Kur veda Romeno Kalbri klajonės?

 

Hectorą Malot (Hektoras Malo, 1830–1907) visi pažįstame kaip romano Be šeimos (1878) autorių. Dabar turime progą perskaityti ir kitą jo kūrinį – romaną Romenas Kalbri*, kurį jis parašė devyneriais metais anksčiau – 1869-aisiais. Iš esmės abu kūriniai turi daug bendra, abu yra XIX a. romantizmo literatūros kūdikiai, nors, suprantama, pirmojo ir apimtis mažesnė, ir siužeto vingių ne tiek daug.

Pasakojama pirmuoju asmeniu. Pagrindinis veikėjas Romenas Kalbri tiems laikams būdinga romano rašymo maniera pradeda pasakojimą supažindindamas su savo šaknimis: „Pranašauti man nuotykius ir keliones reiškė pripažinti, kad aš tikrai savo šeimos sūnus, nes visi Kalbri buvo jūrininkai, tėvas šį amatą perduodavo sūnui, ir jei legenda byloja tiesą, jūrininkai jie buvo dar nuo Trojos karo laikų“ (p. 9). Taigi jūrininko dalia įrašyta į giminės istoriją. Paauglio Romeno vaizduotę kaitina garbinga praeitis – jam nepabosta klausytis tėvo pasakojimų apie dėdę jūrų generolą Floji, mūšiuose prarastą ranką pakeitusį sidabrine (argi tai mums neprimena stebuklingo V. Hauffo pasakų turtų blizgesio?..). Berniukas svajoja apie nuotykius jūroje, jo nesustabdo net tai, kad jūra pražudo ir tėvą. Ir kodėl turėtų stabdyti?.. Visi žino, kad Romenas – „sūnus to Kalbri, kuris pernai žuvo gelbėdamas brigą“ (p. 35). Jėga, drąsa, didvyriškumas, pasiaukojimas – visi šie bruožai paaugliui ypač imponuoja, kelia jo savigarbą. Tačiau motina tradiciškai stengiasi apsaugoti vaiką nuo pavojų. Taigi galima sakyti, kad siužeto intriga pinama tarp saugios namų erdvės ir herojaus tikslo, o šį simbolizuoja tolimasis Havro uostas, kur Romenas ketina nusigauti ir parsisamdyti junga. Motina yra jėga, kuri bando pasipriešinti lemčiai – sulaikyti Romeną, pasiūlyti jam kitokį gyvenimo kelią. O čia jo laukia dvi galimybės – tapti gamtininku ar net istoriku (pono de Biorelio auklėjimas) arba klerku (šykštuolio dėdės teismo antstolio „mokykla“). Iš pradžių Romenas atiduodamas ponui de Bioreliui, pas kurį mokosi pažinti gamtos paslaptis, randa čia paralelių su žmonių istorija, stebi gyvūnų elgseną, lygina, analizuoja. Įdomu, kad pats H. Malot aistringai domėjosi biologija, ypač botanika ir sodininkyste, – yra bendradarbiavęs su to meto laikraščiais „Mokslas“, „Prancūzų kurjeris“ ir kt. Taigi ši aistra atsispindėjo ir rašomuose romanuose. Ponas de Biorelis parenka Romenui knygas – Hubero istoriją, D. Defoe Robinzoną Kruzą. Pastarosios knygos veikėjo pavyzdys turėjo parodyti, ką gali dvasinė žmogaus jėga ir kad vis dėlto ta galia nereikėtų didžiuotis, nes virš jos yra Dievas. Tačiau Robinzonas Kruzas kursto paauglio aistrą keliauti: „…mane sujaudino ne filosofinė pusė, kuri buvo nurodyta, o visų pirma romantika – jūrų nuotykiai, laivo sudužimas, negyvenamoji sala, laukiniai, siaubas, nežinomybė. Mano dėdė iš Indijos įgijo varžovą“ (p. 62). Tačiau po vienos audros ponas de Biorelis dingsta jūroje be žinios, ir toliau auklėti Romeną imasi jo dėdė teismo antstolis. Čia jau su romantikams būdinga neapykanta biurgeriškam gyvenimo būdui H. Malot kuria visiškai neigiamą personažą – gal vienintelį tokį visoje knygoje. Dėdės ydos – šiurkštumas, šykštumas, sukčiavimas – smarkiai hiperbolizuojamos. Taigi nenuostabu, kad autorius neleidžia Romenui ilgai užsibūti dėdės namuose, – berniukas pabėga, ir prasideda jo klajonės, be galo panašios į mažojo našlaičio Remio iš Be šeimos. (Nors, kaip užsiminėme, istorija apie Remį pasirodė devyneriais metais vėliau…) O Romeno gyvenime – taip pat sunki (bet kokia romantiška!) kelionė pėstute Havro uosto link, pirmosios savarankiškumo, gebėjimo išlikti pamokos: „Ar tris dienas gyventi iš savo lobio, ar verčiau nusipirkti keletą daiktų, kurie tiektų maistą per visą kelionę? (…). Jei vakar būčiau turėjęs puodą laimikiui išsivirti, nebūčiau kentęs alkio“ (p. 125). Tačiau H. Malot niekada neleidžia užmiršti, kad jo veikėjas yra vaikas, kuriam, nepaisant skaudžios gyvenimo patirties ir bandymų išgyventi suaugusiųjų pasaulyje, nėra svetimas noras paprasčiausiai pažaisti: pasprukęs iš dėdės namų, Romenas susimeistrauja fregatą, o gavęs šiek tiek pinigų, pirmiausia nusiperka ne maisto, o virvelės lynams ir takelažui…

Romeno kelionėje patirti nuotykiai ir sutikti žmonės – tarsi vėlesniojo romano Be šeimos situacijų, charakterių užuomazgos. Tiesa, Romeno sutikto klajojančio dailininko dalia – anaiptol ne tokia tragiška kaip gatvių muzikanto Vitalio, kurį laiką globojusio Remį. Ir klajojantys cirko artistai nėra vargšai – jie vaidina ne iš skurdo, tiesiog toks jų gyvenimo būdas. Patekęs į šią draugiją, Romenas susipažįsta ir su savo amžiaus mergaite Dielete – tai pirmoji jo draugė (anksčiau jis būdavo tarp suaugusiųjų arba vienas). Verta atkreipti dėmesį į tai, kad Dieletės charakteris nėra toks trapus ir švelnus, kokio tikėtumės iš romantizmo tradicijos. Mergaitė patraukia drąsa, ištverme, stebina jos gebėjimas sutarti su plėšrūnais – klajojančiojo cirko liūtais. Tačiau autorius palieka vietos atsiskleisti ir Dieletės jautrumui – per pūgą pati vos paeidama, ji prašo Romeno pasirūpinti, „jos rezeta“, gėle, kurią ketina padovanoti mamai, kai pas ją sugrįš… Beje, po pažinties su Dielete tikslas, kurio siekia pagrindinis veikėjas, keičiasi: nors Romenas vis dar tikisi nueiti į Havrą, jo akiratyje atsiranda kita užduotis – grąžinti pagrobtają Dieletę į šeimą. Taigi, žvelgiant į romano visumą (ir lyginant su vėliau parašytuoju Be šeimos), peršasi išvada – H. Malot kūryboje šeima, ypač meilė motinai, yra vaiko gyvenimo esmė, tas branduolys, aplink kurį sukasi ir dėl kurio atliekamos visos veikėjų kelionės ir klajonės… Ir galų gale tai patvirtina romanų pabaiga – H. Malot veikėjai paprastai sukuria šeimą ir laimingai gyvena. Tarsi pakartojamas stebuklinės pasakos apie nuskriaustą našlaitį ir jo patiriamus išbandymus modelis. Tiesa, motyvuodamas laimingą Romeno Kalbri pabaigą, autorius dar nesinaudoja detektyvine vaiko kilmės paslapties atskleidimo linija kaip romane Be šeimos. H. Malot čia dar, matyt, nėra pakankamai patyręs siužeto meistras, todėl pernelyg lengvai nuleidžia „deus ex machina“: miršta turtingasis dėdė iš Indijos, ir Romenas gauna didelį palikimą, su kuriuo sulaukęs pilnametystės gali elgtis kaip tinkamas. Jis nusiperka laivų. Taigi galima teigti, kad lemties, likimo vaidmens iškėlimas kūrinyje iš tikrųjų patvirtina romantizmo tradiciją – nors pats Romenas jūrininku netampa, jūra lieka neatsiejama jo gyvenimo dalis.

Aišku, girti H. Malot už lengvą rašymo stilių, vaizdingą ir grakštų pasakojimą jau lyg ir neprivalu – tai akivaizdu. Tačiau šiokių tokių priekaištų turiu knygos išorei. Prisipažinsiu, mieliau skaičiau pirmąjį tamsžaliu viršeliu H. Malot Be šeimos leidimą lietuvių kalba, nei serijoje „10+“ išleistuosius – tiek Be šeimos, tiek ir Romeną Kalbri: šios knygos tarsi pradingsta kad ir gerų, bet vienodą išorinį veidą turinčių spaudinių jūroje… Ar pastebės kas Romeną Kalbri knygynų lentynose?.. Ar atras?..

——————————————————–

* MALOT, Hector. Romenas Kalbri / iš prancūzų k. vertė Stasė Banionytė; iliustravo Aida Janonytė. Vilnius: Alma littera, 2004. 280 p.: iliustr. (10+). ISBN 9955-08-478-2.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2004 Nr. 3 (31)

 

Įžanginis

NĖRA MAŽŲ LITERATŪRŲ

Straipsniai

NAUJOJO TŪKSTANTMEČIO ESTŲ VAIKŲ LITERATŪRA
TARP GĖRIO IR BLOGIO* (Apie fantaziją tarybinėje estų vaikų literatūroje)
CYPLIUKAS SKRENDA Į JAPONIJĄ*

Leonardo Žitkevičiaus 90-osioms gimimo metinėms

VYTURIŲ GIESMĖ PALMIŲ PAVĖSY
„NEMOKYTOJIŠKA“ MOKYTOJO POEZIJA (L. Žitkevičiaus eilėraščių vaikams modeliai)

Mano vaikystės skaitymai

HUMORU – ŠIT KUO MAN ĮDOMI VAIKŲ LITERATŪRA

Paskaitykim, mama, tėti!

ŠIRLĖ, SIMAS IR PASLAPTYS* (Ištraukos iš apysakos-pasakos)

Supažindiname

ESTŲ VAIKŲ LITERATŪROS INFORMACIJOS CENTRAS

Atidžiu žvilgsniu

Idealusis bičių pasaulis
Ar būti savimi – tai būti dviese?

Bibliografija

2005 m. VAIKŲ LITERATŪROS DATOS

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai