neįmanoma. Ne kiekvienas vaikas su tuo susitaiko. Knyga baigiasi liūdnai, o dėl to vaiko galvoje kyla daug minčių ir klausimų.

Kita knyga apie Simą Karšti ledai – tipiška nonsenso pasaka. Joje panaudojamas klausimas, su kuriuo yra susidūrę visi tėvai: kodėl neįmanoma nėra įmanoma? Kodėl negalima, kad keturkampis tuo pat metu būtų apvalus arba kad ledai vienu metu būtų ir karšti, ir šalti? Iš tiesų tai filosofinė problema, su kuria empiriniame plane nieko nenuveiksi. Žmogus išmoksta susitaikyti įgydamas patirties. Suaugusiajam tai, kad neįmanoma yra neįmanoma, taip natūralu, jog jis to net nepastebi, juo labiau – nesugeba paaiškinti. Problema vėl kyla tada, kai aplinka iš pagrindų pasikeičia, – kaip tik tai dabar savo gyvenime ir matome.

1978 m. I. Maranas neįmanomo ir įmanomo konfliktą išsprendė pasitelkdamas absurdo humorą. Tyrimo objektu autorius pasirenka dvilypę būseną. Karalienė vienu metu juk gali būti ir gera, ir pikta. Taigi raudonas mėnulis vienu metu galėtų būti ir žalias? Ar ne taip? Iš tikrųjų ta galimybė egzistuoja tik grynai verbališkai. Nonsenso pasaka, kaip žinoma, ir vyksta verbalinėje plotmėje, siūlydama įvairiausių dvilypių būsenų ir metamorfozių, kurios žodžių pasaulyje nuo gamtos dėsnių nepriklauso. Tačiau nonsenso pasaka reikalauja, kad ir skaitytojas gebėtų augti abstraktaus verbalinio suvokimo požiūriu.

Estų vaikų literatūroje nonsenso pasakas yra kūrę rašytojai, turintys daugiau ar mažiau absurdo pajautos. Greta I. Marano įžymiausia nagrinėjamojo laikotarpio autorė yra Astrida Reinla (Astrid Reinla) su savo kūriniu Mikaelis (Miikael, 1989). Pagrindinis knygos veikėjas – keistuolis dėdė Mikaelis, kurio minčių pasaulis remiasi įprastine logika, nors jo mąstysena nuo kasdienės skiriasi įvairiomis originaliomis idėjomis ir taikliais pastebėjimais. Vis dėlto Mikaelis yra pripratęs prie įprastinės pasaulio tvarkos, jo nuomone, aplinka turi būti reali ir tvarkinga, kad ja būtų galima pasikliauti. Jam nonsenso pasaulis – nauja ir gluminanti patirtis. Knygos siužetas yra ieškojimas. Kažkas atsiuntė Mikaeliui laišką, kuriame šaukiasi pagalbos. Kažkas pakliuvo į pavojų. Mikaelis eina ieškoti atsidūrusiojo pavojuje ir taip patenka į aplinką, kur gyvena būtybės pusiau gyvūnai, pusiau žmonės ir pusiau paukščiai, pusiau žmonės. Tikslas – pasitelkus normalią logiką, prasiskverbti pro absurdą ir ateiti į pagalbą tajam, kuris patekęs į pavojų. Knygos pabaigoje išaiškėja, kad pavojuje buvo atsidūręs miestas, kuriame gyvena Mikaelis, o sykiu – ir pats Mikaelis, taigi skaitytojui mielas ir savas pasaulis, o kartu – ir pats skaitytojas. Visiems grėsė didelis pavojus būti prarytiems Arklio Sapno (Hobuse Unenägu). Tačiau pavojus visiškai atsitiktinai ir nepastebimai išnyksta: Arklio Sapną suėda Mikaelio asilas. Kitaip nei įprasta knygų pabaigoms, kulminacinio blogio sunaikinimo momento rašytoja neapgaubė šlove ir didybe. Tai nukeliama į pasakos vidurį. Piktą kvailumą be pastangų nugali alkanas naivumas. Vaiko lygį atitinka keistos būtybės, nonsensiški minties vingiai ir nepaprasti įvykiai. Baigiamojo akordo, nutraukiančio absurdo klajones, knygoje, kaip jau buvo minėta, nėra. Klaidžioti galima iki begalybės.

Vaikų rašytojai ir fantastika

Patys vaikų rašytojai lieka nepaliaujamai stovėti gėrio ir blogio pajautos skersvėjyje. Kas šioje priešpriešoje ryžtasi stoti greta Gėrio, taigi pasisakyti už tai, kad išliktų gyvenimas ir tvarka, bei kovoti su Blogiu – sunaikinimu ir chaosu, turi turėti omenyje, kad vaikų literatūra, daugiausia veikianti emocijas, negali leisti skaitytojo minčių pasaulyje įsivyrauti chaotiškam, naikinančiam pradui, šiam viską ryjančiam Arklio Sapnui. Net ir tada, kai naikinamoji aistra lyg ir tarnauja Gėriui, vadinamam Linksmuoju Džiaugsmu (Lõbus Lust) ar Šauniuoju Pokštu (Vahva Nali). Kai kūrinys literatūriškai trumparegiškas arba paprasčiausiai primityvus, Blogis gali lengvai įsigalėti, net jeigu ir kalbama apie „gerus“ dalykus. Primityvi literatūra kompromituoja ir pačius kilniausius siekius. Vien gerų norų ir turtingos fantazijos autoriui per maža, reikia dar išminties ir talento. Autoriaus meilė ir pyktis, turtingumas ir skurdumas per kalbą ir fantastinius įvaizdžius vis tiek iškyla į pirmąjį planą. Kalbinėje aplinkoje vaikas išmoksta kalbėti ir be gramatikos taisyklių. Įsitikinimai patenka į jį lyg pro odą iš supančios aplinkos ir kultūros. Kaip kad tautosakoje nėra įprasta aiškinti pasakų, taip nėra svarbu, kad vaikas pažintų meninės pasakos įvaizdžių foną ir reikšmę. Paprastai vaikas jų nepastebi, net ir nenori pastebėti, todėl ir nereikia aiškinti ar atlikti intelektualios analizės. Svarbu išlaikyti pasakos nuotaiką ir dvasią. Vaikas pasakoje nori būti „iš tikrųjų“. Vaikas knygos neanalizuoja, jis pasiryžęs ją mylėti. O kartu su meile formuojasi ir įsitikinimai. Analizė neturi sugadinti literatūrinio skonio. Literatūra žavi savo neapčiuopiamumu.

Iš estų k. vertė Audronė Jürjo

——————————————————————

^* Versta iš žurnalo „Nukits“ (2000 m., p. 8–17), gavus straipsnio autorės ir redakcijos sutikimą.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2004 Nr. 3 (31)