APIE GERIAUSIAS VERSTINES 2005 m. KNYGAS*

Kadangi knygų, pretenduojančių tapti reikšmingiausiu ir meniškiausiu vertimu vaikams, buvo pasiūlyta tikrai daug, komisija manė, kad susitarti dėl jų gerumo bus labai sunku. Todėl pirmiausia bandėme jas grupuoti.

Štai dvi knygos yra nauji mano kartai iš vaikystės pažįstamų autorių vertimai – tai Liudo Remeikos iš danų kalbos versta Hanso Christiano Anderseno Coliukė (leidykla „Nieko rimto“) ir Prano Bieliausko verstas Antoine’o de Saint­Exupéry Mažasis princas („Alma littera“). Abu senieji tekstai beveik atmintinai išmokti, savi, todėl su baime atsiverčiau ir vieną, ir kitą knygą ir su džiaugsmu turėjau pripažinti: skaityti naujuosius vertimus – vienas malonumas. Nors versti tokias knygas – didelė atsakomybė vertėjui ir rizika leidyklai, komisijos narių nuomone, principas atnaujinti vertimus yra sveikintinas, ypač kai atsiranda galimybė versti iš originalo kalbos, ir dar taip kokybiškai kaip minėtąsias knygas.

Dar viena knyga, nors lietuviškai leidžiama pirmą kartą, turi seniai jos laukiančių skaitytojų – juk Lietuvoje yra nemažai Mikės Pūkuotuko gerbėjų. Kiekvienas imdamas į rankas Sigito Gedos verstą A. A. Milne’o poezijos knygą Kai mes buvome maži („Garnelio“ leidykla) tikisi kažko panašaus į Mikės daineles, tačiau ši poezija kur kas sudėtingesnė nei murmelės. Britai turi labai senas ir ištobulintas humoristinės vaikų poezijos tradicijas, bet vargu ar Lietuvoje šią knygą skaitys vaikai: tekstai aiškiai priklauso ne mūsų laikui, kalba sudėtinga – greičiau ją skaitys suaugę dėdės ir tetos ir džiaugsis prisimindami savo vaikystę. Kaip anglų humoro pavyzdį norėčiau pacituoti eilėraštį apie gerą mergaitę Džeinę, kurios tėveliai labai rūpinasi, kad jų dukrelė būtų gera. Štai Džeinė grįžta iš zoologijos sodo:

…Betgi laukėme tavęs!

Ar buvai gera mergaitė?

Ar moralų nieks neskaitė?“

Ką jie sau mano, ką jie nutuokia?

Negi lindau aš pas baltąjį lokį?

Būčiau laiminga, jeigu taip būtų…

Mama ir tėtis – lyg nežinotų,

Jog aš gerutė, man kitaip neišeina…

„Na?

Ar buvai šiandien gera, Džeine?..

Ne paaugliams ir tikrai ne vaikams skirtas Makso Frajaus Atėjūnas („Nieko rimto“), labai gražiai išverstas Dalios Saukaitytės. Tai fentezi romanas, bet jo turinys, komisijos nuomone, labiau tinka suaugusiems šio žanro mėgėjams.

Krinta į akis, kad šiemet leidyklos pasiūlė vertinti labai nedaug knygų mažiesiems. Iš jų išsiskiria jau minėtoji Coliukė ir Sveno Nordqvisto Nelaimingas Petsonas. Sąmyšis darže („Tyto alba“, iš švedų k. vertė Alma Braškytė). Tai ne pirma lietuviškai išleista knyga apie linksmąjį katiną Findusą, iliustruota paties teksto autoriaus. Iliustracijos turbūt labiausiai sužavės mažuosius, tekstas – mamytes ir tėvelius, skaitančius knygą savo atžaloms, o katinas – visus. Sunku susilaikyti nepacitavus. Findusas pagaliau išviliojo savo šeimininką Petsoną meškerioti:

„Findusas tupėjo pirmgaly ir dairėsi lydekų. Lydekos, kai užauga didelės, pasidaro klastingos. Katinas jų, žinoma, nebijojo, ir išvis jis nebijojo nieko. Bet labiausiai nebijojo tų didžiųjų lydekų, kurios laikėsi atokiau.“

Aišku, mažųjų knygos vien dėl savo apimties sunkiai gali nurungti didesniųjų knygas.

Sunku iš karto pasakyti, kokio amžiaus skaitytojams skirta Jeano­Claude’o Mourlevat Upė, tekanti atgal („Alma littera“, iš prancūzų k. vertė Stasė Banionytė). Tai literatūrinė pasaka, šiek tiek primenanti P. Coelho Alchemiką. Ji šilta, šviesi, su švelniu humoru, ir nors fantastika kokios nors prasmės, be pačios fantazijos žaismo, neturi, knygą malonu skaityti ir pamąstyti apie kai kuriuos paprastus, bet svarbius dalykus. Viename iš epizodų herojai turi pereiti Užmaršties girią.

„– Užmaršties giria ji vadinama todėl, kad į ją įžengę žmonės tuoj pat užmirštami.

– Tu nori pasakyti, kad jie nebegrįžta ir galiausiai juos visi užmiršta?

– Ne. Visiškai ne. Aš noriu pasakyti, kad vos įžengę į girią, jie užmirštami. Tarsi jų nė nebūtų, tarsi jie niekada nebūtų gyvenę.

Jei neišeisi, būsi užmirštas amžiams. Tavo vardas niekam nieko nereikš. Lyg niekada nebūtum gyvenęs.“

Vargu ar dešimtys psichologų straipsnių geriau iliustruotų, ką mums reiškia būti ne tik sau, bet ir kitiems.

Konkretaus amžiaus skaitytojams nėra adresuota ir vengro Istváno Fekete’s Lutra („Gimtasis žodis“). Ko gero, tai vienintelė knyga, dėl kurios skyrėsi komisijos narių vertinimas. Kai kurių nuomone, ji nemoderni, todėl šiuolaikiniams paaugliams nepatraukli. Tai romanas, kuriame ne tik mažesnieji mūsų broliai matomi žmogaus akimis, bet ir žmogus – gyvūnų akimis: Lutra yra ūdra, patinas. Gamtos įvairovė, kaita, rami pasakotojo išmintis, humoras, kalbos grožis leidžia atitrūkti nuo globalizacijos paveikto nūdienos pasaulio ir užmiršti jį. Nežinau, kaip paaugliams, bet man ši knyga labai patiko. Už kalbos grožį ačiū vertėjai Janinai Išganaitytei.

Isabel Allende’s trilogija Žvėrių miestas, Auksinio drakono karalystė, Pigmėjų giria („Alma littera“, iš ispanų k. vertė Valdemaras Kvietkauskas) tęsia Jules’o Verne’o tradicijas, bet šiuolaikiniam paaugliui kur kas lengviau paskaitoma. Čia ir detektyviniai, ir nuotykių, ir meilės siužetai, ir ekologijos problemos, ir mokslo žinios, ir mistika. Skaitydama imi galvoti, kad civilizacija sunaikino pirmykštes kultūras, bet labai jų ilgisi. Neberasdama realybėje, sukuria romano puslapiuose, padaro dar paslaptingesnes ir nerealias.

Daugiausia pateiktų konkursui knygų skirta vyresniesiems paaugliams. Jos šiemet ryškiai išsiskiria savo verte, todėl iš jų ir rinkome geriausią.

Dvi iš jų – apie pabėgusius iš namų paauglius. Pirmoji – tai Aidi Vallik Kaip laikaisi, Ana? („Gimtasis žodis“, iš estų k. vertė Viltarė Urbaitė). Džiugu, kad galime susipažinti su savo kaimynais ir likimo draugais. To pasaulio artimumas suteikia knygai papildomo žavesio. Romanas susideda iš dabarties įvykių: aštuntokė (Lietuvoje ji būtų baigianti devintą klasę) Ana, netyčia radusi mamos dienoraštį, perskaito jo pradžią ir sukrėsta pabėga iš namų. Toliau kūrinyje bendravimo su kiek vyresniais draugais epizodai pakaitom eina su mamos jaunystės dienoraščio tekstu. Knyga realistinė, pabrėžtinai, net kiek didaktiškai apnuoginanti šiandienos jaunimo ydas, tikrai įdomi. Tiesa, pankų laikų mamos dienoraštis meniškai įtaigesnis ir lyg adresuotas kitam skaitytojui. Žodžiu, paaugliams skirta nūdiena, o tėvams ar mokytojams – jų jaunystės laikų realybė.

Marko Robertso Rytojus priklauso man („Alma littera“, vertė Vilmantas Vilkončius) – psichologinis trileris. Tai labai žiauri, bet morali knyga. Skaitydamas ją, šiuolaikinis paauglys, pripratęs prie filmų ir kompiuterinių žaidimų žiaurumo, gaus tikrai didelę dozę adrenalino, bet neatsidurs iškreiptų vertybių pasaulyje. Vertingiausia knygoje turbūt yra pagrindinio veikėjo branda ir pasikeičiantis požiūris į motiną ir tėvą. Pasirodo, kad jis kažką buvo supainiojęs, netinkamai įvertinęs. Bet kuriuo atveju konfliktai su tėvais yra smulkmenos palyginti su tuo, kaip jaunuolis gali susigadinti gyvenimą pabėgęs iš namų. Ir būtent tėvai moka atleisti ir atskuba į pagalbą, kai jis patenka į bėdą. Psichologinis veikėjų poelgių motyvavimas į romano pabaigą įgauna vis daugiau mistikos elementų, nors šiaip knyga realistinė. Tai stipri knyga, bet jautresnėms mergaitėms nereikėtų jos siūlyti.

Katherinos Paterson Kaip ir žvaigždės („Alma littera“, iš anglų k. vertė Renata Valotkienė), kaip ir tos pačios autorės Smarkuolė Gilė Hopkins, yra apie vaikus, kurie turi netikusius tėvus. Tai pasakojimas apie sesutę ir broliuką, jų nesubrendusią mamą, kalėjime sėdintį tėvą, tėvo močiutę ir tėvo dėdę narkomaną. Įdomiausias personažas yra pagrindinė veikėja vienuolikametė Eindžel, atstojanti broliui motiną, pakankamai stipri, kad įveiktų juos užgriuvusius sunkumus. Knygoje daug skaudžių dalykų, bet tamsųjį klodą atsveria poetiški epizodai.

Melinos Marchettos Kas tu, Alibrandi? („Vaga“, vertė Rita Vidugirienė) skirta septyniolikmečiams ar aštuoniolikmečiams skaitytojams. Čia keliama daug klausimų: italų emigrantų gyvenimas Australijoje, sudėtingi trečiosios kartos imigrantų santykiai su senaisiais kolonistais, laikančiais save tikraisiais Australijos gyventojais, moters padėties anksčiau ir dabar, jaunų žmonių meilės, prisitaikymo globaliame pasaulyje, nesantuokinio vaiko psichologinės problemos, dukters ir motinos, dukters ir senelės santykiai. Knyga išmintinga, racionali ir politiškai korektiška.

Timo Bowlerio Žvaigždės ieškotojas („Vaga“, vertė Vilmantas Vilkončius) – taip pat trileris. Čia net du trilerio siužetai, kuriuose dalyvauja tas pats veikėjas – keturiolikametis Lukas. Bet tie du siužetai toli gražu neišsemia viso knygos veiksmo. Luko santykiai su mama lyg ir panašūs kaip M. Robertso ar A. Vallik knygose, bet čia mama vaizduojama itin šiltai, santykius su ja komplikavo tėvo mirtis. Sūnaus ir mamos konfliktas, be abejo, išsprendžiamas. Bet įdomiausia knygoje tai, kad Lukas yra genialus muzikantas ir kompozitorius. Nedaug teko skaityti knygų, kur taip atsivertų muzikos pasaulis, – čia yra netikėtų muzikos kūrinių interpretacijų, o pati muzika virsta esminiu pasaulio dalyku, tam tikra mistine romano plotme: ji tvyro aplink mus visur, ją girdi ne tik Lukas, akla mergaitė papasakoja, ką gieda medis, jo nematydama. Muzikos mokytojas pagrindiniam veikėjui aiškina:

„…Gal mes visi esam savotiški kamertonai, bet kai kurie iš mūsų jautresni. Galbūt jautrieji – tokie kaip tu ir tavo tėvas – gali pagauti kitų žmonių, kitų būtybių virpesius, gaudžiančius ore. Gal ir pačios visatos virpesius.

Dangaus skliauto giesmę, viršuje ir apačioje.“ Skaitydamas šią knygą pats virsti viena klausa, imi dairytis aplink ir stengtis pasaulį išgirsti, ne vien matyti.

Melvino Burgesso Eiprilės meilė („Alma littera“, vertė Lina Būgienė) yra kiek kitokia negu to paties autoriaus Heroinas. Veiksmas vyksta XX a. ketvirtajame dešimtmetyje Anglijoje. Čia, kaip ir kituose M. Burgesso kūriniuose, veikėjų likimas priklauso nuo socialinės aplinkos, bet visko ja paaiškinti neįmanoma. Žmogaus sąmonė visada yra iš dalies mįslė, paslaptis, – teigia autorius. Gal todėl jis neužmiršta parodyti kelių veikėjų požiūrio į tą patį poelgį ar įvykį. Atrodo, M. Burgessui visai nerūpi formos dalykai: jis turi vienintelį tikslą – pabandyti išsiaiškinti, kodėl veikėjas taip ar kitaip elgiasi, ko jis siekia, ką dabar mąsto ar jaučia. Kaip yra iš tikrųjų, žino skaitytojas ir veikėjas, apie kurį kalbama, bet kitiems jo elgesio motyvai nesuprantami. Eiprilė yra laukinukė kurčnebylė. Bet ne tik jos socializacijos istorija pasakojama. Čia dar yra aukštuomenės ponia, kurią vyras kaip stovi išmetė su sūnumi Toniu iš namų. Moteris nugali pirmuosius sunkumus, ir jai ima patikti laisvė pačiai spręsti, kaip gyventi, bet ji suvokia nesusikursianti tokios materialinės gerovės, prie kokios yra pripratusi. Be to, pasakojama apie Tonio ir Eiprilės meilę – labai subtiliai, ir net erotika čia taktiška, neperžengianti tokio amžiaus veikėjų bendravimo ribų ir nežeidžianti skaitytojo. Be to, dar yra to miestelio bendruomenė. Ji stebi, teisia, kišasi į veikėjų gyvenimus. Bendruomenė šiame romane labai stipri ir galinga. Jai nerūpi nei teisybė, nei atskiro individo likimas, tik jos pačios patogumas, todėl ji smerks ne tuos, kurie iš tikrųjų kalti, o tuos, kuriuos jai apsimoka smerkti. Knyga skaudi. Man pačiai mėgautis skaitymu labai trukdė įsitikinimas, kad atomazga turi būti tragiška, – buvo panašu, kad visa tai negali gerai baigtis. Bet M. Burgessas šioje knygoje kiekvienam iš veikėjų randa šiokią tokią išeitį, gal ne tokią, kokios norėtų skaitytojas, bet vis dėlto gana romantišką ir nesuardančią tikroviškumo iliuzijos. Ir dar viena mintis, atėjusi į galvą skaitant šį romaną: dažnai įsivaizduojame, kad mūsų laikas ir mūsų socialinė situacija yra labai sudėtingi, kad kur kas geriau būtų gyventi kitoje vietoje ar kitu laiku. Skaitydama šią knygą nuolat džiaugiausi, kad gyvenu ne ketvirtojo dešimtmečio Britanijoje. Kaip gera būti čia ir dabar.

Komisija labai vieningai nusprendė, kad M. Burgesso Eiprilės meilė yra geriausia 2005 m. versta knyga. Mes net pačios nustebome, kad esame tokios vienmintės, net nepatikėjome tuo ir leidome sau dar savaitę pamąstyti – atidėjome galutinį sprendimą, bet jo nepakeitėme. Gal šį vieningumą lėmė tai, kad buvome labai moteriška komisija, o gal M. Burgesso įtaigai apskritai sunku atsispirti?

———————————

^* Ši publikacija toliau tęsia ankstesniajame „Rubinaičio“ numeryje skelbtas 2005 m. išleistų knygų apžvalgas. Aptariamos knygos, kurias leidyklos pristatė reikšmingiausio ir meniškiausio metų vertimo vaikams ir paaugliams konkursui. Taigi atrinktosios knygos pirmiausia atspindi pačių leidyklų nuomonę apie savo leidinius. Taip pat ir vertėjų darbo pripažinimą: IBBY valdyba prašė nepristatyti premijavimui knygų, kurių kokybę labiau lėmė redaktorius, o ne vertėjas. Šių metų konkursui 6 leidyklos pristatė 21 knygą: „Tyto alba“ – 1, „Garnelis“, „Nieko rimto“ ir „Vaga“ – po 2, „Gimtasis žodis“ – 3, „Alma littera“ – 11. Daugiausia vertimų, žinoma, iš anglų kalbos – 9 knygos, po 2 – iš vokiečių ir prancūzų kalbų, po 1 – iš danų, estų, rusų, švedų, vengrų kalbų; taip pat pristatyta iš ispanų kalbos versta trilogija. Apžvalgos autorė – vertinimo komisijos narė, tad įžvalgiai komentuodama ir vertindama kūrinius ji pateikia ne tik savo, bet ir kitų komisijos narių nuomonę. – Red. past.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2006 Nr. 2 (38)