MAŽOJI ŽIEMA

Šią istoriją skiriu nepažįstamam mažam vabalui, kuris stebėjo mane pro grindų plyšį, kai ją rašiau. Tiek jį ir temačiau…

Sode šalia namo, prie pat žalios gyvatvorės, augo senas jazmino krūmas.

Buvo pats vidurvasaris, ir įsivyravo šilti ir gražūs orai.

Labiausiai tuo džiaugėsi keli varnėnai, įsitaisę savo mėgstamoje vietelėje ant gyvatvorės šalia jazmino. Anksti rytais gyvu čiulbėjimu jie žadino visus sodo medžius, krūmus, gėles ir net visada tinginčius keltis dvikojus namo gyventojus. Dieną pasidarydavo taip karšta, kad varnėnams tekdavo slėptis nuo kaitrios saulės tarp tankiai apaugusių lapais jazmino šakų. Vakare, atlėgus karščiui, paukščiukai vėl sutūpdavo ant gyvatvorės.

Jazminas buvo ir didelis, ir labai gražus. Ypač dabar, kai pradėjo žydėti. Iš pradžių pražydo vos du balti žiedeliai, ir atrodė, lyg tamsiai žalias jazmino krūmas stebi viską, kas vyksta aplinkui, mažom baltom akutėm. Vėliau žiedų vis daugėjo ir daugėjo. Galiausiai visas krūmas pabalo nuo nesuskaičiuojamos gausybės puošnių žiedų. Ore pasklido nuostabus aromatas, kurį, kartą užuodęs, prisimeni visą gyvenimą.

Varnėnams labai patiko jazminas. Jie tupėjo šalia ant žaliosios gyvatvorės, grožėjosi baltų žiedų kupolu, kraipė galveles ir gyvai reiškė susižavėjimą.

– Jis toks panašus į štai tą debesėlį danguje, – pasakė vienas, – tik kad ramiai stovi vietoj ir nenuskrenda tolyn, vos tik pradedi juo grožėtis.

– O man jis panašus į baltą pūkuotą triušį, – pridūrė antras, ir kiti paukščiukai pritariamai palinksėjo galvomis.

– Jo žiedų kvapas primena tą, kuris sklinda pro vonios kambario langelį antrame namo aukšte, – paslaptingai sukuždėjo trečias ir paaiškino: – Ypač kai ten maudosi šeimininkė.

– O man jis primena apsnigtą kalnelį žiemą, – svajingai pratarė visko matęs seniausias varnėnas, tupintis kiek atokiau.

– Eik jau eik, radai su kuo lyginti, – sutartinai nusistebėjo kiti varnėnai.

Vis dėlto tas palyginimas nebuvo toks jau nevykęs.

Greitai prabėgo savaitė. Jazminas peržydėjo ir pradėjo mesti žiedlapius. Jie iš lėto plevendami leidosi žemyn tarsi baltos snaigės iš dangaus.

– Žiūrėkit, sninga! – šūktelėjo nustebęs vienas varnėnas.

– Nejau žiema bus atėjus? – sunerimo antrasis.

– Atrodo, būsime pražiopsoję išskristi į šiltuosius kraštus, – išsigando trečiasis.

– Nurimkit, tai tik Mažoji Žiema, – nutildė visus senasis varnėnas.

Ir iš tikrųjų aplink jazmino krūmą prikrito tiek baltų žiedlapių, lyg būtų prisnigta. Iš toliau atrodė, kad į tą vietą atėjo tokia mažut mažutėlė žiema.

– Eime paslidinėti, – nė kiek nesutrikęs pasiūlė senasis varnėnas nustebusiems savo draugams. Ir kiti tam iškart pritarė, nes jo autoritetas visų akyse pastaruoju metu buvo smarkiai pakilęs.

Tada jie nuskrido pas zyles pasiskolinti slidžių. Mat jos tokiais dalykais apsirūpinusios, nes rudenį neišskrenda kaip varnėnai į šiltuosius kraštus, o lieka žiemoti.

Vikriai apsisukę, grįžo atgal, užsimovė mažas slideles ant raudonų kojyčių ir vienas po kito nušliuožė baltų žiedlapių sniegu. Aplink jazmino krūmą. Apsuko kokius šešis ratus, o gal septynis, kol visiems apsisuko galvos.

Tada dar pabandė nulipdyti iš žiedlapių sniego senį, bet staiga pakilo stiprus vėjas, ir sniego senio neliko nė kvapo. Vėjas išnešiojo baltus žiedlapius į visas puses, ir Mažoji Žiema, netikėtai prasidėjusi, taip pat staiga ir baigėsi.

– Vis dėlto kokie nenuspėjami ir permainingi mūsų orai, – sumurmėjo senasis varnėnas.

 Žurnalas „Rubinaitis“, 2006 Nr. 2 (38)