MOKYTOJOS POŽIŪRIU APIE MOKINIŲ SKAITYMĄ*
Svarstydama apie vyresniųjų paauglių skaitymą, norėčiau pasidalyti savo patirtimi, kuri, be abejo, nebūtinai bus tokia kaip kitų mokytojų. Nors ir kaip būtų nekuklu, pasakysiu, kad Vilniaus licėjus – išskirtinė mokykla. Tiesa, yra vienas „bet“: gerai mokytis mūsų gimnazijoje yra garbės reikalas, taigi mūsų mokiniai, nors iš gerų šeimų ir gabūs, labai daug mokosi, ir knygoms skaityti jiems lieka nedaug laiko, todėl daug skaito toli gražu ne visi.
Ar skaito mokinių tėvai?
Skaitymo interesai pirmiausia priklauso nuo to, kaip knyga pakliūva jaunam žmogui į rankas. Kadangi viskas prasideda šeimoje, mokinių klausiau, ar daug skaito jų tėvai. Trys ketvirtadaliai atsakė panašiai kaip šie jų draugai: „Abu tėvai daug skaito. Taip, su jais aptariame knygas. Sesuo daug skaito, o kadangi skaitome tas pačias knygas, dažnai apie jas pasikalbame“ (B, 18 – čia ir kitur skliaustuose nurodoma atsakiusiojo lytis – berniukas ar mergaitė – ir amžius); „Skaito ir mama, ir tėtis, kartais pataria, ką skaityti, apie knygas pasikalbame“; „Mano mama ir tėtis – knygų rijikai, todėl labai daug knygų skaitau iš namų bibliotekos, be to, mama filologė, todėl visada galiu pasiklausti jos patarimo“ (B, 16); „Mama skaito daug, tėtis iš esmės neskaito. Mama dažnai pataria, ką skaityti, bet retai tų patarimų klausau. Apie skaitytas knygas nesikalbame“ (B, 18); „Mano šeimoje daugiausia skaito tėtis, o mama išvis neskaito knygų. Kartais paklausiu tėčio nuomonės apie skaitytą kūrinį“ (M, 17); „Mūsų šeimoje daugiausia skaito mama. Mes su ja dažnai pasikalbame apie skaitytas knygas ir viena kitai patariame, ką skaityti“ (M, 18); „Skaito abu panašiai. Kartais pataria, ką pasirinkti, bet apie skaitytas knygas nesikalbame. Kartais apie jas kalbuosi su broliu“ (B, 18); „Mama liepia skaityti knygas, kurios jai, kai buvo mano amžiaus, padarė įspūdį, bet tos knygos man nuobodžios. Matyt, dėl kartų skirtumo“ (B, 19; gyvena su mama); „Mama skaito labai daug ir nuolat bruka man knygas“ (B, 18; gyvena su mama); „Ką tėvai skaito, nežinau, nelabai man ir įdomu, ką ten jie skaito“ (B, 17; tėvai gyvena užsieniuose).
Vartydama mokinių anketas, padariau išvadą, kad pokalbiai apie knygas yra viena iš tėvų ir vaikų bendravimo formų ir kad dauguma licėjaus mokinių bendrauja su savo tėvais. Jie dažnai net mėgdžioja tėvus ir domisi, ką tie šiuo metu skaito: „Dano Browno Da Vinčio kodą kaip tik su tėčiu skaitėme vienu metu, tai net pykomės, kieno eilė skaityti“ (M, 16); „Paulo Coelho Prie Pedro upės – ten aš sėdėjau verkdama labai patiko mano mamai, ir ji pasiūlė perskaityti man“ (M, 16); „Tiesą sakant, nebūčiau skaičiusi šios knygos (Jelenos Kolinos Naujarusės dienoraščio. – V. D.), nes skirta vyresnio amžiaus moterims, bet ją skaitė mano mama, o po ranka nebuvo jokios kitos knygos“ (M, 16). Gana daug mano mokinių yra skaitę Frederico Beigbederio Meilė trunka trejus metus. Manau, kad šis romanas taip pat yra mamų knyga, patraukusi vaikų dėmesį: „Tai vyro požiūris į meilę. Savitas, galbūt daug kam nepriimtinas, bet žavus“, – taip apibūdina šią knygą šešiolikmetė. Esama ir blaivaus požiūrio į pasidalijimą skaitomų knygų problemomis: į klausimą, ar pataria tėvai, ką skaityti, septyniolikmetis atsako: „Mama pataria eiti į lauką“.
Iš kur mokiniai ima knygas?
„Priklausau Karoliniškių ir M. Mažvydo bibliotekoms, tačiau neretai draugai rekomenduoja knygas ir jų paskolina. Ieškau garsių autorių knygų namų bibliotekoje“ (M, 16); „Skaitau bibliotekos knygas bei skolinuosi iš draugų. Pati retai perku knygas, manau, neverta, juk perskaitai knygą, ir ji toliau dulka lentynoje“ (M, 16); „Perku knygas, kad po tam tikro laiko, jei norėsiu, vėl galėčiau perskaityti. Taip pat knygose žymiuosi man patikusias vietas“ (M, 17); „Knygas dažniausiai skaitau tas, kurios namie pasitaiko po ranka. Jei nieko ypatingo nerandu, einu į biblioteką. Kartais vadovaujuosi ir mokytojos duotu sąrašiuku“ (B, 16); „Knygas perku, bibliotekų nemėgstu, nes man nemalonu skaityti seno leidimo ar nuskaitytą knygą“ (B, 18).
Visai nelankančių bibliotekų yra vos vienas kitas, dauguma mokinių priklauso dviem bibliotekoms – M. Mažvydo arba A. Mickevičiaus ir kitai mažesnei, arčiau namų. Paprastai į didelę biblioteką sakosi einą tada, kai aiškiai žino, ko ieško, dažniausiai programinės literatūros.
Vos vienas kitas mokinys sakėsi, kad, knygą rinkdamasis knygyne ar bibliotekoje, perskaito, kas užrašyta viršelyje, pavarto, paskaito vieną ar kitą vietą iš vidurio ar galo ir, jei susidomi, skaito visą. Tokių mažuma. Absoliuti dauguma knygos, jeigu nėra nieko apie ją girdėję, neskaito: „Dažniausiai skaitau tik tas knygas, kurias man pataria skaityti kiti: juk jie jau perskaitė“ (B, 17). Po tėvų didžiausias autoritetas yra draugai, kartais sesuo, brolis, pusbrolis. Į mokytojų siūlomą literatūrą požiūris labai nevienodas: ne vienas pabrėžė, kad labai nemėgsta skaityti to, kas privaloma. Gal kalti ir tie nežmoniški senieji skaitytinų knygų sąrašai, kuriuos mokytojai vis dar siūlo. O yra mokinių tiesiog priešgynų, ir nieko keisto, juk laisvė paaugliui – didžiulė siekiamybė. Bet maištauja ne visi. Kai kuriems patarėjas yra tik mokytojas: „Grožinės literatūros skaitau nedaug, nes nežinau, ką skaityti. Visada perskaitau knygas, privalomas mokyklai“. Ne vienas sakė, kad skaito tas knygas, kurių ištraukos įdėtos į skaitinius ar literatūros vadovėlius, nes jomis susidomi.
Labai retas mokinys skundžiasi informacijos apie knygas trūkumu. Dauguma šešiolikmečių sakosi turį ką skaityti ir susirandą reikiamos informacijos internete. Tik keli vyresnieji pasigenda temų ir problemų principu pristatomos literatūros: „Labiausiai trūksta informacijos apie knygų turinį, norimos temos nuorodų“ (M, 18); „Dažnai trūksta informacijos apie knygas, kuriose nagrinėjamos man įdomios problemos“ (B, 18); „Knygynuose galėtų būti skyriai: „Jei patiko ta knyga, patiks ir šios“. Taip pat nepažįstu žmonių, kurių skaitymo skonis panašus į mano“ (B, 18); „Bibliotekose galėtų kabėti įvairiam amžiui rekomenduojamų skaityti knygų sąrašai“ (B, 16).
Ir pagaliau – ką gi jie skaito?
„Gera knyga yra tokia, nuo kurios ūžia galva, kai ji sukelia tiek minčių, kad skaitydamas turi padaryti pertrauką. Taip pat geros yra tos, kurios minčių beveik nesukelia, paprastos, nuotykinės. Jas skaitydamas nejučiom galvoji apie sau rūpimus dalykus“ (B, 16); „Man knygos patinka žiaurios ir kietais viršeliais“ (B, 17).
Patys skaitomiausi – P. Coelho ir E. M. Remarque’o romanai. Yra berniukų, kurie skaito tik Remarque’ą. Retas nėra skaitęs R. Bacho Džonatano Livingstono Žuvėdros. „Iš visų savo perskaitytų knygų geriausia laikau P. Coelho Alchemiką. Esu ją skaičiusi septynis kartus ir kiekvienąkart randu ką nors naujo“ (M, 16). Madinga ir A. Baricco kūryba, ypač tarp mergaičių. Nelabai tuo stebiuosi – tai optimistinės knygos, stiprinančios paauglių pasitikėjimą, suteikiančios viltį, kad kliūtys nugalimos, o gyventi verta. Be to, jos gerai reklamuojamos. Vos vienas kitas išdrįsta pasipriešinti Alchemiko įvaizdžiui: „Tuo metu tarp mano amžiaus mergaičių buvo išpopuliarėjusi P. Coelho knyga Alchemikas, o man ta knyga didelio įspūdžio nepadarė, tiesą sakant, aš jos taip ir nebaigiau“. O apie Key Kesey Skrydį virš gegutės lizdo vienas mokinys pasakė: „Tikrai geriau už Alchemiką, ir iš tikrųjų knyga patraukė nuo pat pirmų puslapių“ (M, 16).
D. Browną šiuo metu skaito visi – mergaitės ir berniukai, šešiolikmečiai ir aštuoniolikmečiai. Tiesa, vienas septyniolikmetis jo romaną pristatė kaip mokslinį istorijos veikalą. Tas mokinys septynias valandas per dieną praleidžia prie kompiuterio ir knygą į rankas paėmė tik todėl, kad mokytoja tiesiog prigrasino ką nors perskaityti. Gal nevertėjo? Mokiniai pripažįsta, kad D. Browno stilius labai įtaigus ir neįmanoma atskirti, kas tikra, o kas pramanyta. Šiaip jau vaikai tiki spausdintu žodžiu ir tiesos požiūriu didelio skirtumo tarp grožinės ir negrožinės literatūros nemato. Belieka tikėti, kad knygos protą sujaukia neilgam, o naudos gali turėti ir netiesioginės: „Browno knygoje radau tiek man nežinomų tarptautinių žodžių (vivisekcija, korpulentiškas…), kad net nusipirkau Tarptautinių žodžių žodyną ir visus išsiaiškinau“.
Šešiolikmečių ir aštuoniolikmečių požiūris į knygas labai skiriasi. Štai aštuoniolikmetis sakosi džiaugiąsis perskaitęs J. Kerouacko Kelyje: „Ji man buvo atradimas“. Šešiolikmetis apie tą pačią knygą: „Knygą įsigijau paskatintas įdomaus jos aprašymo: „Didžiausias herojų troškimas – nebūti daiktų vergais ir patirti tikrąjį gyvenimo džiaugsmą“. Tačiau nusivyliau. Galbūt tokią nuomonę apie knygą susidariau skaitydamas ją be tinkamo nusiteikimo arba jos tiesiog neperpratau. Tačiau nesiruošiu jos skaityti dar kartą“.
Kai kurias gal ir ne visai savo amžiui tinkamas knygas mokiniai skaito dėl to, kad jos įtrauktos į programą. Visi dešimtokai perskaitė O. Wilde’o Doriano Grėjaus portretą. Vieni mano, kad tai sukrečianti ir labai gera knyga, kitiems ji per sunki ir per niūri. Nemažai mokinių skaito W. Goldingo Musių valdovą – ištraukų, kurios juos sudomina, yra literatūros vadovėlyje. Tų, kurie perskaitė, nuomone, tai gera, bet labai žiauri knyga. Manau, kad tėvų ar mokytojų patarti mokiniai skaito E. Hemingway’ų – Kam skambina varpai ir Senį ir jūrą. Septyniolikmetis apie Atsisveikinimą su ginklais sako: „Iš karto turiu pasakyti, kad tai vienintelis man patikęs meilės romanas“.
Vyresnieji mokiniai bijo būti pavadinti vaikais ir retokai prisipažįsta skaitą apie savo bendraamžius. Mergaitės vieną po kito aprašo meilės romanus, bet paaugliams skirtų lengvo turinio knygų gėdijasi. Šešiolikmetė apie Louise’s Rennison Laižiako koeficientas 25 su puse: „Pats tas, kai nuo mokslų važiuoja stogas. Tik truputį išsigandau, kad prisiskaičiusi tokių nesąmonių galiu pasidaryti tokia pat lėkšta kaip ir Džordžija. Visa laimė, kad knyga nepadarė tokio žalingo poveikio“. Į knygas apie savo bendraamžius mokiniai apskritai žiūri labai kritiškai. Štai Stepheno Chobsky’o Atskalūno laiškus jie vertina kaip knygą, kurioje rado daug dalykų apie save, bet nemano, kad ją ilgai atsimins.
Perskaito ir vieną kitą knygą, priskiriamą prie postmoderniųjų. Daugumai ir čia gerokai trūksta skaitymo patirties. Štai šešiolikmetė, perskaičiusi Patricko Suskindo Kvepalus, mano susipažinusi su XVIII a. Paryžiumi, kuriam „negailima spalvų, kvapų ir įvairių detalių“, o šiaip jau knyga yra ne apie manipuliavimą žmonėmis, o apie „kitokį žmogų“. Gana prieštaringas ir mokinių požiūris į Melvino Burgesso Heroiną. Nuo P. Coelho ši knyga skiriasi tuo, kad nėra tiesiogiai išsakyto autoriaus požiūrio. Šis romanas turėtų šokiruoti dėl didžiulio neatitikimo tarp to, kaip herojai gyvena, ir to, kaip įsivaizduoja gyveną. Tačiau tą skirtumą suvokia toli gražu ne kiekvienas, ir supratimas priklauso ne tiek nuo amžiaus, kiek nuo gebėjimo įsijausti ir skaitymo įgūdžių. Kai kurių nuomone, tai eilinė knyga apie narkomanus. Bet ne viena mergaitė ir ne vienas berniukas Heroiną laiko labai gera knyga, kai kurie – dėl visai įdomių priežasčių: „Aš gera mergaitė – gerai mokausi, intensyviai sportuoju, nes siekiu karjeros sportinių šokių pasaulyje, groju violončele (einu į muzikos mokyklą) ir dar savo malonumui lankau keramiką ir klausau tėvų (bent jau stengiuosi jų klausyti), – o tai kartais labai nusibosta, taigi galėjau įsijausti į kitokį gyvenimą. Jis atrodo daug įdomesnis už manąjį, bet kartu pavojingesnis ir žiauresnis. Perskaičiusi supratau, koks nuostabus mano gyvenimas“.
Keli šešiolikmečiai yra skaitę ir G. Marquezo Šimtą metų vienatvės, ir keisčiausia, kad labai šį kūrinį vertina. Kas galėtų atsakyti į klausimą, ko daugiau – žalos ar naudos – duoda neadekvačiai suvokiamos knygos? Be abejo, tai retorinis klausimas. Vis dėlto įsijautimo į veikėjo būseną, empatijos kartais baugiai trūksta. Daug paviršutiniško atmetimo. Tai nėra joks naujas reiškinys – su tuo susiduriu per visą savo mokytojos darbą, todėl negaliu teigti, kad nejautrumą didina kompiuteris ar reklamos. Labiausiai trukdo mąstyti visokios klišės – jų daug.
Šiemet į dviejų savo klasių programą įtraukiau Marko Haddono Tą keistą nutikimą šuniui naktį. Dažnas mokinys pareiškė, kad knyga pernelyg paprasta. Nemanyčiau, kad joje mažiau filosofinių minčių negu Alchemike, bet tai knyga, kurios pasakotojo vertinimas turėtų išsiskirti su skaitytojo vertinimu ir priversti mąstyti. Bet paaugliai nuoširdžiai mano, kad ši knyga nedaug kuo skiriasi nuo psichiatrijos vadovėlio skyriaus apie autisto berniuko pasaulio suvokimą. Sakyčiau, tai knyga apie jausmų svarbą žmogui. Ar žmogus gali būti bejausmis? Knygoje Kristoferis (toks herojaus vardas) nesuvokia nei savo, nei kitų jausmų, todėl apie meilę sprendžia iš tam tikrų taisyklių: myli tas, kuris tavimi rūpinasi ir tau nemeluoja. Paaiškėja, kad tėvas prisimelavo, ir Kristoferis ima juo nebepasitikėti. Tokią Kristoferio reakciją mokiniai laiko ligos požymiu, o tėvo melą – nekaltu melu, kilusiu iš noro apsaugoti sūnų. Jie apskritai nemato tėvo kaltės, nors šis pamelavo, kad Kristoferio motina mirusi. Iš tiesų ji gyvena su kitu vyru. Dvejus metus, nuo 13 iki 15 metų, Kristoferis manė, kad jo mama, pavirtusi atomais, skraidžioja kažkur virš Antarktidos, o iš tiesų ji gyveno Londone ir vis rašė sūnui meilės kupinus laiškus nesulaukdama atsakymo. 17–18 metų mokiniai nemato skirtumo tarp to, ar motina gyva ir gyvena už kelių šimtų kilometrų, ar jos atomai skraidžioja virš Antarktidos. Jeigu mirusi, mažiau nuoskaudų. Bet juk ne vienas suaugęs žmogus yra tos pačios nuomonės!
Kita toli gražu ne kiekvienam priimtina knyga – J. D. Salingerio Rugiuose prie bedugnės. Mokiniai Houldeną kaltina uždarumu ir nenoru atsiskleisti kitiems. Žodžiu, herojus pats kaltas dėl savo vienatvės – turi vienišumo kompleksą, ir tai dar viena klišė. Kad turtingiems ir savimi patenkintiems jo bendramoksliams draugų nereikia, kažkaip praslysta pro akis. Tačiau ir rimtų mokslininkų knygose Houldeno jautrumas falšui vertinamas kaip savigriova.
Bet knygų turinys nėra šio straipsnio tema. O tema siūlo visiškai nenaują išvadą: paauglių lektūra ir pats skaitymo intensyvumas labiausiai priklauso nuo šeimos, bet tikrai nemažą įtaką daro literatūros mokytojas ir literatūros vadovėlis. Po to eina visi kiti nuomonę formuojantys kanalai. Jiems priklauso ir bibliotekos, ir knygynai, ir skaitytojų svetainės. Man pačiai netikėta buvo kita išvada: mes, suaugusieji, darome labai didelę įtaką savo vaikams, mokiniams ar skaitytojams. Jie mus mėgdžioja, net ir maištaudami įsiklauso į mūsų nuomonę. Taigi esame atsakingi už tai, kad mokinių skaitymas, gana chaotiškas ir atsitiktinis, taptų kryptingesnis ir įvairesnis.
—————————————–
* Straipsnis parengtas 2005 m. gruodžio 16 d. „P. Mašioto skaitymuose“ pristatyto pranešimo pagrindu.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2006 Nr. 2 (38)
