Vaikų literatūros išmintis
Visada krūpteliu, kai samprotaujant apie, tarkim, H. Ch. Anderseno, O. Wilde’o pasakas ar A. de Saint-Exupéry Mažąjį princą skubama apibendrinti: šie kūriniai ne vaikams, jų turinys per daug gilus, juose tokios sudėtingos temos, tiek daug išminties. Tarsi vaikams būtų prieinami ir reikalingi tik banalūs nuotykiai ar lėkšti pamokymai…
Neseniai skaitydamas tikrai jauniesiems skirtą vieną iš protingiausių XX a. knygų – Michaelio Ende’s Momo (1973) – krūptelėjau visai kitaip. Skaičiau, žinoma, ne pirmą kartą, gėrėdamasis nauja vertimo redakcija: „O didmiestyje darėsi seniai matyti dalykai: vaikai žaidė pačiam gatvės vidury, ir vairuotojai, kuriems teko laukti, šypsodamiesi žiūrėjo į juos, kiti išlipę netgi žaidė kartu. Visur stoviniavo žmonės, maloniai šnekučiavosi ir klausinėjo vienas kitą, kaip kieno sveikata. Kas ėjo į darbą, turėjo laiko pasigrožėti gėlėmis lange arba palesinti paukštį. Ir gydytojai dabar rado laiko kruopščiai apžiūrėti savo pacientus“… Mat taip jau sutapo, kad tuos puslapius skaičiau tą dieną, kai išgirdome apie kraupią trijų vaikų žūtį Skuodo rajone. Tie vaikai ne žaidė gatvės viduryje, o ėjo pakele iš mokyklos. Pralėkė vairuotojas, kurio laiką, matyt, seniai išgavo, išviliojo M. Ende’s knygoje vaizduojami pilkieji ponai. Ir padėjo į laiko taupomąją kasą… Momo – viena iš knygų, mokančių mus, kaip gyventi, padedančių suvokti, kad iš mūsų skubėjimo kažkas pelnosi, kažkas parazituoja mūsų skubėjimo sąskaita.
Įdomu, kad tais pačiais metais kaip Momo pasirodė ir A. Lindgren Broliai Liūtaširdžiai, pora metų anksčiau – O. Preusslerio Krabatas, o pora metų vėliau – N. Babbitt Amžinieji Takiai, keliantys paradoksalią, bet logišką mintį, kad žmogus turi numirti. Kokia ryški aštuntojo dešimtmečio vidurio vaikų literatūros banga! Bet pasakyti, kad ji pirmą kartą išplukdė visiškai naują sudėtingos, filosofiškos vaikų literatūros sampratą, poetiką, nebūtų teisinga. Pavienių kūrinių vaikams (gal tiksliau – paaugliams), formuluojančių, analizuojančių egzistencinius klausimus, apmąstančių žmogaus būtį, juk buvo ir anksčiau. Prisiminkime 1923 m. pasirodžiusį J. Korczako Karalių Motiejuką Pirmąjį. „Ką čia padarius, kad visiems būtų geriau?.. Kodėl taip būna, kad žmogus nori padaryti vienaip, o išeina visai kitaip?“ – vaikišku balsu klausinėjo šios knygos herojus, suvokdamas, kaip be galo sunku sutvarkyti ir valdyti pasaulį.
Koks skausmingas darosi gyvenimas, kai atsižadi savojo „aš“, savo juoko, vidinės laisvės, nepriklausomybės, rodo J. Krüsso Timas Taleris, arba Parduotas juokas (1962). Į kokį pasaulį einame kurdamiesi vis fantastiškesnį daiktinį, materialųjį komfortą, patogų gyvenimą, bet atsisakydami jausmų, spalvų, paneigdami žmogaus prigimtį, atmesdami patirtį, skausmingai pajuntame ir iš naujesniųjų kūrinių – L. Lowry Siuntėjo (1993).
Žinoma, čia pateiktuose pavyzdžiuose filosofiniai klausimai yra jų tematikos, problematikos branduolys. Bet gyvenimo išminties su kaupu galima įžvelgti ir klasikinio paprastumo kūriniuose. Astridos Lindgren šiuo požiūriu nepralenkiama.
Astrida! Mūsų visų Astrida… Kad ir kaip būtų, jos vardu paženklinti šie metai ir šis „Rubinaičio“ numeris. Suskaičiavome šūsnį jos jubiliejui skirtų rašinių, bet turbūt taip ir liks nesuskaičiuota begalė tam skirtų renginių, minėjimų – mokyklose, mokyklėlėse, bibliotekose. O kaip suskaičiuosi, kiek vėl atversta jos knygų, kiek prie jų prisėdusių, pritūpusių, palinkusių vaikų… Visa tai džiugina, nes rodo, kad vaikų literatūros išminties mums ir mūsų vaikams dar reikia.
Tikėkime, kad reikia. Ir dar mums reikia Jos tikėjimo, kad Ronjos ir Birko atstovaujama kuri nors vaikų karta galų gale ir visiems laikams įveiks nuolat atsiveriančią vis kitaip besiskaidančio pasaulio prarają.
Kęstutis Urba
Žurnalas „Rubinaitis“, 2007 Nr. 4 (44)
