VAIKAMS TURI BŪTI ĮDOMU!
Tai skaito ar neskaito? Su tokiu klausimu kreipiamės į mokytojus, mokyklų bibliotekininkus, bandydami sukelti diskusiją. Teiraujamės jų nuomonės dėl kelių neretai girdimų teiginių:
– Mokiniai neskaito. Vargu ar yra prasmės versti juos tai daryti. Be to, jie tikrai neturi laiko.
– Rekomendaciniai literatūros sąrašai nepadeda sudominti literatūra. Jie sudaryti pagal suaugusiųjų skonį ir vertybes, o mokinių skonis kitoks. Pagaliau bet kokios rekomendacijos iškart nuteikia mokinius priešiškai. Geriausiu atveju reikėtų leisti mokiniams skaityti tai, ką jie nori.
– Literatūros vadovėliai, juose spausdinamos ištraukos mokinių nesudomina. Jie tai sieja su prievarta, o ne su malonumu. Vadovėlių autorių iliuzija, kad perskaitę kūrinio ištrauką mokiniai eis į biblioteką ieškoti knygos, ir telieka iliuzija.
– Vienintelė įtakinga institucija galėtų būti šeima, o ne biblioteka ar mokytojas. Tačiau kiek Lietuvoje yra skaitančių šeimų – šeimų, kuriose knygos yra vertinamos?..
– Universalių būdų, skatinančių mokinius skaityti, nėra. Mokytojas nedaug ką gali. Padėtis kone beviltiška…
Išsakydami savo nuomonę, mokytojai ir bibliotekininkai šių tikinimų gali ir nepaisyti. Laukiame naujų diskusijos dalyvių nuomonių.
VAIKAMS TURI BŪTI ĮDOMU!
Danutė Miknevičienė, Jūratė Kuliukienė
(Kupiškio raj. Alizavos pagrindinė mokykla)
Pagaliau, pagaliau mums – ir pedagogams, ir bibliotekininkams – suteikta galimybė garsiai kalbėti apie skaitymą. Kalbėti ir būti išgirstiems. Pagaliau mūsų planai turėtų sulaukti savivaldybių pritarimo ir finansavimo.
Pirmasis taurus Kupiškio rajono valdžios gestas buvo praėjusios Vaikų knygos dienos proga rajono vaikams dovanotas Jaunimo teatro spektaklis „Arklio Dominyko meilė“, režisieriaus Alberto Vidžiūno pastatytas pagal to paties pavadinimo V. V. Landsbergio knygą. Iš Alizavos pagrindinės mokyklos į spektaklį vyko visi 24 mokiniai, perskaitę šią knygą.
„Mokiniai nebeskaito.“ Nesutinku! Mokiniai skaito. Paprasčiausiai jie yra VAIKAI ir juos reikia sudominti skaitymu, kaip, beje, ir bet kokia kita veikla. Puikia intriga tapo Švietimo ir mokslo ministerijos paskelbta akcija-konkursas „Draugauk su knyga. Atrask lietuvišką knygą!“ Į šį renginį pakviesti dar gegužės mėnesį, mokiniai negalėjo sulaukti, kada gi pagaliau jis prasidės. Vaikams patiko lenktyniauti. Taip pat jiems labai patiko, kad už perskaitytą knygą ką nors gauna (lipduką). „Man patinka skaityti daug knygų ir visus aplenkti“ (Agnė K., 3 kl.); „Man šis konkursas išeis į gera, nes per vasarą tikrai nebūčiau perskaitęs tiek knygų“ (Kornelijus P., 7 kl.); „Iš pradžių prisiverti skaityti, o toliau knyga jau „veža“ savaime“ (Vilė M., 10 kl.). Vaikai užsikrėtė vieni nuo kitų. Šiandien aktyviai skaito pusė mokyklos mokinių. Dabar labai svarbu vaikų nenuvilti – duoti, kas pažadėta.
„Bet kokios rekomendacijos iškart nuteikia mokinį priešiškai.“ Nesutinku! Pasirinkti tinkamą knygą geba ne kiekvienas dešimtokas, o ką jau kalbėti apie penktoką, šeštoką ar dar žemesnės klasės mokinį. Bibliotekininkas viso labo – tik žmogus. Profesionalių specialistų rekomendaciniai sąrašai būtini. Alizavos mokyklos bibliotekoje rekomendaciniai sąrašai – neatskiriama interjero dalis. Su šiais sąrašais supažindinu jau trečiokus ir ketvirtokus. Vyresnieji bibliotekoje patys teiraujasi vienos ar kitos knygos iš rekomendacinio sąrašo. Tik visa bėda, kad iš tų rekomendacinių sąrašų vos ne pusės pavadinimų knygų biblioteka neturi. Mokinio krepšelio lėšos skirtos pedagoginėms knygoms, mokymo priemonėms. Grožinės literatūros nedidelės kaimo pagrindinės mokyklos kasmet tegali įsigyti už 300–400 Lt, t. y. 20–25 knygas. Šiemet birželio mėnesį užsisakę 27 „Šviesos“ ir „Alma littera“ leidyklų knygutes, vos prieš savaitę 14 iš jų sulaukėme, o 13 dar laukiame. Ir pikta, ir juokinga.
Bet kaimo vaikai kantrūs. Mūsų mokiniai skaito I. Simonaitytės Gretimas istorijėles (1968 m. leid.): „Paskaičius vieną puslapį, norisi skaityti vis toliau“ (Greta P., 6 kl.). (Vaikų mintis cituoju, nes iš konkurso dalyvių reikalauju perskaitytas knygas aprašyti.) Skaito Lazdynų Pelėdos Klajūną (1977 m. leid.): „Knyga tiesiog nuostabi: labai pamokanti, net graudina kai kurie pasakojimai. Jei knygos viršelis būtų patrauklesnis, ši knyga tikrai daugiau skaitytojų sulauktų“ (Eisvydė I., 9 kl.). Skaito P. Cvirkos Saulėlydį Nykos valsčiuje (1967 m. leid.), K. Borutos Baltaragio malūną (1979 m. leid.). Žinoma, labai smagu, kad iš rankų į rankas eina Daivos Vaitkevičiūtės Trise prieš mafiją: „Žiauriai įdomi knyga. Labai patraukliai sukurti ir apibūdinti veikėjai“ (Ida J., 7 kl.). Aišku, ši knyga anaiptol ne bibliotekos nuosavybė.
„Vienintelė įtakinga institucija galėtų būti šeima.“ Sutinku. Teigiama šeimos aplinka iš tiesų labai svarbus motyvas skaityti. Nuveiktais darbais šioje srityje nelabai turime kuo girtis. O galėtume. Manau, čia labai pagelbėtų skaitymo skatinimo projektai, kur tėvai ir vaikai skaitytų tas pačias knygas ir kartu jas aptartų; pristatytų vieni kitiems perskaitytas patikusias knygas; į svečius pasikviestų knygų autorius; drauge vyktų į žygius po literatūrines vietoves ir t. t.
Pagaliau sulaukėme savo galimybės ir, žinoma, jos nepraleisime. Šiuo metu jau apklausėme visas šeimas. Tėvai pritaria tokiam bendradarbiavimui, beveik visi norėtų apsilankyti Vilniaus knygų mugėje, vardija rašytojus, su kuriais labai pageidautų susitikti; mini vietoves, kurias trokštų aplankyti; didžioji dauguma norėtų dalyvauti suaugusiųjų „Metų knygos“ rinkimuose; siūlo mums organizuoti įdomias akcijas knygos prestižui visuomenėje kelti. Bandysime kurti bendrą projektą. Tačiau ar bus finansuojami mažųjų kaimo mokyklų projektai? Ar neužgoš mūsų kuklių sumanymų didieji miestų viešųjų bibliotekų, gimnazijų projektai? O kad taip nors trečdalis projektams skirtų lėšų būtų pervesta rajonų savivaldybėms ir čia, vietoje, būtų sprendžiami mažųjų bibliotekų projektų likimai? Juolab kad atsiskaitymo tvarką vietos buhalterija jau puikiai perprato.
„Mokytojas nedaug ką gali.“ Nesutinku. MOKYTOJAS gali daug. Paraginti mokytojos, po lietuvių literatūros pamokų ieškoti vadovėliuose nurodytų knygų atbėga antrokai, trečiokai, ketvirtokai. Dar penktokai, dar šeštokai. Vyresniųjų kažkodėl mokytojai į biblioteką jau nebesiunčia.
Asmeninis mokytojo (taip pat ir bibliotekininko) bendravimas su vaikais, kalbėjimas su jais apie knygas – vienas iš svarbiausių dvasinių skaitymo motyvų. Paauglė dukra, kategoriškai pareiškusi, kad knygų neskaitys, nė pati nepajuto, kaip, mylimos mokytojos paraginta, perskaitė A. Zurbos Melnragės akmenis, L. Lowry Siuntėją ir dar ne vieną gerą knygą.
Padėtis nėra beviltiška. Nė vienas skaitymo motyvas negarantuoja, kad susiformuos pastovūs vaikų skaitymo interesai, tačiau kažkodėl tikiu, kad ne vienam iš šiandieną skaitymo skatinimo žaidime dalyvaujančių mūsų mokyklos mokinių tikrai atsiras vidinis poreikis skaityti. O kad žaidimui pasibaigus vaikams nepraeitų noras skaityti, teks organizuoti kitus, dar įdomesnius žaidimus.
Danutė, bibliotekininkė
Mano nuomone, mokiniai knygas skaito ir laiko šiam malonumui randa be jokios prievartos. Tik jų klasėse nedaug.
***
Esu už rekomendacinius sąrašus. Tai švyturiai knygų jūros platybėse. Jie tikrai reikalingi. Mokinys bus nusiteikęs priešiškai, jei reikalausiu iš pateikto sąrašo perskaityti visas knygas. O juk jis gali pats iš to sąrašo pasirinkti, pavyzdžiui, tik dešimt knygų. Vaistinėse irgi daug įvairiausių vaistų, bet renkamės tinkamiausius.
Sąrašai atitinka mokinių skonį. O knyga knygai nelygi. Daug priklauso ir nuo skaitytojo patirties, nuo aplinkos, kurioje gyvena, galų gale ir nuo skaitymo būdo.
***
Vadovėliuose spausdinamos knygų ištraukos kai kuriuos mokinius tikrai sudomina. Ir jei iš klasės, kurioje yra dvylika mokinių, trys ar keturi ją perskaito, esu patenkinta. O jeigu jau ištrauka nesudomino, vargu ar tokiam skaitytojui bus vertingas visas kūrinys.
***
Kas skaitytojui daro įtaką? Manau, ir šeima, ir mokytojas, ir biblioteka. Kiekvienam savo. Man pačiai įtakos turėjo ne šeima (nei mano mama, nei brolis knygų neskaito ir nevertina), o anų laikų mokytojos padiktuoti knygų sąrašai. Aš knygose radau tai, ko man trūko šeimoje, santykiuose su bendraamžiais ir pan. Dar gražiau: aš ir mano vyras – už knygas, o dukrai jas skaityti – didžiausia kančia. Esu mama ir mokytoja, bet savo atžalos knygomis dar nesudominau. Kartais pamanau, jog gal knygas skaito tie vaikai, kuriems gyvenime, šeimoje ko nors labai trūksta.
Ir vis dėlto, jei mokytojas pats skaitys ir norės mokinius sudominti, jam pavyks. Ne veltui sakoma: belskite ir bus atidaryta.
***
Jei mokytojas – kūrybinga ir savo darbą mylinti asmenybė, jis ras būdų, metodų, kaip sudominti mokinį knyga. O dar smagiau, kai pats mokinys pasiūlo tau gerą knygą paskaityti. Tada užsimezga sielų draugystė. Dėl to verta gyventi ir stengtis.
Jūratė, mokytoja
Žurnalas „Rubinaitis“, 2007 Nr. 4 (44)
