Ar tikrai reikėjo į svingerių klubą?
Negaliu nepasakyti, kad Vytauto Račicko Nebaigtas dienoraštis* – pirmoji iš keturių šiemet pasirodžiusių lietuvių rašytojų knygų jauniesiems skaitytojams, kurią perskaičiau iki galo. Kitos trys – pradėtos, įpusėtos – guli ant stalo, laukdamos, kol prabus mano, kaip vaikų ir jaunimo literatūros kritiko, profesinė pareiga.
Nebaigto dienoraščio autorius turi tai, ko iš jo neatimsi: lengvą, pagavų pasakojimą, intensyviai rutuliojamą veiksmą, nuolat sublyksintį komizmą. Nieko keista, kad populiariausių knygų penketukuose (kol kas tik lietuviškuose) V. Račicko kūriniai beveik kasmet užima net kelias pozicijas. Tačiau ne paslaptis ir tai, kad dabar vaikų literatūros vertintojai, apžvalgininkai V. Račicko knygų jau imasi be didelio entuziazmo. Nedetalizuodamas jų argumentų, pasakysiu apibendrintai: nebesitikima naujos literatūrinės kokybės.
Mano namų bibliotekos specialioje – skubiai skaitytinų knygų – lentynoje netrumpai pagulėjo ir Nebaigtas dienoraštis, nors vien jo išvaizda bylojo, kad šis V. Račicko kūrinys gali būti kitoks. Ne todėl, kad apie mergaitę, – kritikų lipinamą berniukų rašytojo etiketę šis autorius nusiplėšė jau keliomis ankstesnėmis knygomis apie Nippę. Šįkart svarbiau, kad herojė vyresnė – 15 metų devintokė, o knyga esanti dienoraštis, rastas kuprinėje, nusipirktoje iš vieno alkoholiko. Taigi knygos struktūra dienoraštinė: 2003, paskui 2004 metų konkrečių mėnesių tiksliai nurodytų dienų įrašai. Tiesa, dienoraštinio stiliaus knygoje nerasime nė kruopelės – tai tiesiog pasakojimas pirmuoju asmeniu, mergaitės balsu, nesiekiant psichologinio autentiškumo. Kitaip sakant, dienoraščio forma yra formali. Bet tai būdinga ir bemaž visoms taip sukonstruotoms verstinėms knygoms. (Kas nori autentikos, teskaito Anos Frank Dienoraštį…) Beje, dabartinėje paauglių knygų leidyboje dienoraščio forma yra aiškiai išpopuliarėjusi, netgi tapusi madinga.
Kad ir kaip atrodytų keista, autentiškiausiai V. Račicko knygoje, sakyčiau, skamba nuolat įterpiami… eilėraščiai. Paprastučiai, gražiai naivūs, naiviai gražūs, bet, man regis, atitinkantys devintokės pojūčius, mentalitetą. Neapleidžia įtarimas, ar tik ne už juos pirmajame apysakos puslapyje V. Račickas ir dėkoja paslaptingajai Robertai…
Kažkas – gal toji pati Roberta – V. Račicką įvesdino į vis dar retai mūsų literatūroje vaizduojamą šiuolaikinės mokyklos pasaulį, kuris parodytas taupiai, bet gana įtaigiai. Pažymėtina, kad rašytojas kuria pabrėžtinai teigiamą pagrindinės veikėjos Deivės Tauraitės paveikslą: ji lanko plaukimo treniruotes, rengiama tapti olimpine čempione, dalyvauja šauniausios moksleivės konkurse (ir, žinoma, jį laimi), ji nerūko, ji dar nebučiuota (o autoriaus žargonu tai reikštų – neturėjusi lytinių santykių). Deivė – nesantuokinis vaikas, ji nepažįsta tėvo, nežino, kas jis, ir niekaip nesiryžta apie tai paklausti mamos. Kadangi autorius vaizduoja gana artimus ir draugiškus mamos ir dukros santykius, ši aplinkybė neatrodo visai logiška. Bet kur kas daugiau abejonių keltų kita aplinkybė. Deivės mamai 39eri, ji dirba aklųjų muzikos mokyklos mokytoja, ji puikiai dainuoja, ji yra… akla. Deivės namuose netrukus apsigyvena bemaž aklas (anot autoriaus, neprimatantis) mamos draugas Praniukas – puikus kulinaras ir šiaip neblogas žmogus, tik kad alergiškas šunims, o tai kelia grėsmę Deivės mylimajam Dodžeriui (ne, kol kas ne vaikinui, – šuniui). Aklo žmogaus motyvas mūsų literatūroje būtų ganėtinai naujas ir įdomus, svarbus. Deja, autorius jo imasi visiškai tam nepasiruošęs. Jokių detalių, signalizuojančių apie kuo nors savitą, specifinę tokio žmogaus buitį, elgseną, jauseną ar šiaip jau santykį su pasauliu, nėra. Prisipažinsiu, skaitydamas šios aplinkybės nė nepastebėjau, kol pati veikėja to garsiai nešūktelėjo 104 puslapyje.
Šis negalės motyvas knygoje – ne vienintelis. Vedžiodama Dodžerį, Deivė susipažįsta su Živile – ji „dvyliktokė… jai devyniolika. Be kelių mėnesių“ (p. 25), ji „serga knygų skaitymo manija. Jeigu galima taip pasakyti. Kur tik eina, vis su savim knygą nešasi“ (p. 26). Viena iš tų knygų – Ana Karenina, kurią Živilė paskolina Deivei ir kuri, kaip galime spėti iš kūrinio pabaigos, Deivės gyvenime suvaidina lemtingą vaidmenį. Paskui – Nyčės raštai… Iš tarmiškai kalbančios kaimynės senutės Elvyros („Na kaipgi Račickas apsieis be autentiškiausio, būdingiausio savo tipažo!“ – šūkteliu mintyse visiškai palankiai.) Deivė sužino, kad Živilė serga vėžiu. Ir, atrodo, bijo ar nenori su tuo susitaikyti. Daugelis Živilės poelgių (pavyzdžiui, noras pasiautėti kavinėje su Deive, apsimetus lesbietėmis) psichologiškai suvokiami: juk jaunai sielai, kad ir sergančiame kūne, suprantama, norisi šokti… (Tiesa, tolesnė knygos tematikos plėtotė tarsi skatina įtarti, ar Živilė tik apsimetinėjo lesbiete, ar… O gal aš nesupratau?) Nors kai kurie Živilės žingsniai verčia labai abejoti jų logika – prie to dar grįšime. Žodžiu, šios veikėjos paveikslas įdomiai sumanytas, bet ne iki galo išryškintas.
Kas jau kas, bet geriausiai į siužetą įpainiotas apysakos veikėjas – šunelis Dodžeris. Jis – daugelio situacijų jungtis, priežastis, kliūtis. Bet knyga ne apie jį. Tai apie ką? Apie meilę – apie ką gi daugiau, – atsakytume Račicko intonacija. Iš tikrųjų nepaisant ką tik minėtų skaudžių knygos motyvų, nepaisant daugelio socialinių realijų, apie kurias užsimenama, Nebaigto dienoraščio negalima priskirti nei prie vadinamosios problemų prozos, nei prie naujojo realizmo. Esmingiausi apysakos veiksniai yra meilės pojūčiai su neišvengiamu erotiniu pamušalu. Jau vienas iš pirmųjų dienoraščio nuotykių – susidūrimas su prievartautoju, kažkodėl aprašytas nepaprastai žvalia intonacija. Turbūt ne šiaip sau pasakojama, kad ponios Elvyros Džulė rujoja, tad Dodžerį sunku pratempti pro kaimynės buto duris. Ką gi – knyga skirta vyresniesiems paaugliams, o jų meilės poreikis labai „savalaikis“. Apysakos laike Deivės gyvenime pasirodo net keturi vaikinai. Pirmas – dvyliktokas Žilvinas Bauba, kuris ne itin padoriai prisispaudžia, grabinėja, rašinėja provokuojančias žinutes. Nieko keista, kad nuo Žilvino „viena dvyliktokė iš „c“ klasės laukiasi“ (p. 67)… (Kai kurioms merginoms tai sukelia tik pavydą – nereikės laikyti abitūros egzaminų.) Kitas – kažkoks idealistas iš Kauno, Dainius, pamatęs Deivę plaukimo varžybose, pamilęs ją iš pirmo žvilgsnio ir dabar atakuojantis laiškais. Ketvirtas – vyresnysis Živilės brolis fizikas, svajojąs išvykti į užsienį, „visų galų meistras“, kaip kad sako autorius, tarsi sėdėdamas vyriškoje kompanijoje prie bokalo alaus… Atėjęs įdėti Deivės kambario duryse spynos (mat Dodžeris įsigudrino atsidaryti duris, o juk Praniukas alergiškas šunims!), Gabrielis išgeria puodelį kavos ir atima Deivei nekaltybę. Pirmosios sueities scenos – jau bemaž šiuolaikinės vyresniųjų paauglių literatūros kanonas. V. Račickas šią sceną aprašo nei blogiau, nei geriau už kitus.
O kodėl apėjome trečiąjį? Dėl to, kad jis svarbiausias. Valius (Valentinas Algimantas), sutiktas bendraklasės Rasuolės gimtadienyje, „buvo švariai nusiskutęs ir kvepėjo kaip kūdikis, o jo panagės – baltos kaip balerinos“ (p. 54). Jis dirba barmenu, iš pobūvių jį ir Deivę parveža vyresnis draugas. Pakvietęs į teatrą, jis nepaima Deivės už rankos… Turbūt jau susigaudėte, kur čia šuo pakastas?
Labai tikėtina, kad po kurio laiko literatūros istorikai paskelbs, jog V. Račickas pirmasis lietuvių jaunimo literatūroje pradėjo rašyti homoseksualų tema. Tema, kuri pasaulio skaitytojų, kaip galime suprasti iš antrinių šaltinių, jau nebestebina, tik mums dar nauja. Kadangi tokie kūriniai dar kaip ir neprieinami, sunku samprotauti apie šios temos motyvaciją. Bet turime galimybę paspėlioti, kuo šis motyvas svarbus recenzuojamame kūrinyje. Pasakyti jauniesiems skaitytojams, kad toks reiškinys egzistuoja? Na, turbūt toks siekinys būtų per menkas ir nereikalingas. Kadangi V. Račickas pabrėžtinai pasakoja, kaip nuoširdžiai Deivė myli Valių, galime spėti, kad potenciali knygos idėja – merginos drama susidūrus su tokiu baisiu netikėtumu. Išties labai pasistengę galime suvokti, kad tolesni Deivės poelgiai (maištas prieš chemijos mokytoją, nekaltybės praradimas, galų gale savižudybė) yra to netikėto sukrėtimo, psichologinės traumos padarinys. Bet beveik neabejotina, kad jauni ir dar netalentingi skaitytojai daug pastangų kaip tik taip, o ne kitaip suvokti šią knygą nedės. Jie susitelks į siužeto paviršių, kuris ir pačiam autoriui maždaug nuo 130 puslapio tampa svarbesnis už psichologines gelmes ir subtilybes.
Net ir išgirdusi apie Valiaus homoseksualumą, Deivė jį tebemyli, kol… Živilė ją nutempia į svingerių klubą „Vilniaus tartaras“. Štai čia dar sykį ir stabtelkime prie Živilės paveikslo logikos. Sunku patikėti, kad jai, knygų rijikei, susižavėjusiai Nyče, sergančiai nepagydoma liga, tikrai reikėjo į svingerių klubą. To reikėjo apysakos siužetui ir… dar kažkam. Klube Deivė pro langelį stebi trijulę nuogalių, glamonėjančių vienas kito „daiktus“, ir atpažįsta, kad vienas iš jų, tas su margaspalviu peruku, yra Valius… „Ir iš kur tie šlykštūs pydarai atsiranda?“ (p. 143) – labai jau lietuviškai kitą dieną užrašo savo dienoraštyje Deivė. Jeigu koks nors „statistinis“ jaunasis skaitytojas prieis išvadą, kad šis sakinys ir yra svarbiausioji apysakos mintis, man jį nuginčyti būtų labai sunku. Nebent bakstelčiau į kitą sakinį, grūmodamas pirštu, kad jokios ironijos jame įžvelgti nevalia: „Tai kurgi toji tolerancija vadinamosioms seksualinėms mažumoms?“ (p. 76).
Dienoraštyje Deivė svarsto, ar reikėjo eiti į svingerių klubą. Mes šį klausimą perkelkime į meniškumo plotmę. Ar reikėjo knygai tų pornografinių fragmentų? Gerai žinome, kad meniškumo prielaida – užuomina, skaitytojui suteikta galimybė atspėti, susieti. Tokį skaitymo džiaugsmą teikia kad ir mūsų galvose įvykstančios siužeto pabaigos (Deivė žūva po traukiniu) sąsajos su Ana Karenina. Plėtodamas homoseksualumo motyvą, autorius nuosekliai ir subtiliai prieina prie ribos (apie Valiaus orientaciją suvokiame gana anksti), kurios nebuvo būtina peržengti. Tačiau V. Račickas ją peržengia – žinodamas, ką daro. Mat „Vilniaus tartaro“ vaizdai gali padidinti knygos populiarumą, perkamumą.
Greta daugelio Nebaigto dienoraščio įdomybių (pavyzdžiui, pabaigoje į siužetą tiesiogiai įžengia autorius, pats Vytautas Račickas) dėmesį atkreipia ir tam tikri autokomentarai, kurių vienas galbūt laikytinas savirecenzija: „Tie dabartiniai mūsų rašytojai tik blevyzgoja /…/. Ir kiekvienas neriasi iš kailio, kad tik kitoniškiau parašytų. Ir kad jų herojai kuo daugiau „bučiuotųsi“. Knyga be kelių skyrių apie įvykius lovoje – šiais laikais visai ne knyga. Visuotinis seksualinis pamišimas! Sodoma ir Gomora, pasak Meidienės“ (p. 47). Taigi autorius žino, ką daro. Atrodo, jis vienas iš nedaugelio šiuolaikinių lietuvių autorių, kuris domisi, kas dabar apskritai vaikams ir paaugliams rašoma, leidžiama, o svarbiausia – jų skaitoma. Kai kurie jo naujosios knygos siužeto vingiai asocijuojasi – gerąja prasme – su viena ar kita verstine knyga. Pavyzdžiui, užuomina, kad Deivė greičiausiai nėščia, kad ji nusižudo puldama po traukiniu, – apskritai gana subtilūs baigiamieji akcentai – verčia prisiminti K. Mazetti Bandykim nekalbėti apie Dievą. Visiems besipiktinantiems kai kurių Nebaigto dienoraščio scenų nuogumu, atvirumu mūsų autorius greičiausiai atšautų: o argi tai, kas galima Melvinui Burgessui (Heroino, Darant tai, Kalės gyvenimo autoriui, nesibaiminančiam erotinio nuogumo, pornografiškumo), negalima Vytautui Račickui?!
Galima, nes tai – apsisprendimo dalykas. Populiarumo ir problemiškumo, psichologinio subtilumo, apskritai meniškumo dilema turbūt yra amžina. Dar sykį parodęs gebėjimą kurti visai įtaigų, subtilų tekstą, V. Račickas tarsi išsigąsta, kad bus nepopuliarus, ir paskutiniame apysakos trečdalyje atsigręžia į masinio skonio skaitytoją. O gal išsigąsta, kad neįveiks sunkios, subtilios ir mūsų kontekste drąsios knygos temos ir problemos? Kad ir kaip būtų, apysakos pabaigoje jis tikrai darda žemyn į literatūrinį tartarą, popsą. Ne vien „Vilniaus tartaras“ tai iliustruoja. V. Račickas – per daug patyręs rašytojas, kad kokią nors siužetinę liniją paliktų užmirštą. O nebaigta dar buvo Deivės tėvo linija. Deivė iš tos pačios Elvyros sužino, kad jos biologinis tėvas – dabar garsus žmogus, Seimo narys. Kartu su „Respublikos“ žurnaliste mergina eina su juo pasimatyti. Iš viso to pasimatymo svarbiausia, kad žurnalistei pavyksta padaryti sensacijai reikalingą kompromituojančią nuotrauką. Baigtis – kaip iš šiuolaikinių laikraščių. Jeigu knygą skaitys suaugusieji, gal net ims ieškoti šio personažo prototipų. O ne vienam jaunam turbūt magės, kurioje gi Vilniaus vietoje tasai „Tartaras“. Juk dokumentiškumas, realijų tikrumas dažnai akivaizdus, jis apskritai būdingas V. Račicko pasakojimo manierai.
Gerai, kad nebus šios knygos tęsinio. (Bent jau tikėkimės, kad autorius Deivės nesistengs atgaivinti, kaip kad darė su garsiuoju Zuika.) Mat susidaro įspūdis, kad serialai, tęsiniai tarsi užkonservuoja V. Račicko kūrybinę mintį, neskatina naujos meninės kokybės – tiesiog dauginamos siužetinės situacijos. O kad jis gali ir, matyt, nori rašyti kitaip, apie kitką, dideliu mastu įrodo Nebaigtas dienoraštis.
————————————————-
* RAČICKAS, Vytautas. Nebaigtas dienoraštis: [apysaka]. Vilnius: V. Račickas, 2006. 176 p. ISBN 9986485657.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2006 Nr. 2 (38)
