ŠIRLĖ, SIMAS IR PASLAPTYS* (Ištraukos iš apysakos-pasakos)

11

 

Kita diena buvo paskutinė prieš naujųjų mokslo metų pradžią, ir Širlė ėmė darytis nervinga. O Simas buvo visiškai ramus.

– Ko tu nerviniesi? – guodė jis Širlę. – Vis tiek pačią pirmąją dieną negausi dvejeto.

– Koks tu dar mažas ir kvailas! – riktelėjo Širlė. – Aš taip gerai mokausi, kad niekada negaunu dvejetų! Ir dėl to nesinervinu! Tiesiog… ai, tu nesuprasi. Tu gi rytoj eini į darželį, nejau visai apie tai negalvoji?

– Ryt gal ir pagalvosiu, – svarstė Simas. – Bet aš nesijaudinu. Jaudinuosi tiktai prieš gimtadienį ir prieš Kalėdas – tada rūpi, ar daug dovanų gausiu. Bet darželyje niekas niekada jokių dovanų nedovanoja. Netgi per savo gimtadienį turi nunešti saldainių kitiems, o pats nieko negauni. Taip, darželyje viskas atvirkščiai, – pridūrė jis nusižiovaudamas.

– Mažiams tik dovanos rūpi, – išdidžiai pareiškė Širlė. – O mokinukės turi visiškai kitokių rūpesčių.

– Liaukitės, vaikai, – subarė mama. – Jus reikia prižiūrėti kaip verdantį pieną ir laiku įsiterpti, kol dar nesusiriejot.

– O kuo čia dėtas pienas? – nesuprato Simas.

– Pieną reikia prižiūrėti, kad jis neišbėgtų, – paaiškino Širlė. – Amžinai tu nieko neišmanai!

Dabar Simas atsistojo, piktai suraukė antakius ir suriko:

– Ir nenoriu išmanyti apie pieną, nes aš jo negeriu! Tu geriausiai viską supranti apie pieną! Aš išmanau apie limonadą, gaivą ir sultis! Jeigu mama būtų kalbėjusi apie limonadą, tu ničnieko nebūtum supratusi!

– Raminkis, Simai! – sudraudė mama. – Gerai jau, vakare, prieš einant gulti, pašnekėsime apie limonadą, jei tik nori.

– Taip, kad Širlė nieko nesuprastų.

– Gerai, taip, kad Širlė nieko nesuprastų.

Simas pergalingai šypsodamasis išbėgo į kiemą.

Ten prie laiptinės stovėjo Monika, kramtė nagus ir, vos tik pamačiusi Simą, tarė:

– Mano tėtis sakė, kad saldainius prieš valgant reikia pamirkyti druskoje, tada jie bus daug saldesni.

O pati nerimastingai stebėjo – ar patikės Simas?

– Man tavęs gaila, kad turi tokį kvailą tėtį, – atsakė Simas.

Paniurusi Monika piktai į jį dėbtelėjo, bet tuoj pat nušvito, nes į kiemą išėjo mažasis Aras su senele. Monika iškart ėmė šnekėtis su juo, o jis įdėmiai klausėsi ir susižavėjęs linkčiojo. Tik pamanyk – dar saldesni saldainiai! Namie būtinai reikia šitai išbandyti!

Mažajam Arui pripūtusi arabų, Monika patenkinta nuėjo namo.

Simas sėdėjo priešais namą. Iš laiptinės išėjo kiemsargis – ir vėl kažkoks šlapias. Pamatęs Simą, jis mirktelėjo.

– Ar jūs su drabužiais lendate į vonią? – mandagiai paklausė Simas.

– Aš niekada nelendu į vonią, – atsakė kiemsargis. – Paprasčiausiai aš gyvenu po vandeniu.

Simas nustebo. Kad Monika be perstojo meluoja, buvo įprasta. Bet kad suaugęs žmogus pasakotų tokius dalykus – tai atrodė keista. Kaip galima gyventi po vandeniu?

Būtent to jis ir paklausė kiemsargio.

– Ateik ir pamatysi, – tarė kiemsargis.

Simas nežinojo, ką atsakyti. Kokius čia pokštus krečia tas kiemsargis!

– Aš juk prigersiu po vandeniu, – atsargiai pasakė jis.

– Su manimi neprigersi, – tarė kiemsargis ir paėmė Simą už rankos. – Ateik, ateik, nebijok.

Kiemsargio ranka buvo drėgna ir šalta kaip varlė, bet Simas kažkodėl visai nebijojo. Pavyzdžiui, piktojo pono Avino jis bijodavo net iš tolo, to dar betrūko, kad anas piktuolis jį kontroliuotų.

Įdomu, kur kiemsargis jį vedasi? Po vandeniu? Ar tai toli?

Bet jie netoli tenuėjo, tik iki sandėliuko. Kiemsargis pravėrė duris.

– Užeik, – ištarė jis Simui.

 

12

(skyriaus santrauka)

 

Simas stebisi – kaip galima gyventi po vandeniu? Supratęs berniuko sumišimą, kiemsargis paaiškina nuo mažens troškęs sužinoti, koks būtų gyvenimas po vandeniu, nuolat svajojęs apie tai ir taip pasinėręs į svajones, kad vieną dieną pastebėjęs, jog jo drabužinėje atsivėrė jūra, ir ėmęs ten lankytis. Žuvys jį išrinkusios savo princu, ir dabar jis nebegalįs pabėgti iš savo svajonių.

Jiems besišnekučiuojant, Simas išgirsta, kad jo ieško sesuo. Kiemsargis pasiūlo pasikviesti po vandeniu ir ją.

Ilmos Trull iliustr.
Ilmos Trull iliustr.

 

13

– Kur? Po vandeniu? – paklausė Širlė. – Kokias čia nesąmones šneki?

Simas nekantriai purkštelėjo.

– Tai neik, jei netiki! Aš vis tiek eisiu. Ten galima pamatyti nuskendusių laivų!

– Ar tu ketini lįsti į kanalizaciją? – sunerimusi pasiteiravo Širlė. – Ar tave Monika primokė? Simai, negalima ten eiti! Ten nešvaru!

– Ko tu man suki galvą dėl Monikos! – atsakė Simas. – Monika gali sau lįsti, kur nori. O aš eisiu į sandėliuką, kiemsargis laukia. Eime kartu, Širle!

Širlė, vis dar abejodama, nusekė paskui Simą. Ką čia tas broliukas sumąstė? Kiemsargis…

– Simai, ar kiemsargis nori tau parodyti į butelį sukištus laivus? – paklausė ji.

– Kokie dar buteliai? Jie gi ne sultys, kad laikytum buteliuose! – atkirto Simas. – Laivų yra po vandeniu, butelio ten nėra nė vieno. Bet tu ir paika!

Širlė įsižeidusi nutilo, bet kai Simas pravėrė sandėliuko duris, riktelėjo, nes pro šalį plaukė didžiulė žuvis, kuri išverstom akim spoksojo tiesiai į vaikus.

– Ar čia akvariumas? – dar spėjo sušnibždėti Širlė, ir Simas, stvėręs ją už rankos, įsitempė po vandeniu.

Širlė pamatė aplink plaukiojant tūkstančius žuvų, matė po jūros dugną ropinėjančius krabus, matė viršuje, aukštai aukštai, pro šalį plaukiančių laivų dugnus. Ji suprato iš tiesų esanti vandenyno dugne. Akimirką Širlė pamėgino sulaikyti kvapą, mat žinojo, kad po vandeniu negalima ir neįmanoma kvėpuoti, bet Simas timptelėjo ją už rankos ir riktelėjo:

– Nėra reikalo, Širle, nėra reikalo sulaikyti kvėpavimą! Čia tarsi pasakų jūra, čia žmonės gali kvėpuoti.

Jų link artėjo kiemsargis. Jis sėdėjo ant plekšnės it ant skrajojančiojo kilimo.

– Tai mūsų namo kiemsargis, Vandenų Princas, – pristatė Simas. – O čia – mano sesuo Širlė.

– Sveiki, – šyptelėjo Širlė. – Aš ir nežinojau, kad sandėliuke yra vandenynas. Ar tai Atlanto, ar Indijos vandenynas?

– Viskas pramaišiui, kaip mišrainė, – atsakė kiemsargis, Vandenų Princas. – Keletas lašelių šiltojo Indijos vandenyno, bet ir visas kibiras Šiaurės jūros. Matote, iš ten plaukia ledai.

Prie jų artinosi išties milžiniška ledo lytis, ir Simas su Širle išsigandę ėmė dairytis, kur pasislėpti, kad priešais slenkantis didžiulis šaltas luitas neišverstų sandėliuko durų. O kiemsargis ramindamas mostelėjo ranka, išsitraukė iš kišenės pypkę ir prisidegė. Tada palaukė, kol lytis visai priartėjo, ir prispaudė prie jos karštą pypkę. Ledas tuoj pat ėmė tirpti, ir netrukus tiesiog priešais juos pliumptelėjo nustebęs ruonis, kuris greičiausiai kaitinosi ant lyties saulutėje ir dabar negalėjo suprasti, kur staiga dingo tvirtas ir šaltas jo laivas.

Kiemsargis nubaidė ruonį šalin.

– Nagi, plauk! – paliepė jis. – Marš!

Jis mestelėjo ruoniui nedidelį kaulą, ir šis metėsi paskui kaip medžioklinis šuo.

– Jėga! – susižavėjo Simas. – O kaip dėl nuskendusių laivų? Mes ketinome pažiūrėti laivų.

– Žinoma! Šokite ant plekšnės, taip greičiau nukaksime.

Vaikai užsiropštė ant žuvies nugaros. Simas buvo ypač sužavėtas.

– Aš gyvenime nesu nė karto jodinėjęs arkliu, o dabar keliauju ant žuvies! Šaunu!

Jie sklendė gerą gabalą kelio. Pulkai margiausių žuvų šokčiojo virš jų draugiškai mosuodamos uodegomis. Kiemsargis jas visas pažinojo. Kai kurioms didesnėms ir vertoms dėmesio jis praplaukdamas ištiesdavo ranką, ir žuvys pagarbiai ją bučiuodavo. Simas ir Širlė niekad nebūtų patikėję, kad visas šis vandenynas ramiai sau tyvuliuoja jų laiptinėje, vos per kelis žingsnius nuo pašto dėžučių. Tai atrodė veikiau sapnas, ištrūkęs iš televizoriaus ekrano fantastinis filmas.

Štai jie pasiekė nuskendusį laivą. Tai buvo didelis senovinis laivas, besiilsintis ant šono jūros dugne. Simas pasiteiravo, ar jame yra ir nuskendusių jūreivių griaučių.

– Ne, – atsakė kiemsargis, – jūreiviams pavyko išsigelbėti. Į dugną nugrimzdo tiktai laivas.

Širlė apsidžiaugė, nes išties neturėjo jokio noro išvysti kieno nors griaučius. Dabar galės saugiai pasivaikščioti po tuščią laivą, nesibaimindama užkliūti už kieno nors kaukolės ar blauzdikaulio. Jie surado vairą ir ėmė jį sukioti, užsilipo ant laivo stiebo ir patikrino surūdijusį inkarą. Kartą jie gerokai nusigando, kai iš vienos kajutės kyštelėjo galvą didžiulis juodas aštuonkojis. Tačiau pamatęs kiemsargį, Vandenų Princą, jis tūptelėjo ir mandagiai atidarė duris, įleisdamas vaikus į savo apartamentus.

Bet jau buvo laikas namo.

– Ar galėsime vėl čia ateiti ryt? – užsidegęs paklausė Simas. – Ir poryt?

– Galite čia visada ateiti, tik ne per dažnai, – atsakė kiemsargis. – Juk jūs, be abejo, turite savų svajonių, o jų jokiu būdu negalima apleisti, antraip jos taps liūdnos. Be to, pakaks ir vieno Vandenų Princo. Nenorėčiau, kad ir jūs paskęstumėte svajonėse. Neabejoju, kad turite ir daugiau malonių užsiėmimų.

– Taip, ryt prasideda mokykla, – pritarė Širlė.

Iš estų kalbos vertė Viltarė Urbaitė

____________________________

* Versta iš: Kivirähk, Andrus, Sirli, Siim ja saladuset, 2002. (A. Kiviriahkas, gimęs 1970, – jaunosios kartos estų rašytojas, studijavęs žurnalistiką, rašąs suaugusiems, išleidęs jau keturias knygas vaikams.)

Žurnalas „Rubinaitis“, 2004 Nr. 3 (31)

 

Įžanginis

NĖRA MAŽŲ LITERATŪRŲ

Straipsniai

NAUJOJO TŪKSTANTMEČIO ESTŲ VAIKŲ LITERATŪRA
TARP GĖRIO IR BLOGIO* (Apie fantaziją tarybinėje estų vaikų literatūroje)
CYPLIUKAS SKRENDA Į JAPONIJĄ*

Leonardo Žitkevičiaus 90-osioms gimimo metinėms

VYTURIŲ GIESMĖ PALMIŲ PAVĖSY
„NEMOKYTOJIŠKA“ MOKYTOJO POEZIJA (L. Žitkevičiaus eilėraščių vaikams modeliai)

Mano vaikystės skaitymai

HUMORU – ŠIT KUO MAN ĮDOMI VAIKŲ LITERATŪRA

Supažindiname

ESTŲ VAIKŲ LITERATŪROS INFORMACIJOS CENTRAS

Atidžiu žvilgsniu

Idealusis bičių pasaulis
Kur veda Romeno Kalbri klajonės?
Ar būti savimi – tai būti dviese?

Bibliografija

2005 m. VAIKŲ LITERATŪROS DATOS

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai