ASTRIDĄ ERIKSON SUŽAVĖJUSI PASAKA

Astridos Lindgren autobiografinių rašinių knygoje Samuelis Augustas iš Sevedstorpo ir Hana iš Hulto bei kituose šaltiniuose jau skaitėme, kaip būsimą rašytoją vaikystėje sužavėjo pasaka apie milžiną Bambamą ir fėją Viribundą. Turbūt ne vienam sukirbėjo: kokia tai turėjo būti pasaka, jei ji taip paveikė mažąją Astridą Erikson?

Švedijoje gyvenanti vertėja Raimonda Jonkutė atskubėjo „Rubinaičiui“ į pagalbą. Po atkaklių ieškynių ji aptiko tos pasakos tekstą 1941 m. pasakų leidinyje Ilgas, ilgesnis, ilgiausias. Knygoje nurodyta šios pasakos autorė – Anna M. Roos (Ana Marija Rus). Turėtume suprasti, kad Astrida tos pasakos klausėsi iš kokio nors ankstesnio leidimo ir kad tai yra literatūrinė pasaka, galbūt liaudies pasakos stilizacija.

Be to, vertėja mums pateikė fragmentą iš naujos knygos apie A. Lindgren, kuriame aptariami tos pasakos sukelti įspūdžiai. Knygos autorės – Christina Björk ir Eva Eriksson, ji vadinasi Astridos nuotykiai, kol ji dar nebuvo Astrida Lindgren (Astrids äventyr innan hon blev Astrid Lindgren, Raben & Sjögren, 2007). Štai kas joje rašoma:

„Trobelėje šalia Astridos namų gyveno karvių kerdžius. Mūsų dienomis sakytume – karvių fermos vedėjas. Juodu su žmona Kristina turėjo dukterį, vardu Edita. Ji jau lankė mokyklą, mat buvo kiek vyresnė už Astridą ir Gunarą. Kristinos virtuvėje Edita ir perskaitė jiedviem pasaką apie milžiną Bambamą ir fėją Viribundą. Štai kaip pati Astrida prisiminė šį įvykį: ‘Taigi sėdėjome mudu su broliu ant grindų ir klausėmės stebuklingos pasakos apie milžiną Bambamą ir fėją Viribundą. Sakau, ir kaip mudu nenumirėme vietoje! Tą akimirką pajutau tokį knygų alkį, kad nesitverdama smalsumu – kaip temoka tik keturmečiai vaikai – spoksojau akis įbedusi į tas keistas juodas kraigliones, kurias Edita perskaityti mokėjo, o aš – ne. Tarsi keista burtų lazdele mostelėjus virtuvėje imdavo knibždėti fėjų, milžinų ir laumių. Nuo tos dienos mudu su broliu nebepalikome Editos ramybėje. Jai teko iki ašarų skaityti milžiną Bambamą ir parnešti vis naujų pasakų, nes mudu jautėme nepasotinamą knygų alkį.’“

Tebūnie ši pasaka „Rubinaičio“ dovana visiems skaitytojams Astridos Lindgren gimimo 100-mečio proga. Ir… tegul ir negarsus, bet nuoširdus baigiamasis jubiliejinių metų akordas. Paskaitykime ją patys, paskaitykime savo vaikams ir vieni kitiems.

Be to, juk „jau kvepia Kalėdos“… Astrida Lindgren išmokė mus užuosti Kalėdas, ar ne?

Kęstutis Urba

Milžinas Bambamas ir fėja Viribunda

Anna Maria Roos

Gyveno kartą galingas karalius, vardu Bazilijus, ir valdė jis gražią ir turtingą šalį Pamfiliją. Turėjo jis vienturtį sūnų, kurį mylėjo labiau už savo akių šviesą. Mažasis princas turėjo auksines garbanas ir buvo skaistesnis už saulę, bet užvis geriausia tai, kad jo širdis buvo auksinė ir jis visiems troško vien gero.

Kartą, kai mažajam princui buvo aštuoneri metai, jis kartu su savo auklėtoju storuliu Putrapartu vaikštinėjo po karališkąjį sodą. Vienos alėjos gale priėję grotuotus vartus aukštoje mūrinėje tvoroje, juosiančioje sodą, jiedu išvydo mažą, skurdžiai vilkintį berniuką, kuris stovėjo už vartų, žvelgdamas vidun pro paauksuotus virbus. Jų įsitvėrusi maža jo rankelė buvo visa rudai nudegusi saulėje.

Putrapartas susirūstinęs žengė prie jo.

– Ką čia veiki?! – suriko jis. – Gal manai, kad gali savo purvinomis letenomis graibyti auksinius karaliaus vartus? Ar tik neketini vogti rožių ar vynuogių?

Ir pakėlęs lazdą jau rengėsi sudrožti per mažąją rankelę.

Tačiau princas pribėgęs sučiupo įniršusį Putrapartą už rankovės.

– Nemuškite vargšo berniuko, – paprašė jis, – kas gi čia tokio, jei pasižiūrės pro vartus į vidų? Gal jam smalsu.

Ir pasisukęs kreipėsi į neturtingąjį berniuką:

– Kuo jūs vardu? – paklausė draugiškai.

– Viktorianas, – atsakė šis.

– Tai bent ilgas vardas, – nusistebėjo princas.

– Tiesa, – tarė berniukas, – tikrai ilgas. Todėl mane visi vadina Toto.

– Tada ir aš jus vadinsiu Toto, – nusprendė princas. – Ką jūs čia veikiate, Toto?

– Ganau karaliaus avis, – paaiškino Toto, – jos vaikštinėja po viržynus ir ėda žolę.

– Tikrai, nejaugi? – beregint susidomėjo princas.

Ir pasilenkęs pažvelgė pro vartų virbus, mat būtinai norėjo pamatyti avis.

Antai jos vaikštinėja po viržynus, rupšnodamos žolę, didžiulės kaimenės švelniavilnių avių ir riestaragių avinų beigi strikinėjančių ir bliaunančių meilučių ėriukų.

– Man reikia išėjus būtinai juos paglostyti, – nutarė mažasis princas. – Aš ateinu pas jus, Toto.

Tačiau storulis Putrapartas pareiškė, kad tai jokiu būdu neįmanoma. Karalius kuo griežčiausiai uždraudęs jam nors kartą išleisti princą iš karališkojo sodo.

Mažasis princas graudžiai pravirko. Kūkčiodamas prisipažino, kaip jam pakyrėję vaikštinėti vien po dailųjį sodą ir kaip jis norįs išeiti į viržynus pažaisti su Toto.

Pamatęs mažąjį princą verkiant, Toto iš užančio išsitraukė nedidelę nendrinę dūdelę, kurią buvo pats išsidrožęs ir kuri buvo vienintelis jo turtas.

– Štai, imkite, – ištiesė ją princui, – ir nebeverkite daugiau!

Ir princas, kad ir turėdamas šimtus auksinių ir sidabrinių žaislų, taip nudžiugo gavęs Toto dūdelę, kad liovėsi verkęs.

Netrukus atėjo jam metas su storuliu Putrapartu eiti namo vakarienės. Užbėgęs aukštyn plačiais baltais marmuriniais laiptais, vedančiais į karališkuosius rūmus, jis išvydo savo tėvą karalių Bazilijų, stovintį tarpduryje ir rūkantį pypkę.

– Žiūrėk, tėti, ką man padovanojo! – sušuko princas, rodydamas nendrinę dūdelę.

– Štai kaip. O kas gi tau ją padovanojo? – paklausė karalius šypteldamas.

– Ją man padovanojo Toto, – pasigyrė princas, – mažasis piemenėlis, ganantis tavo avis antai ten, pievoje. Kaip manai, ar nereikėtų ir man ką nors jam padovanoti?

– O kaipgi, – pritarė karalius Bazilijus, – manau, reikėtų. O ką norėtum jam dovanoti?

– Sakau, – tarė mažasis princas, – gal galėčiau pasikviesti jį rytoj į sodą ir pavaišinti obuoliais, vynuogėmis ir slyvomis?

Karalius pirma suabejojo, bet paskui nusileido. Taip mažajam piemenėliui buvo leista įeiti į nuostabųjį, stebuklingąjį sodą, žaisti su karaliaus sūnumi ir vaišintis gardžiausiais vaisiais. Kol piemenėlis būdavo užsiėmęs, vienas rūmų tarnas vaikštinėjo po viržynus ir ganė avis. Toto taip patiko mažajam princui, kad jis pasakė karaliui, jog Toto esąs jo geriausias draugas. Beje, jiedu buvo vienmečiai.

Daug dar sykių nuo to laiko princas ir mažasis piemenėlis buvo susitikę prie auksinių vartų ir stovėdami šnekučiuodavosi, o retkarčiais princas vis išgaudavo tėvo leidimą pasikviesti savo draugą į sodą. Toto išmokė princą pūsti nendrine dūdele melodijas, kurias išgirdusios avys grįžta iš ganyklų, ir daugybę kitų gražių dainelių, kurių pats mokėjo. Tačiau princui niekada nebuvo leista išeiti pas Toto ir ėriukus į plačius žalius viržynus, nes karalius nepaprastai baiminosi, kad tik kas pikta jam nenutiktų, o ypač jis bijojo galingo ir žiauraus milžino Bambamo, kuris, kaip karalius žinojo, buvo pavojingas jo priešas.

Toli Hinduko kalnuose, neįžvelgiamai gilioje oloje, gyveno siaubingasis milžinas Bambamas. Vieną dieną jis užlipo ant kalno viršūnės ir prisidėjo prie akies užburtą žiūroną, su kuriuo matė viską aplink į visas puses per tris šimtus mylių. Taip jis ir išvydo mažąjį princą, bevaikštinėjantį po karaliaus Bazilijaus sodą. Auksinės garbanos tviskėjo saulėje, o jas juosė žibanti perlų ir deimantų karūna, kurią princas visada dėvėdavo.

– Galėtų jis man tapti mažyčiu gražuoliu vergu, – pamanė sau milžinas.

Ir Bambamas taip suplojo savo milžiniškomis rankomis, kad kalnuose nuaidėjo nelyg griaustiniui griaudžiant. Netrukus jam ant peties nutūpė atvasnojęs didžiulis grifas.

– Skrisk, grife manasis, – paliepė milžinas Bambamas, – skrisk į Pamfilijos šalį, į galingojo karaliaus sodą, ir sučiupk savo stipriais nagais ten vaikštinėjantį mažąjį princą. Jis su karūna ant galvos, kurią supa aukso geltonumo garbanos, – iš to tatai jį ir atpažinsi. Nieko pikto jam nedaryk, tik atskraidink jį man!

Grifas išskleidė sparnus ir nuplasnojo. Jis lėkė greičiau už vėtrą, beveik žaibo greitumu, kai šis skelia dangų pusiau. Virš karaliaus sodo krito jis žemyn – virš karaliaus sodo, taip gerai apsaugoto mūrais ir grotomis. Bet kuo gi pagelbės mūrai ir grotos prieš galingąjį milžiną Bambamą ir jo užburtąjį grifą? Šis čiupo princą savo geležiniais nagais, šaute šovė į tolį ir dar tą pačią dieną grįžo pas šeimininką.

Milžino Bambamo akys buvo didžiulės kaip vežimo ratai ir žiburiavo kaip ugnies liežuviai. Pamatęs mažąjį princą jis nudžiugo.

– Nuo šiol būsi mano vergas, – tarė jis.

Betgi ak, nejau princas galės padaryti, ką liepiamas milžino? Juk valgio virti jis nemokėjo, kaip įkurti ugnį ar pašluoti aslą – neišmanė. Niekas mažų princų nemoko tokių dalykų. Milžinas suprato, kad jam pasitaikęs vergas – tikras nevėkšla, ir jau iškėlė savo baisią ranką suduoti auksaplaukiam princui.

– Negi tu taip nieko ir nemoki? – subliuvo Bambamas, o jo balsas nugriaudėjo it riaumojantis viesulas.

Čia sielvarto ir siaubo pagautas mažasis princas suskubo išsitraukti savo mažąją nendrinę dūdelę, kurią jam dovanojo ir išmokė pūsti Toto. Juk vis dėlto jis kai ką mokėjo, tad norėjo tai parodyti jį kankinančiam ir kamuojančiam milžinui.

Jis pagrojo vieną Toto melodiją, kuria šis prisišaukdavo ėriukus, ir milžino ranka nusviro.

Princas nepaliovė pūsti, jis pūtė vieną dainą po kitos. Ir mąstė apie savo draugą Toto, apie bekraščius viržynus, virš kurių svajodama palengva leidžiasi saulė, apie plačiuosius žaliuosius viržynus, kuriuos vos ne vos buvo regėjęs pro auksinius vartus, ir jautė, kad niekada dar nebuvo taip grojęs. Milžinas, ir tas sėdėjo nuščiuvęs ir daugiau nebekoneveikė jo.

Nuo to laiko daugel sykių, kai tik milžinas supykdavo ar būdavo šiurkštus, princas vis išsitraukdavo dūdelę jam pagroti. Taip jis išsisukdavo nuo smūgių ir kirčių, bet kalno gelmėje dienos vis vien slinko liūdnai, jis skaudžiai pasiilgdavo tėvo, namų ir savo draugo Toto.

***

Pamfilijos karaliaus rūmus tuo tarpu užgulė didžiulis sielvartas ir širdgėla. Ne vienas rūmininkas matė, kaip grifas pagrobė princą, bet viskas įvyko taip greit, kad jie nespėjo jam sukliudyti. Storulis Putrapartas sviedė į jį ietį, bet ši tik atšoko atsitrenkusi į plienines užburtojo paukščio plunksnas.

Karalius Bazilijus išsiuntinėjo į visus kraštus žmones, kad surastų ir grąžintų namo jaunąjį princą. Tačiau jo niekur nebuvo nė padujų, ir daugelis netrukus ėmė manyti, kad gal didysis grifas bus sudraskęs ir sulesęs karaliaus sūnų.

Bet Toto nieku gyvu nebūtų patikėjęs, kad mažojo princo nebėra gyvo. Jis nepaprastai gedėjo draugo, bet buvo įsitikinęs, kad šis gyvas ir bus surastas. Nuėjęs pas karalių jis pasiprašė leidimo palikti avis ir traukti į pasaulį ieškoti princo. Liūdnai šyptelėjęs karalius Bazilijus sutiko.

Toto buvo girdėjęs žmones šnekant, kad tą pačią dieną, kai prapuolė princas, jie matę į rytus skrendant didžiulį paukštį ir kažin ką snape nešantis. Tad ir Toto pasuko į rytus ir pradėjo savo paieškas.

Jis keliavo daugel dienų, kol vieną vakarą eidamas per aukštą ošiantį mišką pastebėjo priešais taku traukiantį vandens ąsočiu nešiną seną žmogų. Ąsotis, matyt, buvo sunkus, mat jis ėjo netvirtai statydamas kojas. Prisivijęs Toto pasisiūlė padėti. Senis padėkojo, ir stipruolis Toto, nors dar vos aštuonerių, nunešė ąsotį iki pat senio trobelės miško tankmėje.

Priėjus trobelę, senasis žmogus, kuris buvo pamaldus atsiskyrėlis, pasiūlė Toto pas jį apsistoti nakvynės. Atsiskyrėlio klausinėjamas, Toto išklojo savo reikalą ir tikslą, kurio vedamas leidęsis į tokią ilgą kelionę. Į tai senis jam atsakė:

– Atsidėkodamas už tavo paslaugumą, duosiu tau vieną pamokymą. Didysis milžinas Bambamas gyvena Hinduko kalne ir turi grifą, kurį siuntinėja įvairių žygių atlikti. Nė neabejoju, kad tas pats grifas ir bus pagrobęs Pamfilijos princą, kuris dabar tikriausiai yra pas milžiną.

– Puiku, – tarė Toto, – einu ir susikausiu su milžinu Bambamu.

– Ir bemat pakliūsi į bėdą, mažasis drauguži, – tarė atsiskyrėlis šypteldamas. – Milžinas Bambamas ne tik didelis ir stiprus, jis dar ir garsus burtininkas. Daug kas sako, kad jį savo burtais visame pasaulyje lenkia gal tik viena fėja Viribunda.

– Na, tuomet einu tiesiai pas fėją Viribundą ir paprašysiu jos pagalbos, – nusprendė Toto. – Kur ji gyvena?

– Šitai aš tau tuoj paporinsiu, – pažadėjo atsiskyrėlis ir smulkiai nupasakojo kelią pas fėją.

– Jei pavyks laimėti jos prielankumą, gali būti, kad ji tau ir pagelbės, – tarė atsiskyrėlis, – mat nors ji ir keistoka, nors, kaip ir visos panašios būtybės, pilna įgeidžių, – sakoma, kad yra nepikta, greičiau netgi linkusi pagelbėti žmonėms, o ne pakenkti.

Padėkojęs už patarimus ir pamokymus, kitą rytą Toto išsirengė į kelią.

Devynias dienas jis ėjo laikydamasis atsiskyrėlio nurodymų ir apniukusį devintosios dienos vakarą pateko į ankštą, tarp kalnų įsispraudusį slėnį. Šalia siena kylančios uolos jis išvydo keistą namą, kuris atitiko atsiskyrėlio nupasakotąjį galingosios fėjos būstą. Tai buvo glaudžiu ratu tiesiai iš žemės augančios dvylika didžiulių liepų. Stori jų kamienai atstojo Viribundos namo sienas, o susipynusi lapija – stogą. Vienoje vietoje tarp kamienų matėsi siauras tarpas – tai ir buvo įėjimas į būstą. Šalia jo sėdėjo susiraukšlėjusi senutė didžiule kumpa nosimi. Jai priešais degė ugnis, virš kurios ant trikojo stovėjo katiliukas. Lazdele maišydama viruliuojantį katiliuką, senė kimiu balsu traukė negirdėtą dainą. Aplink ją susispietusios tupėjo šešios didelės juodos katės, o septintoji, su balta žvaigžde ant kaktos, buvo įsitaisiusi šeimininkei ant peties. Kartkartėmis pratisai kniaukdamos visos septynios katės pritardavo jos keistai dainai.

Toto besiartinant prie fėjos, katės įrėmė į jį savo degančias akis. Tik viena Viribunda, regis, nepastebėjo jo, kol jis priėjęs visai arti pasisveikino su ja:

– Labas vakaras!

– Ir tau labas, – tarė ji pakeldama galvą ir įsisiurbdama skvarbiomis akimis į mažąjį piemenėlį. – Kas toks būsi ir kokiu reikalu ateini?

Toto pasisakė savo vardą ir papasakojo išėjęs ieškoti Pamfilijos karaliaus sūnaus, kurį pagrobė milžinas Bambamas.

– Ar tik nesitiki, kad aš tau padėsiu? – pašiepdama spėjo senoji fėja ragana.

Jos balsas buvo toks niekinamai pašaipus, kad Toto pajuto, kaip jam visas veidas išraudo, ir nepaprastai panūdo apsimesti, kad visas šis reikalas – visai ne jo, kad čia jis atkliuvęs visiškai atsitiktinai. „Vis dėlto, – pamanė sau, – geriau jau neprarasti drąsos ir sakyti visą tiesą.“

– Taip, pamaniau, gal būsite tokia maloni ir padėsite man, – tarė jis iš reto.

– O kodėl gi tu taip pamanei?

Jos balsas suskambo kiek švelniau.

– Ogi todėl, – paaiškino Toto, – kad vienas žmogus man minėjo, jog esate labai galinga, bet nepikta, dažniau padedate žmonėms, nei kenkiate.

Senoji ragana valandėlę pasvarstė.

– Ką gi, padėsiu tau, Toto, – tarė ji galiausiai. – Ar tikrai žinai, kad tai milžinas Bambamas pagrobė princą?

– Ne, – tarė Toto, – visai tikras nesu. Bet girdėjau, kad jis turi didžiulį grifą, ir dar girdėjau, kad pats jis toks piktas ir žiaurus, jog tai visai galėtų būti jo darbas.

– Kas tiesa, tai tiesa, – pritarė ragana, – aš nė kiek nesistebiu, kad jis išvirto į piktadarį. Negana to, kad jo prigimtis ir šiaip nevykusi, bet ir mano sesuo, kaip man visad atrodydavo, nuolat be saiko lepino berniuką. Jis, supranti, mano sūnėnas.

– Ak, atleiskite! – Toto nepaprastai išsigando ir susidrovėjo savo žodžių.

– Na jau, nesuk dėl to galvos, – nuramino Viribunda, – man giminės buvę nebuvę. Bambamo nemačiau jau daugybę metų, bet atvirai pasakysiu, kad retsykiais vis pagalvoju, ar nenukakus vieną gražią dieną ir nepamokius jaunojo ponaičio, nes jau ir anksčiau esu girdėjusi juo skundžiantis. Ir štai man puikiausia dingstis. Netrukdami rytoj rytą su aušra ir kilsime. O šiąnakt nakvosi pas mane.

Kitą rytą išėjo Viribunda iš savo namų su žaliu kilimu rankose ir išlankstė jį ant žemės. Jis buvo išmargintas daugybe keisčiausių pavidalų ir piešinių. Parietusi kojas po savimi senoji fėja atsisėdo kilimo vidury. Šešios juodos katės pasekė jos pavyzdžiu: trys įsitaisė iš vienos pusės, trys – iš kitos, o septintoji tebetupėjo kaip tupėjusi jai ant peties. Fėja šūktelėjo Toto irgi sėstis ant kilimo ir įsikibti jos sijono klostės. Paskui šaižiai sušvilpė, visos septynios katės kniauktelėjo – ir kilimas, bemat ūžtelėjęs į orą su visais, kas ant jo sėdėjo, nušvilpė svaiginančiu greičiu. Toto teko net užsimerkti – taip greit jie skrido. Trumpam pravėręs akis jis pamatė, kad jie skrieja aukštai tarp debesų, bet tuojau ir vėl užsimerkė, kad visai neapsisuktų galva.

Taip jie ir lėkė kurį laiką. Kai Toto vėl išgirdo šaižų fėjos švilpimą, kilimas ėmė leistis ir pagaliau sustojo.

Pravėręs akis Toto priešais išvydo tamsius, dangų remiančius kalnus snieguotomis viršūnėmis. Papėdėje jis regėjo atsiveriant olą. Šalia jos ant didžiulio akmeninio luito sėdėjo siaubingas milžinas liepsnojančiomis akimis. Aplink jį drybsojo septyni baisingi lokiai.

– Ei, kas ten? Kas drįsta artintis prie mano valdų? – sukriokė milžinas griaudžiančiu balsu.

– Ar neatpažįsti manęs, Bambamai? – ramiai paklausė Viribunda, žengdama jam priešais.

– Čia tai bent! Kaip mane gyvą matai, ar tik ne tetulė Viribunda?! – šūktelėjo milžinas ir taip nusikvatojo, kad nuaidėjo per visus kalnus. – Sveika atvykusi, senoji tetule! Nuo to laiko, kai matėmės, tetulės nosis, kaip man atrodo, bus dar pailgėjusi!

Reikia pasakyti, kad tarp trolių turėti nosį sulig dramblio straubliu laikoma grožio ženklu, tad Bambamas pasirodė tikrai išauklėtas pasakydamas, kad tetulės Viribundos nosis dar ištįsusi.

Senoji fėja patenkinta net nusišypsojo.

– O tu irgi pasidaręs vyras iš stuomens ir iš liemens, mano berniuk, – pamalonino jį.

– Ar nenorėtų tetulė užeiti pasižiūrėti, kaip aš įsitaisęs, – pasiūlė Bambamas.

Kaipgi, tetulė Viribunda neturinti nieko prieš.

Tik staiga Bambamas užmatė Toto.

– O čia kas per bamblys? – paklausė jis.

– Ak, tai mano mažasis tarnas, kurį pasiėmiau kelionėn, – paaiškino Viribunda.

Jie suėjo į kalno vidų ir patraukė ilgais vingiuotais labirintais, kuriuos silpnai apšvietė jonvabaliai ir žaltvykslės, kol galų gale visi pasiekė milžinišką skliautuotą menę. Joje šviesą skleidė daugybė šen ir ten plevenančių žibintų. Įsižiūrėjus iš arčiau buvo matyti, kad jų laikiklius atstoja didžiuliai, raudonomis ir žaliomis spalvomis besimainantys tarsi suakmenėję driežai, išsirikiavę palei kalno sienas. Jiems ant galvų vaiskiai it lempos spindėjo brangakmeniai.

Milžinas pakvietė Viribundą sėstis į sostą prie didžiulio stalo ir papusryčiauti. Toto teko krėslelis šalia jos. Ji šnibžtelėjo, kad jam nevalia ragauti jokio kito maisto, tik tą, kurio pati jam paduosianti, mat ne visi trolių valgiai tinką žmonių vaikų skilviams.

Aplink patarnaudami ir siūlydami įvairiausių neregėtų patiekalų lakstė troliūkščiai. Kai kurie turėjo po tris rankas ir po tris kojas, kiti – po keturias rankas, bet tik po vieną koją, ant kurios ir šokavo. Pasitaikydavo, kad staiga nei iš šio, nei iš to kuri nors ranka ar koja atitrūkdavo, bet jie ramiausiai įsidėdavo ją kišenėn ir striokuodavo sau toliau kaip niekur nieko.

Kai jie prieidavo prie Toto, norėdami pavaišinti savo keistaisiais valgiais, šis nedrįsdavo atsisakyti, bet saugojosi kaip galėdamas, kad tik nieko nenurytų ką įsidėjęs, ir nemačiom pakišdavo maistą kuriam nors drimbai lokiui – šie šleivodami be perstojo suko ratus aplink stalą ir varvino seilę.

Pavalgius ir pagėrus valandėlę, milžinas tapo linksmas ir žvalus ir paskelbė, kad dabar jie gausią pasiklausyti muzikos – ir dar kokios muzikos! Ir jis šnibžtelėjo kažką vienam troliūkščiui. Šis išbėgo tekinas ir netrukus grįžo vedinas mažuoju princu.

Išvydę vienas kitą, abu berniukai vos nepratrūko iš džiaugsmo garsiai šaukti, bet jiems užteko košės galvoje susitvardžius apsimesti nepažįstamais.

Kai princas, milžino įsakytas, pagrojo dūdele vieną dainą, Viribunda tarė:

– Ar nenorėtum parduoti man mažojo muzikanto, Bambamai? Kiek už jį prašai?

– Jis neparduodamas, – pareiškė Bambamas, – jis – karaliaus sūnus. Labai jau man prie širdies laikyti karaliaus sūnų sau vergu.

Tačiau Viribunda nenusileido, ir jis galiausiai sutiko:

– Ką gi, gausi jį, tetule, jei įveiksi mane trimis išbandymais. Girdėjau tarp žmonių tokias kalbas, kad tu mane pranokstanti savo burtais. Tai, žinoma, negalimas daiktas, bet kad jau vis vien susitikome, imkime tuo sykiu ir susirunkim. Jei laimėsi, berniukas tavo.

– Tikrai? – paklausė Viribunda.

– Tikrai, – tarė Bambamas, – prisiekiu trolio garbe.

– Tada siūlau savo septynioms katėms per pirmąjį bandymą susiniauti su tavo septyniais lokiais.

– Puikumėlis! – nudžiugo milžinas. – Kaip mane gyvą matai, tetule, prasti tavo katpalaikių popieriai!

Sulig Viribundos ženklu katės kibo lokiams į kailį. Užvirė įnirtinga kova. Katės draskėsi taikydamosi išplėšti priešininkams akis, spjaudė ir purkštavo leisdamos pro šnerves žiežirbas ir taip mikliai aplink šokinėjo, kad lokiai nieku būdu nevaliojo jų sugriebti savo nerangiomis letenomis. Netrukus tapo aišku, kad lokiai jaučiasi nugalėti, mat ėmė gailiai riaumoti, maldaujamai žvilgčiodami į šeimininką.

Bambamas davė ženklą nutraukti grumtynes.

– Šįkart tavo viršus, tetule, – tarė nepatenkintas. – Kokią dar kovą pasiūlysi?

– Pasižadu, – tarė Viribunda, – savo burtais šios kalnų menės lubas nuleisti tiek, kad siektų vos tris uolektis nuo grindų. O tu, kiek tik išgalėdamas, stenkis man nepasiduoti.

– Puikumėlis, – tarė milžinas, – aš pasirengęs.

Viribunda iš lėto sumurmėjo keletą nesuprantamų žodžių. Kalno lubos kaip matai ėmė žemėti. Nors milžinas visu balsu šūkavo užkeikimus ir burtažodžius, jos žaibiškai smuko žemiau ir žemiau. Kai lubos savo grėsmingu svoriu dar labiau priartėjo, milžinas nepasiduodamas įsiręžė didžiule galva ir plačiausiais pečiais. Tačiau niekas negelbėjo, kad ir kiek spyrėsi. Buvo priverstas pasiduoti ir lenktis vis žemiau ir žemiau prie aslos. Pagaliau, kai gulėdamas mažne perpus sulinkęs ėmė trūkti oro, o aplink jį aidėjo gailūs, baimingi lokių, trolių ir driežų stūgsmai, Bambamas sudejavo ir prisipažino pralaimėjęs.

Viribunda mostelėjo lazdele ir lubos vėl pakilo.

– Trečiąją rungtį pasiūlysiu pats, – tarė Bambamas. – Tetulė turės išburti nuostabų neregėtą negirdėtą reginį. Jei man nepavyks jo atkartoti, būsi laimėjusi varžybas. Tačiau jei mane lydės sėkmė, teks tau atiduoti savo berniūkštį, ir turėsiu jau du žmogvergius.

– Gerai, – tarė Viribunda, – aš pasirengusi!

Ir pradėjo ji iš tyko dainuoti. Bet balsas šiuosyk skambėjo ne aštriai ir šaižiai kaip per ankstesnįjį užkeikimą, o veikiau saldžiai ir švelniai.

Ir tarsi grindims prasivėrus nuo jų netikėtai pakilo didžiulis spindintis paukštis. Jo sparnai žiburiavo kaip auksas, krūtinė buvo gryno sidabro, o išdidi galva žaižaravo purpuru. Skrendant jo plunksnos skambėjo nelyg siaudžianti, aidinti giesmė. Jis įskrido į kalno sieną, ir šioje prasivėrė platus skliautuotas koridorius, vedantis į nuostabų sodą, kur milžiniškos stebuklingos gėlės stovėdamos linkčiojo viena kitai. Dar giliau skrido paukštis, o jam pavymui skleidėsi vienas už kitą akiai malonesni vaizdai: saulėtos pievos ir žali miškai, tviskantys ežerai ir mėlyni kalnai toliuose. Visur vaikštinėjo žmonės, žaidė, šoko ir gėlių vainikus pynė vaikai. Nuo žibančių paukščio plunksnų šlamėjo aidėjo giesmė – mielesnės už ją jokia žmogaus širdis nebūtų galėjusi nė susapnuoti.

Galų gale paukštis išnyko, skliautuotasis koridorius, regis, susiglaudė, ir vėl galėjai regėti vien tik pliką neįveikiamą kalno sieną.

Milžinas Bambamas surūgęs įsispoksojo sau priešais.

– Tokių burtų atkartoti aš negaliu, – prisipažino tiesiai. – Imk berniuką!

Ir jie ilgiausiais labirintais išėjo iš tamsiojo kalno.

Viribunda išskleidė ant žemės savo žaliąjį kilimą, kuriuo kalno viduje nelyg skraiste buvo apsisiautusi pečius. Įsitaisiusi ant jo kaip ir pirmai ir susisodinusi princą su Toto bei savo kates, atsisveikindama šūktelėjo Bambamui sudieu ir pakilo skristi.

Bet kaip tik tą akimirką, kai kilimas pajudėjo, milžinas, nutaikęs progą, pasičiupo Toto.

– Bus man bent toks atlyginimas, – pergalingai sumurmėjo žiaurusis milžinas. – Šis vargeta sumokės už mano pralaimėjimą.

Fėja Viribunda nė nepastebėjo, kad Toto prapuolė, – vis akių negalėjo atplėšti nuo karaliaus sūnaus, nes buvo nepaprastai patenkinta ir didžiavosi, kad išgelbėjo jį. O pats princas prasėdėjo visą kelią užsimerkęs ir taip pat nieko nematė.

Tik nusileidę ties fėjos būstu jie apstulbę su skaudama širdimi pastebėjo savo netektį. Viribunda tučtuojau sumetė, kad tai klastūnas milžinas Bambamas bus nagus prikišęs. Nieko nepaveiksi – teko bematant sukti atgal.

Grįžo jie kaip tik laiku. Prieš tai valandėlę iš mažojo Toto pasityčiojęs, Bambamas jau buvo jį besutraiškąs, kai Viribunda ir vėl stojo milžinui priešais.

Tą akimirką būtum pamanęs, kad Viribunda tarsi išaugo. Didinga ir rūsti ji žengė prieš nedorąjį milžiną.

– Štai ir įsitikinau, kad esi nepataisomas piktadarys, – tarė ji, – ir supratau, kad neteisingai pasielgiau palikdama tave nenubaustą.

Ji keletą kartų mostelėjo savo lazdele priešais milžiną. Ir ką jūs manote: didysis siaubingasis milžinas Bambamas bemat tapo bejėgis ir nebevaliojo nė piršto pajudinti.

Išsivadavęs iš jo gniaužtų Toto tučtuojau nusirito ant žemės.

Viribunda iš už juostos išsitraukė ploną virvelę ir surišo ja milžiną Bambamą. Vydamasi jam aplink rankas ir kojas, virvelė virto stora geležine grandine. Abu grandinės galus fėja paguldė ant uolos, ir jie akimirksniu prilipo prie jos tarsi prikaustyti.

– Ši grandinė, – prašneko fėja Viribunda, – stipriausia visoje žemėje, ir tu niekados nepajėgsi jos sutraukyti, kad ir kiek besistengtum. Kasmet aš grįšiu pas tave paklausti, ar gailiesi savo piktadarysčių ir ar nori pasitaisyti. Paleisiu tave tik pamačiusi, kad tavo graužatis nuoširdi, bet ne anksčiau.

Prišliaužę prie šeimininko visi septyni lokiai laižė jam rankas.

– Šie tavo tarnai, – tęsė Viribunda, – parūpins tau maisto, kad nereikėtų alkti.

Tą akimirką, kai Viribunda ir vėl ruošėsi iškeliauti, mažasis princas pribėgo prie milžino: nors ir tokio piktavalio, princui vis vien jo pagailo.

– Štai, imkite mano nendrinę dūdelę, – sušnibždėjo jis, – jei netingėsite, turbūt ir pats išmoksite ja groti. Ir nebus jums vienam taip nuobodu.

Fėja Viribunda draugiškai nusišypsojo grįžtančiam princui.

– Bus geriausia, jei iškart keliausime pas tavo tėvą, – tarė ji. – Manau, esi jo drūčiai pasiilgęs.

Kilimas sklęsdamas vėl pakilo į orą, ir jie nušvilpė nuostabiosios Pamfilijos šalies link.

Nusileido jie pačiame karaliaus Bazilijaus sodo viduryje. Pirmasis juos parkeliaujančius išvydo storulis Putrapartas. Jam net akys suapvalėjo iš nuostabos. Bet jau kitą akimirką atsitokėjęs jis skardžiu balsu suriko:

– Princą ginklu g-e-e-r-r-r-bk!

Visa sargyba sveikino princą ginklu. Išgirdę tokį netikėtą šūksnį ir nesitverdami smalsumu iš visų pašalių sulėkė žmonės.

Net ir karalius Bazilijus atskubėjo iš rūmų. Baltais marmuriniais laiptais į viršų savo tėvui priešais jau bėgo princas. Puolę vienas kitam į glėbį, jie nepaprastai džiaugėsi netikėdami savo laime po šitokio sielvarto.

Netrukus rūmuose buvo surengtos didžiulės vaišės, fėją Viribundą ir Toto į jas pakvietė garbės svečiais. Fėja Viribunda sėdėjo šalia karaliaus, jai aplink sutūpė visos septynios katės, o storulis Putrapartas dėl to didžiai susirūpino ir pasipiktino – juk tai neatitinka rūmų etiketo! Karalius pasakė kalbas ir Viribundos, ir Toto garbei, visi gėrė į jų sveikatą ir šaukė valio.

Tuoj po vaišių fėja Viribunda susirengė namo. Skirdamasi su princu ir Toto, ji tarė:

– Tikiuosi, kad iš judviejų išaugs tikri vyrai. Ir atminkit, kad tas, kuris padaro ką pikta, anksčiau ar vėliau būna už tai nubaustas. Patys matėte, kas nutiko milžinui Bambamui.

Taip tarusi nuskrido ant savo kilimo, o septynios jos katės atsisveikindamos tik sumiauksėjo.

Nuo tos dienos Toto buvo leista apsigyventi karaliaus rūmuose. Jis buvo auklėjamas kartu su jaunuoju princu, ir kai vieną gražią dieną šis tapo Pamfilijos karaliumi, Toto tapo jo pirmuoju generolu ir narsiai kovėsi su visais jo priešais.

 Iš švedų k. vertė Raimonda Jonkutė

 Žurnalas „Rubinaitis“, 2007 Nr. 4 (44)