VYTURIŲ GIESMĖ PALMIŲ PAVĖSY

Kalbėdami apie Leonardą Žitkevičių, norime ar nenorime, turime pradėti iš kito galo, nuo post scriptum, nes taip įpareigoja poetas, rimtoje egzodo rašytojų autobiografijų knygoje prisistatydamas kaip ištikimas apvertimų ir žaidimų meistras – šmaikščiu eilėraščiu ir po jo einančia autobiografija: „P. S. Gimiau 1914 lapkričio 19. Rašau eilėraščius. Pirmojo pasaulinio karo metu tėvai mane buvo išsivežę į Rusiją. Antrasis pasaulinis karas nusviedė mane į Vokietiją bei Austriją. 1947 m. atkeliavau į Ameriką“¹.

Poetas gimė Vabalninke, Biržų krašte, išauginusiame nemažai garsių Lietuvos poetų. Vaikystėje Žitkevičiui teko susidurti su smarkiuoju Kaziu Binkiu: iš tolo jį, rogėse važiuojantį Vabalninko gatve, mažajam Leonardui parodė mama. Mokydamasis Biržų gimnazijoje, poetas gyveno pas Bernardą Brazdžionį-Vytę Nemunėlį. Tikriausiai jo pavyzdžio paragintas, pradėjo vaikams rašyti ir pats – 1927 m. „Žvaigždutėje“ pasirodė pirmieji poeto kūrinėliai. Vėliau Žitkevičius rašė eiliuotus feljetonus, kuriuos spausdino Brazdžionio redaguotuose „Ateities spinduliuose“; pasirašinėdamas šmaikščiu Eždžion-Tekš slapyvardžiu, vedė „Kreivų šypsenų“ skyrių, bendradarbiavo „Žiburėlyje“, „Židinyje“, „Naujojoje Romuvoje“, „Aiduose“ ir kitur. Brazdžionis vertino Žitkevičiaus poeziją vaikams, yra parašęs jos apžvalgą².

Gyvenimą ir kūrybą poetas skyrė darbui su vaikais ir jaunuoliais: Vilniaus ir Kauno universitetuose studijavo lituanistiką, baigė Klaipėdos pedagoginį institutą, keletą metų mokytojavo Veisiejų, Žaslių, Trakų pradžios mokyklose. Gyvendamas Kaune, poetas dirbo Kauno radiofono literatūros skyriaus redaktoriumi, vedė radijo valandėles jaunimui.

Pirmieji Žitkevičiaus eilėraščių rinkiniai vaikams – Čyru vyru pavasaris (1935), Su tėvelio kepure (1938), Muzikantų brigada (1941), Tarp tūkstančio žvaigždelių (1944) – nustebino nauja eilėraščių struktūra, žodžio ekspresyvumu ir kartu paprasta, vaikams artima kalba. Be to, Žitkevičius yra iš vokiečių kalbos išvertęs eiliuotą poemą Septyni Krauziukai (1943). Loreta Žvironaitė pažymi, kad poeto „eilėraščio formos išskirtinumą lemia žodžio ir veiksmo dermė. Žaismėje atsiskleidžia vaiko pasaulis. (…) Poetas sugeba vaiko žaidimo situaciją paversti eiliuotu tekstu“³. Derindamas tradiciją ir novaciją, į vaikų poeziją įtraukdamas šnekamosios kalbos intonacijų, Žitkevičius pasiekia netikėtos fonetinės ir vaizdinės ekspresijos⁴.

Žitkevičius vienas pirmųjų į lietuvių vaikų poeziją įtraukė absurdiškų situacijų, sumaišytinių, pasitelkė nonsenso techniką:

Oi, tu šluota, mano šluota!

Pusė kiemo dar nešluota.

Pusė ratų netaisyta.

Pusė arklio nekinkyta.

Pakinkiau aš pusę vieną,

O antroji – strikt per ieną.

Pusė ienos trinkt į tvorą.

Pusė arklio švilpt į orą.

(„Daina apie šluotą“)

Lietuvoje prasidėjus neramumams, Žitkevičius aktyviai veikė pogrindyje, rašė politinę satyrą prieš bolševikus ir nacius, o vėliau, kaip ir dauguma lietuvių inteligentų, pasitraukė į Vakarus. Kurį laiką gyveno Vokietijoje ir Austrijoje, dirbo „Žiburių“ redakcijoje. 1947 m. apsigyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur dirbo pašte ir fabrike. „Buvau juodadarbis. Su plunksna mažai turėjau reikalų. Eiles sugalvodavau dirbdamas fabrike“⁵. Tačiau laisvalaikiu poetas dalyvavo visuomeniniame lietuvių gyvenime, išeivijoje išleido tris eilėraščių rinkinius vaikams: Nemunėlio šnekos (1945), Saulutė debesėliuos (1953), Aš nelauksiu, kol užaugsiu (1985). Lietuvoje, veikiausiai prisiminus poeto 80-metį, išėjo gražiausių jo eilėraščių rinktinė Su tėvelio kepure (1994).

Žitkevičius išgarsėjo ir kaip satyrinės, humoristinės suaugusiųjų poezijos, kurią pasirašydavo Runcės Dandierino, Balio Pavabalio slapyvardžiais, kūrėjas. 1950 m. išėjo rinkinys Šilkai ir vilkai, arba „Dainos vietinės ir sovietinės“, 1957 m. – Vizijos prie televizijos, 1955 m. – lyrinės ironijos Daiktai ir nuorūkos, o 1985 m. – rinkinys Milžinai ir slibinai. Už satyrinės ir humoristinės poezijos rinkinius poetas apdovanotas V. Krėvės premija.

Išeivijoje paįvairėjo Žitkevičiaus vaikų eilėraščių temos, patobulėjo forma. Poetas nebijojo eksperimentuoti, drąsiai jungė Lietuvos kaimo peizažo detales su šiuolaikinio miesto aplinka, egzotiškais vaizdais: „Aš palmių pavėsy sėdėjau / Ir vyturio giesmę girdėjau. / Ir vėjas iš tėviškės pūtė, / Ir dainą dainavo motutė“ („Palmių pavėsy“). Sustiprėjo romantinės intonacijos, daugumoje eilėraščių buvo keliamos krikščioniškos idėjos, pasirodė tėvynės ilgesio motyvai. Tačiau kalbėdamas apie tėvynę poetas vengė sentimentalumo: „Vis regiu aš baltą Vytį / Ir vis noriu jį pavyti“ („Daina apie Vytį“).

Žitkevičius išskyrė tokius pagrindinius eilėraščių vaikams bruožus: žaidimą, gyvumą, dinamiką, ritmiškumą, vaikams suprantamą kalbą⁶. Tai – programa, kuri gyvai reiškiasi paties poeto kūryboje. Svarbiausias kūrybos principas – žaidimas: „Vaikas ypatingai mėgsta eiliuotą žodį. Dar nemokėdamas skaityti, jis puikiai gali išmokti mintinai net ilgiausią eilėraštį. Jei eilėraštis lengvas ir artimas vaiko dvasiai, tai vaikas jį išmoksta tiesiog žaisdamas“⁷.

Žaidimas pasirodo kaip pagrindinis eilėraščio struktūros elementas, dalyvaujantis tiek formuojant eilėraščių kompoziciją, tiek kuriant vaizdinę ekspresiją, tiek ir kalbos lygmenyje („Čiampar vampar“, „Tirliuotinė“ ir kt). Žaidimo technikos poetas mokosi iš tautosakos, iš lietuvių liaudies vaikų dainų, todėl eilėraščiuose gausu įvairiausių alogizmų, absurdiškų situacijų, garsažodžių ir skaičiuočių. Vaikų gyvenimo ir žaidimų situacijos perkeliamos į daiktus, gyvūnus, jie personifikuojami, o tai padeda siekti komiškumo:

Samtis įžengė i puodą.

Sesė lėkštę man paduoda.

Lėkšte plėkšte, tu daili,

Šaukštui kaukštui būk meili!

Ir atėjo šaukštas kaukštas

Lyg koks viršininkas aukštas:

„Lėkšte plėkšte, duok sriubos!

Srėbsiu tol, kol nusibos!“

(„Mano pietūs“)

Žitkevičiaus poezijoje vaikas nesibijo būti vaikiškas – dažnai mėgsta pasigirti, pasididžiuoti savimi: „Ei, Alguti, duokš margutį – / Sudaužysim jį tuojau. / Šimtą kartų jau laimėjęs, / Aš tavęs nesibijau“ („Margučių daužtynės“).

Kartais atrodo, lyg Žitkevičiaus eilėraščiuose ūžtų keturvėjininkų viesulas: siekdamas vaizdo ekspresijos, poetas nevengia šiurkštesnio, grubesnio žodžio, visi daiktai sukasi, lekia, verčiasi aukštyn kojomis, patenka į netikėčiausias situacijas. „Trankaus ritmo energija, pilna triumfuojančios vitalinės jėgos, staigus žodžio šoklumas, užgaunantis naujas prasmes (…), komiškas vaizdo apvertimas jam buvo poetinės kalbos norma, kaip ir K. Binkiui“⁸. Žitkevičius mėgo Binkį, savo kūryboje vaikų poezijai taip pat skyrusį nemažai vietos bei rašiusį humoristinius, satyrinius eilėraščius.

Viename eilėraštyje Žitkevičius prisipažįsta: „Jeigu pagaunu kartais rimtą mintį, / Tuoj suėda ją išdykęs rimas“ („Žaislai“). Ankstyvojoje kūryboje eilėraščių grakštumas, žaismas buvo savitiksliai dalykai, o išeivijoje poetas siekė meninės turinio gelmės. Anot Žvironaitės, Žitkevičiaus poezija – tai „džiūgavimo, žaismo, tobulos eilėraščio formos bei gilios meditacijos dermė“⁹.

Leonardas Žitkevičius mirė 1995 m. kovo 6 d. Niujorke. Apie jo gyvenimą ir asmenybę kol kas rašyta negausiai. Būtų puiku, jeigu poetą pažinoję, su juo bendravę „Rubinaičio“ skaitytojai atsiųstų prisiminimų, informacijos ar fotografijų

——————————————————

¹ Egzodo rašytojai: autobiografijos. Vilnius, 1994, p. 876.

² Žiburėlis. 1943, nr. 20, p. 309–311 (perspausdinta iš Vaiką literatūros patirtis, Kaunas, 1995. – Red. past.).

³ ŽVIRONAITĖ, Loreta. Leonardo Žitkevičiaus eilėraščio žaismas. Rubinaitis. 1995, Nr. 2 (3), p. 21.

⁴ KUBILIUS, Vytautas. XX amžiaus literatūra: Lietuvių literatūros istorija. Vilnius, 1996, p. 674.

⁵ PAKALNIŠKIS, Ričardas. Poezijos kryžkelės. Vilnius, 1994, p. 254.

⁶ ŽITKEVIČIUS, Leonardas. Eilėraščiai vaikams. Šeima. 1941, nr. 5 (8), p. 223–225.

⁷ Ten pat, p. 223.

⁸ KUBILIUS, Vytautas. XX amžiaus literatūra: Lietuvių literatūros istorija. Vilnius, 1996, p. 674.

⁹ ŽVIRONAITĖ, Loreta. Leonardo Žitkevičiaus eilėraščio žaismas. Rubinaitis. 1995, nr. 2 (3), p. 23.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2004 Nr. 3 (31)