Populiariausios 2005 m. knygos

Neatsiejama Tarptautinės vaikų knygos dienos dalis – populiariausių knygų rinkimai. Šiemet sulaukėme 694 vaikų anketų, laiškų. Mums parašė 490 mergaičių ir 204 berniukai. Vaikai paminėjo 508 knygų pavadinimus – 420 užsienio ir 88 lietuvių autorių, taip pat 295 autorius – 246 užsienio ir 49 lietuvių. Atsakymų statistinė analizė rodo, kad 2005 m. populiariausios buvo šios penkios knygos:

1. M. Burgess. Heroinas.
2. L. Sachar. Duobės.
3. J. Spinelli. Žvaigždė.
4. R. Dahl. Raganos.
5. J. K. Rowling. Haris Poteris ir Ugnies taurė.

O štai populiariausios lietuvių autorių knygos:

1. V. Blažytė. Geltona pieva.
2. V. Račickas. Zuika padūkėlis.
3. V. Račickas. Jos vardas Nippė.
4. V. Račickas. Geriausias draugas.
5. V. V. Landsbergis. Arklio Dominyko meilė.

Kaip matome, skaitomiausių, populiariausių knygų sąrašas esmingai nesikeičia. Jau keletą metų tebėra populiarus Haris Poteris, Heroinas, Roaldo Dahlo knygos. Kiek rečiau nei paprastai vaikai minėjo anksčiau kasmet penketukuose būdavusias A. Lindgren knygas. Pepė Ilgakojinė šiemet keturioliktoje vietoje, bet tai nereiškia, kad vaikai šios autorės nebeskaito. Juk ne šiaip sau pernai buvo pakartoti net trijų A. Lindgren knygų leidimai.

Iš lietuvių autorių populiariausias tebėra Vytautas Račickas – paminėta net vienuolika jo knygų. Vyresnieji moksleiviai į penketuko pradžią išrinko V. Blažytės Geltoną pievą, o pabaigoje atsirado Vytauto V. Landsbergio Arklio Dominyko meilė – geriausia 2004 m. vaikų knyga. Šis faktas itin džiugus: pasirodo, kritikų ir jaunųjų skaitytojų nuomonė ne visada taip jau skiriasi.

Tiriant vaikų ir paauglių anketas, aiškėja, kad „madingos“ knygos neaplenkė ir jų. Dažnas devintokas, o neretai ir šeštokas ar septintokas paminėjo Dano Browno Da Vinčio kodą, Paulo Coelho knygas. Ar visi jas tikrai perskaitė, o jei taip, ar suprato, juo labiau, ar jos išties labiausiai patiko, – abejotina… Labai krinta į akis ir tai, kad to paties amžiaus vaikai skaito labai skirtingo sudėtingumo knygas.

Skaitymo motyvai patys įvairiausi. Tai ir laiko leidimo būdas, žinių troškimas, nors neretai vaikai rašo, kad knygų neskaitytų, jeigu to nebūtų reikalaujama mokykloje ir nelieptų mokytojai.

Pageidavimų vaikai išsako nemažai: kad knygų bibliotekose būtų daugiau, kad mokytojai ir bibliotekininkai patys skaitytų vaikų knygas, tuomet geriau galėtų patarti, ką skaityti, kad knygos būtų pigesnės, kad būtų leidžiamos ant storesnio popieriaus ir didesnėmis raidėmis… Kitų norai labai konkretūs: kuo greičiau išleisti Hario Poterio septintąją ar Princesės dienoraščio penktąją dalį, daugiau R. Dahlo knygų.

Pateikdami skaitytų knygų atsiliepimus, vaikai aiškiai pasidalija į tuos, kurie nori, kad mokytojai (tėvai) verstų kuo daugiau skaityti, ir tuos, kurie tam prieštarauja. Džiugu, kad gerokai daugiau yra pirmųjų – tokių kaip trečiaklasė iš Vilniaus Gabijos gimnazijos pradinės mokyklos: „Aš visiems patariu skaityti knygas, ir vaikiškas, ir suaugusiųjų, visokias. Negalima neskaityti, kitaip nieko naujo nesužinosime, nebūsime išsilavinę ir nebaigsime mokyklos“.

Toliau diegiame dar vieną tradiciją – moksleivių rašinių apie knygas konkursą. Šiemet rašinius atsiuntė 53 įvairių klasių moksleiviai. Vertinimo komisija atrinko 14 geriausių. Keletas jų autorių buvo pakviesti į šventinį Tarptautinės vaikų knygos dienos minėjimą Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje. Visi rašinių laureatai buvo apdovanoti knygomis. (Beje, įspūdingiausiai konkurse šiemet pasirodė Vilniaus Abraomo Kulviečio vidurinės mokyklos moksleiviai.)

Nuoširdžiai dėkojame Vilniaus Gabijos gimnazijos pradinės mokyklos mokytojai Kazimierai Startienei, Abraomo Kulviečio mokyklos mokytojoms Onai Bacvinkienei, Violetai Juodelienei, Palmirai Jančienei, Jurgai Pavlovienei, Zitai Adomavičienei, Telšių „Ateities“ vidurinės mokyklos mokytojai Gaivai Gustienei, Klaipėdos raj. Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijai, Panevėžio Alfonso Lipniūno vidurinės mokyklos mokytojai Minolei Petronytei, Vilniaus, Kauno, Panevėžio ir Šiaulių apskričių, Širvintų, Radviliškio, Kupiškio rajonų viešųjų bibliotekų vaikų literatūros skyrių darbuotojams ir visiems, kurie prisidėjo renkant geriausias knygas ir prie vaikų rašinių konkurso.

Kaip ir kasmet, publikuojame keletą įdomesnių rašinių ar laiškų fragmentų.

Onutė Kaladienė,

Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos

 Vaikų literatūros centro

Literatūros tyrimų skyriaus vedėja

Kodėl aš skaitau?

Knygos man patinka. Jose rašoma apie šalis, miestus, kurie yra labai toli. Pasakojama apie upes, ežerus, miškus, pievas, kalnus, krioklius, šaltinius. Knygose daug įdomių pasakojimų apie indėnus, jų gyvenimą, papročius.

Knygos mums duoda vaizduotės žiedlapį, nuneša mūsų mintis į stebuklų šalį. Knygos verčia pasukti galvelę ir kartu klausia, ar tiki visu tuo, ką skaitai.

Agnė Dalia Juodagalvytė, 2b kl.,

Vilniaus Abraomo Kulviečio vid. mokykla

Apie Harį Poterį

Taip, tai tas didysis „Haris Poteris“, kurį skaito tūkstančiai žmonių. Manau, jog toks populiarumas dėl to, kad apie šį herojų yra sukurtas kino filmas. Pati knyga sunkiai įtraukia skaitytoją, bent jau mane, nes žmonių ir aplinkos aprašymai per ilgi. O pats Poteris tarp skaitytojų paauglių jau tampa pajuokos objektu. Naujausios knygos bus tiesiog filmų scenarijai. Manau, kad autorei reikėjo parašyti tik tris knygas. Žmonių jau nebedomina stebuklai.

„Haris Poteris“ – pasakaitė, parašyta „ant servetėlės“ ir parodyta ekrane. Tai ir yra šios knygos populiarumas. Filmų nebekurtų, ir knygos nebeatrodytų įdomios, ir žmonės jų nebeskaitytų. Manau, kiekvieną knygą galima iškelti reklamuojant ir kuriant pagal ją kino filmus. Yra filmų ir pagal geras knygas, bet visi pirma sužino apie puikią knygą, o po to sukuriamas filmas. Su „Hariu Poteriu“ įvyko priešingai. Žmonės skaitė „Harį Poterį“, bet pasirodžius filmui skaitytojų atsirado daug daugiau. Gerai, kad nors autorė rašo knygas greičiau, negu režisieriai kuria filmus. Tik dėl autorės stropumo mažieji ir didieji „Hario Poterio“ mėgėjai gali skaityti knygas ir pajusti malonumą nežinodami, kas laukia pagrindinio veikėjo.

 Martynas Baltutis, 7a kl.,

Šilutės Martyno Jankaus pagr. mokykla

Knyga yra stebuklas

Aš labai mėgstu skaityti. Skaitau įvairiausias knygas: apie stebuklus ir meilę, linksmas ir su netikėčiausiomis pabaigomis. Anksčiau skaitydavau linksmus romanus, bet dabar pasiilgau pasakų ir stebuklų…

Man labai patinka rašytoja Astrida Lindgren ir jos linksmiausios knygutės „Pepė Ilgakojinė“ bei „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“. Taip pat rašytoja Hortense Ullrich ir jos linksmieji romanai. Man labai patiko knygelė „Kelionė į Tandadriką“, kurią sukūrė rašytoja Vytautė Žilinskaitė. Bet mano mylimiausias rašytojas yra Vytautas Račickas. Jis sukūrė labai įdomią knygą „Šlepetė“ ir pačią nuostabiausią knygą žemėje „Sunku būti mokiniu“.

Užaugusi norėčiau būti beveik viskuo! Bet vienas iš didžiausių norų – tapti rašytoja. Rašyčiau pasakas ir romanus. Knygos būtų linksmos, su netikėčiausiais nuotykiais. Stebuklingos ir kasdieniškos, pamokančios, duodančios žinių… Aš svajoju parašyti tiek daug knygų… O gal man pradėti jas rašyti jau dabar?

 Kristė Ilgūnaitytė, 4b kl.,

Vilniaus Gabijos gimnazijos prad. mokykla

Laiškas knygelei

Aš pats nelabai mėgstu skaityti. Mieliau eičiau į lauką nei skaityčiau Tave, knygele. Aišku, manau, kad beveik visiems vaikams nepatinka skaityti. Bet reikia gyvenime daryti ir tai, ko nenori, kaip kartoja man mama. Būna ir tokių vaikų, kurie nepaleidžia knygų iš rankų, bet tas vaikas – ne aš! Tai štai, knygele, tikiuosi, labai stipriai Tavęs neįžeidžiau. Manau, kad ateityje labiau norėsiu Tave skaityti!

 Su pagarba, Darius Mikalauskas, 3c kl.,

Vilniaus Abraomo Kulviečio vid. mokykla

E. L. Voynich „Gylys“

Žmogus vertina gerumą, meilę, Tėvynę, gyvenimą ir laisvę. Tai tik maža dalis tikrųjų vertybių, kurios svarbios E. L. Voynich romano „Gylys“ veikėjams. Šalia to kūrinyje vaizduojamas ir žmonių žiaurumas, pyktis, neapykanta. Visa tai autorė pateikia labai aiškiai, suprantamai ir įtikinamai.

Knygoje vaizduojama XIX a. ketvirtojo ir penktojo dešimtmečių italų revoliucionierių patriotų kova su Austrijos priespauda, už nacionalinį šalies išvadavimą. Kūrinys kupinas veiksmo, dėmesį dažnai prikausto gaudynės, susišaudymai, įtempti susitikimai, tačiau dažnai neką mažiau intriguoja ir autorės sukurta slogi atmosfera. Aštrūs, kandūs ir žiaurūs pokalbiai įkaitina atmosferą tiek, kiek tik įmanoma.

Pagrindinis veikėjas Gylys – jaunuolis, patyręs skaudų smūgį, – bėga iš namų. Jis susiduria su be galo žiauriu ir negailestingu pasauliu. Pagaliau po daug laiko jis grįžta namo, bet jau pasikeitęs tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Dabar jau subrendęs vyras sutinka savo draugus ir buvusią meilę, kuri, kaip vėliau paaiškėja, taip ir nebuvo išblėsusi. Gylys stoja į revoliucionierių gretas ir kovoja su savo draugais išvien, greit tapdamas lyderiu.

Kitas pagrindinis veikėjas – kardinolas Montanelis – ideologinis Gylio priešas. Tačiau vėliau pasirodo, kad Montanelis – ne tik Gylio mokytojas, bet ir tėvas. Tėvo ir sūnaus pašnekesiai labai dramatiški, ypač knygos pabaigoje, kur išaiškėja visa žiauri tiesa ir tėvas paaukoja sūnų vardan Dievo…

Iki knygos pabaigos kuriamas Gylio – žiauraus, kerštingo, tačiau tiek fiziškai, tiek dvasiškai labai stipraus, o kartu mylinčio – paveikslas. Tai žmogus, kuris nebijo pažvelgti teisybei, mirčiai į akis, kurio charakterio bruožai dar labiau išryškėja meistriškai, su didžiule įtampa ir gailesčiu perteiktoje mirties bausmės vykdymo scenoje.

Tai viena iš knygų, kurią perskaitęs dar ilgai mąsčiau, samprotavau. Tai smarkiai sukrečiantis kūrinys, skatinantis susimąstyti apie gyvenimą, jo prasmę, vertybes ir žiaurumą. Perskaičius tokią knygą, galima tik džiaugtis, nes ji daro neišdildomą įspūdį, o kartu ir moko. Ji tinka tiek veiksmo, tiek įtempto siužeto mėgėjams, todėl, manau, daugelis, kurie ją skaitė, su kitais dalysis įvairiomis nuomonėmis. Tai knyga, kurią galima rekomenduoti kiekvienam geram draugui.

 Domantas Lukauskas, 10a kl.,

Vilniaus Abraomo Kulviečio vid. mokykla

Tai bent riešutėlis!

Gal jums yra tekę skaityti ar bent matyti Selmos Lagerlöf knygą „Stebuklingosios Nilso kelionės“? Tikrai verta dėmesio knyga! Ji turi net 839 puslapius!!! O aš ją perskaičiau! Kietas riešutėlis. Na, bet aš jį perkandau. O buvo taip.

2005 m. rugpjūčio pradžioje mama man pasiūlė perskaityti šią knygą. Ją pamačiusi, sutrikau ir pamaniau, kad tokios milžinės tikrai neįveiksiu! Užsispyriau kaip ožka tos knygos neskaityti. Bet apsigalvojau, mat sesuo vis erzino, kad ji Nilso istoriją perskaičiusi… Tad nusprendžiau ir aš ją įveikti! Skaičiau po vieną ar kelis poskyrius per dieną. O to galo kaip nematyti, taip nematyti! Tada mama iškėlė man tokią sąlygą: turiu knygą perskaityti, kol tėtis grįš iš Lenkijos, kur buvo išvykęs dviem mėnesiams dirbti vienoje senoje bibliotekoje. Nepajutau, kaip tėtis grįžo, o knyga vis dar nebaigta! Tėtis ir mama nusiminė, bet sakė, kad dar turiu laiko iki Kalėdų. Pažadėjau dabar tai jau tikrai perskaityti. Bet per tuos mokslus nieko nesuspėjau.

Ir štai Kūčių vakaras, visi prie stalo. Tėtis geros nuotaikos. Reikia prisipažinti, pamaniau. Buvo taip sunku pasakyti tiesą… Šįkart pasižadėjau knygą baigti iki Naujųjų metų. Džiaugiausi, kad ir vėl turiu progą. Bet skubėjau tai šen, tai ten ir per savaitę nesuspėjau baigti, tad kibau skaityti paskutinę metų dieną. Na, tądien įveikiau kokius 150 puslapių, bet daugiau nebepajėgiau. Pradėjo viskas lietis akyse. Visai sunerimau, man pačiai buvo gėda. Na, taip, supratau, kad elgiausi kaip tie pelėdžiukai: „Vis rytoj ir rytoj, – šaukė pelėdžiukai, bet skaityti ir rašyti taip ir neišmoko“. Tėtis šiaip taip sutiko, kad knygą baigčiau sausio mėnesį. Šįkart reikėjo pažadą pagaliau tesėti.

Pradėjau rimtai skaityti, ir man ši knyga pasirodė labai įdomi. Ypač patiko kai kurie skyriai. Vienas įdomiausių – „Žąsigonė Ozė ir mažasis Matsas”. Jame pasakojama, kaip vienai šeimai labai nesisekė – išmirė visi jos nariai, liko tik Ozė ir Matsas. Po to rašoma, kaip jiedu kovojo už laimę ir geresnį gyvenimą. Tačiau nelaimės vis nepaliko jų šeimos. Matsas kasykloje (beje, labai įdomūs senosios kasyklos aprašymai) stipriai susitrenkė galvą ir, deja, mirė. Ozei neliko nieko kito, kaip eiti ieškoti tėvelio. Aišku, buvo ir mažiau patikusių skyrių, – knyga vis dėlto sunki.

Pagrindiniai knygos veikėjai yra berniukas Nilsas Holgersas (jis buvo negeras, nepadėjo tėvams, todėl vienas nykštukas jį pavertė taip pat nykštuku) ir žąsinas Martynas, kuris visur Nilsą skraidino. Knyga parodo, kaip neklaužada berniukas tampa geras. Tačiau tai dar ne viskas! Šią knygą galima skaityti ne tik kaip pasaką, bet ir kaip Švedijos geografijos vadovėlį. Čia daug visokių legendų, istorijų, padavimų. Labai įdomu! Netgi kartais pasijusdavau, tarsi tikrai būčiau Švedijoje.

Bet ypač mane privertė sunerimti knygos pabaiga, kur turėjo paaiškėti, ar žąsinas Martynas liks gyvas. Mat Nykštukas burtininkas buvo iškėlęs tokią žiaurią sąlygą: „– Jeigu, Nilsai Holgersai, nori atvirsti žmogum, turi pasirūpinti, kad žąsinas Martynas grįžtų sveikas, o grįžęs turi leisti savo tėvams jį papjauti“.

Nilsui buvo sunku, nes jis labai susidraugavo su žąsinu. Ir berniukas nusprendė negrįžti, pasiaukoti dėl draugystės. Aišku, žąsinas apie tai nieko nežinojo. Nepasakosiu, kaip buvo toliau, tik galiu pasakyti, kad viskas baigėsi laimingai. Nilsas atvirto žmogumi, grįžo pas savo tėvus, buvo geras vaikas. Žąsinui Martynui taip pat viskas gerai baigėsi, jis susirado širdies draugę Geltonpūkę, turėjo daug puikių žąsiukų ir kartu su Nilsu grįžo namo.

Selmos Lagerlöf „Stebuklingosios Nilso kelionės“ mane tikrai sužavėjo, nors ir ilgai jas skaičiau. Nesigailiu, kad įdėjau tiek darbo. Man ši knyga patiko tuo, kad joje gyvena šaunūs veikėjai, su kuriais po kiek laiko susidraugauji. Kažin ar kiekvienas penktokas ją įveiktų, o gal ir ne kiekvienas suaugęs žmogus ją yra skaitęs? Bet žinau, kad aš šią knygą perskaičiau, ir labai tuo didžiuojuosi!!!

 Radvilė Maskuliūnaitė, 5a kl.,

Šiaulių „Juventos“ pagr. mokykla

 Žurnalas „Rubinaitis“, 2006 Nr. 2 (38)