VAIKŲ LITERATŪRA IR IDEALUSIS PASAULIS
Vaikų literatūros kūrėjai gali siekti įvairių tikslų: linksminti, auklėti, ugdyti vaiką. Kad ir koks būtų tas tikslas, svarbiausia galų gale – supažindinti vaiką su geresnio gyvenimo pagrindais ir skatinti jį tokio gyvenimo, idealaus pasaulio siekti. Jaunasis skaitytojas turi tapti idealaus pasaulio dalimi. Juk jis tą pasaulį ir kurs. Pagrindiniams savo knygų veikėjams rašytojai dažnai suteikia tokių būdo bruožų, kurie bus svarbūs tam idealiam pasauliui kurti. Tačiau idealiojo pasaulio koncepcija vaikų literatūroje nuolat kinta. Jos pokyčius lemia visuomenės raida. Drauge keičiasi ir vaiko, turinčio sukurti tą geresnį pasaulį, paveikslas. Kad šiuos pokyčius pamatytume, reikia pažvelgti į vaikų literatūros istoriją. Pradėkime nuo XVIII amžiaus.
XVIII amžius: gamtos vaikas
Jeanas Jacques’as Rousseau (Žanas Žakas Ruso), „vienas žymiausiųjų iš tų, kurie sumodeliavo XIX amžių“1, savo knygoje Emilis (1762) auklėjimą apibrėžia kaip „gamtos kursus“. Emilis – visuomenės troškimo grįžti į ankstesnius laikus, kai buvo gyvenama gamtoje, simbolis. Gamta priešinama su visuomene ir visuomeniniu gyvenimu. Anot Rousseau, „didžiausia visuomenės problema – jos sukeltas psichologinis nepasitenkinimas, tuo tarpu gamtoje mes jaučiamės laisvi ir nepriklausomi“. Rousseau pabrėžia, kad auklėjamą vaiką reikia saugoti „nuo visuomenės iliuzijų ir vilionių – knygų, spektaklių, socialinių vaidmenų, vaizduotės spekuliacijų“2. Emilis – tokio auklėjimo pavyzdys, jis „tikras gamtos vaikas“.
Idėja, kad žmogus turi gyventi gamtoje, nebūti visuomenės dalimi, atsispindi kitame garsiame XVIII a. kūrinyje – Danielio Defoe (Danielio Defo) Robinzone Kruze (1719). Nors knyga buvo skirta ne vaikams, tačiau istorija apie negyvenamoje saloje atsidūrusį pagrindinį herojų sulaukė nepaprastai didelio viso pasaulio vaikų susidomėjimo, todėl jos nepaminėti tiesiog neįmanoma.
Panašaus siužeto kūrinys, šį kartą jau skirtas vaikams, – Roberto M. Ballantyne’o (Roberto M. Balantaino) Koralų sala (1857). Tai „istorija apie tris berniukus, išgyvenusius laivo katastrofą ir atsidūrusius nuostabioje saloje“3.
Būtina paminėti ir dar dvi svarbias vėlesnių laikų knygas – Johannos Spyri Heidą (1880–1881), kurioje vaizduojamas „visiškai natūralus vaikas visiškai natūralioje aplinkoje – Šveicarijos Alpėse“4, ir Rudyardo Kiplingo (Radjardo Kiplingo) Džiunglių knygą (1894–1895), kurios pagrindinis veikėjas Mauglis auga gamtoje – džiunglėse tarp gyvūnų.
Suaugusiųjų pasaulis kaip „idealus pasaulis“
Be skatinimo grąžinti vaiką į gamtą, į natūralų gyvenimo būdą, dar vienas svarbus Rousseau įnašas į vaikų literatūrą – didaktizmo pabrėžimas. Jo požiūris į vaiką kaip į individą, kurį reikia auklėti, atėjo ir į XIX amžių. Kad būtų tinkamai išauklėtas, vaikas turi žinoti suaugusiųjų nustatytas taisykles ir joms paklusti. Du tipiški to pavyzdžiai turkų vaikų literatūroje – Nabio Hayriye ir Sumbulzade Vehbio Lutfiye-i Vehbi. Tai pirmieji vaikams skirti kūriniai, parašyti Šviečiamajame amžiuje. Abi knygos pavadintos autorių sūnų vardais ir yra pamokymų, kaip tinkamai elgtis, rinkiniai. Knygų tikslas – išmokyti vaikus tradicinių musulmoniškų vertybių. Šiuo atveju vaiko „idealus pasaulis“ yra toks, kurio taisykles nustato suaugusieji. Mat teoriškai toks pasaulis apsaugo vaiką nuo nelaimių, moko skirti gera nuo bloga, užtikrina laimingą ir dorą gyvenimą. Pagrindinis veikėjas vaikas laikosi suaugusiųjų nustatytų taisyklių, pritampa jų sumodeliuotame pasaulyje. Tai teigiamas herojus, galų gale nugalintis visus sunkumus.
Vis dėlto XIX a. daug kas pasikeitė. Naujo, kitokio „idealiojo pasaulio“ atvaizdas ėmė ryškėti tokiose populiariose knygose kaip Frances Hodgson Burnett (Frensės Hodžson Bernet) Paslaptingas sodas, Mažasis lordas Fontlerojus ir Eleonoros H. Porter Poliana. Panašiai kaip ir daugelio tuo metu sukurtų vaikų knygų herojai, Merė Lenoks iš Paslaptingo sodo, Sedrikas iš Mažojo lordo Fontlerojaus ir Poliana gyvena suaugusiųjų valdomame pasaulyje. Merė iš Indijos atvyksta pas dėdę į Angliją, Sedrikas iškeliauja į senelio pilį, Poliana apsigyvena tetos namuose. „Kai tavęs ko nors klausiu, Poliana, norėčiau, kad atsakytum man garsiai, ne tik galvos linksėjimu“5, – sako mergaitei teta. Kai pasivėlina į vakarienę – nepasirodo lygiai šeštą, kaip buvo įsakyta, – Poliana nubaudžiama („/…/ dėl to turės pakentėti. Ji iškart privalo mokytis punktualumo“6): gauna tik duonos su pienu virtuvėje. Polianos tetos taisyklės simbolizuoja, ko paprastai tikimasi iš vaikų: laikytis suaugusiųjų nustatytų taisyklių. Vis dėlto Polianos būdas (į viską ji žiūri savitai, kitaip, optimistiškai), kaip ir senelį stebinantis Sedriko pasitikėjimas savimi ar Merės santykiai su ją supančiais žmonėmis, – sukelia permainas tvirtai suręstame suaugusiųjų pasaulyje. Šių trijų knygų pagrindiniai veikėjai vaikai nepateisina suaugusiųjų lūkesčių. Tačiau jie yra kitokie, jie yra asmenybės.
Tokį suaugusiųjų normų ir lūkesčių neatitinkančio vaiko vaizdavimą (kaip ką tik minėtose XIX a. pab.–XX a. pr. knygose) galima interpretuoti kaip simbolinę naujo požiūrio pradžią. Iš tikrųjų visos tos trys knygos pranašauja neabejotinus pokyčius: naują pagrindinio veikėjo vaiko įvaizdį ir naują „idealiojo pasaulio“ sampratą vaikų literatūroje.
XX amžius: jo vaikiškasis pasaulis
Tie pokyčiai išryškėjo iš karto po Antrojo pasaulinio karo. Jų autorė – žymioji švedų rašytoja Astrid Lindgren su savo knyga Pepė Ilgakojinė (1945). Pepė negyvena suaugusiųjų pasaulyje, negyvena pagal jų nustatytas taisykles, ji laisva savo vaikiškame pasaulėlyje. Pepė buvo keista mergaitė, kaip kūrinio pradžioje sako autorė, „neturėjo ji nei mamos, nei tėčio, bet ir labai gerai…“7 Be suaugusiųjų su savo taisyklėmis ir apribojimais – ar begali vaikas būti laisvesnis už Pepę? „Ši keistai apsirengusi mergaitė, gyvenanti viena su arkliu ir beždžione, turtinga ir pasižyminti nepaprasta fizine jėga, visiškai neatitinka miestelio gyventojų kasdienio gyvenimo taisyklių ir įkūnija kiekvieno vaiko nevaržomos laisvės ir galios svajonę.“8
Pepė Ilgakojinė sukūrė vaikų literatūroje naują „idealiojo pasaulio“ vaizdą. Tai pasaulis, kuriame vaiko nebeformuoja suaugusieji. Pasaulis, kuriame vaikas yra individualybė su savo mąstysena ir niekieno nevaržomais poelgiais. Galų gale jis gali būti tikras vaikas, o ne suaugusiųjų kopija, gali netrukdomas išreikšti save.
Tokio vaiko pavyzdys turkų literatūroje – Rifato Ilgazo (1911– 1993) knygos Bacaksiz (Vaikis) pagrindinis veikėjas. Šis berniukas, veikiantis penkių knygų serijoje, yra pats natūraliausias vaikas, tarsi vienas iš daugelio sutinkamų gatvėje, realiame gyvenime. Jis mėgsta žaisti, krėsti draugams pokštus, prasivardžiuoja, meluoja, kad išsisuktų iš keblių situacijų, yra impulsyvus ir t. t.
Vaikis labai tikroviškai atspindi visus vaikus, su kuriais autorius susipažino dirbdamas pradinėse mokyklose. „Po penkiolikos mokytojavimo metų, – rašė jis, – vaikas man tapo labai artima būtybe. Kadangi dirbti mokytoju pradėjau labai jaunas, pavyko lengvai susidraugauti su savo pradinukais mokiniais. /…/ Tapęs vaikų gyvenimo dalimi, atidžiai stebėjau, ką jie mėgsta ir ko nemėgsta, apie ką svajoja, kokių nuotykių trokšta. Manau, visa tai man labai pravertė rašant pirmąsias knygas.“9
Netrukus tokio vaiko vaizdavimas vaikų literatūroje paplito po visą pasaulį. Kiekvienas iš jų – su savo mąstysena, problemomis, vaikiškais poelgiais – buvo unikali asmenybė. „Idealusis pasaulis“ tapo toks, kuriame vaikas mėgavosi savo vaikiškumu ir išreiškė save.
Globalus daugiakultūris pasaulis
Tokius didelius vaiko vaizdavimo pokyčius galima laikyti dviejų pasaulinių karų ir jų padarinių atspindžiu. Pasaulis ir pasaulėžiūra keitėsi labai drastiškai. Egzistencializmo filosofija lėmė įvairiausių gyvenimo sričių „laisves“. Pabrėžiamas absoliutus asmens individualumas ir neribota laisvė, visaip reiškiamas pokyčių troškimas, kita vertus, tai, kad dėl nelaimių, kurias atnešė du dideli karai, daug žmonių turėjo palikti savo namus ir kurtis naujose vietose, formavo pasaulio įvairovę.
Pasirodė pirmieji daugiakultūrio pasaulio ženklai. Žmonės kūrėsi naujose vietose, sklido po visą pasaulį, taigi ir knygose atsirado kitokios nei įprasta – baltos – odos spalvos, kitokios kultūros veikėjų. Vienas iš pirmųjų pavyzdžių – Ezros Jacko Keatso (Ezros Džeko Kitso) paveikslėlių knyga Diena, kai sninga (The Snowy Day, 1962)10. Pagrindinis knygos veikėjas – afrikietiškos kilmės amerikietis berniukas.
Netrukus pasirodė knygų, kuriose veikia vaikai, atvykę į Ameriką iš Pietų, iš Azijos ir pan. Emigranto vaiko personažas vaikų literatūroje išplito po visą pasaulį.
Populiarus tokio vaiko pavyzdys turkų literatūroje – Muzaffer Izgü pavaizduotasis Okašas. Izgü – dar vienas rašytojas, turintis mokytojo patirties, – pasakoja linksmus kaime užaugusio ir į didmiestį atsikėlusio berniuko nuotykius. Okašo vargai stengiantis prisitaikyti prie naujosios aplinkos vaizduojami dešimtyje šio autoriaus knygų11, kurios pasirodė 1975–1980 m. ir sulaukė Turkijoje didelio populiarumo.
Dar vienas geras pavyzdys – Emilės Moravski personažas Charleso Merrillo (Čarlzo Merilo) knygoje Emilės metai12. Emilė – Moravskių šeimos, iš Lenkijos emigravusios į JAV, vyresnioji duktė. Greta psichologinių paauglystės problemų Emilė, kurdama savo ateitį, jaučiasi tarsi įkalinta tarp jai artimų Rytų Europos ir naujųjų Amerikos vertybių.
Kadangi dabartinis idealusis pasaulis yra daugiakultūris, vaikui reikia papildomų savybių – tolerancijos, gebėjimo priimti kultūrinius, socialinius, etninius skirtumus. Jis turi mokėti greitai prisitaikyti, būti pasirengęs bet kurią vietą laikyti savo namais.
Šiandien įvairiausiose pasaulio šalyse parduodamos knygos, parašytos įvairiausiomis kalbomis, o jų veikėjai atstovauja įvairiausioms kultūroms. Dabar tose knygose pristatomas idealusis pasaulis yra globalus. Šiuolaikiniai leidėjai „labai įtariai žiūri į knygas, kuriose įžvelgia tautinį uždarumą“13.
Ar tikrai idealusis pasaulis vaikų literatūroje turi būti toks globalus? Ar tai turėtų būti gamtos pasaulis? Ar idealusis pasaulis turi būti sukurtas suaugusiųjų? O gal vaikams reikia suteikti beribę laisvę ir leisti rinktis, kokiame pasaulyje gyventi? Atsakymai į šiuos klausimus įvairiais istorijos tarpsniais buvo skirtingi, kadangi „idealiojo pasaulio“ samprata keitėsi sulig visuomenės socialine raida. Todėl ir vaikų literatūroje idealiojo pasaulio vaizdas bus vis kitoks.
Iš anglų k. vertė Tomas Einoris
_____________________
* Serpil Ural – Turkijos vaikų rašytoja ir iliustruotoja. 30-ajame IBBY kongrese (Macau, 2006 m.) ji skaitė pranešimą, kurį leido spausdinti „Rubinaičio“ žurnale.
1 www.ilt.columbia.edu/publicAtions/emile.html.
2 http://malaspina.edu/johnstoi/introser/rousseau.htm.
3 RUSSEL, David. Literature for Children: A Short Introduction. New York: Longman, 1997, p. 13.
4 www.heidi-swiss.ch/en/heididorf/geschichte.html.
5 PORTER, Eleanor H. Poliana p. 30.
6 Ten pat, p. 34.
7 LINDGREN, Astrid. Pepė Ilgakojinė. 1991, p. 3.
8 www.nuneberg.org/authors/lindgras.html.
9 www.blogcu.com/cideli/184037/.
10 RUSSEL, David. Min. veik, p. 33.
11 IZGÜ, Muzaffer. Ökkes Dizisi. Istanbul: Özyürek Yayinlari, 2002.
12 MERRILL, Charles. Emily’s Year. San Diego, California: Mho & Mho Works, 1991.
13 SALISBURY, Martin C. „No Red Buses Please“, Bookbird, 2006, Vol. 44, No 1, p. 9.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2007 Nr. 4 (44)
