Tešlius, maumas ir piratai
Trečioji Renatos Šerelytės knyga vaikams Krakatukų pievelė* pakliuvo man į rankas du kartus. Iš pradžių ją nupirkau dovanų ir iš smalsumo pabandžiau perbristi Krakatukų pievelės ir jos gyventojų pristatymą pirmajame skyriuje. Pasirodė nuobodu, daugiažodiška, todėl šiek tiek nusivylusi knygą atidaviau mažajam skaitytojui, nusprendusi, kaip kokia senelė Mora iš Krakatukų pievelės, kad vaikams „verkiant reikalingos“ ne tik „geros manieros, etiketas ir užsigrūdinimas“ (p. 182), bet ir lietuvių autorių parašytos knygos. Antrą sykį – jau įsipareigojusi knygą recenzuoti – skaičiau nuosekliai visą, o paskui dar ne kartą, nes buvo be galo smagu: sąmojinga, žiburiuojanti kalba, vienas kitą vejantys spalvingų ir nekasdienių personažų nuotykiai, visa persmelkiantis namų jaukumo, ramybės, o kartu ir tos ramybės drumstėjų ilgesys. Personažus, jų gyvenamąją vietą, netgi jos žemėlapį knygos priešlapiuose taip pat sąmojingai kaip ir rašytoja pavaizdavo dailininkė Irmina Dūdėnienė. Aišku, nebūtinai skaitytojo įsivaizdavimas turi sutapti su dailininkės siūlomu, bet man jis patiko.
Taigi krakatukų, kurių raudonos uogos pilnos sapnų, apsuptoje pievelėje stovi raudono molio trobelė, o joje gyvena taurusis Birbindonas, visada pasiryžęs atviru veidu pasitikti likimo išbandymus, ir jo šeimynykščiai: mažytis, nedrąsus, jautrus tešlos žmogeliukas razinų akimis ir atžari, chuliganiška, švepluojanti Buntė Esmeralda, priklausanti skraidančių naktinių senių giminei, o apatiniame komodos stalčiuje, apsivyniojęs nosį dulkina kojine, kad galva nuo gryno oro nesvaigtų, miega maumas, kaip ir jo giminaičiai, turėjęs būti nesugyvenamas, bet dar senelio laikais atėjęs į trobelę „trokšdamas švelnumo ir rūpestingos globos“ (p. 76). Savo kurmiarausyje įsikūrusi ragana Bobramsula, o krūmuose, bejėgės senelės ganomos, išdykauja keturios jūrų kiaulytės. Gerojo tešliaus gyvenimas tampa įdomesnis, kai vieną dieną į pievelę atkeliauja didžiaausė senė, nešdamasi kišenėje žalią butelį, iš kurio gurkštelėjusi ji įgauna įkvėpimo pasakoti neįtikimus ir nesibaigiančius savo nuotykius apie darbą junga laive, susitikimus su piratais ir koncertavimą scenoje. Didžiaausę senę atsiveja senelė Mora fosforinėmis akimis, trokštanti visus, o pirmiausia savo anūkę išmokyti gerų manierų arba nors nusiplauti rankas prieš valgį (kažkodėl knygoje veikia ar bent minimi seneliai ir senelės, bet visai nėra tėčių ir mamų, galbūt taip, sąmoningai ar ne, Krakatukų pievelėje atsispindi užsienyje uždarbiaujančių tėvų paliktų Lietuvos vaikų kasdienybė). Netoliese besidriekiančiame Niūringo miške esama mumijų, vaiduoklių, naktinių šlavėjų, atgyjančių kelmų ir grybų, Arkliaduobėje miega Vandenis ir taip toliau. Visus šios R. Šerelytės pasakos veikėjus sunku ir išvardyti. Nekalba ir nieko neveikia bene tik vienas katinas prie didžiaausės senės šiaudų stirtos. Jis tiesiog guli, „nusišėrusia uodega užsidengęs akis“ (p. 31). Tačiau kas ir ką galėtų įsakyti katinui: jis, kaip seniai žinom, mėgsta gyventi vienas, kur pats sugalvoja, ten ir eina, o šis tenori ramiai pasnausti. Į pagrindinį veiksmą neįtrauktas ir tuščiagarbis veršis Oskaras, įsivaizduojantis, kad jo baubimas – tai žavingiausia giesmė, nors pats savaime veršis – gana spalvingas personažas, puikiai pritampantis Krakatukų pievelės pasaulyje. Tiesą sakant, jei kas pasakoje kiek ir kliūva, tai būtent „prekybinės škunos“, „rėjos“, „bombramseliai“, „cukrašvendrių plantacijos“ ir visa „piratinė“ R. Šerelytės pasakos linija, kuri šiek tiek kertasi su pasakiškuoju Krakatukų pievelės gyvenimu ir atrodo atklydusi iš kito žanro. To svetimkūnio jausmas visai neišnyksta ir žinant, kad apie piratus pasakojanti didžiaausė senė ir yra atkeliavusi iš kitokio, ne Krakatukų pievelės, pasaulio. Tas kitas pasaulis čia pernelyg radikaliai kitoks. Atrodo, kad autorė pabandė sujungti vaikų pasaką ir paauglių lektūros siužetus.
Pasakos veiksmas ima rutuliotis itin dinamiškai, kai sumurusi Buntė, pasiguodusi, kad trokšta tik gero, atbudina maumą. Dar senelio memuarai yra išpranašavę negandas, ištiksiančias Krakatukų pievelės gyventojus tada, kai maumas atsibus. Nuo šiol didžiaausės senės piratinės istorijos, maumo sapnas ir pasakos veikėjų gyvenimai susipina taip, kad viskas jiems darosi vienodai realu.
Bene daugiausia šioje pasakoje patiria tešlius (man jo, kaip ir maumo, įvardijimą norėtųsi rašyti didžiąja raide kaip vardą, bet knygoje tai bendriniai žodžiai – suprask: kiekvienas iš šių personažų atstovauja savajai rūšiai ar giminei). Tešlius šiek tiek panašus į tradicinį jauniausią šeimos vaiką, labai mylimą, bet neišlepusį, jautrų, kiek baugštų (pajutęs pavojų jis lekia slėptis į Birbindono kišenę arba šis pats jį ten įsideda). Buntė, kaip kokia padykusi paauglė sesuo, tešlių terorizuoja: erzina, svaido į jį grumstus, į piestą, kurioje jis gyvena, įmeta dagį, ir vargšas tešlius prieš miegą trauko dygliukus iš minkštų savo pėdų ir sėdynės. Smalsiai dairydamasis aplink jis suvokia daugelio nuostatų santykiškumą: į dalykų, kurie jam nepatinka ar bent atrodo įtartini, sąrašą tešlius įtraukia „norą daryti gera, kai to niekas neprašo“ (p. 82), didelį džiaugsmą, nes „maži džiaugsmai yra būtini, o didelis džiaugsmas – tik pageidautinas. Mat jis perdėm panašus į netikėtą liūtį. O jeigu per daug pliaupia, tai nelabai džiaugsies, veikiau priburbuliuosi“ (p. 104). Senelės Moros reikalaujamas geras elgesys irgi pasirodo anaiptol ne visada esąs geras dalykas. Būtent visko bijančiam tešliui vidurnaktį tenka atrakinti maumo sapną, tame sapne sutikti didžiaausės senės pasakotų istorijų personažus ir patirti dar daug kitokių nuotykių be galo ilgintis saulėtų dienų ramybės Krakatukų pievelėje. Bet galiausiai, kai nuotykiai baigiasi, maumas ramiai užmiega, abi senės, ir didžiaausė, ir Mora, viena paskui kitą iškeliauja, tešliui darosi liūdna, jis vėl ilgisi ko nors nepaprasta. Dėl to ištuštėjusio gyvenimo kalta pernelyg didelė senelės Moros pagarba geroms manieroms. Tai Mora pakeitė didžiaausės senės butelį, nes iš jo toji sėmėsi įkvėpimo savo fantazijoms, o jų ir melagysčių senelė Mora labai nemėgo. Didžiaausė senė pasidarė tokia pat kaip ir visi, bet ir jos, ir kitų gyvenimas dėl to prarado didelę dalį žavesio.
Knygos viršelyje R. Šerelytė teigia rašiusi šią pasaką „mylėdama visus jos herojus – ypač tuos „pasišiaušusius“, mėgstančius pabambėti“. Iš tiesų gerų manierų šioje pasakoje visus moko tik senelė Mora, o kai savo šeimyną kartais geraširdiškai apibara Birbindonas, įžūlioji švepluojanti Buntė nelabai jo ir klauso:
„– Kvailas tešlagalvi… – suriko Buntė. – Ragana nė už ką neriš tokio šeno, kandžių šukapoto maumo!..
– Gana, – tarė Birbindonas. – Bunte, marš į trobą. Ir tu, tešliau, taip pat. Reikia pasiimti iš stalčiaus senelio memuarus ir paskaityti, kas mūsų laukia, netekus maumo…
– Kaš, kaš!.. – riktelėjo Buntė. – Nieko ypatingo!.. Atšilaišvinš vienaš štalčiuš. Galėšiu savo kojineš dėti“ (p. 75).
Savo kasdienybėje kai kurie pievelės gyventojai ir pasiginčija, ir pabumba, ir pafantazuoja, tačiau visi jie solidarūs, kai ištinka bėda, o didžaausės senės narsa ginant tešlių nuo sapno pabaisų jį patį gerokai nustebina.
Manyčiau, kad R. Šerelytės Krakatukų pievelė, kaip daugelis vaikų klasikos knygų (kad ir Mikė Pūkuotukas ar Alisa Stebuklų šalyje, kurios intertekstą greta kitų galėtume įžiūrėti Šerelytės pasakoje), teiks malonumą labai įvairaus amžiaus skaitytojams. Mažiesiems gal patrauklesnis bus pats pasakos siužetas, vyresnieji ir suaugusieji pajus paties pasakojimo, kalbos grožį. Tarkim, jūrų kiaulyčių mėgstamų ir mikčiojant ištariamų tarptautinių žodžių „kvintesencija“, „egzistencija“ ar „dezertyruoti“ žavesį šios pasakos kontekste, be abejo, geriau suvoks suaugusieji, kurie kaip ironišką citatą gali įsiminti ir paaiškinimą, kad jų (knygoje – jūrų kiaulyčių, bet kiekvienas gali prisitaikyti sau) kvintesencijos prasmė – „visiška laisvė ir didybė“ (p. 148). Tekstą norisi išskaidyti į citatas, pritaikomas įvairiems gyvenimo atvejams, o tai rodo jo kokybę ir gyvybingumą. Man, pavyzdžiui, labai norėtųsi turėti maumą, į kurį galėčiau pasiremti kaip Birbindonas. Bėda tik, kad gali baigtis kaip tešliui, kuris „pasirėmė į maumą, kad nenuvirstų, bet maumo nebuvo, tešlius dunkstelėjo pakaušiu į grindis“ (p. 200). Ką gi, daug saviškiams padėjęs maumas nuėjo miegoti jų neperspėjęs.
Knygos dailininkė krakatukus pavaizdavo labai panašius į gudobeles, kurių vaisių arbata, kaip žinome, ne tik stiprina širdį, bet ir pataiso nuotaiką. R. Šerelytės Krakatukų pievelė tą irgi puikiai daro. Linkiu knygai tapti klasikiniu lietuvių vaikų literatūros tekstu.
—————————–
* ŠERELYTĖ, Renata. Krakatukų pievelė; iliustr. Irmina Dūdėnienė. – Vilnius: Alma littera, 2007. 208 p. ISBN 9955-24-417-8.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2007 Nr. 4 (44)
