Istorinė vaiduoklių „didaktika“
Knygų ir autorių likimai kartais supainioja nusistovėjusį skirstymą. Įduodamas recenzuoti naują kūrinį, Kęstutis Urba užsiminė, kad jį parašė lietuvė, bet ne iš Lietuvos, kad lietuvių literatūrai galintį priklausyti tekstą teko versti iš anglų kalbos. Mįslės priežastis – JAV gimusios ir gyvenančios lietuvių kilmės vertėjos ir rašytojos Laimos Sruoginis apysaka vaikams Vaiduoklė svetainėje* (šįkart autorė pasirašė kaip Laima Vincė).
Pavadinimas primena, kiek daug knygų radosi iš tikėjimo, kad pasaulis yra daugiau, nei akys įžiūri ir rankos apčiuopia, jog šalia regimybės gyvuoja kitos erdvės ir būtybės, kurios ypatingais atvejais leidžiasi pamatomos. Istorijos apie vaiduoklius skaičiuoja tūkstantmečius, tačiau dar vienas nutikimas, – jei tik gerai papasakotas, – gali įaudrinti tiek suaugusiųjų, tiek vaikų vaizduotę. Kartu antraštė primena būrį išmoningų literatūrinių svetainės vaiduoklių – kad ir subtiliąją, paslaptim dvelkiančią Marios Gripe’s Nepaprastą Agnesės Sesilijos istoriją.
Su tokiais literatūriniais ir vaiduokliškais lūkesčiais atsivertęs Laimos Vincės knygą, skaitytojas randa be užuolankų, iškart mistiniu „regėjimu“ prasidedančią istoriją: devynmetė amerikietė Hana savo namų svetainėje išvysta vaiduoklę. Personažas apakina ryškia išore: ilga raudona suknelė, skrybėlė su povo plunksnomis, violetinės akys, kuriose mirga liepsna. Teatriškas prašmatnumas nėra dekoracija, mat moteris – prieš kelias dešimtis metų gaisre žuvusi operos solistė, vardu Hana Moris, scenoje – Hilda De Vit Rouz. Toliau ši siužeto linija plėtojama pagal tradicinę struktūrą: tikėti matytu vaizdu ar ne, kaip įtikinti kitus, kaip išsiaiškinti vaiduoklių prigimtį ir gyvenseną.
Hana kone visiems (mamai, senelei, geriausiai draugei, net visai klasei) išporina naujieną, tačiau niekas nenori ja patikėti. Mergaitė susibičiuliauja su neįprasta svetainės gyventoja ir ketina jos buvimą įrodyti kitiems. Įsijautę į vaiduoklių paieškas, vaikai barbariškai nusiaubia Hanos svetainę: sumaišo tyrę iš šampūno, arbatžolių, „Lady Speedstick“, muilo, „Tylenol“, pastos ir kt., išterlioja ja sienas ir nuplėšia tapetus. Galbūt ši scena turėtų liudyti devynmečių smalsumą, neapgalvotas išdaigas, žaidimo siautulį, tačiau įsibėgėdama ji ima panašėti veikiau į nevaldomą apsėdimą. Vadinamieji Hanos draugai yra kurti mergaitės prašymams neniokoti jos namų, įnoringai ir savanaudiškai įgyvendina savo užmačias. Vaikai čia vandališkai susidoroja su sienomis, o metaforiškai – ir su praeitimi bei vaiduokliais („Sara su Izaoku jau merkė rankas į vaistus ir vaikščiojo po svetainę, tepdami lipnia mase vis daugiau rožių. Netrukus dažai nuo sienų tekėjo srovėmis. Atrodė, lyg sienos kraujuotų“, p. 142).
Nors kūrinyje veikia antgamtiški veikėjai, aprašomi iš namo sklindantys garsai ir kiti žanro atributai, Laimos Vincės knyga nėra kvapą gniaužiantis vaiduoklių istorijos (ghost story) pavyzdys. Tuo požiūriu pristinga paslaptingesnės atmosferos, labiau intriguojančio ir ilgiau išlaikomo neaiškumo. Tačiau vidinė kūrinio logika padeda suprasti, kodėl taip atsitinka. Mirusios moters pasirodymu svetainėje nesiekiama sužadinti ezoterinės vaizduotės, pajusti ir pažinti pasaulio daugialypiškumo. Kur kas svarbesnė vaiduoklės „funkcija“ apysakoje – padėti Hanai iš naujo atrasti savo pačios aplinką, įsisąmoninti savo namų istorinę vertę ir įdomumą.
Kapitonų salos, kur įkurdinti apysakos veikėjai, praeitis ir mažųjų santykis su ja yra reikšminga ir literatūriškai gerokai labiau pavykusi kūrinio gija. Sala nedidukė, priklausanti gana uždarai vietinei bendruomenei, už pastelinės dabarties sauganti spalvingą istoriją: anksčiau čia gyveno indėnai abenakiai, puldinėję baltuosius naujakurius, atplaukdavo piratų laivai, gyvavo populiarus kurortas, o svarbiausia – veikė Jūros operos teatras, sudegęs 1926 m. Gausių istorinių žinių, dokumentiškų pastraipų atsiradimą tekste pateisina autorės sumanyta mokyklinė užduotis: mokytoja prašo vaikų aprašyti savo namus.
Istorinis sąmoningumas, praeities žavesio ir įdomumo jutimas laikytini pamatine apysakos idėja. Knygos finale ją tiesiai suformuluoja vaiduoklė: „neužmirškite: viskas, kas tikrai gražu, gyvena jūsų atmintyje ir širdyje“ (p. 206). Šimtametis namas, apšiuręs ir vėjo perpučiamas, Hanai atrodo tikra nuobodybė, bet jos požiūris pasikeičia, kai sužino, jog anksčiau tai buvo ištaigingas pensionas (viešbutis), o jo senų tapetų rožėse tebegyvena herojiškai liepsnose žuvęs simfoninis orkestras ir operos „Karmen“ artistai (graži detalė – tenoras Viljamas ne šiaip sau gyvena krosnyje, o todėl, kad jis „dainuoja Don Chosė. Jam reikia ugningo įkvėpimo, kad gerai atliktų savo partiją“, p. 66).
Vaiduoklė ne tik pažadina istorijos jausmą, bet ir praskleidžia muzikos, ypač operos, pasaulį, kurį vaikai iš pradžių vertina kaip atgyveną. Hilda moko išgirsti ir suprasti garsus: „Muzika – tai ne vien teisingas natų išdainavimas. Muzika – tai jausmas. (…) dainuoti dainą – tai kaip pasakoti istoriją“ (p. 69). Bičiulių ketvertukas persikelia laike į 1910 metus ir apsilanko operos teatre. Visa apysaka persmelkta puikios, bemaž nuolat skambančios muzikos: arijas iš „Karmen“ dainuoja vaiduoklė, senelė, mama, Hana, tėtis griežia smuiku, muzika įskiepija pasitikėjimo ir drąsos nebėgti nuo problemų (Hilda išmoko dainos „Niekas manęs neįbaugins“).
Vaiduoklių ir muzikos fone verda ketvirtokų gyvenimas. Hana sukurta pagal literatūroje gerai pažįstamą mergaitės tipą: nenoriai kulniuoja į mokyklą, bando apsimesti ligone ar kitaip gudrauti su suaugusiaisiais, vargsta su matematika ir skaitymu, dėl apkūnumo erzinama bendraklasių. Gyvena tik su mama, kuri sunkiu fiziniu darbu pelno duoną, ir močiute, o tėtis įsikūręs name kitoje gatvės pusėje.
Hana yra ne tik protagonistė, bet ir pasakotoja – gana guvi, pastabi ir iškalbi. Rašytoja įtaigiai fokusuoja jos vaikišką žvilgsnį: „Kad ir kiek grėbėme, lapų buvo vis daugiau. Čia kaip namų darbai – paruoši, bet vis lieka kažką dar padaryti“ (p. 12), šypseną kelia Hanos laiko suvokimas: „Jei iš namų išeinu 8.54, mokyklą pasiekiu 8.59 ir dar lieka minutė pažaisti“ (p. 31).
Dalis apysakos dėmenų perdėm įprasti, pavyzdžiui, standartinis geriausių draugių kontrastas: Hana – apkūni šviesiaplaukė, nuo kontrolinių išsmunkanti į tualetą ir besigėdinti šeimos nepriteklių, Sara – liesa tamsiaplaukė pirmūnė iš pasiturinčios inteligentų šeimos. Skaitymo malonumą mažina ne tiek nuspėjama siužeto slinktis, kiek pasakojimo gyvybės, vaizdavimo niuansų stoka. Artėjant finalui, stiprėja įvykių ir veikėjų elgsenos dirbtinumas (pavyzdžiui, menkai tekstu motyvuotas mokyklos „priešų“ susitaikymas, užkietėjusio blogiuko atsivertimas).
Hanos mintijimai ar iš jos perspektyvos pateikiami aprašymai ganėtinai išraiškingi, o štai kitų veikėjų dialogams pritrūksta natūralumo ir individualumo. Ta pačia neutralia rašytine stilistika kalba ir mokyklos direktorė, ir išdykęs mokinukas; mama, net vakare jaukiai įsitaisiusi dukters lovoje, apie salos istoriją pasakoja vadovėline maniera („Šioje knygoje yra visa informacija, kurios tau reikia. (…) Ji ir nėra iš bibliotekos, o spausdinta rotaprintu. Tai Kapitonų salos istorija. (…) Automobilių dar nebuvo, o kai atsirado, daugumai žmonių buvo per daug brangūs. (…) Televizorius dar nebuvo išrastas, taigi žmonės turėjo ieškoti gyvų pramogų, pavyzdžiui, teatro ar operos“, p. 58–60).
Patraukliausias apysakos dalykas – išradinga ir paveiki vaiduoklių istorinė „didaktika“. Ji pateikia ryškų pavyzdį, kad senas neišvaizdus namas gali būti vertas pasakojimo ne mažiau nei Niujorko dangoraižiai arba pigmėjų lūšnos džiunglėse, ir skelbia svarbią mintį: greta esančiuose paprastuose ir priprastuose daiktuose gali slypėti stulbinamos istorijos, jei tik bus norinčių ir gebančių juos prakalbinti.
—————————————
* VINCĖ, Laima. Vaiduoklė svetainėje / iš anglų k. vertė Vida Bėkštienė; iliustr. Aida Janonytė. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2007. 221 p. ISBN 978-9955-16-178-3.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2007 Nr. 4 (44)
