MELVINO BURGESSO FENOMENAS: POPULIARUMO PRIELAIDOS
Britų rašytojas Melvinas Burgessas (g. 1954) po penkiolikos metų rašymo praktikos 1990 m. išleido pirmąją knygą Vilko kaukimas („The Cry of the Wolf“). Knyga iš karto buvo pastebėta ir skaitytojų, ir kritikų bei pristatyta vienam prestižiškiausių vaikų literatūros apdovanojimų – Carnegie medaliui. Labiausiai M. Burgessą išgarsino 1996 m. pasirodęs romanas Heroinas, už kurį jis gavo Carnegie medalį ir „Guardian“ vaikų literatūros prizą. Heroiną pagrįstai galima vadinti bestseleriu, nes pastaraisiais metais tai yra viena skaitomiausių paauglių knygų Europos šalyse ir Amerikoje, išversta į 28 kalbas, pagal ją sukurtas televizijos filmas ir statomi spektakliai.
Po Heroino pasirodymo M. Burgessas neretai vadinamas vienu populiariausių britų vaikų ir paauglių rašytojų, tačiau šį garbingą titulą nuolat lydi ir kitas – daugelyje straipsnių M. Burgessas įvardijamas kaip vienas prieštaringiausiai vertinamų autorių, dėl kurio kūrybos vertės daug polemizuoja kritikai, jo knygų skaitytojų tėvai ir mokytojai. Mažiausiai šiuo klausimu nesutaria tikrieji jo knygų adresatai paaugliai – dauguma jų džiaugiasi ir žavisi šio autoriaus kūryba. Paauglių laiškuose ir komentaruose internete jis net vadinamas genijumi, jo knygos – šedevrais, geriausiomis kada nors skaitytomis knygomis arba net „knyga, pakeitusia mano gyvenimą“.
Į lietuvių kalbą išverstos ir išleistos keturios šio rašytojo knygos: Heroinas (2002, 2005), Darant tai (2004), Ledi. Kalės gyvenimas (2005) ir Eiprilės meilė (2005). Beje, Heroinas jau sulaukė antrojo lietuviško leidimo, ir nors jo tiražai nėra milžiniški, vis dėlto pakartotinis knygos leidimas patvirtina, kad ši knyga išties populiari ir perkama. Šiuo metu M. Burgesso bibliografijos sąraše – devyniolika knygų, tad į lietuvių kalbą išverstos keturios iš jų negali atspindėti jo kūrybos visumos, tačiau tai nėra kliūtis populiarumo prielaidoms tirti, nes dvi iš šių keturių knygų – Heroinas ir Darant tai – ir yra populiariausi bei žinomiausi rašytojo kūriniai.
Kodėl būtent šis autorius ir būtent šios jo knygos yra populiariausios ir skaitytojų mėgstamiausios, atsakymo galima ieškoti pačiuose tekstuose, juos vertinti ir nuspėti, ką čia rado paaugliai ir ko jie pasigedo kitose knygose; kokią spragą paauglių literatūroje pastebėjo ir užkamšė šis rašytojas. Atsakymai į šiuos klausimus siūlomi ir kritikų straipsniuose, recenzijose, anotacijose, ir knygynų bei leidyklų interneto svetainėse. Daugelyje jų kaip viena pagrindinių populiarumo priežasčių ir vienas būdingiausių kūrybos bruožų nurodomos trys M. Burgesso pamėgtos temos – narkotikai, seksas ir smurtas. Tačiau net nedaug skaitančiam skaitytojui ir ne itin patyrusiam literatūros tyrėjui suprantama, kad šios temos nėra naujos paauglių literatūroje bei apskritai juos supančioje kultūroje ir kad šiuo metu jomis nenustebinsi ne tik paauglių, bet ir vaikų. Peršasi išankstinė išvada, kad šio autoriaus populiarumo prielaidos yra ne vien tik šių sunkių temų sklaida jo knygose, bet ir kiti jo kūrybos bruožai.
Šiame straipsnyje norint nuspėti autoriaus populiarumo paslaptį pasirinktas kitas tyrimo būdas – sąmoningai atsiribojant nuo savų subjektyvaus tekstų vertinimo ir profesionalios kritikos įžvalgų, dėmesys sutelktas į skaitytojų atsiliepimus. Pagrindinė tyrimo medžiaga buvo 70 rašytojui adresuotų elektroninių laiškų, kuriuos parašė 13–17 metų paaugliai iš įvairių pasaulio šalių, paskelbtų rašytojo tinklalapyje, bei apie 100 lietuvių skaitytojų Heroino komentarų. Šie laiškai iš pirmo žvilgsnio atrodo naivūs, kartais itin asmeniški, tekstų analizės čia esama tik užuomazgų, o komentarai apskritai yra trumpi, lakoniški, dažnai tik vieno sakinio, kuriuo išreiškiamas bendras ką tik perskaitytos knygos sukeltas įspūdis. Tačiau būtent šios nuomonės pasirodė esančios patikimiausia medžiaga rašytojo populiarumo fenomenui tirti, nes čia atsispindi autentiška skaitytojų patirtis, jų požiūris, kodėl šios knygos įdomios, patrauklios, kodėl jos aktyviai funkcionuoja paauglių terpėje – periodiškai skaitomos iš naujo, rekomenduojamos draugams, pagal jas rašomos pjesės, kurios statomos mokyklų scenose ir pan.
Iš laiškų ir komentarų išryškėjo trys pagrindiniai šio rašytojo kūrybos bruožai, labiausiai patinką skaitytojams. Vienas dažniausiai minimų yra realistiškumas, arba realybės reflektavimas. Skaitytojai pabrėžia, kad skaityti buvo labai įdomu, nes knygų veikėjai, juos užklupusios problemos ir situacijos yra tikroviškos ir įtikinamos. Rašytojas, anot jų, rašo apie realų gyvenimą, jis vaizduoja, kaip iš tiesų mąsto, kalba ir elgiasi žmonės. Paaugliams šios knygos primena jų pačių gyvenimą ir problemas, tai, kas jiems dabar rūpi. Viename laiške paauglė Marjie teigia, kad tai – knygos apie mus. Keliuose laiškuose kaip šių realistinio pobūdžio knygų opozicija nurodoma ta literatūra, iš kurios jie jaučiasi išaugę, kuri jiems jau neaktuali. Vienas skaitytojas rašo, kad koks gi paauglys dar norėtų skaityti knygas apie ponius, gėles ir stebuklingas būtybes, gyvenančias vaivorykštėje: „Paaugliai nori realaus gyvenimo istorijų, kokias jūs ir rašote“. Kitame laiške 15 metų paauglė teigia, kad visos jos anksčiau skaitytos knygos buvo apie herojus, narsą, drąsius poelgius ir nuotykius. Šios knygos buvusios eskapizmo, arba bėgimo nuo tikrovės, apraiška, o štai Heroine, atvirkščiai, vaizduojamas tikras gyvenimas, kupinas melo, apgaulės, priklausomybių, prostitucijos ir pan.
Šį M. Burgesso kūrybos bruožą – realybės atspindį literatūroje, – itin vertinamą skaitytojų, neabejotinai pastebėjo ir literatūrologai. Jie šį rašytoją vadina socialinio, arba naujojo, realizmo atstovu.
Būtina pridurti, kad ne visi laiškai ir komentarai kupini susižavėjimo, tad ir kai kuriuos šio rašytojo kūrybos pranašumus kiti skaitytojai gali laikyti trūkumais. Kritiškiausi šiuo atžvilgiu pasirodė esą lietuviai. Lietuviškuose komentaruose nenurodytas jų autorių amžius, tačiau iš atsiliepimų stiliaus matyti, kad dalis jų rašyti vyresnių, maždaug 20– 30 metų, skaitytojų. Dauguma lietuvių teigia, kad Heroinas yra įdomi, tikroviška, rūpimas temas ir problemas nagrinėjanti knyga, tačiau esama komentarų, kur pabrėžiama, kad ši knyga pernelyg dvelkia dokumentika. Taigi rašytojo priartėjimą prie realybės kai kurie skaitytojai gali traktuoti ir kaip jo silpnąją kūrybos vietą.
Antrasis skaitytojams patikęs M. Burgesso kūrybos bruožas, pirmiausia būdingas Heroinui, – kitokia didaktika. Nors literatūrologai vaikų ir paauglių literatūrai jau seniai netaiko didaktiškumo kaip šių tekstų vertingumo ir vertinimo kriterijaus, vis dėlto jaunieji skaitytojai, paprastai labai nemėgstantys moralizavimo ir suaugusiųjų pamokymų, neretai džiaugiasi čia radę didaktikos. Tačiau būtina atkreipti dėmesį į tai, jog paaugliai džiaugiasi ne dėl to, kad čia jos apskritai rado, o kad šioje knygoje ji yra kitokia, kitokio pobūdžio nei girdima mokykloje ir namie. Paaugliai buvo maloniai nustebę, kad skaitydami apie narkomanų gyvenimą nesusidūrė su tiesioginiu moralizavimu, aiškinimu apie narkotikų žalą ir gąsdinimu, kaip nuolat daro jų mokytojai ir tėvai. Skaitytojai teigia, kad būtent ši kitokia, arba paslėpta, didaktika, knygoje perteikiama realiu vaizdu, konkrečiomis situacijomis, kurios, pasakojamos ne pasakotojo, o veikėjų lūpomis, yra kur kas veiksmingesnė prevencinė priemonė nei tiesioginis moralizavimas. Būtent dėl šio bruožo – kitokios didaktikos – skaitytojai šiai knygai linkę suteikti daugybę utilitarinių funkcijų. Laiškuose pasakojama, jog kai kurių jaunuolių gyvenimui ji turėjo lemiamą reikšmę: viena mergina rašo, kad perskaičiusi Heroiną ji nutarė studijuoti psichologiją, tapo socialine darbuotoja ir dabar gydo narkomanus ; kitą paauglę ši knyga paskatino atsikratyti narkotikų priklausomybės; narkomanei iš JAV, atliekančiai reabilitaciją, Heroinas yra antroji po Biblijos knyga, neleidžianti vėl suklupti; vienam šešiolikmečiui ji padėjo suprasti, ką išgyveno jo draugas, miręs nuo perdozavimo; daugelį skaitytojų knyga skatina apskritai nepradėti vartoti narkotikų ir t. t.
Paskaičius laiškus, susidaro įspūdis, kad Heroinas – tai tarsi viena iš sudedamųjų prevencinės narkotikų programos dalių. Šiai knygai teikiamos utilitarinės (socialinės) funkcijos kiek nustelbia jos estetinę vertę, tačiau nors apie estetiką nė viename laiške tiesiogiai nekalbama, nuolatinis žavėjimasis knyga ir tokie jos epitetai kaip žavinga, genialu, šedevras, godžiai, akimirksniu prarijau ir pan. išduoda, kad knyga funkcionuoja ir kaip estetinis fenomenas, tik jaunųjų skaitytojų tai dar ne visuomet sąmoningai suvokiama.
Trečiasis skaitytojų itin vertinamas ir laiškuose dažnai minimas M. Burgesso stiliaus bruožas, būdingas Heroinui ir Darant tai, yra pasakojimas ne trečiuoju, o pirmuoju asmeniu ir skirtingų veikėjų lūpomis, t. y. kiekvienas knygos skyrius pasakojamas vis iš kito veikėjo perspektyvos. Ši rašytojo sumaniai ir išradingai panaudota poetikos priemonė skaitytojams visų pirma patinka dėl to, kad padeda geriau atsiskleisti pirmajam kūrybos pranašumui – realistiškumui. Kalbėjimas skirtingų veikėjų lūpomis, anot skaitytojų, padeda kurti tikroviškesnį vaizdą, be to, kiekvienas kalba ne apie tą patį įvykį ar situaciją, o apie tolesnį veiksmą, t. y. siužetas, prabylant kitam veikėjui, nestabdomas, tiesiog pasakojama tolesnė jo atkarpa. Skaitytojų nuomone, šis polifoninis ir dinamiškas pasakojimas ypač įdomus, nes jiems vienu metu pateikia kelis požiūrius ir kelias įvykių interpretacijas.
Taigi apibendrinant jaunųjų skaitytojų (tiek lietuvių, tiek užsienio) atsiliepimus galima išskirti tris jiems labiausiai patinkančius M. Burgesso kūrybos bruožus – realistiškumą, kitokią didaktiką ir pasakojimą skirtingų veikėjų lūpomis. Tačiau, išskyrus Heroiną, kitoms jo knygoms nėra būdingi visi šie trys bruožai, pavyzdžiui, Darant tai yra realistinė, joje pasakojama iš skirtingų veikėjų pozicijų, tačiau skaitytojai šioje knygoje neieško didaktikos ir čia jos nepasigenda. Iš visų iki šiol išleistų M. Burgesso knygų ši sulaukė daugiausia kontroversiškų vertinimų, kritikų ji buvo įvardyta kaip itin skandalinga dėl pernelyg viešo ir drastiško paauglių erotinių fantazijų ir pirmosios seksualinės patirties eksponavimo, maskulinistinio ir seksistinio požiūrio į žmonių santykius. Skaitytojų vertinamą realistiškumą šiuo atveju kritikai sutiko taip pat nevienareikšmiškai. M. Burgesso kolegė vaikų rašytoja Anne Fine šią knygą prilygino pornografiniams žurnalams ir apeliavo į leidėjų sąmoningumą. Ji teigė, jog tai, kad čia vaizduojamos realios situacijos, reali paauglių mąstysena, dar nėra pakankamas motyvas spausdinti tokias knygas. A. Fine leidėjams iškėlė retorinį klausimą, ar jiems būtų buvęs pakankamas pagrindas spausdinti grupelės antisemitų ar rasistų pamąstymus tik toks, jog jie iš tiesų taip mąsto, ir pati atsakė, kad, žinoma, šito jie niekada nespausdintų.
Šis A. Fine požiūris, taip pat ir kai kurių skaitytojų pastabos dėl M. Burgesso priartėjimo prie dokumentikos rodo, kad realaus gyvenimo atspindžio literatūroje adoravimas nėra visuotinis. Tai patvirtina ir ne tokia populiari kaip Heroinas, tačiau vis tiek daugumai ją skaičiusių paauglių patikusi knyga Ledi. Kalės gyvenimas. Iš pirmo žvilgsnio šiai knygai lyg ir nebūdingas nė vienas iš pirmiau išvardytų trijų M. Burgesso kūrybą išpopuliarinusių bruožų. Realistiškumą galima įžvelgti tik tose knygos vietose, kur pasakojama apie pagrindinės veikėjos Sandros gyvenimą iki jai pavirstant kale. Visa kita knygoje yra alegorija, arba realizuotoji metafora. Tiek anglų kalbos žodis bitch, tiek lietuvių kalė turi abiem kalboms bendrą perkeltinę reikšmę. Tai metafora, kuria nepagarbiai, niekinamai vadinama nepadoriai besielgianti, nerimta mergina ar moteris. Knygoje ši metafora realizuojama – mergina pavirsta kale tiesiogine šio žodžio prasme. Tai tam tikras stebuklinis, pasakiškas momentas, kuris neleidžia kalbėti apie šios knygos realistiškumą. Pasakojimo skirtingų veikėjų lūpomis čia taip pat nėra – visą laiką kalba ta pati veikėja, tačiau geriau įsiklausius pasirodo, kad ir jos pasakojimas polifoninis. Tapusi kale, Sandra galutinai nepraranda gebėjimo mąstyti ir pradeda blaškytis tarp žmogaus ir šuns tapatybių. Ji stengiasi susigrąžinti buvusį žmogiškąjį gyvenimą, tačiau kalės fiziologija diena po dienos ją vis labiau įtraukia į gyvuliškąjį pasaulį. Sandra į ją supančią aplinką retkarčiais žvelgia žmogaus, kitą kartą – kalės akimis, tad ir šis pasakojimas dėliojamas iš kelių – šuns ir žmogaus – perspektyvų. Kaip ir kitose M. Burgesso knygose, čia nėra tiesioginio moralizavimo, galima rasti tik subtilių užuominų apie paauglio pasirinkimą tarp įsipareigojimų sau, visuomenei, tėvams ir jokių socialinių varžtų nevaržomo gyvenimo, kurio tvarką diktuoja fiziologija. Tačiau ši knyga tarp paauglių netapo bestseleriu kaip Heroinas. Veikiausiai paaugliai iš M. Burgesso nesitikėjo alegorinio pasakojimo, o jį perskaitę nesivargino čia ieškoti perkeltinių prasmių.
Taigi M. Burgesso kaip rašytojo sėkmės paslaptis yra čia aptarti trys pagrindiniai jo kūrybos bruožai. Skaitytojai paaugliai ieško jų realaus gyvenimo atspindžio literatūroje, jie yra nuvarginti tiesioginio moralizavimo, tad džiaugiasi čia radę kitaip išreikštos, subtilios didaktikos ir jiems labai patinka viena iš M. Burgesso poetikos priemonių – pasakojimas skirtingų veikėjų lūpomis pirmuoju asmeniu. Iš visų šių išvardytų bruožų skaitytojai labiausiai vertina realistiškumą, taigi jį būtų galima traktuoti kaip vieną pagrindinių M. Burgesso populiarumo prielaidų. Tačiau įdomu tai, kad naujausioms M. Burgesso knygoms – Kraujo srovė („Bloodide“) ir Kraujo giesmė („Bloodsong“) – realistiškumas nebūdingas (sprendžiant iš anotacijų, tai yra futuristiniai, fantastiniai pasakojimai apie ateities Londoną, kuriuos parašyti inspiravo komiksai, kompiuteriniai žaidimai, filmai apie ateivius ir senoji islandų saga), nepaisant to, šios knygos yra labai populiarios ir skaitomos. Veikiausiai rašytojui, jau turinčiam didelį būrį gerbėjų ir išsikovojusiam tvirtą vietą po saule vaikų ir jaunimo literatūroje, galima rizikuoti, keisti rašymo manierą, stilių ir tuo pat metu neprarasti skaitytojų dėmesio.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2006 Nr. 2 (38)
