SKAITYMO TRIKDŽIAI
Michaelas Cerrey Jacksonas – žinomas JAV gramatikas ir skaitymo metodikos specialistas – praeito šimtmečio pabaigoje išleido pagarsėjusią knygelę Nepagavus skaitytojas. Jis aprašė ne vieną skaitymo sunkumą, vadinamą Jacksono sindromu, arba „įgimtu aklumu žodžiams“. Čia nekalbama apie visišką nesugebėjimą skaityti, t. y. aleksiją, juolab kad šis sutrikimas pasitaiko itin retai.
Bet su kitais skaitymo trikdžiais susiduria daug žmonių, susijusių su knyga. Tarp jų – tėvai, medikai, pedagogai, bibliotekininkai. Tai tie, kurie stengiasi tų skaitymo (ar neskaitymo) negalių turintiesiems visaip padėti.
Vienu iš sunkiausių skaitymo sutrikimų laikytina disleksija. Tai graikų kilmės žodis, reiškiantis sutrikusį gebėjimą skaityti. Disleksijos terminą 1965 m. į apyvartą paleido Tarptautinė neurologų konferencija. Tai įgimta negalė, pasireiškianti vaiko, suaugusiojo nesugebėjimu išsiugdyti skaitymo įgūdžių. Tokiam sunku pažinti raides, jis painioja skiemenis ar jų tvarką sakinyje, neperskaito žodžio iki galo, nesutelkia dėmesio, nesuvokia skaitomo žodžio prasmės ir ją spėlioja. Paprastai skurdus būna tokių žmonių žodynas.
Specialistai teigia, kad disleksija ir disgrafija (gebėjimo rašyti sutrikimas) gali kamuoti 4–20 proc. vaikų. Dažniausiai šis sutrikimas išaiškėja pirmosiose dviejose pradžios mokyklos klasėse. Jis būdingesnis berniukams nei mergaitėms, dažniau pasitaiko išsivysčiusiose šalyse (JAV, Švedijoje). Kuo anksčiau disleksija diagnozuojama, tuo lengviau įveikiama. Tyrėjai tvirtina, kad maždaug keturiems penktadaliams pavyksta išsivaduoti iš šios negalės. Vis dėlto ir kai kurie suaugusieji sunkiai skaito, visą gyvenimą vengia bet kokio teksto, tampa „neskaitytojais“. Gali pasireikšti ir vadinamoji lektofobija – nervinis sutrikimas.
Įveikti disleksijos sunkumus padeda supaprastinti tekstai, garsinės knygos. Kasetės, pridedamos prie tradicinių knygų, leidžia dislektui palyginti abi teksto pateikimo formas, sinchroniškai skaityti ir klausyti. Knyga spausdinama didesniu šriftu, o iš kasetės sklinda raiškus ir lėtai skaitomas tekstas. Padeda ir interneto biblioteka, kurioje galima pasirinkti knygą ir skaityti kartu su kompiuteriu. Matydamas ir kartu girdėdamas skaitomą tekstą, vaikas lengviau įveikia sunkumus.
Skaitymo sutrikimai nesietini su protiniu atsilikimu. Tai paslėpta negalė, dėl kurios dažnai gabūs ir protingi vaikai laikomi bukais ir tinginiais. Švedijos princesė Viktorija atvirai prisipažino, jog iš mažens kenčia nuo disleksijos. Mokykloje vaikai iš jos šaipydavosi, kai ji painiodavo žodžius, sukeisdavo vietomis skiemenis. „Nors gali atrodyti, kad viskas labai paprasta, bet taip nėra. Aš žinau“, – tvirtino Švedijos sosto įpėdinė. Skaitymo ir rašymo sunkumų turėjo ir jos tėvas Švedijos karalius Karolis XVI Gustavas, brolis princas Karlas Pilypas ir sesuo Madlena.
Rašoma, kad dislektai buvo didieji Albertas Einsteinas, Hansas Christianas Andersenas, Winstonas Churchillis, detektyvų meistrė Agatha Christie, amerikiečių rašytojas Johnas Irvingas. Pastarasis prisimena, kad, norėdamas suvokti žodžių prasmę, turėdavęs ne tik tarti mintyse, bet ir kartoti lūpomis. Garsūs aktoriai Tomas Cruise’as, Whoopi Goldberg, Keenas Reevesas, Orlandas Blumas, Selma Hayek, kanadiečių dainininkas Danielis Powteris taip pat kentėjo nuo šios negalės.
Amerikiečių rašytojo Stepheno Kingo romane Mirties zona susiduriame su veikėju, turinčiu šią skaitymo bėdą. Bernhardo Schlinko romano Skaitovas herojė Hana iš bibliotekos skolindavosi tik tas knygas, kurios buvo įrašytos į kasetę, ir žodis po žodžio, sakinys po sakinio skaitydavo knygos tekstą. Ką tik paminėjome šveicarų vaikų literatūros klasikės Johannos Spyri jubiliejų. Jos apysakos Heida (1880, 1881) veikėjas Pėteris taip pat patyrė skaitymo sunkumų.
Vienas iš naujesnių, tik 2005 m. sukurtų ir į lietuvių kalbą išverstų kūrinių – švedų rašytojo Torgny Lindgreno romanas Dorė Biblija apie disleksijos kamuojamą berniuką. Vaizduojamu laiku – 1946 m. – ši negalė dar neturėjo savo vardo. Kūrinio veikėjas iš prigimties nesugebėjo nei skaityti, nei rašyti. Bet užtat su seneliu iki smulkmenų buvo išstudijavęs (taip, taip, išstudijavęs), išnagrinėjęs įžymiojo dailininko Gustave’o Doré sukurtas Biblijos iliustracijas. Tas berniukas tapo Doré ir apskritai dailės specialistu. Negebėjęs skaityti, jis buvo nuostabus pasakotojas. Kai pasakodavo istorijas apie tą dailininką ir Bibliją, klasėje niekas net neįtardavę apie negalę, kuri, jo žodžiais, vėliau buvo pavadinta „gražiu disleksijos vardu“. Galbūt šis žodis iš tiesų gražus, bet liūdnai gražus…
Prie legostenijos (skaitymo sunkumų) skiriami ir kiti trikdžiai. Pasitaiko, kad skaitytojai, užuot perskaitę visą žodį, skaito skiemenimis. Šio įpročio kartais nepavyksta atsikratyti visą gyvenimą.
Trukdo ir skaitymas pašnibždomis, vadinamoji vokalizacija. Ji dažniausiai pasireiškia vaikystėje, uždelsus balsinį skaitymą. Vokalizacija kitąsyk įgauna paslėptą formą, kai skaitant vos kruta lūpos. Toks skaitymas ne tik lėtina teksto suvokimą, bet ir daro jį priklausomą nuo kalbėjimo tempo. Sakoma, kad šio įpročio galima atsikratyti skaitant įsikandus popieriaus lapą, šiaudą ir pan.
Vengtini ir nereikalingi judesiai, kai skaitant kiekviena eilutė vedžiojama pirštu ar pieštuku.
Specialistai atkreipia dėmesį į dar vieną nemalonią skaitymo kliūtį. Ji susijusi su regos akipločio defektu (Meares-Irlen sindromas). Skaitytojas, žiūrėdamas į tekstą, mato tarytum šokančias raides, eilutės lipa viena ant kitos, žodžiai bėgioja po puslapį, o eilutės pabaigoje dvejinasi. Visas tekstas tarsi priplaukia artyn, susigrūda pusiaukelėje iki akių, apsitraukia spalvotomis dėmėmis. Skaitytojui gali pagelbėti skaidrūs spalvoti trafaretai, uždėti ant teksto ir stabilizuojantys „šokinėjančias“ raides. Nustatyta, kad tie, kuriems būdingas šis sindromas, prisitaikę tinkamą trafaretą, įveikia 30 proc. daugiau teksto, ima labiau pasitikėti savimi, lengviau sutelkia dėmesį.
Taigi skaitymo bėdos dažnai nėra neįveikiamos.
——————————————————————
* Ištrauka iš parengtos spaudai autorės knygos apie skaitybą Atversta knyga. – Red. past.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2007 Nr. 4 (44)
