HUMORU – ŠIT KUO MAN ĮDOMI VAIKŲ LITERATŪRA
– Kalbamės paskutinę vasaros dieną… Kaip jautiesi prieš rugsėjo pirmąją? Juk ne šiaip diena?
– Šiaip, visiškai šiaip…
– Na, jau… Lig šiol skirsčiau žmones į dvi dalis. Vieni paskutinę vasaros dieną sako: „Ačiū Dievui, kad nebereikia į mokyklą“, kiti, priešingai: „Kaip noriu į mokyklą“. Tu – abejingas? Maniau, pasakosi apie rūpesčius, juk leidi anūką Karolį į mokyklą.
– Beveik abejingas, tik kad šiemet pokyčiai… Mano anūkas išvažiuoja pas savo mamą į Airiją. Vilniuje, mūsų namuose, lieka tik dviejų asmenų šeima, lig šiol buvo didesnė. Ši rugsėjo pirmoji įdomi tuo, kad gyvenimas bus kitoks.
– O savo rugsėjo pirmąją atsimeni?
– Mano buvo dvi rugsėjo pirmosios… Matai, esu mokytojos vaikas, tai mane nusivedė į mokyklą anksti – penkerių. Buvau visa galva mažesnis už kitus, bet jau išmokęs visas tas pirmokų knygas nuo dvejų, trejų metų.
– Mokėjai skaityti?
– Skaityti nemokėjau, bet mama mala ir kitus žinomus elementoriaus posakius atskirdavau – tiesiog atsimindavau. Klasėje trukdydavau. Visi nepažįsta vienos ar kitos raidės, vargsta, o man, matai, viskas aišku, įdomu, kas toliau. Kartą atvažiavo inspektorė, pamatė mane: kas čia toks mažas? Atvertė elementorių – viską moku! Buvo kiek šokiruota: kas čia toks keistas žmogus, kad nežiūrėdamas į tekstą skaito. Parodė tą patį žodį kitoje knygoje, bet tos kitos skaityti nemokėjau… Nutarė, kad per mažas. Išvarė… Vis tiek nesulaukiau tų septynerių metų. Pirmoji mokykla – Pabaiske. Į kitą, Kriūkuose, nuėjau šešerių. Ten jau mokiausi kaip visi žmonės – mama mala išmokau ir kitose knygose skaityti.
– Ar gali papasakoti pirmąjį ryškų prisiminimą? Kai susivokei, kad Tu, Tadas, esi?
– Galiu… Toks makabriškas prisiminimas… Matai, mano tėvas žuvo 1947 m. Gabenome iš Kauno į Pabaiską laidoti. Pirmąkart, kad esu, susivokiau sunkvežimyje: taip įspūdingai važiuojant, stulpai artėja… Ir kad keliai skaudėjo, – tą atsimenu… Važiavo kartu du apsimuturiavę dėdės, vis sustojame prasikasti, nes daug sniego… O tėvo visai neprisimenu, tik tą kelionę. Šit kas įdomu: mano romano pirmasis puslapis – apie Juozą, kuris atrodo kaip kokonas, guli sugipsuotas, jam skauda. Kai rašiau, nežinojau, kad ir pats tai esu patyręs… Motina perskaitė ir papasakojo. O juk aš net nematęs, kaip atrodo, kai koją tempia! Pasąmonė priminė…
– Kur Tavo vaikystės sentimentai? Ukmergės rajone Pabaiske? Ar Kriūkuose prie Nemuno?
– Pabaiskas – tai pirmoji vieta, kurioje save prisimenu kaip žmogų. Mama galėjo likti Kaune, bet ji kaip dekabristė… Pasirinko Pabaiską – žuvusio vyro tėviškę, liko ten mokykloje dirbti, – kad tik būtų arčiau kapo. Ji eidavo į mokyklą, o aš – pas senelius. Senelis siuvo skrandas, aš – jo asistentas. Eidavau į parduotuvę siūlų ir adatų, žinojau, kokio numerio reikia. Įdomiai mudu kalbėdavomės, bet įdomiausia, kad rūkydavome…
– Prisiuostei senelio dūmų?
– Ne. Pats rūkydavo ir man duodavo. Gal kad kompleksų neįgyčiau: vienam galima, o kitam – ne. Tarsi ir negerai, tiesa? Bet mano tas rūkymas buvo toks… Maniau, kad rūkyti – tai laikyti rankoje cigaretę. Traukdavau tik į burną. Vieną kartą nuvažiavome į svečius pas gimines, pažaidžiau su vaikais iš mandagumo, tada nuėjau pas suaugusius parūkyti, derliaus aptarti. Tie išvertė akis: ką, rūko? Bet demaskavo kaip toji inspektorė dėl skaitymo… Nemoki rūkyti! Kaip nemoku? Kai užsitraukiau… Pasijutau kaip arklio kanopa į kaktą gavęs, nugriuvau nuo kėdės, visi juokias, aš verkiu, senelis ant rankų nunešė į lovą. Kitą dieną išvažiavome. Pasakiau: negaliu čia būti.
– Gal paveldėjai iš senelio amatą? Siuviesi pats?
– Ne, nesiuvu, nebent sagą galiu įsisiūti, bet procesą lig šiol atsimenu. Viskas daroma rankomis. Net sagą pjaudavo iš medžio, nuskustu avies kailiu aptraukdavo, surišdavo apačioje. Ir kabes darydavo. Tik siūlai iš parduotuvės, o avį beveik vardu galėjo pavadinti. Čia laksto, čia jau kerpame avikailius.
– Kaip sekėsi prie Nemuno?
– Kriūkuose tiek ir tegyvenau – kol baigiau pirmą klasę. Paskui išvažiavome į tokius Žvirgždaičius, po kelerių metų persikėlėme į Kudirkos Naumiestį, paskui mane iš ten po devintos klasės išvijo…
– Ar vėl inspektorė? Juk nebuvai mažas…
– Ne tai, kad išvijo, bet iš elgesio gavau „tris su minusu“. Tada nuvažiavau mokytis į Vilkiją, mamos tėviškę, ir ten pasakė: geriau kitais metais neatvažiuok. Baigiau mokyklą Šakiuose. Važinėjau iš Kudirkos Naumiesčio dvidešimt penkis kilometrus. Šoferis labai stebėjosi, niekaip nesuprato, ko taip toli važinėju, juk ir Kudirkos Naumiestyje, ir pakeliui, Sintautuose, – mokykla. Tai sugalvojau šoferiui istoriją, neva noriu studijuoti Žemės ūkio akademijoje, o Šakiuose moko traktorių vairuoti.
– Kuo pasižymėjai? Pasakok nuotykius!
– Aš juk mokytojos vaikas.
– Permatomas?
– Taip. Kiekvienas tavo judesys stebimas… Mokytojai, kaip dabar suprantu, visą neapykantą, skirtą ir kitiems vaikams, per mane ant mamos išliedavo. Kitų tėvus sutikdavo kartą per trimestrą, gal kartą per metus, tie vaikai saugiai gyveno. O nuotykiai… Turėjome važiuoti vaidinti, o mes su draugu nutarėme, kad krepšinį žiūrėti įdomiau. Jis gavo ketvertą su minusu, o man priminė ir visas kitas nuodėmes: žirnį į lentą mečiau ir panašiai… Mama grįžta su ašaromis akyse… Vilkijoje buvau šuolių į aukštį čempionas, krepšinio komandos narys, vaidinau Kazio Binkio Atžalyne Jasių. Bet vis tiek nuobodu. Pasiūliau draugams pasiilginti atostogas. Nuvažiavome į Kauną, pažiūrėjome filmą, regis, „Gyvuosius didvyrius“. Kai pagaliau grįžome, kliuvo visiems, bet, kadangi mano reputacija prasta, tai galima visas bėdas versti.
– Tai bent Lietuvos pažinimas… O kada iš tiesų išmokai skaityti? Skaitymu laikau tą metą, kai žmogus jau randa savą ryšį su tekstu.
– Žvirgždaičiuose… Tai buvo aštuonių trobų kaimas su septynmete mokykla. Biblioteka – mūsų namuose. Don Kichotą perskaičiau penktoje klasėje. Ir labai džiaugiuosi, kad taip laiku. Labai gera knyga!
– O kai skaitei suaugęs, nenusivylei?
– Tai kad neskaičiau. Kam? Ir taip viską prisimenu.
– Don Kichotas ir jo nuotykiai vaikui tinka, pati tai patyriau. Ar ir Tu tikėjai viskuo, ką Don Kichotas sako, veikia? Aš tai palaikiau jį…
– Panašiai… Tikrai buvau paveiktas. Per tą Don Kichotą man skaityti uždraudė. Sako, turbūt jam jau maišosi. Atėjau prisiskaitęs, iškėliau aukštai duonos kepalą, maniau – išlaikysiu… Išsprūdo. Nepagavau. Ir sudaužiau kokias keturias gražaus servizo lėkštes… Po to turėjau skaityti pasislėpęs.
– Ir su kuo slapsteisi?
– Tais laikais jau buvo priversta daug rusų literatūros, – ir knygos įdomios, ir vertimai geri, juk vertė tremtiniai rašytojai. Vis ieškojau ko nors su humoru. Ir radau Gogolį…
– Ne viskas ten taip jau juokinga.
– Na, taip… Baubas. Nemiegojau naktimis nuo to Baubo, toks šiurpas ėmė, tik negalėjau niekam skųstis, nes vėl būtų draudę skaityti. Atsimenu ir vaikiškas knygutes, paprastas, bet labai geras… Raulas aulas prausės prausės, o panosė murzina. Kuo blogai?
– Kad į Žemės ūkio akademiją net nesirengei stoti, tai aišku. O kur norėjai?
– Norėjau studijuoti kūno kultūrą.
– KKI?
– Taip. Labai gerai sekėsi… Be to, kaip sakiau, mano visas pasaulis buvo mokykla, – juk patėvis taip pat pedagogas. O tame pasaulyje fizrukas man atrodė laisviausias žmogus, mažiausiai priklausomas. Kitoks nei visi mokytojai. Jie sau, o jis sau.
– Spėju, mama nedžiūgavo.
– Ne. Bandė atkalbėti, bet nulėmė, aišku, ne ji, o vyresnio draugo patarimas: jei nori – sportuok, kas trukdo…
– Esu girdėjusi, kad jau vaikystėje kalbėjai vokiškai. Ar tiesa?
– Juk žinai, kad prie Kudirkos Naumiesčio – buvusi Vokietija. Atmosfera tikrai išliko vokiška. Su arkliais tai jau tikrai visi vokiškai kalbėjosi: matai, jei sakysi „atgal“, arklys niekaip nesupras, jam tik „curiuk“ aiškus žodis. O dar turėjome tokį fanatiką mokytoją…
– Geras?
– Bjaurus. Kankino mus. Jam atrodė, kad pasaulyje daugiau nieko svarbaus nėra, tik vokiečių kalba, jei kas jos nemoka – tai nieko nemoka, tam geriau nusišaut. Bet iš mano klasės į germanistiką stojome šešiese. Ir įstojome… Didelių sunkumų neturėjau. Dar Vilkijoje, atsimenu, kažkoks inspektorius atvažiavo…
– Vėl demaskavo?
– Tą kartą ne, priešingai, su juo vokiškai smagiai kalbėjausi.
– Gailėjaisi, kad pasirinkai germanistiką? Gal tebesigaili? Lakstytum sau dabar smagus provincijoje po stadioną, aplinkui vaikai, mylėtų jie Tave ir gerbtų!
– Na, ne. Provincija būtų mane pražudžiusi. O dėl vokiečių kalbos… Kai studijavau, jaučiausi dvejopai. Užsienio kalba – tai elegantiška! Gali kur nors kavinėje vaidinti užsienietį… Bet kad reikia kas dieną uoliai kalti – tai visai neelegantiška. Kaip mokykloje! Istorikai pusę metų gali eiti į šokius, linksmintis, o mes – ne kaip studentai, kaip mokinukai.
– Bet kalei…
– Kaliau. Nors nesu mėgėjas kalti. Man reikėjo stipendijos.
– Ar bandei mokytojauti?
– Mokytojavau vienerius metus Vėliučionyse, specialiojoje mokykloje, kur mažieji blogiukai. Tiesą sakant, jokio ten mokytojavimo negalėjo būti. Penktoje jie klasėje ar dešimtoje – moka tiek pat, ar, tiksliau, nieko nemoka, kokia ten vo kiečių kalba, linksniai, laikai.. Nebent paprašydavo, kad kokių nors keiksmų išmokyčiau, bet kad aš tų keiksmų pats nelabai mokėjau. Beje, dėsčiau ten ir anglų kalbą, niekam nerūpėjo, kad pats ne kažin ką išmanau.
– Bet įspūdžių ten stiprių patyrei…
– Ten reikėjo mokėti labai susikaupti – kiekvieną pamoką. Kartą padariau klaidą. Paprašiau jų papasakoti, ką nuveikę, kodėl čia. Jie mielai… Bet kitą pamoką ir vėl nori pasakoti, kaip žudė, plėšė ir prievartavo. Dešimt pirmųjų minučių – ginčas… O dar dirbau „c“ klasėje – į ją buvo surinkti blogiausių blogiausi. Kitų mokslo metų rugsėjo pirmąją pradėjau „Vagoje“.
– Kuris kurį pasirinko: Tu vaikų literatūrą ar literatūra Tave?
– Viskas buvo labai banalu. Leidykloje patekau į vaikų literatūros redakciją… Įdomiausia, kai dabar pagalvoju, buvo tai, kad kai kurias knygas išleidome pralenkę Maskvą.
– Čia turime stabtelėti ir priminti visiems, kurie pamiršo ar nežino: anais laikais jokia užsienio autoriaus knyga negalėjo išeiti lietuvių kalba, jeigu jos dar nebuvo rusiškai… Bet Proisleris išėjo, tiesa?
– Taip. Ir Šnurės Kai tėvo barzda dar buvo ruda. Puiki knyga!
– Kuo Tau patraukli vaikų literatūra?
– Humoras, šit kas man svarbu literatūroje. Man neįdomu skaityti kelis puslapius apie beržą ir jo lapelius, nerūpi man nė kiek tas beržas… Ir Gėtė man nuobodus, ir Tomas Manas, bet Heinrichas Manas – jau kas kita, jis artimas. O vaikų literatūroje, stiprioje, žinoma, visada yra humoro, bent jau žaismės.
– Esi bendravęs su garsiais autoriais. Kurie padarė mieliausią įspūdį? Ar buvo tokių, kad ir tekstas įdomus, ir žmogus mielas.
– Atsakau negalvodamas: Proisleris ir Endė.
– Proisleris – pradinukų mokytojas, mokyklos direktorius, Tavo mama – taip pat. Gal dėl to pasijutai savas?
– Kad ne… Mano mama – iš griežtųjų. Proisleris labiau primena Klingzorą, jei pameni Ponas Klingzoras truputį mokėjo burti.
– Pamenu, kad esi rašęs apie Endę: kaip nuvylei jį atėjęs paprasčiausiais, o ne egzotiškais etnografiniais drabužiais… Dažniausiai jį lankydavo lyg ir ne šio pasaulio piliečiai.
– Nuvyliau, bet radome bendrą kalbą. Jokio didžiavimosi… Klausinėjau Endės, iš kur tie jo keisti personažai.
– Tai iš kur?
– Gal kad vaikystėje jis augo be pasakų… Gal kad tėvas buvo dailininkas impresionistas, – Endė nuo mažens keistumų prisižiūrėjęs.
– Tavo ir Klauso Berthelio knygoje „Ar būna pas jus pavasaris“, kas norės, ras ir apie Endę, ir ne tik apie jį, – tikrai įdomus ir pagaulus skaitymas. Ir toje knygoje, ir savo interviu jau nesyk esi minėjęs, kuo Tau svarbūs vertimai, – juk ne tik humoru.
– Kai verti, tai tartum parašai tai, ko pas mus dar nėra, bet labai stinga… Kad ir Kestnerio Fabianas. Ar yra kas pas mus rašęs apie inteligento lemtį vertybių sumaištyje?
– Bet Kestneris rašė dar prieš karą, knyga neįtikėtinai aktuali ir… labai jauki, – taip nutinka dažnai, kai vaikų rašytojai ima kurti suaugusiems.
– Gal kad vaikų rašytojams svarbi blogio ir gėrio kova.
– Ką pats, Tadai, apie gėrį ir blogį manai?
– O čia jau reikėtų skaityti dar vieną mano verčiamą rašytoją – Diurenmatą. Pasak jo, gėrio ir blogio kovoje gėris visada pasmerktas… Bet kodėl blogis nelaimi galutinai? Todėl, kad tie blogiukai tarpusavyje susipjauna. Pameni, ten yra toks komisaras Berlachas? Tai jis tenai ne kaunasi už gėrį, bet tuos blogiukus pjudo…
– Gal čia ir sustokime, palinkėję vienas kitam ir visam pasauliui kuo mažiau pjautis ir kuo daugiau juokauti. Matau, kad jau žvilgčioji į laikrodį… Dėkoju! Tegyvuoja humoras!
Žurnalas „Rubinaitis“, 2004 Nr. 3 (31)
