PASIVAIKŠČIOTI – SU MAIRONIU, arba IR AŠ AVELES GANIAU

– Kalbiname Jus kaip vyresniosios inteligentijos atstovę, mačiusią ir patyrusią tai, ko nepatyrėme mes. Mūsų kartai Jūs esate televizijos diktorės etalonas, skaitėme Jūsų rašytų teatro recenzijų, straipsnių. Tačiau apie Jūsų gyvenimą beveik nieko nežinome.

– Mano tėvelis Martynas Rutkus gimė Joniškyje, jo tėveliams persikėlus iš Pošupių kaimo. Tam Pošupių kaime beveik kas antras kiemas yra Rutkai. Ir Joniškio kapinaitėse labai daug Rutkų. Kai nuvažiuoju per Vėlines, visi klausia: ar tau ne giminės? Nežinau, gal ir giminės. Nors genealoginį medį aš turiu. Tėvo seneliai ir proseneliai ten surašyti bene iki ketvirtos kartos. Vardai, ką vedė, kada gimė, kada mirė… Labai įdomu.

– Tai Jūs kilminga esat, ar ne?

– Ne ne, esu iš paprastų miestiečių. Jau tėvelio tėvai buvo miestiečiai. Jie Jonišky nusipirko žemės, pasistatė namelį miesto pakrašty, turėjo arklį ir vertėsi vežiodami prekes iš stoties prekybininkams. Tėvelio tėvo vardas buvo Ignas, o mamos, mano močiutės, – Salomėja. Įdomu man būdavo tie senoviniai vardai. Tėvelis turėjo seserį Zuzaną. Jiedu buvo pirmieji Joniškio progimnazijos mokytojai. Tėvelis dėstė lietuvių kalbą, istoriją, geografiją – viską, ką prireikė, o Zuzana buvo baigus kažkokius rankdarbių kursus ir dėstė darbelius. (Apie mokytojus Martyną Rutkų ir Zuzaną Rutkutę-Čepaitienę glaustai rašoma Leono Karaliūno leidinyje Atsiminimai apie Joniškio gimnaziją (2004). – Red. past.) Ir tų darbelių aš irgi nuo vaikystės iš jos išmokau, visų absoliučiai. Mokėjau visokiais būdais siuvinėti – rišeljė ir šilkais, ir kitais…

– O kokius mokslus buvo baigęs tėvelis?

– Matot, jo tėvai labai anksti mirė. Kad ir kaip keista, visi tie Rutkai vis mirdavo plaučių uždegimu. Mano tėvas nuo to mirė ir jo tėvai abudu. Mano tėvelį ir jo seserį jie paliko visai mažus. Tėvelis buvo gal šešerių, o Zuzana – trimetė. (Ji mano metų net nesulaukė – mirė septyniasdešimt trejų.) Kai liko našlaičiai, tai juos pasiskirstė giminės. Zuzaną paėmė į Jakiškių kaimą, o Martyną, kadangi jis jau galėjo bandą ganyt, priglaudė Joniškio klebonas, buvęs vienas iš progimnazijos kūrėjų. Klebonas jį mokė rašto, leido į mokyklą. Man rodos, jis buvo nusiųstas į Šiaulius, į kursus, nes turėjo teisę mokytojaut. Ilgą laiką, iki Lietuvai gaunant nepriklausomybę nuo caro Rusijos, jis kaime daraktoriavo, taip ir mano mamą pažino.

Mielaičių kaime mokytojavo, o mama buvo gretimo kaimo ūkininkų Tado ir Elžbietos Čepaičių duktė Julija Čepaitytė. Turėjo du brolius – Juozą ir Kostą – ir dvi seseris – Viktoriją ir Liuciją. Mergaičių tuomet neleisdavo į mokyklėles, ji vežiodavo žiemą per pusnis į tą kaimą savo broliuką į mokyklėlę pas Martyną Rutkų. Ir tenai jis ją nusižiūrėjo. Kartais įsėsdavo į roges ir kartu parvažiuodavo pas Čepaičius į Skarių kaimą. Čepaičiai stambūs ūkininkai buvo – gal apie 40 hektarų žemės turėjo. Galiausiai pasipiršo, ir jie išleido savo aštuoniolikos ar devyniolikos metų dukrą už mano tėvo, vyresnio gal aštuoneriais metais. Taip ji pasidarė miestietė. O žinot, tada kaime žiūrėdavo, kaip greičiau tas dukteris iškišt, nes jos buvo nereikalingos. Prasidėjo bendras gyvenimas Joniškyje, iš kurio gimė keturi vaikai – brolis vyresnysis ir mes, trys seserys. Kaip Čechovo – brolis ir trys seserys… Aš – vidurinė iš seserų. Brolis Vytautas mirė penkiasdešimties, o jaunesnioji sesuo Silva – prieš penkerius metus. Mes su Birute, vidurinės, senstam ilgai ir nuobodžiai… Sesuo gyvena Šiauliuose, ištekėjusi už gydytojo Knizikevičiaus… Jie dar visur vaikšto, nors vyrui jau devyniasdešimt ketveri. Šitokie mes užsilikėliai…

– Augot štai šitame name, kur matome nuotraukoje?

– Taip, augau name, kuris buvo vienų metų su manim. Prieš tai buvo senas namas, kurio vienoj pusėj laikė gyvulius, o kitoj gyveno. Ten mano brolis ir vyresnioji sesuo gimė, o aš – jau naujai pastatytam. Ten buvo sodas, daržas…

Viena su keturiais vaikais mama liko visiškai ant ledo. Profesijos jokios, tik mano tėvas buvo išmokęs rašyt, skaityt, elementariai skaičiuot, kiek žmogui reikia. Iš kažko reikėjo gyvent. Ilgą laiką ji dirbo baisiai sunkius darbus, gaudavo šešiasdešimt litų per mėnesį, kur nors pieninėj tampydavo bidonus, kol truputį prakuto ir išmoko daryt sūrius, gamint valgius. Joniškyje buvo tokia kooperatinė pieninė – penkių ūkininkų sudėtinis pieno perdirbimo fabrikėlis. Vienas iš tų ūkininkų buvo artimiausias kaimynas, matęs žmogaus bėdą, gal net pasiūlęs tą darbą. Mes, keturi vaikai, ir buvom išmaitinti tos Joniškio pieninės dėka. Pinigų nedaug, vos užtekdavo apaut, aprengt vaikus, daug padėdavo teta Zuzana, kuri jau savarankiškai gyveno ir turėjo savo notarinę kontorą – ten rašydavo prašymus, mašinėle barbendavo visokius dokumentus. Mes mitom tuo, ką duodavo ta pieninė.

– Vasarą, kai bendravom, taip ir sakėte: aš esu iš pieno plaukusi…

– Sekmadieniais mama neidavo į darbą, pati nueidavo į miestelio mėsinę ir ten pirkdavo tokių dešrelių. Jos būdavo labai savotiškos, gal arklienos… Kvepėdavo česnakais. Sekmadieniais virdavom tas dešreles ir valgydavom su ragaišiu. Nuo vaikystės aš labiausiai ir mėgstu česnakus ir pieno produktus. Kartais mamos brolis iš kaimo atveždavo kokią paltį lašinių, bulvių. Ypač tada, kai jau paaugau ir ganydavau pas močiutę, mamos tėviškėj, bandą per vasaras. Tai atvežęs sakydavo: „Čia Danutės uždarbis.“ Baigdavosi mokslo metai ir prasidėdavo mano tarnyba. Dėdė išsiveždavo į kaimą, ir aš ten aveles ganydavau. Karvių siaubingai bijodavau. Jas aptverdavo, rišdavo, bet piemens nesamdydavo. Avelės man buvo, matyt, giminingos sielos, mes ten kartu pogulio miegodavom su tom avelėm, jos sugula – ir aš prie jų. Avių tai buvo keliasdešimt, gal keturiasdešimt. Debesis ateina – baisu. Vos nerėkiu iš baimės, o jeigu dar žaibuoja… Baisu vienai būdavo po tuo didžiuliu dangaus gaubtu… Visi kažkur toli, o aš čia viena vienužė, tik avelės mee mee… Bliauk su jom, kad nori…

– Ir kiek tokių vasarų buvo?

– Kol išėjau gyvent pas tetą Zuzaną, iki kokios trečios gimnazijos klasės. Ji pasiūlė, kad mamai būtų lengviau.

– O kodėl Jus išsirinko iš trijų?

– Manau, todėl, kad vienintelė buvau į tėvą panaši. Kol buvau maža, visi sakydavo: tėvo kopija. Tėtį ypač prisimenu nuo tada, kai jis sirgo plaučių uždegimu ir visi lakstė kažkur su visokiais reikalais. Brolis ir sesuo, aišku, į mokyklą išeidavo, o mama bėgiojo turbūt pas gydytojus ar pas jo draugus. Jis jų turėjo – gydytojai, teisininkai, parduotuvių savininkai buvo jo aplinka. Tas plaučių uždegimas ir prasidėjo per Naujųjų metų ar Kalėdų iškilmes. Išlydėdamas jis pastovėjo skersvėjy, kol su visais išsiglėbesčiavo… Rytą jau jam temperatūra… Vaistų nebuvo nuo plaučių uždegimo. Aš atsimenu save vieną, paliktą su tėčiu. Man turbūt penkti metukai ėjo. Strakalioju apie jį, o jis manęs prašo, atsimenu: „Danute, atnešk man veidrodį…“ Ir aš einu į virtuvę, kur ant vinies kabojo sunkiuose ornamentuotuose rėmuose apskritas veidrodis, lipu ant kėdės jo nukabint ir atnešt. Ir tuo tarpu pareina mama: „Ką čia darai?..“ – „Tete prašė veidrodį atnešt…“ Ji mane nustūmė nuo kėdės: „Eik pasakyk, kad tu to veidrodžio nepakeli, o kur mažasis – nežinai.“ Nenorėjo, kad matytų save. Matyt, jis keitėsi… Be abejo, aš tą veidrodį būčiau išmetusi, jei man būtų pavykę nukabint, arba pati nukritus su juo ir užsimušus… Mano gyvenime, pradedant tuo epizodu, kiekvienam žingsny būdavo angelas sargas – laiku pasirodantis koks žmogus, kuris išgelbėdavo tiesiog nuo mirties…

Tėvą palaidojo Joniškio gaisrininkai. Klebonas atsisakė jį laidot kapinėse. Dėl to, kad priklausė Laisvamanių etinės kultūros draugijai. Išvežė karstą ant tokių lentų atviroje mašinoje su uždegtais fakelais. Kaip davatkos sakė: „Smalinyčias uždegė, Rutkų kaip velniai į pragarą išjojo…“ Mūsų, vaikų, nesivežė, nes vežė laidot prie Šiaulių. Ten buvo laisvamanių kapinės. Ten jis dabar tebeguli, vyresniosios sesers gražiai prižiūrimas.

Po laidotuvių pradėjau sapnuot tokį sapną, kad tėvas pareina, beldžiasi į langą ir prašo įleist. Sapnas ar vaizdinys kartodavosi kone kasnakt. Mama tarėsi su medikais, ką daryt su vaiku. Gavus patarimą, kad reikia pakeist aplinką, išvežė mane į mamos tėviškę, į Skarių kaimą, pas dėdę Juozą – smuikininką ir skulptorių savamokslį, jos jaunesnį brolį. Bet ir tam kaime tėtė sapne buvo vienąkart atėjęs – bet tik vienintelį. Visą gyvenimą tą prisiminiau…

Tas dėdė iš manęs artistę darė – turėdavau visiems deklamuot. Atsimenu savo pirmą pasirodymą: Kazio Binkio Adomėlį vaidinau – buvo tokia knyga. „Štai koks mūsų Adomėlis, pasišiaušęs, susivėlęs…“ (H. Hofmano knygos Nevalyvas Peteris, kurią vertėjas Kazys Binkis pavadino Vaikai vanagai, pirmasis eilėraštis. – Red. past.) Mano kaselės būdavo išpinamos, sušiaušiamos… Pagal Adomėlio portretą knygoje dėdė mane ir grimuodavo, aprengdavo… O tą knygą man kažkas nupirko, nes jau penkerių mokėjau skaityt. Kai mano sesuo ir brolis, parėję iš mokyklos, mokydavosi, aš visą laiką, liežuvį padėjus, kartu su jais kartodavau. Knygeles puikiausiai skaitydavau ir balsiai visiems. Tą Adomėlį atmintinai išmokau.

– Tai pas dėdę buvo namų teatras?

– Pas dėdę visuomet rinkdavosi kaimas į vakarones, nes turėjo didelę seklyčią, pats griežė smuiku. Nežinau, ar kada buvo matęs gaidas, bet griežė, ką tik nori. O kai atsirado radijas, paklausydavo ir improvizuodavo… O kaip gražiai žmonės dainuodavo tam kaime! Žiemą seklyčioj, vasarą kieme. Man niekas vėliau nebeįtikdavo. Kaimyno Jurgaičio keturios seserys Jurgaitytės, garbės žodis, dainuodavo keturiais balsais kiekvieną dainą… Viskas ten man buvo labai nauja ir gražu. Jau vėliau, per vasaros atostogas ganydama aveles, kai išgirsdavau pavakary šeštadienį ar sekmadienį, kad jau dainuoja kaime, man tiesiog širdį plėšydavo, – kaip aš ten noriu būti, o turiu su avim laukt, kol babūnė, išėjus ant kalniuko, pamos, kad jau galiu varyt avis namo…

– Tėtis buvo mokytojas. Turbūt namie turėjot knygų?

– Nuostabi biblioteka buvo. Atsimenu, visos tėtės knygos buvo įrištos tamsiai ruda oda. Įspaustos auksinės pavadinimų raidės ant kiekvienos nugarėlės. Knygos rusų, vokiečių, lietuvių kalbom. Tėtė rašė dienoraščius. Buvo didžiuliai jo dienoraščiai – Pirmojo pasaulinio karo aprašymai, kiekvienos dienos. Daug ten visko buvo, bet deja, deja… Mama, nesuprasdama, kokia tai vertė, neišsaugojo. Kažkur išmetė – kam tie popieriai bereikalingi… O knygas jo bičiuliai, draugai, žinodami, kaip mama sunkiai verčiasi, prašydavo parduot, pasiūlydavo kažkiek litų, ir mama išpardavė tas gražiai įrištas knygas. Jis, matyt, buvo fanatikas tų knygų.

– Tai knygas išpardavė ir namie jų visai nebeliko?..

– Namie tik tiek, jei kas padovanodavo vaikišką kokią knygelę: atnešdavo teta Zuzana, dėdė – mamos brolis Kostas. Jie mūsų name pradžioj gyveno. Ir susituokė. Tai išėjo tokia dviguba giminystė. O savarankiškai, žinot, kokią pirmą knygą perskaičiau? Tai buvo rimta knyga – Pietario Lapės gyvenimas ir mirtis. Nuostabi knyga! Man nieko gražesnio nebuvo. Paskui visas knygas gaudavom iš mokyklos bibliotekos.

– Papasakokit apie mokyklą.

– Apie mokyklą… Siaubas, siaubas!.. Viskas mano gyvenime buvo ne taip. Taip negalima elgtis su vaikais! Kadangi aš išmokau smaksodama į vyresniuosius skaityt ir rašyt turbūt šešerių, kai žmogui reikia eit į pirmą skyrių, tai nusprendė: ką ji veiks pirmam skyriuj, ta mergičkė, – moka viską, ir iš karto į antrą. Mat tais laikais pirmam antram skyriuj būdavo vaikų nuo septynerių metų iki šešiolikos. Daug kas pavėlavę ateidavo į mokyklą. Tam antram skyriuj tie didieji stumdosi, dūksta, aš neturiu, kur dėtis, visų bijau, susigūžiu, užlendu už tokios geležinės krosnies ir stoviu ten. Labai neilgai buvau tam antram skyriuj, nes kai pradėjo mokytojai dirbt su klase, kol skaityt – gerai: paduoda, aš perskaitau viską. Reikia garsiai garsiai. Aš gi jau artistė buvau – mokėjau deklamuot. Ir parašyt galiu, ir perskaityt, ką ant lentos parašo. Bet aritmetika antram skyriuj… Pirmąsyk pamačiau kažkokius hieroglifus, kuriuos vadina skaičiais. Su tais manęs nieks nesupažindino. Mane apėmė siaubas. Galvoju, ką man daryt? Nieko nesuprantu, kaip avis sėdžiu. Kokias tris dienas turbūt pasikankinau, o paskui… Išeidavau į tą mokyklėlę ir galvodavau: et, nėra kvailių, eisiu aš ten apsijuokt, nieko nežinau, ką jie ten daro… Atsisėdu pievoj (reikdavo eit per tokius kluonus tuščius, per pievas), skinu gėlytes, pinu vainikus, pamiegu, išsitraukiu kokią dovanotą pasakų knygelę, pasiskaitau sau. Ir kai pamatau iš tolo, kad iš mokyklėlės jau vaikai pabyra, ir aš pareinu namo… Ramiausiu šventu veidu. Manęs klausia: „Kaip mokykloj, ar klausė ko?“ – „Ai, ne, nieko manęs neklausė…“ Bet pas mamą gyveno mokytojos. Ne jos man dėstė, bet to skyriaus mokytoja kažkaip joms pasiguodė: „Kodėl jūsų šeimininkės vaikas nebeateina į mokyklą, gal susirgo?“ Pasakė mamai. Aš į ašaras: „Nieko ten nesuprantu, ką ten sudėt, ką atimt…“

Tada mane nuvedė į pirmą skyrių, į valsčiaus kiemą, ten buvo toks sudubęs pastatas medinis. O vaikų daug daug, didžiulis kambarys, kokios keturios eilės po du vaikus vienam suole. Tenai mokė šviesaus atminimo mano įsidėmėtas ir tiesiog mylėtas žmogus – mokytojas Šiaučiūnas, tik neatsimenu, ar jis buvo Jonas, ar Vytautas. Jaunas vyriškis, brunetas, gražių bruožų. Paauglės būdamos vėliau idealizuodavom vyrus kumpa nosimi – jo tokia buvo, ereliška. Ką ten mokėmės, man jau buvo juokų darbas. Aš tų mokslų visai neatsimenu, atsimenu tik įvykius. Kaip aš vienąsyk apsivogiau ir kaip demaskavausi prieš visą klasę. Jau buvo rugsėjo galas ar spalio pradžia, ir buvo labai prinokusios kriaušės. Mes neturėjom kriaušių savo sodely. Einu per kluonus takeliu, o buvo baisus vėjas – medžius talžo. Ir matau – už tvoros kriaušė didžiulė. Purto vėjas tas kriaušes, jos krinta ir už tvoros ant tako. Tvora išlaužyta, labai lengvai šmurkšt tenai, į tą sodą, ir pradėjau rinkt: ir į karmonėlį, kur knygos sudėtos, kiek telpa prikišau, ir pasikėliau sijoną… Prisidėjau pilną skreitą tų kriaušių, jos tiesiog sprogsta – tokios išnokusios. Kol jas surinkau, žinoma, pavėlavau į pamoką. Įeinu į klasę ir prie mokytojo staliuko – sijoną ant stalo, tos kriaušės visos parieda. Sakau: „Va…“ Žiūri vaikai nustėrę – niekas nesijuokia, jokio triukšmo. O tas mokytojas: „Tai ką mums čia dabar daryt?..“ – „Tai valgykit…“ Sako: „Vaikai, čiupkit.“ O mane pasivedė į šoną: „O tu čia iš savo sodo atnešei?“ – „Ne, mes neturim kriaušių. Aš ėjau, ten jos krito ir ant tako, ir sode, pro tvorą įlindau…“ Sako, kad nereikia taip daryt, tai negerai: „Tu supranti – jei ne tavo, reikėjo neimt…“ Paglostė mane: „Na, gerai, Danute, daugiau taip nedaryk, nereikia rinkt iš sodo, patys susirinks, kieno tos kriaušės.“ Pradėjo jis mane stebėt. Per pertraukas visi lekia į kiemą urmu, žaidžia, karstosi, o aš stoviu susitraukus – bijau tų vaikų, kad manęs nenustumtų, nepargriautų. Avių nebijodavau, o vaikų bijodavau… Jis klausdavo: „Ko tu nebėgi į kiemą?..“ Sakau – tai kad vaikai stumdosi… Tai jis paima mane ant rankų, išsineša į kiemą, panešioja, mudu pasišnekam. Jeigu yra pirmoji meilė, tai aš žinojau, kad tą žmogų myliu. Man taip gera būdavo su juo. Tas mokytojas man ir paliko brangiausias.

O iš gimnazijos tai mano brangiausia mokytoja buvo… Tai buvo istorijos mokytoja Ona Gailiūnaitė. Joniškietė, baigusi universitetą. Baisiai graži mokytoja. Raustanti nuo kiekvieno susijaudinimo. Labai gražiais kaštoniniais plaukais, susmeigtais į sudėtingą kuodą. Ir vaikščiodavo, kas mums, mergaitėms, buvo mirštamai žavinga, tamsiai rudais aukštakulniais batukais ir tamsiai rudom kojinėm.

Ji buvo baisiai gera. Aš buvau turbūt dešimties metų, kai pamačiau tikrą teatrą pirmą kartą, – jos dėka. Atsimenu, pirmoj klasėj pirmam suole sėdžiu priešais ją, ir vieną dieną baigiantis pamokai sako: „Atvažiuoja pas mus šiandien vakare Šiaulių dramos teatras, atveža „Dvylika brolių juodvarniais laksčiusių“. Kas norit eit, užsirašykit, rytoj atnešit po 50 centų už bilietą. Kas turit, dabar galit sumokėt.“ O aš buvau iš tų, kurie niekada neturi jokių atliekamų centų. Visi užsirašinėja, gauna bilietukus. Aš sėdžiu, ir man ašaros pupt, pupt… Ji sako: „Ko tu verki? Nori eit?“ – „Noriu…“ – „Tai aš tau bilietą padovanosiu.“ Išplėšė bilietą ir padavė… Tai man šita mokytoja buvo auksas. Atsimenu tą spektaklį. Kaip kažkas mane pastatė ant palangės plačios, gale salės, bet viską mačiau – akys geros. Mačiau ir kaip ragana ant šluotos, Potencija Pinkauskaitė, išlėkė pro kaminą ir nujojo per dangų… Nė minties nebuvo, kad ten ne ji išskrido, o kažkoks iš kartono išpieštas jos pavidalas… O kokie artistai vaidino! Derkintis, Jukna, Alfas Radzevičius – garsenybės teatro paskui buvo. Aš juos mačiau ten pirmą kartą. Jie buvo jauni Šiaulių teatro aktoriai.

O paskui gimnazijoj patys labai daug vaidindavom. Ir ne bet ką. Antras mano vaidmuo po Adomėlio buvo lapė – mano numylėtas personažas iš Pietario knygos. Tai turbūt tada ir skaičiau tą knygą. Vaidinau tą lapę turbūt neblogai, nes visi mane gyrė. O mokytoja skundė mane mamytei, kad Danutė įsivaizdint pradėjo, sako: „Pasipūtusi tokia, kai tą lapę suvaidino…“ Vaidinau ir Bronės Buivydaitės „Mėlyną drugelį“. Atsimenu, kaip scenoj bėgiojom ir rankom plasnojom, o ant nugaros buvo pritaisyti sparnai iš kažko blizgančio, peršviečiamo, melsva suknele buvau apvilkta, lankelis ant galvos auksinis ir drugelio rageliai… Gimnazijoj mes teatru daugiau užsiiminėjom negu pamokom!..

Mano literatūros mokytojas, kuris be reikalo tempė mane į šitą sritį, buvo Jonas Kosciuška, susilietuvinęs pavardę į Joną Dienį. Jo visi keturi sūnūs Dieniai baigė universitetą. Jis dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą aukštesniosiose klasėse. Žemesniosiose dėstė tokia Žekonytė, rodos, Kazė. Pikta. Tik atsimenu, kad kai pradėdavo aiškinti sakinio dalis, tai mes visi turėdavom vaidint sakinius ir kalbos dalis: kas veiksnį, kas tarinį, kas aplinkybes, kas kablelį… Išvarydavo prieš klasę, vienas stovėdavo, kitas prisikabindavo…

O literatūros man būdavo malonios valandėlės maždaug kas dvi savaites – ilgi, kokių dviejų valandų, rašymai. Rašydavom temą, pasirinktą nuo lentos.

– O skaityti pačius kūrinius versdavo?

– Jeigu kas versdavo, tai tik paties noras. Buvo galima simuliuot ir neskaityt, bet kadangi buvau įpratus skaityt, labai patiko skaityt, tai aš skaitydavau.

– O iš kur tai? Kaip paaiškintumėte, kodėl Jums patiko skaityti?

– Gal dėl to, kad kai pirmas knygas perskaičiau, jos man labai patiko. Po Pietario Lapės gyvenimo ir mirties, žinot, kokią kitą skaičiau?.. Vienuolio apysaką Viešnia iš Šiaurės. Tos knygos mane taip sujaudino, atsivėrė kažkoks visai kitas gyvenimas negu tas, kuris supo. Begaliniai įdomu buvo pasinerti į veikėjų reikalus, aplinką. Ir kiekviena knyga vis tą galimybę suteikdavo. O paskui nuo kažkurio laiko prasidėjo Selma Lagerliof. Pirma buvo Padavimai apie Gestą Berlingą, paskui – Kapų lelija. Vėliau skaičiau kitus vertimus, kai jie pasirodydavo. Bet kai tapau suaugusi, jau man tokio įspūdžio nedarydavo. Pero, Brolių Grimų pasakų mums atnešdavo ar paskolindavo kažkas šviesesni iš giminės, ir Anderseno pasakas skaičiau vaikystėj.

Gimnazijoj buvo biblioteka. Išeidavo pirmieji rinkiniai Salomėjos Nėries poezijos, Kossu-Aleksandravičiaus, Miškinio, – tuoj mūsų bibliotekoj tos knygelės atsirasdavo. Ir tą poeziją griebdavom. Visuomet perskaitydavau, nusirašydavau daugybę tų eilėraščių į sąsiuvinius, jie galvoj būdavo. Vaižgantas, Žemaitė – viskas buvo. Šatrijos Ragana. Ir visa tai būdavo labai įdomu skaityt.

– Todėl nusprendėte tapti lituaniste?

– Kai baigiau aštuonias klases ir kadangi man buvo mokytojo Dienio įdiegta, kad turiu būt literatė būtinai, tai nieko kito ir negalvojau. O čia prasidėjo tarybiniai metai… Labai įdomiai, tarp kitko, jie prasidėjo mano laidai. Tai buvo ketvirtoji gimnazijos laida, 1940-ųjų pavasaris, kada įžengė tarybinė kariuomenė į Lietuvą. Ir per mūsų išleistuvių vakarą būtent perėjo sieną ir važiavo per Joniškį tankai. Buvo birželio penkioliktoji, mes gražiai šokom susijaudinę, o mano mylimas mokytojas Jonas Dienys nusileido iš savo buto viršuj į tą mūsų vakarėlį apie pirmą valandą nakties, rankom paplojo, dėmesio prašydamas, vaikinai sustabdė muziką, o jis ir pasakė: „Mokiniai, mūsų kraštelį ištiko baisi nelaimė…“ Ir žiūrim, jam ašaros rieda, o jis buvo tokių žydrų žydrų akių, dangaus žydrynei neprilygstamų, ir iš tų mėlynų akių rieda per skruostus jam ašaros. „Mūsų tėvynės sienas ką tik peržengė rusų kariuomenė, tuojau pradės važiuot tankai per mūsų miestelį…“ Pasakė, kad prašoma nutraukt visus pasilinksminimus ir kad mums reikia išsiskirstyt, eit namo, nebūt gatvėse, kad neatsitiktų kokių nelaimių… Ir mes išėjom visi. Nelabai supratom, ką tai reiškia. Mes buvom apolitiški, nieko nežinojom, kas kur darosi už mūsų kraštelio sienų, – nei apie tas derybas, nei apie ką, nei laikraščiai apie tai rašydavo. Žinojom, kad yra kažkokia Tarybų Sąjunga, kur bolševikai valdo. Tai čia ne mūsų reikalas, mūsų tai neliečia.

O kai atėjo ruduo, važiavau studijuot į Vilnių. Man iš tos tarybų valdžios viltis nušvito, nes buvo pasakyta, kad visi studentai gaus stipendiją. Gavom stipendiją – 40 rublių per mėnesį. Tai buvo mano pagrindinis kapitalas. Pasisekė, kad kaimynės iš Joniškio turėjo butą. Ir jos priėmė mane, trise gyvenom, mokėjom susidėjusios. Kambarius nuomodavo lenkės gana pigiai. Prasimaitint reikėdavo. Studijos buvo efektingos, labai gera profesūra. Aš dar Krėvės paskaitas lankiau, Mykolaičio-Putino, Salio, Skardžiaus. Pasirodė, kad studijuot reikia mokėt, žinot – kaip, kas… O kai atvažiuoji, ir užgožia tave miesto įspūdžiai… Vilnius toks fantastiškas miestas pasirodė! Aš praklajodavau dieną naktį po tą miestą. Galėjai kur nori vaikščiot – niekas tavęs neužkabins. Jei matys, kad kur nors pasiklydai, padės surast, ko tau reikia. Buvo visai ne ta atmosfera, kaip dabar yra. Mačiau tą nuostabią atmosferą Vilniaus, kai dar buvo kavinukių – visokių lenkiškų. Iš stoties važiuodavai klapt klapt klapt arkliu per visą miestą į Žvėryną. Ir tuščia, jokio judėjimo, – tiesiog fantastiškas buvo miestas. Mane tas miestas labai buvo prarijęs. Baisiai viską norėjau pamatyt.

Paskui susipainiojau su teatru… O 1941-aisiais užėjo vokiečiai – nebe studijos rūpėjo. Be to, kai pradėjau dirbt „Vaidilos“ teatre, man vėl kita fantastika… Tik retkarčiais nueidavau su kitais aktoriais į Balio Sruogos teatro seminarą.

– Tai iš karto grįžote į Joniškį?

– Ne iš karto. Ketverius metus prasiblaškiau. Buvau „Vaidilos“ teatre du sezonus, vieną sezoną – Miesto teatre pas Juknevičių. Paskui buvau pas Miltinį vieną sezoną. Ir tada grįžau į Joniškį, nes buvo toks nepaprastas skurdas Panevėžy… O vaikai – mažučiukai. Kornelijus, būsimas kino operatorius, dar vos stovėjo lopšely. Gimdyt vaikų važiuodavau pas mamą į Joniškį. Karo vaikai – vienas 1943-iaisiais gimė, kitas – 1944-aisiais… Pamatė mama, atvažiavusi į Panevėžį, koks ten badas, kaip vaikams nuo rachito krypsta kojos, nėra kuo maitint… Susigriebė tuos vaikus: „Aš juos išsivežu, ir tu parvažiuok augint vaikų…“

– Ir – į mokyklą?

– Ne, nebuvo nė tokios minties. Pradėjau ieškot darbo. Pasiūlė savivaldybėj kažkokius raštus rūšiuot. Sėdžiu per dieną raštinėj ir rūšiuoju. Algelę mokėjo, ir aš gal du mėnesius dirbau. O paskui pakvietė į laikraštį – pradėjo eit „Tarybinis balsas“ Jonišky. Atėjo lyg Stasys Laurinaitis (vėliau dėstė istoriją Vilniuj): ar aš nesutikčiau korektore dirbt? Kai pradėjau mokytojaut, užleidau tą savo darbą vienai mokinei iš suaugusiųjų mokyklos, nes dėsčiau ir gimnazijoj, ir vakarinėj. Tais pačiais metais padaviau pareiškimą į Vilniaus pedagoginį, į neakivaizdinį. Prisimenu, kai reikėjo mokyt šeštokus akcentologijos, tai jau turėjau nuostabias gaires – iš profesorės Bernadišienės, Pedagoginio instituto akcentologijos dėstytojos: tokias aiškias kirčiavimo schemas – net diktore dirbdama jomis tebesivadovaudavau…

– O kaip prisimenate mokytojavimą? Ar kaip sunkų laiką?

– Žinot, jei būčiau turėjus supratimą, kas yra mokytojo darbas, tai gal būtų buvę labai sunku, bet aš to neturėjau… Gal buvo kažkas įdiegta iš tėvo, iš tetos, kažkas iš šeimos genų. Aš susikaupiau ir pagalvojau: o jeigu man reiktų suvaidint mokytoją?.. Problema buvo ne dalykai – jų galima išmokt, pakartot, aš tebeturėjau kai kuriuos gimnazijos vadovėlius. Mokėdavau juos pritaikyt ir toj tarybinėj santvarkoj. Pavyzdžiui, Ambrazevičiaus literatūros teorijos vadovėlis mane gelbėjo ir GITIS’e (Maskvos valstybiniame teatro meno institute, kurį D. Rutkutė labai sėkmingai baigė. – Red. past.), kai reikėjo laikyt pasaulinės literatūros egzaminą.

O prieš klasę susikaupiau – kaip elgtis, kaip kalbėti, kokia tonacija pagrindinė… Ir matyt, kad pagavau. Nes kai mane kalbino mokytojaut, – mokytojų trūko, – tai kolegos sakė: „Tik kaip tu susitvarkysi su penkta ir šešta berniukų klasėm?.. Mokytojai atsisako, pabėga, – tokie jie chuliganai. Ar tau duot tas klases?“ Sakau: „Duokit, pabandysiu…“ Man paskui patys paklusniausi ir geriausiai besimokantys buvo šitų klasių berniukai. Pradėjo tai baisiu chuliganizmu, bet aš ėmiau tyčiotis. Pavyzdžiui, guli toks demonstratyviai suole ir net neatsistoja. Aš apsimetu, kad nematau. Praeinu kaip pro tuščią vietą. Kiti prityla. Kitą pamoką vėl drybso, patariau pagalvėlę atsinešt, nes nugarkaulis iškryps ir mergaitės nežiūrės. Visa klasė prapliumpa juoktis, ir jaučiu, kad jie mane palaiko. Dieve mano, atsisėdo kaip styga! Įvedžiau tvarką – per savaitę perskaityt knygą, kurią reikia. Kas neperskaitys, su tuo nekalbėsiu. Iš dalies buvo mano toks gudrumas – pati turėdavau pasiruošt, ką man pasakyt apie tuos autorius. Matuzevičius iš leidyklos atsiųsdavo rusų literatūrologų visokių rusų literatūros, tos tarybinės literatūros nagrinėjimų. Bet rusų kalba skaitydavau tik su žodynu, per naktis išsiversdavau, kad žinočiau, kaipgi vertina tie tarybiniai vertintojai. Šiek tiek. Nes kitaip gali ir saugumas įsikišt – kaip man buvo už Juliaus Janonio eilėraščio „Neverkit pas kapą“ padeklamavimą. Buvęs klasės draugas Jansonas kvietė mane į saugumą – kokį tu ten antitarybinį eilėraštį skaitei? Mokyklos vakarėly (dar tada nemokytojavau) paskaičiau penkis eilėraščius mokytojų paprašyta. Tarp jų – „Neverkit pas kapą“. O tai buvo laikas, kai guldydavo partizanus turgavietėj. Ir aš tą eilėraštį… Žinau, kas yra tekstas ir kas – potekstė, ir aš visa tai mačiau, ir deklamavau apie juos. Ir kai publika visa verkė klausydama, kažkas įskundė…

– Ir nebuvo juk vadovėlių?

– Nebuvo. Buvo užrašų mada. Mergaitės labiau rašydavosi, o berniukai – klausydavosi. Paskui aš buvau labai patenkinta: po kiek metų sutikdavau Vilniuj kai kuriuos mokinius, kurie tapo humanitarais, ir jie sakydavo: „Mokytoja, jūs mus išmokėt mąstyt…“ Jie patys turėdavo mąstyt apie tai, ką skaito, – ne mokytojas įdės, ką reikia pasakyt… Tai čia gal buvo mano netyčia pataikyta.

– Savo vaikams turbūt neturėjote kada skaityti?

– Ne ne… Aš pareidavau… Jų nematydavau. Mama nuvesdavo juos į darželį. Darželiui vadovavo Juozo Grušo žmona. Tas darželis buvo mano tetos namų pirmam aukšte. Kai užeidavau pas tetą į svečius, tai girdėdavau: už sienos mano vaikai šūkauja, bet aš jiems netrukdydavau. Jie ten gražiai užsiimdavo, turėjo auklėtoją.

– O anūkams tai skaitėt…

– Anūkams… Audriui skaičiau. Pasakas aš jam labiau pasakojau, negu skaičiau. Tik Aleksandro Grino Bėgančiąją bangomis perskaičiau kelis kartus. Šita apysaka man labai patiko, ir jis jos labai klausydavosi. Buvo šešerių, septynerių. Ir mes abu tikėjom, kad Bėgančioji bangomis yra, ir jeigu ją pamatysi, tai išsipildys, ko norėjai. Ir mums išsipildė – kai iš Nidos negalėjom išvažiuot. Buvo baisi audra, o laivas perpildytas. Stovim ir galvojam: pateksim – nepateksim, ar dar liks vietos stovėt… Stovim nusivylę visai, staiga žiūrim – kyla kyla virš marių didžiulė figūra su šaliu, plevenančiu pilkam debesy, tamsiai pilka figūra. Ak… Ir Audrius man sako: „Žiūrėkit, ji… Bėgančioji bangomis.“ – „Dieve, – sakau, – Audriau, tai mums turi gerai išeit, pateksim į laivą.“ Ir ateina milicininkas, eilinis Ivanovas, pas kurį mes gyvenom Nidoj, jo bute. Jis klausia: „Jūs nelipat?“ – „Mes neturim bilieto…“ Jis sako: „Praleiskit, praleiskit, čia mūsų žmonės…“ O kas tie mūsų žmonės, niekas neklausia. Ir jis mus įgrūdo į laivą, ir taip, stovėdami prie kažkokio stiebo, atplaukėm į Klaipėdą. Bėgančioji bangomis padėjo.

– Šią vasarą kažkaip keistai pasakėte: einu pasivaikščioti su Maironiu. Ką turėjote galvoje?

– Aaa… Mokiausi Maironį atmintinai. Tikrinausi, ar prisimenu, ką mokėjau, ir naujų ar galėsiu išmokt. Išmokdavau kasdieną po eilėraštį, o dabar, senatvėj, išmokau naujų Maironio eilėraščių. Man nusibosta vienai vaikščiot, ir namie viena… Išeinu ir kartoju sau pusbalsiu. Jaunystėj mokėjau beveik ištisai Salomėją Nėrį, KossuAleksandravičių, Miškinį… O Maironio dabar, prieš porą metų, taip užsinorėjau… Pasiimu knygą į rankinuką, sustoju vidury šaligatvio, pasižiūriu posmelį – žinau, pasižiūriu toliau, viską sujungiu. Labai greit išmokau dešimt naujų eilėraščių. Buvau labai savim patenkinta. Paskui, ilgą laiką, išeinu, galvoju: o gal jau užmiršau, gal iškrito?.. Patikrinu visus iš eilės pusbalsiu. Kartais einu, blogai jaučiuosi, lyg oro trūksta. Ir pradedu jį ten, kur žmonių mažiau, gana normaliu balsu deklamuot deklamuot… Jis tokio gero ritmo. Atsigauna kvėpavimas, puiki nuotaika, savijauta geriausia – aš su juo pasivaikščioju. Nuostabi eilėdara. Pastebėjau, kai dar važinėdavau iš Radijo vėlai po darbo, po dvyliktos, troleibusu ir kai kartais apimdavo baisiausias nuovargis (matyt, spaudimas pakildavo)… Rodos, nebėra oro, negaliu kvėpuot. Pradedu jį taip pusbalsiu deklamuot – man viskas susinormalizuoja:

Ežero skaisčios bangos liūliavo

Žaliu smaragdu;

Laivą be irklo varė, lingavo

Vėsos dvelkimu.

Nagi baisiai gražu…

Saulė už Alpių leidos sutingus;

Varpai Liucernos

Dievui aukojo darbus vargingus

Žmogaus ir gamtos.

Medžių ant saulės kepintas lapas

Nuspindo rasa;

Rožių iš kalnų papūtė kvapas

Skania sveikata.

Ar gali būt gražiau?.. Aš tiek tą Maironį kartodavau, ir kai prieinu prie to posmelio –

Ten, kur Dubysa mėlyna juosta

Vingiuoja plati!..

Ko, ašarėle, ko tu per skruostą

Kaip perlas riedi?

– visad pravirkstu… Galvoju, kaip jis taikliai parašė, kad nuo to vaizdo jam ašarėlė rieda… Man mokantis eilėraštį irgi rieda… Tai kažkas nepaprasta.

– Dėkojame.

P. S. Dėkojame Irenai Plaušinaitytei už bendradarbiavimą rengiant šį pokalbį.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2007 Nr. 4 (44)