Berniukiškai mergaitiška knyga?
Žurnalo apie vaikų ir paauglių literatūrą The Horn Book Magazine 2006 m. gegužės–birželio numerio pagrindinis straipsnis, kurio autorius – šio leidinio vyr. redaktorius Rogeris Suttonas, vadinasi „Palikime juos ramybėje“ („Leave Them Alone“). Straipsnyje kalbama apie vyresniųjų paauglių, t. y. jaunuolių, knygas ir skaitymą. Palikime juos ramybėje… Kitaip tariant, leiskime jaunuoliams ramiai skaityti tai, ką nori, taip, kaip nori, ir, svarbiausia, suprasti taip, kaip nori. Kartais atrodo, kad paraidžiui verčiamas terminas young adult literature („jaunų suaugusiųjų literatūra“) daug tiksliau apibūdina tiek šios literatūros skaitytojus, tiek kūrinių stilistiką. Tokios literatūros vertinimas ir kritika – labai subtilūs dalykai. Juk kalbame apie jaunus suaugusiuosius, arba „beveik suaugusius“ – kaip kad vadinasi „Alma littera“ leidyklos knygų serija, – ir ne visada žinome, ar džiaugtis, kad jie jau beveik suaugę, ar nerimauti, kad gal tai nutiko per anksti. Toks subtilus kritikos objektas yra ir šįkart aptariama knyga – M. Burgesso Eiprilės meilė*.
Melvinas Burgessas laikomas vienu populiariausių šiems jauniems suaugusiesiems rašančių autorių, dar vienas „bėgbėdė“ (taip jaunimo žargonu vadinamas per keletą pastarųjų metų išpopuliarėjęs šiuolaikinis prancūzų rašytojas Fredericas Beigbederis, kurio knygų išversta ir į lietuvių kalbą). Tik Burgessas nuo savo kolegos skiriasi tuo, kad sąmoningai rašo jaunesniems skaitytojams. Lietuvoje, kaip ir plačiajame pasaulyje, dauguma skaitančių (o gal ir neskaitančių, bet vis dar mokyklos suolą trinančių) vyresniųjų paauglių laiko garbės reikalu perskaityti populiarųjį Burgesso Heroiną (1996) – pirmąjį išverstą į lietuvių kalbą ir 2002 m. išleistą šio autoriaus kūrinį. Na, o Eiprilės meilė, ketvirtoji Lietuvoje pasirodžiusi Burgesso knyga, šiemet, minint Tarptautinę vaikų knygos dieną, buvo pripažinta reikšmingiausia ir meniškiausia paaugliams skirta verstine 2005 m. knyga. Ši 1995 m. sukurta knyga M. Burgesso kūrybinėje biografijoje yra penktoji.
Heroinas ir meilė… Rodos, nieko bendra. Abi minėtosios M. Burgesso knygos iš tiesų labai nepanašios, nors ir… smarkiai susijusios. Skirtumai ryškėja ne tik iš knygų pavadinimų ar anotacijų, bet ir iš pirmo sakinio, pirmos eilutės, pirmo skyriaus. Taigi kokį pirmą įspūdį daro Eiprilės meilė? Šiek tiek liūdną, o kartu švelnų ir jaukų, kitaip tariant, permainingą. Beveik tokį kaip balandžio mėnesį dar tik besiskleidžiantis pavasaris (herojės vardas angliškai kaip tik ir reiškia balandį). Tačiau tai nėra atvejis, kai pirmąjį įspūdį patvirtina visas kūrinys, – ne veltui dailininkė Eglė GelažiūtėPetrauskienė knygos viršeliui pasirinko veikiau besitvenkiančių, o ne besisklaidančių tamsių debesų motyvą.
Jau pirmojo skyriaus scena – nesėkmingas pagrindinės veikėjos Eiprilės (kad ji pagrindinė, galima suprasti iš knygos pavadinimo) bandymas sugauti laukinę gulbę – kelia suirusios darnos įspūdį. Šis sutrikdytos darnos leitmotyvas išlieka visame kūrinyje, yra gana ryškus beveik visų veikėjų charakteriuose, tarpusavio santykiuose. Žinoma, pagrindinė tos nedarnos ašis – skaudi pačios Eiprilės lemtis. Paauglė Eiprilė labai graži, bet kurčia (per nelaimę apkurtusi penkerių metukų), dėl to dabar yra socialiai atstumta, jos padėtis dramatiška. Sutrikdytos darnos motyvą plėtoja ir į miestelį atvykusios ankstesnį ramų, patogų gyvenimą praradusios šeimõs – moters ir jos sūnaus (ponios Pigot ir Tonio) – paveikslas. Autorius vaizduoja dvi erdves, dvi plotmes – privataus gyvenimo ir bendruomeninę. Privati erdvė – tai dviejų šeimų gyvenimai, turintys nemažai bendrybių, nors socialiniu požiūriu gana tolimi. Našlė ponia Dyn, Eiprilės mama, viena augina kurčią mergaitę, o štai ponią Pigot ir jos sūnų Tonį ką tik paliko vyras ir tėvas. Moterys pačios turi kovoti už išlikimą ir vaikų gerovę. Bendruomeninė erdvė – tai miestelio, kuriame vyksta veiksmas, jo gyventojų ir aplinkinių asmenų įtaka pagrindiniams veikėjams. Tiesą sakant, miestelis netgi galėtų būti laikomas atskiru kolektyviniu veikėju, aprėpiančiu visus gyventojus, fragmentiškai, bet dažnai drastiškai (pavyzdžiui, toks yra būrelis prieš Eiprilę smurtaujančių vaikėzų) pasirodančius kūrinyje. Šios bendruomeninės erdvės susiliejimas su privačia – vienas iš mechanizmų, teikiančių kūrinio siužetui energijos. Netgi Eiprilė ir Tonis, pagrindiniai veikėjai, pirmiausia bei esmingiausiai atsiskleidžia per jų ryšį su socialine aplinka. Viena iš pirmųjų vaizduojamų Eiprilės būsenų – baimė, kurią ji jaučia persekiojama miestelio vaikiščių: „Eiprilė stengėsi irkluoti tyliai. /…/ Kiek žemiau, arčiau žiočių, upėje buvo pilna nedidelių salelių. /…/ Ten galėjo jaustis saugi – dabar jau tikrai saugesnė nei savo pačios namuose“ (p. 42). Tuo tarpu Tonis sunkiai ištveria netekęs aukšto socialinio statuso, dėl ko jam su motina teko atsidurti mažame miestelyje: Tonis „/…/ niekaip negalėjo patikėti, kad tėvas būtų sąmoningai jį palikęs. Turbūt tai jo netikusi ir sugedusi motina užsispyrė būtinai temptis drauge ir sūnų“ (p. 62). Šios būsenos, suprantama, keičiasi, ir kūrinio pabaigoje Eiprilė sustiprėja, tampa socialia mergaite, lankančia specialiąją mokyklą, o Tonis (norėtųsi tikėti, įgijęs gyvenimo patirties ir išminties) grįžta į ankstesnį socialiai saugų, pasiturimą gyvenimą. Kurdamas veikėjų paveikslus, autorius tikriausiai daug galvojo apie skaitytoją ir stengėsi neprimesti savo moralinių vertybių bei jo pernelyg nevarginti detalizuodamas veikėjų charakterius, psichologiją. Vis dėlto negalima nepastebėti, kad kūrinio problematika gana subtili, reikalinga gilesnės charakterių tapybos. Gal ir galima būtų nekreipti dėmesio į ne itin dinamiškus, t. y. kiek gremėzdiškus ir nelanksčius, antraplanių veikėjų ponios Dyn ir ponios Pigot, o iš dalies ir Tonio paveikslus, tačiau fragmentiškai, formaliai kuriamą, nepakankamai jautriai spalvinamą pačios Eiprilės vidinio charakterio liniją reikėtų laikyti nemenku trūkumu. Autoriaus pasirinktoji aplinkybė, mergaitės paveikslo atspirtis palanki kurti problemiškam prozos tekstui: Eiprilė yra nepaprasto grožio mergaitė, tačiau kurčia, todėl aplinkiniai jos nelaiko lygiaverte bendruomenės nare, ji patiria patyčias ir net smurtą. Autorius ypač pabrėžia ryškų Eiprilės ryšio su gamta ir svetimos miestelio aplinkos kontrastą: „Žmonėms priklausė miestelis, parduotuvės, visas tas triukšmo ir garsų sklidinas pasaulis. O čia buvo jos valdos“ (p. 120). Tačiau vien tik opozicijomis, kad ir šokiruojančiomis, kad ir keliančiomis gailestį, psichologinę gilumą sukurti labai sunku.
Vis dėlto Burgesso piešiamas Eiprilės paveikslas neabejotinai skiriasi nuo kitose paaugliams (dažniausiai jaunesniesiems) skirtose knygose pristatomų neįgalių veikėjų paveikslų. Ir tą skirtumą bene labiausiai lemia kaitos momentas. Pats autorius aiškiai įvardija iš tos kaitos kylančią problemą: kol Eiprilė buvo maža graži mergaitė, jos kurtumas bei tariamai įžvelgiamas kvailumas kėlė aplinkinių užuojautą ir gailestį, „Eiprilė buvo tapusi savotiška bendruomenės dvasia, lyg ir kaimo kvailele“ (p. 103). Mergaitei moteriškėjant, tapus paaugle, gailestį ir užuojautą pakeitė gašlūs miestelio vyrų ir vaikėzų bei priekaištingi ir smerkiantys moterų žvilgsniai. Vis dėlto šią dramą Burgessas galėjo perteikti subtiliau, tarkim, plačiau atskleisdamas psichologinę pačios mergaitės būseną, taigi neapsiribodamas vien jos baime tapti miestelio vaikiščių prievartos auka ar noru draugauti su atvykėliu Toniu. Bejėgiškumas susidūrus su smurtingai nusiteikusiais miestelio gyventojais kūrinyje sutapatinamas su Eiprilės tylėjimu. Žinoma, ji negali kalbėti, tačiau Burgessui derėjo pasitelkti menamojo pokalbio galimybę, išreikšti vidinę veikėjos poziciją, vidinį šauksmą. Garsiai apie Eiprilę kalba tik aplinkiniai. Ji pati tyli. Kitaip tariant, Eiprilės drama yra prislopinta, jos psichologinės peripetijos neatskleidžiamos.
Kodėl taip yra, iš dalies paaiškėja apsilankius knygos autoriaus interneto svetainėje (http://web.onetel. net.uk/~melvinburgess/). Pristatydamas Eiprilės meilę, autorius teigia pastebėjęs, kad mergaitės ir berniuko (girl / boy) santykius vaizduojančią literatūrą skaitytojai paprastai suvokia kaip mergaitišką (girly). Burgessas teigia šiuo savo kūriniu siekęs sukurti apysaką, vaizduojančią „berniuko ir mergaitės“ (boy / girl) santykius, t. y. išryškinti berniuko, vaikino liniją. Autoriaus nuomone, šis sumanymas jam nepavykęs. Išties Eiprilės charakterio dramatiškumas (arba tiesiog problemiškumas) bent jau potencialiai yra pernelyg stiprus, kad kūrinio koncepcine ašimi taptų Tonio linija. Vis dėlto bandydamas kurti „berniuko ir mergaitės“ apysaką, psichologiniam Eiprilės portretui Burgessas taip pat negali skirti pakankamai dėmesio.
Kitas nagrinėtinas šios problemos aspektas yra vaizduojamojo laiko pasirinkimas – kūrinio veiksmas rutuliojasi trečiajame XX a. dešimtmetyje. Vadinasi, pačių veikėjų retorika, problemų, su kuriomis jie susiduria, pateikimas, vertinimai ir sprendimai turi derėti su ano meto atmosfera. Nors kalbinė Eiprilės meilės stilistika lyg ir nesikerta su konkretaus laikmečio ypatumais, vis dėlto tai, kaip Burgessas konstruoja kūrinį, veikėjų santykių ir sankirtų laukus, išduoda jį esant netgi ne XX a. pabaigos, o jau XXI a. pradžios rašytoją. Gal tai kūriniui ir teikia naujoviškumo, aktualumo atspalvį, tačiau kartu sukelia neorganiškos visumos įspūdį. Heroinas šiuo aspektu yra visiškai kitoks: ten vaizduojant panašaus pobūdžio problemas, „neskanias“ temas, kūrinio konstravimo būdas, retorika, stilistika formuoja vientisą visumą, kuri daro daug stipresnį ir vienalytiškesnį įspūdį.
Protagonisto ir adresato lyties klausimai, vaizduojamojo meto nuotolis (dabartinėje paauglių, ypač vyresniųjų, literatūroje vyrauja esamasis laikas ir aktualijos) daro šios knygos vertinimą ypač sudėtingą, tad norėdami jį pagilinti, išplėtoti, turėtume leistis į paauglių literatūros istorijos, genezės analizę. Mat klausimas, kada apskritai atsirado paauglių literatūra, vis dar nėra atsakytas – nurodomos įvairios jos pradžios. Literatūros istorikas Michaelis Cartas užsimena, kad XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje vyresniųjų paauglių literatūrai buvo priskiriamos Loisos May Alcott Mažosios moterys. Dabar ši knyga – chrestomatinis vadinamosios mergaičių literatūros pavyzdys. Tai, kad šiuolaikinė paauglių literatūra tematiškai ir stilistiškai labai skiriasi nuo XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje kurtos paauglių literatūros, akivaizdu ir suprantama. Tačiau klausimas, kaip turėtų atrodyti literatūra, vaizduojanti beveik tą patį laiką (XX a. pradžią), bet adresuota šiandienos skaitytojams, yra atviras, diskusinis ir reikalingas išsamesnių tyrimų.
Grįždami prie recenzijos pradžioje minimos besitvenkiančių debesų metaforos, vizualiai pateiktos knygos viršelyje, pažymėtume, kad kiekvieną Eiprilės meilės skyrių, o kartu ir visumą, persmelkia artėjančios grėsmės nuojauta. Ši metafora tam tikru požiūriu lyg ir išreiškia Burgesso kūrybos slinktį link vis aštresnės ir kontroversiškesnės problematikos, vis radikalesnio jos pateikimo. Heroinas plėtoja paauglio bėgimo į gatvę, kraštutinių to bėgimo padarinių bei iš to kylančios grėsmės temą. Toji grėsmė visiškai objektyvizuota naujausiuose Burgesso kūriniuose – Ledi. Kalės gyvenimas (2001) ir Darant tai (2003). Burgesso gerbėjai ir šalininkai, ypač paaugliai, vienu iš pagrindinių jo kūrybos pranašumų laiko realizmą: esą kaip tik šis autorius rašo apie tai, kas iš tiesų yra, nieko nepagražindamas, pasitelkdamas gatvės žargoną, tikroviškas ir visiems svarbias problemas. Vis dėlto į tokį argumentą derėtų žiūrėti skeptiškai. Patyrinėję šių knygų skaitytojų ratą, pamatytume, kad absoliuti jų dauguma nėra nė karto susidūrę su aprašomomis problemomis. O jei ir būtų susidūrę, tikrai nebūtų siekę grožinėje literatūroje ieškoti šios patirties refleksijų. Tad kuo paaugliams šios problemos tokios svarbios? Galima paradoksaliai teigti, kad būtent tuo, jog gyvenime su tomis problemomis jie nesusiduria. Kito – kitos aplinkos, kito gyvenimo, kitokių draugų – ilgesiu. Yra teorijų, panašiai aiškinančių ir fantastinių, siaubo filmų populiarumą…
Eiprilės meilė nepriskirtina prie pačių ryškiausių literatūros kūrinių, ir tai pastebi patys skaitytojai. Peržvelgus interneto svetaines, kuriose jie reiškia nuomones apie skaitytas knygas, aiškėja, kad vis dėlto ji lieka Burgesso Heroino šešėlyje (nors kokiu – populiarumo, aktualumo ar meniškumo – požiūriu?). Be to, kad ir kaip būtų keista, taip šią knygą vertina ir berniukai, ir mergaitės. Pasisakymai rodo, kad imtis Eiprilės meilės dažniausiai paskatina Heroino sukeltas įspūdis. Skaitytojų reakcija būna dvejopa: jie arba tvirtina, kad knyga „irgi nebloga, bet Heroinas geresnis“ (dažnesnė nuomonė), arba stebisi, kad Burgessas „rašo kitaip, tačiau tai irgi patinka“. Daug rečiau pasitaiko, kad pati Eiprilės meilė sukeltų unikalų, nepatirtą įspūdį.
Recenzijos autorei belieka pasidžiaugti, kad nors šią knygą vertina skeptiškiau nei tie, kuriems ji skirta, iš esmės jos ir jaunųjų suaugusiųjų nuomonės pernelyg nesiskiria. Tad skaitykime…
———————————————
* BURGESS, Melvin. Eiprilės meilė / iš anglų k. vertė Lina Būgienė. – Vilnius: Alma littera, 2005. 216 p. – (Beveik suaugę) ISBN 9955089458.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2006 Nr. 2 (38)
