ASTRIDOS LINDGREN SKAITYTOJŲ RAŠINIAI*

Astridos knygos Tau…

Dalia Kačenauskaitė

Kambary kiek vėsoka ir jaučiasi drėgmės kvapas. Todėl mudu žingsniuojame į saulėtą svetainę. Šiandien skaitysiu tau pasaką, todėl jaučiu, kaip šypsaisi nenustygdamas, lauki dar vienos gražios istorijos. Tik būtinai su laiminga pabaiga. Astridos istorijos.

Dažnai tau kartoju, kad ne visos istorijos linksmos. Retai išdaigos lieka nepastebėtos. Bet argi tai bent kiek svarbu vaikams? Jie ieško kuo įvairesnių spalvų, nuotykių ir linksmybių. Viso to, ką tikrai randa Jos knygose.

Sunku išsirinkti vieną iš jų, pirštai linksmai slenka spalvingais viršeliais. Puikiai atsimenu kiekvieną perskaitytą Astridos Lindgren knygos siužetą, galiu papasakoti jų atsiradimo lentynoje istoriją. Šypsausi, nes nė nežvilgtelėjusi akies krašteliu galiu nupasakoti kiekvienos jų viršelio spalvą ir formą…

Ryškiai žalia, grublėtu viršeliu ir plonyčiais šiurkštaus gelsvo popieriaus lapais – Mes Varnų saloje. Už jos – kvadratinė Pepė Ilgakojinė, kurios margaspalviame viršelyje išdykėliškai šypsosi raudonplaukė mergaitė, laikanti rankose beždžionėlę. Toliau kietais viršeliais išsiskiria Emilis iš Lionebergos ir Mijo, mano Mijo – nauji leidimai rodo, kad šios knygos skaitytos tik paauglystėje. Pirštai nejučiomis sustoja prie pačios mieliausios. Knyga, kurios kiekvienas lapas pažymėtas vaikiškais piešiniais, uogienės dėmėmis, tarpulapiai kvepia džiovintomis gėlėmis. Ši – visiška senutė, šimtą kartų mamos suklijuota ir praeityje kažkur pametusi paskutinį savo lapą – Ronja plėšiko duktė. Pageltę puslapiai ir apskuręs spalvingas viršelis išduoda, kiek kartų ją čiupinėjo žaidžiantys vaiko pirštai. Ji tiek visko primena ir tiek visko pamiršusi. Atsimenu, kaip vaikystėje senelis, užvertęs knygą ir atsargiai dėdamas ją į lentyną, kartodavo, kad knygos gyvena tol, kol jas skaitome, ir kad jos turi sielą. Mes, vaikai, garsiai juokdavomės ir galvodavome, kad jis per senas ir nebežino, ką kalba. Dabar visai rimtai tą patį sakau tau. Knygos turi sielą.

Jaučiu, kaip šypteli.

Kaip visuomet, įsitaisome ant krėslo šalia lango, maloniai pučia vasaros rytys. Patogiai susikeliu kojas ant margaspalvio flanelinio apkloto ir atsiverčiu knygą… Skaitau… Ramiai klausaisi…

Kai tau skaitau, man rodos, Ji šalia… Klausosi ir vertina, ar perteikiu tau viską, ką Ji vaikams norėjo pasakyti. Labai stengiuosi. Žaidžiu gergždžiančiu striukumbukų balsu, ir visas kambarys skamba: „Kudė ji tei daru? Prakali stogą, kudė, kudė?“, įsitempiu, kai Ronja užšoka ant laukinio arklio, žaismingai pasakoju vaikų nuotykius, surimtėju, kai Ronja kalbasi su Matisu.

Pavydžiu Astridai. Ji taip patraukia visų vaikų dėmesį, prikausto kelioms valandoms, ir jiems nieko nebereikia – skaitydami gyvena knygų gyvenimus. O Astrida amžinai gyvena vaikystėje. Jaukiame pasaulyje, kuris tiesiog patinka vaikams. Pasaulyje, kuris šiltas, žaismingas ir be galo paprastas. Ir man šiek tiek pavydu, kad aš jam nebepriklausau.

Žinau, kad nuo visko tavęs neapsaugosiu, daug ką teks patirti pačiam, bet manau, kad galiu tau dovanoti gražią vaikystę… Tikiu, kad galiu. Tokią, kokią turėjo Astrida Lindgren. Būtent tokia, iš tiesų laiminga, ji virste virsta iš Jos knygų, ir nė nepastebėsi, kaip įsupa į tikrą nuotykių pasaulį.

Dabar – mano ir tavo laikas. Mūsų laikas. Tu užmiegi manyje ir vėl prabundi nuo mano balso svyravimų. Taip atsikeliam kas rytą, ramiai žengiam į šiltą svetainę ir ten randame Jos knygas. Jos mūsų laukia ir tikisi, kad bent prie vienos mano žvilgsnis sustos. Kol kas tu priklausai man, mano gyvenimui. Bet ar ilgai taip? Tu užaugsi ir kaip ir Ronja suprasi, kad „Matiso pilis toli gražu ne visas pasaulis“.

Žinau, kad taip tikrai bus. O kol kas švelniai paglostau pilvą ir jaučiu, kiek nedaug beliko, kai tu pats stversi iš rankų knygą ir manęs tau nebereikės. Nereikės, kad skaitydamas ir vėl susitiktum su Ja. Ta, kuri geriausiai supranta vaikus. Astrida.

6 dienos su Melkersonais

Lina Juodelytė

Sekmadienis, rugsėjo 16 d.

Fui, kaip nemėgstu sekmadienių… Visą dieną stengiesi ką nors nuveikti, o galų gale išeina taip, kad tik galvoji apie būsimą savaitę ir vaikštai iš kampo į kampą. Einu geriau paskaityti knygą. Tik kokią?

Na ką, reik eit miegoti… Et… Mielieji Melkersonai… Jaučiuosi, lyg eičiau miegoti Dailidės sodyboje, kur Malina ilgai vakaroja ir pirmąjį vakarą Varnų saloje rašo dienoraštį – toks paslaptingas ir kartu geras jausmas – lyg atradusi savo namus, nors didesnę gyvenimo dalį praleido namuose mieste, o ne senoje mieloje sodyboje, kažkur toli jūroje… Šiek tiek ilgesio, šiek tiek nuostabos, labai daug ramybės… Saldžių sapnų…

Pirmadienis, rugsėjo 17 d.

Ką gi, sunki darbo diena jau praeity, einu užkąsti ir čiupsiu vėl tą žalią knygutę su mergaite ir didesniu už ją senbernaru viršelyje.

Šį vakarą Melkersonai, kaip ir aš, šiek tiek įsitempę – vaikai toli jūroje, Melkersoną krečia „didysis drugys“ ir net Malina verkia… Bjornai, Bjornai, nėra tau vietos Malinos širdyje, negi dar nepajutai? Net jei parvežei jos brolius sveikus gyvus…

Užtat Tjorvenė su Pelia ir Styna praleido linksmą ir turiningą vaikystės dieną – pašeimininkavo pas senį Siodermaną, dažė baldus kartu su Melkersonu, vaikščiojo pajūriu, bandė išmokyti varną sakyti „nerk į geldą“…

Tik dabar susimąsčiau – kodėl mane daug labiau domina vaikai, o ne paaugliai, pasiklydę rūke? Turbūt vaikystė daugumos žmonių širdyse lieka kaip šviesus, nerūpestingas ir mielas laikas, o Varnų salos vaikams to nerūpestingumo galėtų pavydėti dauguma miesto vaikų – net skaitant atrodo, lyg jaustumei jūros ir žolės kvapą, saulė žilpina akis, ir tuo pat metu rūko šaltis visai šalia. Jau nesuskaičiuojamą daugybę kartų skaitau šią knygą, o vis tiek išgyvenu kartu su visa šeima… Bet juk… Svarbiausia, kai į viską žiūri ramiai, ar ne?

Antradienis, rugsėjo 18 d.

Šiandien turiu kiek daugiau laiko, ko gero, jis atiteks skaitymui…

Taip ir yra… Perskaičiau pusę knygos. Na kodėl visada taip skubu? Juk viena diena – tai kaip visas gyvenimas! Pralėkdamas ją, nepajusi gyvenimo skonio, net jei tai persūdyta žuvis ar šviežiai rūkytos strimelės… Vis dėlto Mes Varnų saloje – kaip „Pringles“ traškučiai – kartą paragavęs, negali sustot… O vasara jau baigėsi, kaip ir čia, namuose… Melkersonai išvažiuoja, ir aš kartu su Pelia skundžiuosi: o kur mano vasara dingo? Fantastiškos, skubrios atostogos pralėkė nepastebimai… Nevalgiau su šeima prie Dailidės sodybos kartu su širšėmis… Nešvenčiau vidurvasario kartu su Varnų salos vasarotojais… Nelaksčiau su šunimi po įvairius užutėkius ir nežaidžiau slėpynių po valtimis… Et, ta vasara keista, juk taip greit praeina…

Trečiadienis, rugsėjo 19 d.

Negaliu patikėti, bet Melkersonai grįžta į Varnų salą žiemą… Na, tikiuosi, verta.

Tikrai verta – triušiai laksto, lapes šaudo, bet jos nežūva, Senelis Šaltis, pasiskolinęs Jansonų vežimą, dovanėles veža… Man, kaip Peliai, irgi švyti akys. Kam nešvytėtų?

Va ir pavasaris jau ant nosies… Ir vasaros kvapas jau beveik šalia.

Vis dėlto jaučiu, kad ne Dailidės sodybos žydinti obelis labiausiai sulaiko prie šių skyrelių. Labiausiai mane stebina begalinė šiluma, kurią spinduliuoja kiekvienas Varnų salos veikėjas. Kiekvieną kartą skaitydama tuo žaviuosi ir stengiuosi išmokti šito neaprėpiamo švelnumo, kurio Melkersonų šeima, iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskirianti, turi tiesiog begalybes. Malina man, iki kaulų smegenų pragmatiškai miesto mergaitei, yra meilumo ir moteriškumo įsikūnijimas. Vienas iš tūkstančio šios knygos pavyzdžių – Melkersonas, pabandęs sutaisytą variklį tiesiog viduryje virtuvės, iš karto pasisiūlo iššluostyti, kas Malinai, devyniolikos metų merginai, pašnibžda tinkamiausią pasaulyje atsakymą – kad ji dėkinga savo tėčiui už išplautą virtuvę, o iššluostyti jau vieni niekai. Kaip, kodėl, iš kur? Iš kur ji semiasi tos begalinės kantrybės, to mielumo, kuris neleidžia tėčiui nei įsižeisti, nei lenkti nugarą šluostant grindis ir kuris jai pačiai toks įgimtas ir natūralus? Lipdydama pleistrus, globodama brolius, valydama savo mylimą sodybą Malina niekada nesiskundžia, o mane apima jausmas, kad ji leidžia savo gyvenimą taip prasmingai kaip niekas… Nors, turiu pripažinti, princo jai vis dėlto trūksta…

Ketvirtadienis, rugsėjo 20 d.

Ką gi, diena ilga, bet paskaityti dar spėsiu – kai gera knyga šalia, niekas manęs nesustabdys.

Va va – ir Malinos princas!!! Ką gi, iš tobulos merginos be princo ji tampa tobula mergina su princu. Ar gali būti geriau? Juk nėra tokių merginų, ar ne? Negali būti.

Nors atvirai – man šiek tiek per daug princų Varnų saloje… Mozė, Malinos princas, Ėriukas, Varlė… O kur tie mylimi paprasti žmonės ir gyvuliukai?

Šiandien verkiau. Nei filmus žiūrėdama, nei knygas skaitydama beveik niekada neverkiu. Tačiau jau n-tąjį kartą skaitydama, kaip Bocmaną veda į mišką, verkiau kelias minutes nesustodama… Bet kokiu atveju, ačiū Dievui, viskas atsiduria savo vietose. Net Peliai.

Ne, negali būti! Negi Dailidės sodyba atiteks kažkokiam rioglai iš miesto? Na kur teisybė, jūs man pasakykit?

Penktadienis, rugsėjo 21 d.

Ačiū Dievui, perskaičiau knygą iki galo, vis dėlto Dailidės sodyba patikimose rankose. Dabar suprantu, ką suaugusieji turi omeny sakydami, kad vaikai – stebuklas. Argi ne stebuklas, jei netyčia prie vyresniųjų prisidėję vaikai sugeba gauti ne šiaip ką, o beveik parduotą sodybą? Ir ne pasiūlę daugiau pinigų ar prižadėję aukso kalnų ar pieno upių, o savo paprastumu parodę senajai Dailidės sodybos šeimininkei, kad jos namai pateks į tas rankas, kurioms ji ir buvo pastatyta, – mylinčiai ir tikrai šeimai.

Užversdama paskutinius Mes Varnų saloje lapus su vilties kupinais Pelios žodžiais, aš dar kartą susimąstau: na kodėl ši vos ne paprasčiausia Astridos Lindgren knyga man yra geriausia? Kodėl ją, kai man negera, aš atsiverčiu? Kodėl Melkersonai man – tobuliausia šeima pasaulyje? Kodėl ją atvertusi aš jaučiu, kad gyvenimas gražus? Kodėl po visko aš randu savyje tiek ramybės, kiek nerandu bažnyčioje? Kodėl aš, galėdama pasirinkti, savo tobulas atostogas leisčiau Varnų saloje su Melkersonais?

Nežinau atsakymų į šiuos klausimus, nes jų nėra – bent jau žodžiais išreikštų. Bet žinau, kad vienas iš atsakymų slypi šios knygos pavadinime – MES Varnų saloje! Vadinasi, aš irgi…

Niekada nenorėčiau pamiršti A. Lindgren knygos Broliai Liūtaširdžiai

Inga Vickaitė

Perskaitytas knygas galėčiau palyginti su sapnais: vienus užmirštu labai greitai, dalies visai neatsimenu, neįsisąmoninu, tačiau yra mielų sapnų, kurie įsirėžia į atmintį lyg spalvingos vaikystės knygos. Mėgstu užsirašinėti tokius sapnus. Kaip ir sudarinėti per metus perskaitytų geriausių knygų dešimtukus. Keisčiausia, kad knyga, apie kurią noriu papasakoti, tais metais, kai skaičiau ją pirmą kartą, sąraše buvo tik devinta. Maždaug po keturiolikos metų ji mano dešimtuke tapo pirmąja. Bet apie viską iš eilės…

Savo devintąjį gimtadienį sutikau ligoninėje kosėdama, pasigavusi kažkokį užkrečiamą virusą. Dėl to man leisdavo pasimatyti tik su tėvais, ir tik labai trumpai. Jaučiausi labai vieniša. Ir apskritai net ir ne ligoninėje jaučiausi vieniša. Todėl įnikau į knygas. Jos man nesibaigdavo paskutiniu puslapiu. Dažnai pamėgti knygų herojai apsigyvendavo mano nežabotoje fantazijoje: kartu eidavo į mokyklą, kartu džiaugdavosi ir liūdėdavo. Su jais turėjau švęsti ir savo gimtadienį ligoninėje…

Ačiū Dievui, tądien manęs aplankyti atėjo mama ir padovanojo A. Lindgren Brolius Liūtaširdžius. Skaitydama pirmąjį šios knygos puslapį, vaizdavausi, kad kartu su manimi ligoninėje gydosi Junatano Liūtaširdžio brolis Karlas.

„Junatanas žinojo, kad aš greitai mirsiu“, – teigė trečioje pastraipoje Karlas. O aš jau mačiau knygos pabaigą: Karlas pasveiksta kartu su manimi. Gerai, kad jaučiau, jog sveikstu, nes antraip būčiau nusistačiusi sau tokią pat ligą kaip ir Karlo – jis irgi kosėjo, kol vieną naktį išleido paskutinį atodūsį. Dievaži, kuo toliau skaičiau, tuo mažiau bijojau mirties. Nesakau, kad norėjau mirti, bet vis vien buvo ramiau, kai sužinojau apie nepaprastą Anapilin išėjusiųjų šalį – Nangijalą. Kitaip, nei atsitiko abiem broliams Liūtaširdžiams, aš nemiriau, o su paskutiniu perskaitytu knygos puslapiu užvėriau ligoninės duris.

Nuo tada, kai gulėjau ligoninėje, jau buvo praėję daugiau nei dešimt metų. Per tą laiką perskaičiau galybę knygų. Mano geriausių knygų sąrašuose ėmė vyrauti „rimtos“ knygos. Brolius Liūtaširdžius jau buvau ištrėmusi į tolimiausią lentynos kampą šalia kitų vaikystės knygų. Tačiau mano gyvenime atsitiko taip, kad kartą pradėjau sąmoningai ieškoti tos knygos. O atsitiko, kad avarijoje žuvo mama. Iškart po laidotuvių ėmiau ieškoti daiktų, primenančių žmogų, kurio dalis esu pati. Taip susiradau liūdnojo gimtadienio dovaną – Brolius Liūtaširdžius.

Skaitant iš naujo ašaros sruvo upeliais. Gal net ne liūdesio ašaros, o džiaugsmingos vilties, kad iš tikrųjų yra Nangijala, Vyšnių sodas. Juk gražiausioje mano vaikystės nuotraukoje mama mane dar kūdikį laiko ant rankų, o šalia – žydinti vyšnia. Taip Nangijala, o gal net ir dar nuostabesnė žemę palikusiųjų šalis Nangilima tapo neatsiejama mano svajonių dalimi. Net ir dabar, kai einu lankyti mamos kapo, prisimenu tą nepaprastą šalį.

Praėjo keleri metai. Mano vaizduotėje Nangijala dar tebegyvavo, bet aš jos jau beveik nebesiejau su Liūtaširdžiais, ji buvo pernelyg sava. Jau apsipratau gyventi be mamos, panašiai kaip ir Karlas susitaikė su tuo, kad Junatanas jį paliko trumpam.

Bet atsitiko dar vienas skaudus dalykas. Tėviškėje, kurioje po mamos mirties tapau retoka viešnia, nuo žaibo iškrovos sudegė mano šeimos draugų vasarnamis. Skaudu matyti pelenus ten, kur daugel metų žmonės gyveno, kūrė… Laimei, visi liko gyvi. Tačiau kodėl apie tai pasakoju? Ogi todėl, kad buvau paskolinusi tų draugų vaikams Brolius Liūtaširdžius, nes jų mylimas senelis buvo neseniai iškeliavęs Anapilin. Maniau, kad knyga vaikaičiams, kaip ir man, suteiks viltį visiems susitikti Vyšnių slėnyje.

Deja… Broliai Liūtaširdžiai, dar nebaigti skaityti, virto pelenais… Knygos niekas nepuolė gelbėti iš gaisro taip, kaip Junatanas ištraukė iš ugnies savo sergantį brolį.

Gaila, kad jau nebegalėsiu prisiliesti prie tų Brolių Liūtaširdžių, kuriuos turėjau kaip sentimentalų mamos atminimą. Tačiau Liūtaširdžiai liks manyje, kol ir aš kada nors pateksiu į Nangijalą. O ten apkabinsiu ne tik tuodu brolius, bet ir visus kitus, kuriuos mylėjau ir kurie, kaip ir Liūtaširdžiai, mokė mylėti ir nebijoti.

Laiškas rašytojai

Laura Vilkaitė

Mieloji Astrida Lindgren,

jau labai seniai rašiau Tau laišką. (Žinau, į tokią garbingą rašytoją, Hanso Kristiano Anderseno premijos laureatę reikėtų kreiptis jūs, bet kas gi kreipiasi jūs į geriausią vaikystės draugę?) Taigi rašiau Tau prieš kokius septynerius ar aštuonerius metus. Tuomet tai tebuvo kelios eilutės su Karlsono piešinėliu apačioje. Ir jos ilgai gulėjo mano stalčiuje – nežinojau, kokiu adresu Tau siųsti laišką. Galiausiai nusprendžiau, kad tokiam žmogui kaip Tu nereikia adreso, juk visi žino, kur Tu gyveni. Ir išsiunčiau: Astridai Lindgren, Stokholmas, Švedija. Puikiai pamenu tą dieną, kai gavau Tavo (savo mėgstamiausios rašytojos!) atsakymą – nuotrauką su linkėjimu ir autografu, atmeni? Greičiausiai ne, nes Tu gauni tiek daug laiškų. Bet žinok – ta nuotrauka tebekaba virš mano rašomojo stalo. Kai pakeliu akis aukštyn, jos susitinka su Tavosiomis, primenančiomis, kad egzistuoja stebuklų pasaulis, vaikystės pasaulis, kad aplink tiek daug džiaugsmo…

Pirmą kartą prie Tavo pasaulio prisiliečiau dar nemokėdama skaityti. Tai buvo Ronja plėšiko duktė… Sėdėjau lovoje, buvo jau sutemę, o močiutė skaitė apie plėšiko dukterį. Toji audra ir perpus skylanti plėšikų pilis buvo tokia tikra, o danguje ratus sukančios skraidūnės klykė taip arti… Vėliau, daug vėliau skaičiau šią knygą pati. Tuomet daug įdomesni man pasirodė Ronjos ir Birkos santykiai ar Ronjos ir Tėvo konfliktas. Bet kai pagalvoju apie šią knygą dabar, pirmiausia matau skylančią perpus pilį ir audrą. Ko gero, toji audra savotiškai tebešėlsta mano kupinoje vaikiškų fantazijų galvoje.

O po Ronjos mane užplūdo nauji draugai – tavo personažai. Būriais užplūdo. Kiekvienas priminė kokią nors smulkmeną. Su Madike draugavau vasarą. O Karlsonas gyveno knygoje žaliais viršeliais. Verkiau skaitydama apie brolius Liūtaširdžius ir bijojau, kad niekada nesugebėčiau būti tokia drąsi. Pepė buvo kiek per daug išdykusi, ir aš, ko gero, labiau supratau Aniką. O Padaužų kaimas atrodė toks, toks… pažįstamas. Tiesiog savas. Perskaičius apie Kalį Bliumkvistą taip norėjosi kokio detektyvo savo pačios gyvenime, ko nors tokio kvapą gniaužiančio ir įdomaus… Visi visi tavo personažai buvo mano draugai.

Po to pasidarė smalsu: kas gi rašo tokias knygas, kas visų šių personažų kūrėja? Prisipažinsiu – nusivyliau pamačiusi Tavo nuotrauką pirmą kartą. Tu man pasirodei (koks baisus Evos Lotos žodis) sena. O juk Tu rašei apie vaikus… Kita vertus, juk kažkada buvai vaikas.

Tuo metu aš jau buvau paaugusi, perskaičiusi visas lietuviškai išverstas Tavo knygas. Pradėjau skaityti knygas apie Tave. Net ir nelabai vaikiškas, nagrinėjančias Tavo knygų siužetines linijas. Tuomet pirmą kartą perskaičiau šį protingą žodį – siužetinė linija – ir kartu supratau, kad knygose galima ieškoti kai ko daugiau, ne tik skaityti siužetą. Nors tai ir atrodė kiek „suaugėliška“. Žinai, tada pamaniau – kaip baisu: užaugi ir nebegali skaityti vaikiškų knygų. Ir radau išeitį – galima tapti vertėja. Tada ėmiau svajoti išversti Tavo knygas, tas, kurios dar neišverstos. Ir nesvarbu, kad kažkur skaičiau, jog vertingiausioji Tavo kūrybos dalis jau išversta. Man, kiekvienam vaikui Tavo knyga negali būti vertingiausia ar ne tokia vertinga. Ir žinai, gali taip nutikti, kad aš ir būsiu vertėja. Tiesa, dar nemoku nė žodžio švediškai. Bet ramybės, tiktai ramybės – viskas įmanoma. Gal kas nors ir tas kitas Tavo knygas išvers – tuomet aš jas skaitysiu, ir visai nesvarbu, kad tai knygos vaikams.

Žinai, išduosiu dar vieną paslaptį – dabar ir aš jau sena: rudenį reikės vieno torto ir devyniolikos žvakučių. Jei sutikčiau Evą Lotą, ji vargu ar bepažintų. O ir Karlsonas jau retai beužsuka. Žinai, aš pavydžiu mažiems vaikams – jie dar galės skaityti Tavo knygas. Žinau, ir man niekas to nedraudžia. Bet jie galės skaityti tas knygas pirmąsyk, susipažinti su herojais, drebėti dėl jų nuotykių. Tiek jau to, sėkmės jiems. O aš pakeliu akis į Tavo nuotrauką, ir visos tos istorijos iškyla mintyse. Kiek dvejojau, kur Tau siųsti šį laišką. Bet prisiminiau – juk visi žino, kur Tu gyveni. Ant voko tik užrašysiu: Astridai Lindgren, Nangijala.

Pasiilgau,

Tavo draugė Laura

Astrida Lindgren – šių dienų Riterė

Urtė Maskuliūnaitė

Rašytojas – žmogus, kuris rašo knygas. O rašytojas, kuris rašo knygas vaikams, – tai žmogus, kuriantis meniškas, vaizdingas pamokas. Tai žmogus, kuris ant pečių užsikrauna nemažai atsakomybės – auklėti naują kartą, užauginti žmones, kurie mokėtų sugyventi su kitais, bet kartu ir išliktų savimi…

Ji kūrė gėrį ir dalijo pasauliui. Gėrį išreiškė nepamirštamais pavidalais – pačiais įvairiausiais personažais, kurie dabar jau lankosi vaikų sapnuose ir svajonėse. Ji padovanojo viso pasaulio vaikams daugybę bičiulių. Ji tapo nepamirštama, jos vardas – Astrida Lindgren.

Astrida į monotonišką pasaulį pasikvietė įsimintinas būtybes: Karlsoną (nepataisomą uogienių mėgėją), Pepę Ilgakojinę (nenuoramą, pramuštgalvę, džiugenos išradėją), brolius Liūtaširdžius (nelaimėms nepasiduodančius berniukus), Mijo (narsųjį keliautoją), Ronją ir Birką (neperskiriamus draugus ir įsimylėjėlius) ir daugelį kitų. Ir visi Astridos valia pasaulin atkeliavę knygų herojai tapo mažais, bet labai stipriais išminties, džiaugsmo ir fantazijos sergėtojais ir nešėjais. Knygų pavidalu jie atkeliavo į galybę namų ir šeimų. Tos knygos, jų herojai praskaidrino vienišumą ir pilką kasdienybę, paskatino žmones džiaugtis, pažvelgti į pasaulį kitaip.

Astridą galėčiau pavadinti tikrų tikriausia šių dienų Ritere. Nors ji nejodinėjo ant žirgo ir nesišvaistė aštriu kalaviju, kuo puikiausiai kovojo prieš gyvenimo blogį. Pasitelkusi į pagalbą savo pačios sutelktą būrį narsiausių ir ištikimiausių Gėrio karių, ji įžengė į pasaulį ir pakeitė daugybę dalykų.

Gėris, kuris galbūt per silpnas ir tylus, kad būtų pastebėtas eilinę dieną eilinėje gatvėje, išskriejo iš Astridos istorijų į pagalbą vaikams (ir suaugusiesiems, kurie skaito vaikų literatūrą). Sudėtingi, dažnai net skaudūs dalykai, įvilkti į spalvotos pasakos apdarą, užkariavo pasaulį. Kitaip ir būti negalėjo. Stebuklai realybėje, realybė stebukluose – puiki pusiausvyra, būtina tiek mažiems, tiek dideliems.

Astrida Lindgren kitaip prabilo apie mirtį. Brolių Liūtaširdžių istorijoje mirtis ne baisi ir juoda, o šviesi, net graži, ji buvo pavadinta Nangijala. Rašytoja rodo, kad kiekvienas – net pats mažiausias, silpniausias ir labiausiai sergantis – gali tapti Liūtaširdžiu. Ir turbūt ne vienas ligoniukas pabodusioje ligoninės lovoje virto ant žirgo skriejančiu karžygiu, kovojančiu su bjauria liga. Ar ne apie tai kalba ir garsusis Arūno Matelio filmas „Prieš parskrendant į žemę“?..

Karlsonas, nusileidęs nuo stogo, įkvėpė galybę vienišų Mažylių pažvelgti pro langą ir išgirsti tylų variklio ūžesį. O ar gali būti vienatvė baisi, kai šalia turi tokį nepakartojamą žaidimų draugą kaip Karlsonas? Ne. Nuo šiol nė viena Freken Bok neįbaugins nė vieno Mažylio.

Na, o štai Melkersonų šeimos mažylis Pelia nėra vienišas. Jis turi poetiškos sielos seserį Maliną, išdykusius linksmuolius brolius Juhaną ir Niklą ir kūrybingą tėtį rašytoją. Visi kartu jie leidžia vasarą Varnų saloje – ir kiekviena jų diena, nugyventa drauge, kupina jaukumo, meilės ir kasdienių rūpesčių. Tačiau tie rūpesčiai lengvai išsprendžiami, kai esi palaikomas ir mylimas.

Vaikų literatūra neįsivaizduojama ir be Pepės Ilgakojinės. Didžioji maištininkė ir originaliausių idėjų autorė puikiai įkvėps kiekvieną nuotykių ieškotoją ir taisyklių laužytoją. Visi pažinusieji Pepę pripažįsta – svarbiausia nesitaikstyti su neteisybe ir išdrįsti būti kitokiam, nes juk gyvename laisvoje šalyje!

Pepė – ne vienintelė tokio stipraus charakterio mergaitė Astridos Lindgren kūryboje. Plėšiko duktė Ronja ne mažiau ryžtinga ir užsispyrusi. Kartu su Birku ji įveikia visokiausius sunkumus – kartais nedraugišką mišką, skraidūnes, Besotį krioklį ir net susipykusias savo šeimas. Istorija apie Ronją – pirmosios tyros meilės istorija.

Apibūdinau tik keletą personažų iš gausaus Astridos Lindgren sukurtų personažų būrio. Kiekviena jos knyga kupina ne tik smagių, intriguojančių nuotykių, bet ir žmogui labai svarbių moralinių vertybių, gyvenimo tiesų. Garsioji rašytoja, suprasdama, kad vaikams viską pateikti reikia itin atsargiai – juk dar tik kuriasi jų vaizduotės pasaulis, – rimtus dalykus apipynė pačiomis neįtikinamiausiomis keistuolių veikėjų istorijomis. Jie visi vienas už kitą išradingesni, visi įdomūs, įsimintini ir, kas svarbiausia, nors dar niekur nematyti, negirdėti, bet tokie panašūs į mus.

Visiems aišku, kad jau niekada neegzistuos toks pasaulis, koks buvo iki Astridos Lindgren, – be Karlsono, skraidžiojančio virš stogų, be Nangijalos paslapties, be nuostabių jos knygų.

Kai pagalvoju apie Astridą Lindgren

Karolis Ponelis

Kai pagalvoju apie Astridą Lindgren, užduodu sau daug klausimų. Kodėl ji mylimiausia vaikų rašytoja? Kodėl rašytojos vaikystė buvo tokia laiminga? Kodėl mes, paaugliai, taip mėgstame jos knygas? Visi atsakymai – jos knygose…

Perskaičiau knygą apie Padaužų kaimą. Įsivaizduoju, kaip Padaužų kaimo vaikai nakvojo daržinėje ir kaip jiems buvo nejauku. Matau didelius urvus ir landynes šiene, kuris vaikams visada atrodė šviežias ir kažkaip ypatingai kvepėjo. Prisimenu Anos ir Britos senelį, besėdintį dideliame krėsle.

Kai perskaičiau knygą apie Emilį iš Lionebergos, ilgai negalėjau pamiršti berniuko nuotykių. Atsiverčiu, būdavo, knygą, vis paskaitau, paskaitau, ir Emilis, atrodo, toks savas, tarsi iš mano kaimo draugų būrio. O vaikų žaidimai nuo ryto iki vakaro, laipiojimai po medžius, šokinėjimai nuo lentų krūvos – tai pažįstami nuotykiai ir mums, berniukams. Ir gaila buvo Emilio, kai su Ida prikrėtė šunybių virtuvėje, ir nepateisinau jo poelgio. (Kaip galima aplieti bulvių tarkiais tėtį?)

O kur dar knygos Ronja plėšiko duktė herojai?! Jie vis pykstasi, bet greitai susitaiko.

Kokios geros knygos! Skaičiau, kad Astridos Lindgren knygų temos – iš pačios rašytojos vaikystės. Taip pat įdomu, kad rašytoja, parašiusi puslapį, dar kartą jį tyliai perskaitydavo ir pataisiusi perrašydavo.

Žinau, kad Astridos Lindgren gyvenime buvo ir liūdnų dienų: vyro netektis, vienatvė. Bet rašytoja savo mintyse vis grįždavo į Padaužų kaimo pievas, į vaikystės pievas, ir pasaulis pasidarydavo šviesesnis.

Savo kūryba Astrida Lindgren norėjo pasakyti, kad kasdienėje aplinkoje yra dar ir kitas pasaulis – šviesus ir paslaptingas Vaikystės pasaulis, iš kurio visi išeiname, bet į kurį vis sugrįžtame. O mano mylima rašytoja į vaikystės pasaulį grįžo savo knygomis.

Jos kūriniai mane augino

Ida Janušauskaitė

Žibančios akutės, ugniniai plaukai, strazdanota nosytė, dideli mamos batai… Tai mano vaikystės draugė. Ir ne tik mano. Visų vaikų. Ir net pačios rašytojos.

Tik pramokusi skaityti, griebiau Pepę Ilgakojinę ir, užsidariusi savo kambaryje, negalėjau atplėšti nuo jos akių… Taip įsisukau į tą pasaulį, jog atrodė, kad ir aš skrendu dideliu oro balionu, saloje žaidžiu su Tomiu ir Anika… Žodžiu, kur Pepė, ten ir aš.

Su Pepe ir liūdėjau, ir juokiausi, ir svajojau. Įsivaizdavau, kaip šnekučiuojuosi su ponu Nilsu. Svajojau užaugusi turėti Vilą Vilaitę ir arklį, kurį laisvai kilnočiau viena ranka… Ir dar kai ką…

Aš vis dar vaikas, bet pajuntu, kad vis rečiau pagalvoju apie savo strazdanotąją ugninę Draugę…

Šią vasarą perskaičiau dar vieną rašytojos kūrinį – Ronja plėšiko duktė. Kaip išradingai parodyta dviejų jaunuolių meilė! Jie kaip Romeo ir Džuljeta – iš priešiškų stovyklų, jie laukiniai, neišsilavinę, bet Meilė – visagalė. Ši knyga padėjo man „išlipti“ iš tos mažos mergytės. Padėjo suprasti, kad jausmai gali būti nevaldomi.

Astrida Lindgren savo kūriniais mane augino. Suteikė puikią vaikystę, o dabar ir paauglystę. Nuoširdžiai dėkoju Rašytojai UŽ TAI…

———————————————————

^* Šie rašiniai parinkti iš pustrečio šimto rašinių, atsiųstų A. Lindgren 100-mečio jubiliejaus proga surengtam konkursui, pluošto. Parinkti, kai dar nebuvo apsispręsta dėl nugalėtojų, geriausiųjų. Žinoma, tai įdomūs, vienaip ar kitaip prasmingi rašiniai. Stengtasi pristatyti įvairaus amžiaus skaitytojų įspūdžius. Dalia Kačenauskaitė yra Mykolo Römerio teisės universiteto magistrantė, Lina Juodelytė – konsultavimo įmonės administratorė, Inga Vickaitė – „Šaltinėlio“ privačios mokyklos lietuvių kalbos mokytoja, Laura Vilkaitė – Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto pirmakursė, Urtė Maskuliūnaitė – Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos abiturientė, Karolis Ponelis – Pasvalio raj. Vaškų vidurinės mokyklos Grūžių pagrindinio ugdymo skyriaus aštuntokas, Ida Janušauskaitė – Kupiškio raj. Alizavos pagrindinės mokyklos septintokė.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2007 Nr. 4 (44)