Idealusis bičių pasaulis
Rašytojų sąjungos leidykla, išleisdama Vytauto Tamulaičio Vasaros pasaką* , žengė kilnų, nors gal ir ne itin jai pelningą žingsnį: dabar jau turime visą rašytojo apysakų-pasakų triptiką, arba trilogiją, apie vabzdžius. Kitos trilogijos dalys – Skruzdėlytės Greitutės nuotykiai (1935) ir Svirplio Muzikanto kelionės (1960) – mūsų vaikams pakartotinai išleistos jau anksčiau – 1992 ir 1997 m. Vasaros pasaka iš jų visų gražiausia – tiesiog vasariškai graži. Knygos iliustracijas piešė Arvydas Každailis, o maketą su žalsvomis paraštėmis, įrėminančiomis gelsvą teksto foną, sukūrė Daumantas Každailis.
Nors skaitytojus Vasaros pasaka pasiekia paskutinė, anot kritiko Jono Linkevičiaus, ji yra antroji trilogijos apie vabzdžių pasaulį dalis. Šią knygą V. Tamulaitis rašė ilgai, nemažai darbo įdėjo kurdamas Auksinę pasaką, kuri laikoma pirmuoju pristatomojo kūrinio variantu. 1988 m. Vasaros pasaką buvo pasirengusi išleisti Čikagos lietuvių bendruomenės jaunimo sekcija. Nors sutrumpintas rankraščio variantas ir buvo išverstas į anglų kalbą, kūrinys tada dienos šviesos neišvydo. Šios knygos leidybai suteikta Kultūros ministerijos parama turbūt buvo reikšmingas postūmis pagaliau tą šviesą išvysti.
Kaip ir kitose trilogijos dalyse, Vasaros pasakoje ryškiai išsiskiria keletas lygmenų – nuotykinis, pažintinis, veikėjų charakterių ir gilusis filosofinis. Visi šie elementai supinti į vientisą, gerumo ir išminties kupiną kūrinį.
Veiksmas Vasaros pasakoje, kaip ir Skruzdėlytėje Greitutėje bei Svirplyje Muzikante, vyksta vasarą. Pagrindinė veikėja – jaunoji Bitelė, visai neseniai išvydusi pasaulį. Viskas vyksta nedidelėje erdvėje – viename sode. Atrodytų, kas gi įdomaus gali šiame sode nutikti? Regis, nebelieka šioje pasakoje erdvės nuotykiams ir kelionėms, kurios buvo svarbios kitose trilogijos dalyse. Tačiau V. Tamulaitis labai kūrybingai panaudoja kitus kūrinio personažus, kurių pasakojimai leidžia skaitytojams susidurti su piratais, pajusti Didžiojo Medžiotojo senelio nerimą gavus telegramą iš Amerikos. Siužetas konstruojamas iš atskirų pasakojimų, kuriuos sieja pagrindinė veikėja Bitelė. Bitelė, skraidydama po sodą ir sutikdama vis kitus vabzdžius, išgirsta daug įdomių, nuotykių kupinų istorijų. Kiekviena pažintis – vis naujas nuotykis. Tuo Vasaros pasaka išsiskiria iš kitų trilogijos dalių, mat pati pagrindinė veikėja nuotykių išgyvena ne taip ir daug. Tuo tarpu anose knygose ir skruzdėlytė Greitutė, ir svirplys Muzikantas patiria pačių įvairiausių nuotykių.
Vasaros pasakoje veikėjų nėra daug, tačiau kiekvieno jų charakteris ryškus ir spalvingas. Labai sunku būtų juos suskirstyti į aiškias teigiamųjų ir neigiamųjų kategorijas. Bene vienintelė išskirtinai teigiama – darbštuolė Bitelė. Šiam savo personažui V. Tamulaitis tarsi suteikia tobulo žmogaus būdo ypatybes – ji yra atsakinga, pareiginga, draugiška, neišdidi, jautri kitų skausmui ir nelaimėms, neturi išankstinių nuostatų ir atvira širdimi bando pati pažinti visus aplinkinius. Tai byloja apie Bitelės išmintį. Nors ji dar visai jauna, tačiau sielos jautrumo ir išminties turi su kaupu.
Iš tiesų Bitelės personažas kūrinyje atlieka gausybę funkcijų. Kurdamas pažintinį Vasaros pasakos klodą, rašytojas labai išmintingai pasirenka pagrindinę veikėją, kuri šiame pasaulyje dar nieko nematė ir mažai ką težino. Tai suteikia puikią galimybę į viską žvelgti iš nuostabos išplėstomis vaiko akimis. Kaip ir ankstesniuose kūriniuose, kalbėdamas apie vabzdžių pasaulį, V. Tamulaitis išlieka moksliškai tikslus. Nepatiklus skaitytojas galėtų biologijos faktus pasitikrinti vadovėliuose ir tikrai būtų maloniai nustebintas, kaip tiksliai ir tuo pat metu meniškai ar net poetiškai autorius kalba apie mažuosius vabaliukus.
Akivaizdu, kad pažintinė kūrinio plotmė rašytojui svarbi. Tačiau jis tikrai nesiriboja vien tiksliu vabzdžių sandaros ar elgesio ypatumų aprašymu. Jam reikšmingi ir religijos, lietuvių papročių, mitologijos klausimai, su kuriais supažindinami skaitytojai.
O štai nuotykių pradas Vasaros pasakoje rašytojui, atrodo, nėra visų svarbiausias, taigi jis ir neišplėtotas – nors ir turi kelis dinamiškus intarpus, pasakojimus, kūrinys yra gana statiškas.
Vienas įdomiausių Vasaros pasakos klodų –filosofinis, moralinis. Kūrinyje gvildenamos pačios įvairiausios amžinosios vertybės: laimė, gėris, mirtis, gyvenimo prasmė, pareiga. Viena ryškiausių temų – laimė. Kas yra laimė, kokia ji būna, kaip ją pasiekti? Tai klausimai, kurie kyla skaitant kūrinį. Ir labai jau nelengva surasti vieną teisingą atsakymą. Pasaulis didelis ir jame tiek daug įvairių padarų, „(…) ir kiek daug ten kelių ir takelių, kur ėjo ir bėgo tūkstančiai dar jai nepažįstamų svetimųjų. Ėjo ir nešėsi savo rūpesčius, savo laimę ir savo vargą. Kiekvienas turėjo savo tikslą ir savo paslaptis, sunkiai atspėjamas. Bet visi norėjo būti laimingi trumpame savo kelyje“ (p. 65). Kokia pasaulio begalybės, sudėtingumo ir neaprėpiamumo pajauta slypi šiuose žodžiuose!
Šiuo savo kūriniu autorius kartu su skaitytojais ieško Prasmės – gyvenimo, mirties, laimės. V. Tamulaitis nevengia kalbėti apie mirtį, kuri ne tokia jau baisi, jeigu yra prasminga, mirtis su gyvenimu eina greta. Ypač jautriai ir švelniai, tačiau drąsiai rašytojas kalba apie liūdnus dalykus – mirtį, netektį, liūdesį, aiškiai suvokdamas, kad ir jie yra prasmės dalis.
Pagarbą gamtai ir vabzdžių pasaulio meilę V. Tamulaitis kūrinyje išsako tiesiogiai. Vorienės lūpomis, regis, prabyla paties rašytojo siela: „Girdėjau iš žmonių, kad jie, jau prieš tūkstančius metų pamatę gražų bičių sugyvenimą, ėmė statytis miestus kaip ir jūs, bitės. O kas iš to išėjo? Gražaus sugyvenimo ir sutarimo nė dalelės nepasiekė. Jų gražių miestų namai pavirto saugia galvažudžių buveine. Daug dar laiko praeis, kol supras, ko jiems trūksta. O bitės pirmosios žemėje suprato, kad laimingas gyvenimas kartu bus tik tada, kai jos išsižadės visų savo nuodėmių dėl kitų gerovės“ (p. 92).
Rašytojas Vasaros pasakoje mažiesiems skaitytojams leidžia prisiliesti prie, jo galva, idealaus pasaulio ir idealaus žmogaus vizijos.
——————————————-
* TAMULAITIS, Vytautas. Vasaros pasaka / iliustravo Arvydas Každailis. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. 150 p.: iliustr. ISBN 9986-39-310-8.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2004 Nr. 3 (31)
