KAS TEN, BALTAJAME KNYGYNĖLYJE?
– Tą dieną, kai gavai Gabrielės Petkevičaitės-Bitės premiją, Smilgiuose kėlei tostą už bibliotekas ir bibliotekininkus. Pasakojai apie vaikystės biblioteką… Noriu, kad pasidalytum tomis mintimis ir su „Rubinaičio“ skaitytojais.
– Atsimenu dvi vaikystės bibliotekas. Viena – Vaitakiemio aštuonmetėje mokykloje, kita – Punsko licėjuje. Ta pirmoji buvo padalyta į dvi dalis: vienoje pusėje – lentynos su knygomis, skirtomis pirmos–penktos klasės moksleiviams, kitoje – šeštos–aštuntos. Deja, toje pirmojoje dalyje labai greitai neliko neperskaitytų knygų, ir nors dar neturėjau teisės skaityti vyresniesiems skirtos literatūros, vogčiomis tempiau ją iš draudžiamų lentynų… O licėjaus bibliotekoje dirbo a. a. Vlada Pajaujienė – Smetonos laikų inteligentė, kurią jos vyras agronomas Jonas Pajaujis parsivežė į gimtąjį Punską iš Lietuvos. Taigi ji jau savaime buvo kitokia nei vietos gyventojai – išskirtinai mandagi, puikių „poniškų“ manierų, gražiau nei mes, dzūkeliai, kalbėjo lietuviškai. Ji buvo visapusiškai žavi asmenybė, ir jos motiniškas gerumas, patarimai ne tik renkantis knygas, bet ir visais gyvenimiškais klausimais užsifiksuodavo kiekvieno moksleivio atmintyje. Mes ją meiliai pravardžiavome Lapuke, Peluke, nes ji – smulkutė, dailutė, visada stilingai apsirengusi, visada su puikiu humoru ir išdaigišku žvilgsniu – kasdien krebždendavo tarp knygų, ištraukdavo ką nors tinkamo paskaityti net ir didžiausiam tinginiui. Ji be jokių pamokslų išmokė mus pagarbos knygai, o gal net ir kitam žmogui. Keista, bet net ir didžiausi mokyklos neklaužados šalia jos tapdavo geručiais avinėliais, nes kaipgi išdrįsi šalia Pelukės keiktis, spjaudytis ar būti kaip nors kitaip nemandagus. Ją mylėjo visi mokiniai, visi gerbė, net nesuvokdami, už ką ir kodėl. Šiandien, regėdama savo pirmąją bibliotekininkę tik prisiminimuose, manau, kad jos asmenybės paslaptis – identiškumas. Ji ne žodžiais, o savo elgesiu, gyvenimo būdu deklaravo elitinę žmogaus kokybę. Šią moterį galiu laikyti pirmąja tikra inteligente, tikru kultūros žmogumi iš tų, kuriuos teko sutikti. Tai buvo aukščiausios prabos žmogus.
– O namų biblioteka? Kokia ji buvo?
– Kartais pagalvoju – o kurgi tas mūsų pirmasis tėvo sukaltas, mamos baltai nudažytas knygynėlis? Taip mes vadinome knygoms skirtą spintą atviromis lentynomis.
Ar ją kas sukūreno, kai sesuo kėlėsi iš gimtosios trobos į kitus namus, ar kas pavogė (juk tiek metų stovi gryčia užkaltais langais…)? Tame vaikystės knygynėlyje visko galėjai rasti – į jį knygas krovė trys vyresnės mano seserys, atkeliaudavo knygų siuntų iš užjūrio giminaičių, šį tą atsiųsdavo draugės ir draugai iš Lietuvos (tada buvo labai madinga susirašinėti su lietuviukais, mes jiems siųsdavome kramtomosios gumos, o jie mums – gintaro ir knygų…). Nors rusų kalba tada dar buvo man sunkokai įkandama, bet kadangi sesuo ją studijavo Varšuvos universitete, parsiveždavo Jesenino, Lermontovo, Puškino rinkinių ir garsiai skaitydavo, aš kartodavau jai iš paskos… Man tie poetai buvo tiesiog apsukę galvą – tokie paslaptingi, kupini romantiško tragizmo… Lukštenau ir egzodo rašytojus, net Maceiną mėginau perkrimsti, bet ar supratau tada ką nors – nebeprisimenu dabar…
– Ar sekė Tau pasakas artimieji?
– Mamos, sekančios man pasakas, neatsimenu. Tačiau nuo mažens girdėjau tėvo pasakutes – taip jo pasakojimus įvairiausiomis temomis vadindavo mama. Tai buvo neįtikėtinos istorijos, kurios „tikrai“ nutiko tėvui arba jo tėvui, arba jo tėvo tėvui, na, gal kartais ir kokiam dėdei ar kaimynui… Tėvas, sėdėdamas prie siuvamosios mašinos (jis buvo geras siuvėjas, Kaune baigė specialią šio amato mokyklą), arba dainuodavo, arba porindavo mums neužsičiaupdamas šimtus kartų girdėtus, vis kitaip perdirbtus nutikimus. Dar vaizdingiau tai vykdavo vakarais, kai jo klausytojais tapdavo pakortuoti susirinkę kaimo vyrai, – tada man tekdavo ropštis ant lovos arba bent jau kojas ant suolo susikelti, nes vilkai, vilkolakiai, vaiduokliai ir visi kiti pabaisos iš tėvo pasakojimų, regis, tūnojo patamsyje, kažkur po stalu, gryčios kampuose… Juk mano vaikystėje elektros namuose dar nebuvo. Ilijyčiaus lemputės ir televizoriaus era mūsų namuose prasidėjo, kai man buvo penkiolika metų.
Tikras pasakas iš storų, nučiupinėtų knygų man skaitė gerokai vyresnė pusseserė Teresė, kuri dėl silpnos sveikatos beveik nelankė mokyklos, bet namuose didžią savo gyvenimo dalį leido su knyga. Kai pati išmokau skaityti, rijau visas pasakas iš mokyklos bibliotekos. Bet… vieną dieną vyresnioji sesuo uždraudė man tai daryti: laikas rimtesnei literatūrai, nusprendė ji, ir nuo tol su ironija atimdavo iš manęs kiekvieną pasakų knygą. Taigi jaučiuosi nukentėjusi, nes fantazijos pasaulis, kuriame, tiesą sakant, gyvenau daugiau nei tikrovėje, buvo drastiškai atimtas.
– Ar sekei pasakas dukroms?
– Dukroms skaičiau ir sekiau tol, kol pačios pradėjo skaityti ir mano pasakų joms jau nebereikėjo. Bet labiausiai joms patikdavo, kai pasakodavau savo pačios ekspromtu sukurtas pasakas. Tik buvo viena problema: jos atsimindavo, ką pripasakodavau, ir prašydavo kitą vakarą to paties, o aš jau būdavau pamiršus… Taigi jos mane taisydavo, net supykdavo, sakydavo, kad meluoju, atseit kokiam nors Strakalui Makalui vakar nutiko visai kiti dalykai nei šiandien…
– Gal pameni vaikystės knygą, keitusią Tave ir Tavo gyvenimą?
– Vienos konkrečios knygos negaliu įvardyti. Žinau, kad dievinau knygas apie indėnus, „rašiau“ mintyse jų tęsinius, pati neišlipau iš kelnių ir visai suberniokėjusi karsčiausi po medžius, trankiausi kažkur dviračiu, išmokau vyriškų darbų, visada labiau mėgau talkinti tėvui negu mamai. Jeigu kas gerokai po vidurnakčio atimdavo K. May’aus Vinetu iš rankų, atrodė, kad atėmė viską, ką turiu pasaulyje geriausio. Mėgau W. Saroyano Žmogiškąją komediją ir kitas jo knygas. Paskui atėjo laikas kitokiai literatūrai – prasidėjus paauglystės nerimui, atsirado T. M. Reido Raitelis be galvos, J. D. Salingerio Rugiuose prie bedugnės, P. U. Ekstriomo Ji šoko vieną vasarą, G. Sevunco Teheranas, P. White’o Gyvenimo medis…
– Kaip manai, ar išaugama iš vaikystės knygų?
– Ar galima išaugti iš knygų? Na, taip, iš pasakos apie avižėlę ar pagranduką, kurių iliustracijos ir dabar man stovi akyse, išaugama, bet prie rimtesniųjų su malonumu dar ir šiandien sugrįžtu. Tiesiog įdomu pasitikrinti: o kokie jausmai apims dabar, po šitiekos metų, vėl tą patį skaitant? Kai kuriomis knygomis, tada kėlusiomis pašėlusį susižavėjimą, tiesiog nusivili, o kitomis džiaugiesi tarsi kokiu atradimu. Taip, pavyzdžiui, iš naujo perskaičiau Pragiedrulius, kurie anuomet man buvo gana nuobodūs, o šiandien sakau – tai šedevras.
– Žinome, kad ir pati ėmeisi rašyti vaikams. Kodėl? Ar įsivaizduoji savo skaitytoją?
– Nei specialiai ėmiausi, nei ką… Jau minėjau, kad pasakodavau dukroms istorijas. Vieną pradėjau užsirašinėti, ją vis tęsiau, tęsiau, ir prieš kokius penkerius šešerius metus atsirado visa apysaka. Norėdama pasitikrinti, atidaviau ją savo dukros auklėtojai – ji skaitė garsiai mokykloje visai klasei. Regis, vaikams patiko. Taigi manau, kad tie mano skaitytojai – pradinukai.
– Kas Tau yra skaitymas – malonumas ar?..
– Malonumas, kuris vaikystėje veikė kaip vienintelis, pats stipriausias narkotikas. Dabar šis malonumas vis retesnis. Pasaulis pasidarė labai judrus, perkrautas, triukšmingas, per daug jame visko vyksta. Bėgioji į įvairiausius renginius, pabūni šen ir ten, išgirsti tą ir aną, o vargšei knygai lieka tik naktis. Bet dar reikia rasti laiko ir rašymams… Taigi turi rinktis: skaityti ar rašyti. Tačiau, ko gero, baigiu ateiti į protą ir manau, kad netolimoje ateityje sugrįšiu į tylą, daugiau laiko rasiu knygai, mažiau – reginiams ir renginiams… Nes vis dėlto tai tik tuštybių mugė…
– Kartais manoma, kad menininkui leista kiek daugiau nei kitam žmogui… Ar pritari?
– Ko leista? Leista daugiau patirti? Daugiau kentėti? Daugiau trokšti meilės? Žinoti? Nujausti? Matyti? Girdėti? Norėti? Galbūt… Tikrieji kūrėjai paprastai ne gyvena, o dega, vaikšto bedugnės kraštais, naikina save fiziškai, stengdamiesi bent trumpam užmiršti savo laikinumą, kurį jaučia daug jautriau nei kiti žmonės, nematyti beprasmybių, kurioms tarnaujame, kurias garbiname, gausos.
Kiekviena dovana turi savo kainą. Jeigu gavai daugiau, iš tavęs daugiau ir tikimasi, ir kartelė gerokai aukščiau pakelta – kalbu apie reikalavimus pačiam sau. Manau, kad kūrėjas yra toks specifinis Dievo įrankis, kuris reaguoja į visus įmanomus dirgiklius: ir lietų, ir šaltį, ir karštį, ir vėją, ir oro slėgį, ir jo drėgmę… Į slaptą ironiją žvilgsnyje ir musės agoniją voratinklyje… Tuo tarpu eilinis žmogus tik į kai kuriuos – tarkim, jaučia lietų, bet nejaučia vėjo arba gūžiasi nuo šalčio, bet yra visiškai abejingas žemam oro slėgiui…
– Dėkoju. Linkiu, kad dabarties vaikų knygynėlius kuo greičiau papildytų Tavoji knyga.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2006 Nr. 2 (38)
