Ar sulauks kaukas Hario Poterio šlovės?

Gegužės mėnesį išleista Justino Žilinsko apysaka­pasaka Gugis – girių kaukas ir žmonių draugas^* jau reklamuojama įvairiais, ypač elektroninės žiniasklaidos (bernardinai.lt, banga. lt, delfi.lt, omni.lt ir kt.), kanalais. Į ją atkreipė dėmesį net vyrų žurnalas „FHM“, išspausdinęs interviu su autoriumi. Jau įvyko du knygos pristatymai: pirmas – uždarame renginyje Lietuvos fantastų suvažiavimo metu, labiau skirtas draugams ir gerbėjams, ir antras – A. Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje. Kiek tai padės prekybai, dar pamatysime (viename iš pristatymų autorius teigė, kad prieš rašydamas tęsinį sulauks tiražo pakartojimo), bet vis dėlto kyla klausimas – ar nesuklaidins tokia reklama literatūros specialistų ir ar suras šią knygą tikslinė auditorija? Ir apskritai – kas yra tikrasis jos adresatas? Knyga pristatoma kaip „romanas visai šeimai“. Be to, atrodo, kad autorius, porą kartų priremtas prie sienos, vaikų rašytojo vardo bando kratytis – gal dėl to, kad anksčiau yra išleidęs mokslinės fantastikos romaną Genomas 3000, yra teisės mokslų daktaras, dėstytojas ir monografijos ilgu pavadinimu „Nusikaltimai žmoniškumui ir genocidas tarptautinėje teisėje bei Lietuvos Respublikos teisėje“ autorius.

Taigi pirmiausia bandykime atsiriboti nuo reklamos peršamo skaitymo būdo ir aiškiai sudėlioti pagrindinius akcentus. J. Žilinsko Gugis – girių kaukas ir žmonių draugas yra originalioji apysakapasaka, kurios adresatas – maždaug vienuolikos– trylikos metų skaitytojas, arba tas amžius, kai nuo pasakų pamažu pereinama prie nuotykinių istorinių kūrinių, kai svarbus tampa fakto atpažinimas literatūroje. Taigi konkrečiau knygą galima apibrėžti kaip istorinį nuotykių romaną, kuriame greta žmonių dar veikia ir mitinės būtybės – kaukai, maumas, aitvaras, basiliskas. Ir ne šiaip veikia, o lemia įvykių eigą. Dviejų – realaus (žmonių) ir mitinio (kaukų) – pasaulių išskyrimo net nėra: autorius visus apgyvendina vienoje erdvėje, vienus šalia kitų. Tai pasaulis, mums gerai pažįstamas kad ir iš N. Vėliaus rinkinio Sužeistas vėjas sakmių apie mitines būtybes: jos gyvena miške, žmonės – kaime, bet ir vienų, ir kitų keliai nuolat susieina. Tačiau J. Žilinsko vaizduojamas kaukų pasaulis jokiu būdu nėra nei šiurpus, nei paslaptingas. Visi veikėjai netgi pernelyg teigiami, nekonfliktiški. Taip pristatyti, jie turi užkariauti skaitytojų simpatijas ir galbūt paskatinti domėtis lietuvių tautosaka ar netgi istorija.

Knyga, kurią sudaro keturi pasakojimai apie Gugį, autoriaus vadinami sakmėmis, pradedama įžanga, kurios stilistika tarsi imituoja V. Krėvės Dainavos šalies senų žmonių padavimus: „Seniai seniai tarp šimtamečių girių, skiriamų tik neskubrios Nemuno ir Neries tėkmės, driekėsi kraštas, Lietuva vadintas…“ Ir štai toje supasakintoje Lietuvos šalyje gimsta Gugis, pristatomas kaip „girių kaukas ir žmonių draugas“. Aišku, jokių kitų sąsajų su V. Krėvės Gugiu, išskyrus vardą, šis personažas neturi. Tai kaukų palikuonis, pasakojimų pradžioje dar visai vaikas, smalsus ir trokštantis pažinti pasaulį, o pabaigoje – jau sulaukęs paauglystės. Kurdamas kaukavaikio charakterį, autorius nuo liaudies tradicijos pernelyg nenutolo. Gugis yra nedidelio ūgio, gyvena miške su savo gentainiais (nors čia vadinami kaukais, jie greičiau turi barzdukų ar bezdukų bruožų, pavyzdžiui, moka puikų užkerėjimą – trindami šeško plauką į zuikio spirą murma: „Bezdu bezdu bezdu, purpt!“), o vieną rudenį, kaip ir pridera kaukams, įsiprašo pas žmones peržiemoti ir netgi iškeliauja su jais į žygį prieš „maskolius“. Aišku, Gugis yra visiškai teigiamas veikėjas: autorius jį apdovanoja tokiais charakterio bruožais kaip smalsumas, išradingumas, narsa, o ypač – gebėjimas bendrauti. Gugis – ne tik žmonių ir kaukų tarpininkas, jis puikiai susikalba ir su kitomis, iš pažiūros jam dar svetimesnėmis būtybėmis (žmonės bent jau panašios į kaukus išvaizdos) – su aitvaru Vipštu, jaunute basiliske Šiuša ir maumu Munamukiu. Galima sakyti, kad kiekvienoje iš knygos dalių kuris nors iš šių personažų vyrauja, o jų pažintis ir draugystė su Gugiu kuriamam mitiniam apysakos­pasakos pasauliui suteikia vientisumo.

Įdomiausias (ir patraukliausias) iš visų – maumo Munamukio charakteris. Žinių apie maumus lietuvių mitologijoje ne itin gausu. Tai paslaptingi padarai, dažniausiai gyvenantys šuliniuose ir kartais grobiantys neklusnius vaikus. J. Žilinsko maumas tūno pelkėje. Didelis, tamsiai žalias, gleivėtas, „dubenėlio dydžio“ akimis. Jam autorius randa pačių įvairiausių apibūdinimų, dažnai įdėdamas juos į kitų veikėjų lūpas: „senas glitena“, „kerplėša“, „maurų maišas“, „žalioji kempinė“… Kai kurie apysakos epizodai verčia nusišypsoti: maumas dainuoja, gąsdindamas į pelkę įviliotus kryžiuočius, maumas mokosi šokti, nes laumės pažadėjusios priimti jį į savo ratelį, maumas lenda iš upelio, norėdamas geriau įsižiūrėti į maudytis atėjusią Audrę… Už jos išgąsdinimą iš Gugio paprašęs nei daug, nei mažai – statinaitės alučio.

Vipštas irgi yra tradicinis personažas: dieną – juodas gaidys, naktį – aitvaras. Štai kokį jį Gugis pamato pirmą kartą: „Storą kaip trobos rąstą, žaltišką aitvaro kūną apdengę žvynai blyksėjo visomis vaivorykštės spalvomis, spinduliavo didelės it varnalėšos lapai žalsvai gelsvos akys ir raudonavo didžiulis tarsi statinė gūžys“ (p. 68). Aitvaras, kaip ir liaudies sakmėse, neša šeimininkui turtus. Tačiau net ir sąmoningai sekdamas tradicija, autorius leidžia sau šiek tiek nuo jos nutolti pateikdamas gana logišką tokio vergavimo aiškinimą: žmonės ne patys išsiperina aitvarus, bet priverčia jiems tarnauti suaugusius „padangių žalčius“, pavogę jų kiaušinius, dėl kurių šie pasiryžę bet ką padaryti.

Kitų personažų (pavyzdžiui, išmintingojo senolio kauko Urkio), ypač žmonių, charakteriai veikiau reprezentuoja tam tikrą veikėjo tipą, reikalingą siužetui plėtoti, ir apibrėžiami vos viena kita išsiskiriančia savybe: Ruokis, Pagirių kaimo vyrų vadas, vadovavęs mūšiui pelkėje, namų, kuriuose Gugis nusprendžia peržiemoti, šeimininkas ir tiesiog sąžiningas vyras; godusis Taupėnas, laikęs vergijoje aitvarą Vipštą; jaunasis kunigaikštis Jaunius, kuriam keturiolika metų, taigi degąs noru tapti didvyriu ir užkariauti patinkančios merginos širdį; Jauniaus tėvas kunigaikštis Rumbaudas, vedęs lietuvius kautis su gudais. Tiesa, narsieji lietuviai nėra pernelyg romantizuojami. Autorius mėgsta iš jų nepiktai pasišaipyti, patraukti juos per dantį. Ypač komiškai lietuvių būrys atrodo iš šalies – rusų naminukų Kuzios ir Nafanios akimis (juos J. Žilinskas į siužetą įtraukia sąmoningai, jausdamas sentimentus savo kartos animaciniams filmams, sukurtiems pagal rusų rašytojos Tatjanos Aleksandrovos literatūrines pasakas).

Gugio – girių kauko ir žmonių draugo siužeto situacijos šabloniškos: pirmoje sakmėje narsieji lietuviai įvilioja kryžiuočius į pelkę, antroje – Gugis išvaduoja iš Taupėno vergijos aitvarą, trečioje – Jaunius, norėdamas parodyti Audrei savo narsą, puola į upelį „grumtis“ su maumu Munamukiu, kuris ten kiurkso ne ko kito, bet Gugio įprašytas padėti. Ketvirtoje sakmėje kunigaikštis Rumbaudas veda savo pulkus į didįjį žygį. Nebijau išduoti siužeto dar neskaičiusiesiems, nes netikėtumų čia nedaug, ir ne jie, mano manymu, svarbiausi. Nieko bloga, jei skaitytojas tuos šablonus atpažins: nepamirškime, kad ir liaudies pasakos konstruojamos pagal tam tikrus modelius. Čia veikia mitinis kartotės principas – daugmaž žinai, kuo baigsis ir kad baigsis gerai, bet vis tiek klausaisi (skaitai), nes įtraukia tradicijos galia.

Knygos pabaigoje randame autoriaus kreipimąsi į skaitytoją, kuriame J. Žilinskas paaiškina, kas įkvėpė parašyti šį kūrinį, – tai paauglystėje skaityti P. Tarasenkos Pabėgimas, A. Vienuolio Kryžkelės, V. Misevičiaus Jaunasis pagonis, P. Dirgėlos Joldijos jūra… Iš tiesų labai gaila, kad autorius nenurodo Skomanto serijos knygų, kurioms būtų artima Gugio – girių kauko ir žmonių draugo istorinė linija. J. Žilinskas pamini magiškosios fantastikos knygas (Ph. Pullmano trilogiją Šiaurės pašvaistė, Aštrusis peilis, Gintarinis žiūronas, J. R. R. Tolkieno Žiedų valdovą), į kurių gretas galėtų būti įtrauktas jo kūrinys. Žinoma, lygiuotis į šiuos kūrinius (išskyrus nebent Hobitą) kiek per anksti. Todėl greičiau tai reikėtų laikyti nuorodomis skaitytojui vaikui toliau gilintis į nepaprastą stebuklų pasaulį. O savo gražia idėja sudominti vaikus lietuvių istorija ir mitologija Gugis – girių kaukas ir žmonių draugas man primena ir vieną „geografijos vadovėlį“ – S. Lagerlöf Stebuklingąsias Nilso keliones. Nykštukas Nilsas, keliaudamas per Švediją, supažindino vaikus su jų šalies geografija. Mažasis kaukas Gugis lietuviukams pateikia mitologijos pradžiamokslį. Tiesa, pats autorius sako nenorįs, kad skaitytojas imtų knygą „drąsiai naudoti kaip istorijos vadovėlį“, nors jungtinės Algirdo ir Kęstučio lietuvių kariuomenės žygis į Tverę tikrai vyko 1368 m. Šiaip ar taip, istoriją meno kūrinyje visada šiek tiek transformuoja rašytojo fantazija. O vis dėlto galima šią knygą laikyti vadovėliu – vaizdingos kalbos vadovėliu: gyvi veikėjų dialogai, humoristiniai aprašymai, gausi veiksmažodžių sinonimika… Tik nesistebėkite, iš vaikų išgirdę lietuviškų keiksmažodžių, – to gero čia irgi apstu.

Atskirai norėtųsi atkreipti dėmesį į simbiotinį knygos Gugis – girių kaukas ir žmonių draugas ir interneto svetainės www.gugis.lt ryšį. Pasaulyje tai ne naujiena: panašią turi ir minėtoji Ph. Pullmano trilogija. Užsukus į šią svetainę, galima ne tik papramogauti, išklausyti kelių skirtingų maumo dainos variacijų, bet ir perskaityti knygos apžvalgas ar jau vykusių pristatymų įspūdžius, padiskutuoti. Kaip kūrinio tekstą papildantis elementas mus labiau domintų skyrelis „Žinių akivaras“, kuriame pateikiama veikėjų žmonių ir mitinių būtybių aprašymų, istorinių žinių apie laikotarpį, kuriame rutuliojamas apysakos­pasakos veiksmas, ir netgi populiariai paaiškinama, kas yra istorija, mitologija ir magiškoji fantastika, nurodant konkrečių literatūros kūrinių pavyzdžių. Kadangi autorius trokšta, kad knygą apie Gugį skaitytų ir suaugusieji, ši elektroninė svetainė taip pat orientuota į visokio amžiaus skaitytojus, taigi tekstai labai nevienalyčiai. Pavyzdžiui, G. Kulikausko parašyti straipsneliai „LDK septintajame XIV a. dešimtmetyje: Nemuno gynybinės sienos žlugimas“ ir „Trys didžiojo kunigaikščio Algirdo žygiai į Maskvą“ vienuolikmečio knygagraužio, su pasimėgavimu perskaičiusio pačią knygą, gali ir nesudominti. Jų dėstymo stilius gal labiau tiks keturiolikmečiams–penkiolikmečiams paaugliams. Be to, tai jau ne grožinė literatūra, o istoriniai pasakojimai. Šiaip ar taip, sumanymą plėsti skaitytojų akiratį reikia tik sveikinti ir tikėtis, kad labiau reklamos sukurta, nei realiai egzistuojanti adresato problema šios knygos į kritikos akivarą nenugramzdins. O ar skaitytojai vaikai kauką Gugį pamėgs taip kaip Harį Poterį – nežinia. Juk D. Vaitkevičiūtės Marius Pietaris ir Burtų knyga tokių užmojų turėjo, ir net pavadinimu specialiai tam buvo sužaista, tačiau nepasirodė net žadėta antroji „romanų ciklo“ dalis. D. Vaitkevičiūtė irgi pasitelkė lietuvių mitologijos personažus – raganas, aitvarus, kaukus, žiburinius, laumes ir milžinus, – tačiau gal jos kuriamas pasaulis iš tiesų buvo pernelyg kaleidoskopiškas. J. Žilinsko Gugis – girių kaukas ir žmonių draugas nėra skubotas kūrinys, sukurtas vaikantis mados: jis rašytas šešerius metus, nuolat taisant paskirus epizodus, ieškant sodresnio žodžio, sąmoningai laikantis tradicijos. Galbūt kaip tik toks žingsnis šiandien ir yra teisingas: pamažu pripratinti, veikiau grąžinti internete mirkstantį skaitytoją, kurio jau vis tiek niekuo nenustebinsi, prie mūsų tautosakos šaknų. Todėl pasakymo, kad Gugis – girių kaukas ir žmonių draugas – tai tiesiog graži, šilta ir gera knyga vaikams, baidytis nereikėtų.

————————————–

^* ŽILINSKAS, Justinas. Gugis – girių kaukas ir žmonių draugas. Vilnius: Tyto alba, 2006. 301 p. ISBN 9986­16­493­1.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2006 Nr. 2 (38)