PAAUGLYS SMURTO AKIVAIZDOJE: KAIP IŠSAUGOTI SAVO VEIDĄ?

Paauglystė ir ankstyvoji jaunystė – tai toks amžius, kai ryškiai keičiasi ir žmogaus fiziologija, ir psichika, kai visu aštrumu iškyla egzistenciniai, vertybiniai ir tapatybės klausimai, kai iš naujo reikia atrasti ir įtvirtinti savo vietą bendraamžių grupėje. Ir suaugusiam žmogui autoriteto, pripažinimo klausimas kuo toliau, tuo svarbesnis darosi, vis sunkiau įgyjamas ir išlaikomas, bet jis jau turi gyvenimo patirties, bendravimo praktikos, o paauglys viską atranda iš naujo. Paauglys čia dažnai primena kūdikį, kuris mokosi išlaikyti kūno pusiausvyrą, o paaugliui iškyla reikmė išmokti vidinės, dvasinės, moralinės, etinės, psichologinės pusiausvyros; kūdikis mokosi artikuliuotos kalbos, paauglys – neartikuliuotos: jam reikia išmokti nežodinės kalbos ir ta kalba pasakyti ir „Aš esu“, ir „Kas aš esu“.

Kitą mažo vaiko ir paauglio padėties paralelę galima nusakyti žinomo posakio „Vaikas – tėvų veidrodis“ parafraze „Paauglys – visuomenės veidrodis“. Mat iš tiesų tai, ką įprasta laikyti paauglių problemomis, dažnai yra ne jų kaip tokių, o suaugusiųjų sukurtos ir paaugliams primestos problemos. Viena iš jų – smurtas ir su juo glaudžiai susiję tolerancijos stygius ir vertybių hierarchijos sumaištis.

Šiame straipsnyje ir norėsiu daugiau dėmesio skirti šioms su smurtu susijusioms problemoms. Remsiuosi keleto psichologinių ir sociologinių tyrimų duomenimis, spėjusiomis išpopuliarėti tarp paauglių arba į rekomenduotinų sąrašus įtrauktomis knygomis, pačių paauglių pasisakymais interneto forumuose ir empirine patirtimi. Straipsnis parengtas pranešimo, skaityto šių metų rugsėjo mėnesį VPU filologų organizuotame seminare Druskininkų regiono mokytojams lituanistams pagrindu, juo savotiškai bus pratęstas Kęstučio Urbos pradėtas pokalbis apie paauglių literatūrą ir smurto temą joje¹.

Smurtas kaip socialinė problema. Dažniausios smurto formos – fizinis, emocinis, seksualinis smurtas ir nesirūpinimas, arba apleistumas. Keletas faktų, susijusių su kasdiene mokyklų ir mokyklinio jaunimo aplinka. Pasaulyje gerai žinoma nuomonių apklausos firma Wirthlin Worldwide, remdamasi nuostata, kad „tik patys paaugliai gali papasakoti apie savo kasdienybę ir jaunimo smurto realijas“, penkiems šimtams 13−18 metų paauglių pateikė klausimų apie jaunimo kasdienybės ir smurto realijas. Rezultatai juos nustebino: „šeimos ir visuomeninės problemos jaunuoliams rūpi kur kas labiau, nei dažnai įprasta manyti“². Didžioji dalis paauglių sąmoningai suvokė ir kritiškai vertino aplinkoje pastebimas „virtualaus“ smurto apraiškas, net 86 proc. apklaustųjų pritarė teiginiui, jog „turėtų būti imamasi priemonių siekiant sumažinti smurto elementų muzikoje ir televizijoje“.

Lietuva pagal vaikų, iš kurių tyčiojamasi, skaičių pirmauja tarp 36 pasaulio valstybių. Smurtinis elgesys su vaikais būdingas 65 proc. šeimų. Apie agresyvų elgesį šeimoje dažniau prabyla berniukai negu mergaitės. Lietuvos nacionalinio UNICEF komiteto duomenimis, mūsų šalies vaikai labiau negu Vakarų Europos šalių vaikai toleruoja fizinį ir psichologinį smurtą šeimoje ir mano, kad tokiomis priemonėmis galima išspręsti vaikų ir tėvų problemas. Tik 29 proc. vaikų mano, kad problemas galima išspręsti pasikalbant, o 46 proc. − kad riksmu³. Nepaneigsi, kad savo nuomonę vaikai dažniausiai suformuoja stebėdami suaugusiųjų aplinką – tėvų, mokyklos bendruomenės, visuomenės, visuomeninių institucijų, žiniasklaidos puoselėjamas, palaikomas arba toleruojamas normas. Žiniasklaidos sąvoka dabar apima viską, kas praneša kokią nors žinią, net jei toji žinia būtų pranešama vizualizuota beisbolo lazda. Tokio pobūdžio „pranešimai“ paauglius dažniausiai pasiekia per kompiuterinius žaidimus. Tokių žaidimų pasiūlos mastą rodo skaičiai. Jungtinėse Amerikos Valstijose smurtiniai žaidimai sudaro 80 proc. videožaidimų pramonės pajamų⁴. Apie juos trumpai pakalbėjau su keletu 7−9 klasių berniukų. Į klausimą, kas dabar populiariau – žaidimai ar knygos, visi entuziastingai atsakė: žaidimai. Koks populiariausių žaidimų turinys? Antrojo pasaulinio karo ir ateities karų temos. Žaidėjo uždavinys – kuo daugiau, o geriausia – visus išnaikinti. Kai kuriuose žaidimuose tas žudymas būna įvilktas į gėrio apdarą: naikinama, žudoma, pasak vieno kalbintų paauglių, siekiant ką nors išgelbėti: žmogų ar žmoniją, ar idėją. Pasak paauglio, „kad kažką gera padarytum“. Regis, čia lyg ir reikėtų džiaugtis, bet žiniasklaida sukuria terpę, kurioje vaikas ne tik praleidžia daug laiko, bet ir perima tai, ką propaguoja tenykščiai personažai ir herojai, o tikrai vertingai grožinei literatūrai stinga viešosios erdvės, ji sunkiai pasiekia adresatą. Tai patvirtino ir kalbinti vaikai. Jie neklausiami patikino, kad privalomąją literatūrą tikrai perskaito, o kitas knygas – tik jei kas nors pasidalija įspūdžiais apie konkrečią knygą, t. y. jei yra sudominami. Pasak vaikų, jie skaitytų, ir jei mokytoja nurodytų, bet taip, kad jie tikrai patikėtų, jog verta perskaityti. Vienas iš keleto kalbintų paauglių skaito ir, jo nuomone, nemažai, nes knygas labai mėgsta jo seneliai, skaito tėvai, o mokykloje taip pat organizuojamos pamokos, rašto darbai, skirti savarankiškai perskaitytų knygų aptarimui ir analizei. Be to, knygos plečia akiratį, savarankiškai įgytos žinios padeda moksleivių debatų klube.

Ir trumpai dar apie vieną interneto diskusiją „Kodėl knygos ‘eina iš mados’“⁵. Pirmasis į diskusiją įsitraukęs interneto naršytojas, pasivadinęs Justi, diskusijos pavadinimui panaudotą teiginį paneigė: „Aš kažkodėl manau, kad kaip tik knygos po truputį ‘grįžta į madą’. Kuo toliau, tuo daugiau mano pažįstamų žmonių pradeda skaityti…“ Jam (ar jai) antrina Briedžiukė: „Taip, nes rašytojai modernėja, o tai verčia skaityti jaunimą. Knygos nebuvo dingusios iš mados, niekada, tik jei neskaitai jų, tada taip galvoji. Iš pradžių pinigus leidau music CD, dabar perku knygas.“ Dešimties iš šešiolikos įrašų autoriai sakosi mėgstą skaityti arba skaitantys priešokiais, kiti nežino kodėl, bet skaityti nemėgsta. Vienas pasisakymas (Salomėjos) itin skeptiškas: „Bet paklausk kokio paprasto 17-mečio. Jis tau nusijuoks į akis, jei perskaito tai, kas privaloma, jis baisiai gali didžiuotis savimi…“, nors kitoje vietoje ta pati forumo dalyvė rašo: „Nedaug… bent mano klasėje… bet mano klasė nėra visa Lietuva.“ Forumo dalyvis Dentinas, ko gera, atsako už tuos menamus „17-mečius“: „Šiais laikais knygoms nėra tiek daug laiko, kaip būdavo anksčiau, kai sienos buvo uždarytos… Be to, dar yra internetas su savo pramogom. Asmeniškai aš skaitau tik tas knygas, kurios tikrai man įdomios, su vidutiniškai įdomiom nesivarginu.“ Manyčiau, kad pats internetas jam irgi savaip pritaria: tarp jame esančių ar tik archyvuose išlikusių temų knygoms tektų mažiausiai pozicijų. Bent jau iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad vyrauja internetiniai ir videožaidimai, kinas, televizija, informacinės technologijos, taip pat draugystės, meilės ir sekso temos. Ir tai ne vien paauglių problema: teikti temas diskusijoms, jas provokuoti gali kiekvienas. Matyt, kol kas mažai kam tai rūpi.

Ir vis dėlto jaunimo pasisakymai neleidžia suabsoliutinti paauglių nenoro skaityti. Nėra turbūt pagrindo ir teiginiui, kad internetas ir kitos daugialypės terpės formos apskritai veikia tik žalojamai. Visada geriau ieškoti pliusų ir minusų ir jais remtis. Tačiau kuo skiriasi smurto vaizdavimas literatūroje ir internetiniuose žaidimuose bei smurtinėse laidose ir kokie jų poveikio vaiko psichikai skirtumai?

Smurto vaizdavimo tradicija ir psichologinis poveikis. Bendriausiu požiūriu žiaurumas yra ne mūsų išradimas, o neatsiejama žmonijos dalis – visi turbūt prisimename baisiąsias pasakas. Kai kurie tėvai ir dabar dėl to jaudinasi, esą vaikų knygelėse spausdinamos lietuvių ir kitų tautų pasakos dažnai būna pernelyg baisios. Tačiau iš tokių pasakų vaikas išmoksta pažinti ir įveikti baimę, nes pasakos moko: ką pažįsti – to jau nebebijai. Tam tikra žiaurumo dozė neišvengiama kūriniuose, kur herojus susitinka su klastingais ir piktais žmonėmis, blogį įkūnijančiais personažais (pavyzdžiui, plėšikais arba raganomis), ir kūriniuose, kuriuose išmėginamas brandos amžiaus sulaukęs jaunimas. Taigi pasakose smurtas neišvengiamai susijęs su etinių vertybių pasirinkimu, asmenybės ugdymu ir gebėjimo skirti, kas yra kas, ir pasirinkimo motyvacijos lavinimu. Be to, žodis, prisimenant Bibliją, čia dar nebūna tapęs kūnu: kraujo čia nė nespėji įsivaizduoti, juo labiau – pamatyti, kaip jis liejasi upeliais, o tokiais vaizdais manipuliuoja žaidimų ir smurtinių kino filmų kūrėjai. Tuo tarpu nustatyta, kad vaizduojamojo smurto poveikis priklauso nuo vaizdavimo detalumo (sužalojimai, kraujas, skausmas, kančios), scenų trukmės, jų kartojimo, smurto traktavimo (ar smurtautojui pritariama, ar jis smerkiamas, sulaukia atpildo ar ne). Pavojingiausiu laikomas tyčinis, tarpasmeninis, detaliai vaizduojamas, imituojamas, palankiai vertinamas ir savitikslis smurtas.

Panašų į įvairių tautų pasakoms ir mitams būdingą smurto vaizdavimo ir vertinimo modelį, bet kitokį, nei pasitelkiamas televizijoje ir internetiniuose žaidimuose, nesunku įžvelgti ir daugelyje šiuolaikinių paaugliams skirtų knygų. Kalbėsiu apie danų rašytojo Bjarne’s Reuterio Busterio pasaulį („Alma littera“, 1998), anglų rašytojo Louiso Sacharo Berniuką be veido („Alma littera“, 2006) ir apie anglų rašytojos Kate’s Cann Šuolį („Gimtasis žodis“, 2006).

Psichologinis ir fizinis smurtas grožinėje literatūroje. Pagrindinis B. Reuterio Busterio pasaulio herojus – 11−12 metų paauglys į visas puses styrančiais plaukais, spalvingais drabužiais ir bemaž niekada nesiskiriantis su smailia kepure.

Tačiau tai, kas šioje knygoje svarbiausia, pasakoma ne tiek šiomis išorės detalėmis, kiek pirmąja eilute, išskiriančia Busterį, galintį iš namų pasiimti tik virtuvinį rankšluostį, iš kitų vaikų, turinčių frotinius rankšluosčius: „viskas prasidėjo tada, kai jie pastebėjo, kad jis turi ne tikrą, bet indų rankšluostį“. Busteris yra iš nepasiturinčios šeimos, jo tėvas neturi darbo ir nevengia užsukti į alinę, jo ir sesers kambarėlyje stovi tik „dvi išklibusios taburetės (nudažytos nelygia bjauriai rausva spalva) ir baisinga kirvarpų sugraužta kaimiška lova…“ (p. 16). Busterio bendraklasiai, kilę iš turtingesnių šeimų, nuolat iš jo tyčiojasi. Tad mokykloje jis jaučiasi atstumtas, vienišas, ignoruojamas („Busteris sėdėjo vienas paskutiniame suole. Kaip visada“, p. 81), patiriantis, galima sakyti, nuolatinį psichologinį smurtą ir bendraamžių bei mokytojų patyčias. Kitas skiriamasis Busterio charakterio bruožas – romantiškumas, gebėjimas fantazuoti, savitas kūrybiškumas, kuris – būdinga – kaskart tampa pretekstu iš jo pasijuokti ar jį įskaudinti. Vietoj eilėraščio apie vasarą jis atneša baltą alyvos šakelę. Tąsyk bendraklasiai pareiškia, ką, matyt, ne kartą yra girdėję iš tėvų: „Jam ne vieta normalioj mokykloj“ (p. 83). Busteris iš tiesų nuolat kur nors užkliūva, nuvirsta, netyčia įspiria, jis dažnai vėluoja į pamokas, nes turi aibę reikalų ir problemų, kurias turi pakeliui apgalvoti, jam nesiseka mokslai: pasak matematikos mokytojo, jis „nesuvokia paprasčiausių lygčių su vienu nežinomuoju“ (p. 96), o „nemokėdamas matematikos šiandien toli nenueisi“ (p. 97).

Bendraamžių netolerantiškumas skatina berniuką kovoti, nepasiduoti, nors pasirinktomis arba primestomis kovos formomis jis neretai tik prajuokina aplinkinius arba – dar blogiau – užsitraukia jų rūstybę. Berniukų duše jam neretai tenka vaidinti orangutangą, kad atgautų savo drabužius, tad jis apsirengia paskutinis, prieš tai ištiesinęs į virvę susuktus savo drabužius, ir gauna mokytojo nuobaudą – iššluostyti grindis. Tad mažiausiai skausminga kovos forma yra atsiribojimas. Busteris gina savo seserį, kurią dėl įgimto raišumo persekioja vyresnieji padaužos. Iš keblių situacijų, kai įveikti priešininką yra fiziškai per silpnas, išsisuka pokštais, kurių aibę išmokęs iš tėvo.

Nepakantumas kitokiam – pagrindinė šios knygos tema. Busterio nesupranta ir bendraamžiai, ir suaugusieji. Ir nors rašytojas leidžia Busteriui patekti į situacijas, kai iš jo žiauriai pasityčioja kiti knygos personažai, galimybė žvilgtelėti į pasaulį Busterio akimis leidžia pajusti šio kitoniškumo grožį ir kritiškai permąstyti savo „kaip visi“ žmogiškumo, etiškumo požiūriu. Nes, kaip sako ponia Beifild iš L. Sacharo knygos Berniukas be veido, „[v]isi tampam daktarais, teisininkais ar dailininkais (…), [b]et iš tikro visi žinom, kad bet kurią akimirką gali nusmukti kelnės“ (p. 156). Visi esame pažeidžiami. Tai, kaip pažymi Loreta Žvironaitė, daugiaplanė, daugiareikšmiais vaizdais pagrįsta psichologinio pobūdžio knyga, leidžianti interpretuoti, mokanti „skaityti ne paviršutiniškai, o įžvelgti potekstę, suvokti giluminį kūrinio klodą“, paliečianti „stereotipiškai mąstančių suaugusiųjų“⁶ nesuprasto, bet turinčio išskirtinių gabumų ir subtilaus jautrumo vaiko psichologinę patirtį ir atskirties, pašaipos, dvasinių traumų išgyvenimus. Rašytojo pasirinktas lengvo, švelnaus komizmo stilius ir pasakojimas pirmuoju asmeniu atlieka dvi svarbias funkcijas: padeda geriau suvokti vaiko vidinius išgyvenimus, jo patirtį, poelgių priežastis ir moko tolerancijos. Kitoks iš tiesų nėra kitas; mes visi – kitokie. Visi – skirtingi. Ir panašūs jautrumu bei poreikiu būti suprasti.

L. Sacharo knygos Berniukas be veido herojus Deivis, sprendžiant iš amžiaus, maždaug septintokas ar aštuntokas, nuo antros klasės draugauja su kaimynystėje gyvenančiu Skotu, kuris netikėtai prisijungia prie vyresniųjų, agresyviai besielgiančių paauglių Rodžerio ir Brendžio komandos. Skotas siekia jų pripažinimo, tad entuziastingai dalyvauja bendruose išpuoliuose ir vis labiau ignoruoja buvusį draugą – jautrų, mąslų, nerandantį paaiškinimo, kodėl taip pasikeitė jo draugo elgesys, tad ne visada adekvačiai besielgiantį ir tampantį pajuokos objektu. Pasakojimas prasideda pirmuoju Skoto bandymu „prisirašyti“ naujųjų draugų kompanijoje: užpulti ponią Beifild – seną ir, vaikų akimis, keistą, bjaurią moterį, ją pargriauti ir atimti lazdą, be kurios ji sunkiai vaikšto. Dalyvauti šitam užpuolime Skotas prikalbina ir Deividą, esą jie, o ypač Deividas, turį pasirodyti „kieti“. Viskas vyksta pagal planą, bet Deividui, kuriam teko ir psichologiškai sunkiausia užduotis – atimti lazdą, kuo toliau, tuo labiau tai pradeda nepatikti, jį drasko prieštaringi jausmai, jis nesuspėja pabėgti kartu su visais, ir senutė jį užkeikia: „Tavo alter ego atsirūgs tavo sielai.“ Kadangi apie senutę vaikai buvo susikūrę mitą kaip apie turinčią galių atimti žmonėms veidus, kurių daugybė esą kabo jos namuose ant sienų (meno pasaulyje senutė buvo plačiai žinoma kaukių kūrėja), susidariusiomis aplinkybėmis Deividas tuo lengvai patiki. Toliau pasakojimą stumia šio mito ir Deivido vidinių prieštaravimų sampyna, tariamo užkeikimo išsipildymo situacijos, pirmųjų meilės jausmų istorijos. Vis ryškesnė tampa ir etinė bei psichologinė kūrinio tema – tapatumo pasirinkimas. Iš tiesų nors vaikai diskutuoja, ar tas užkeikimas veikia, ar ne ir kuri mergaitė kuriam berniukui simpatizuoja, jie visą laiką sprendžia savo tapatumo problemą: ką rinktis? Kokias vertybes, kokius draugus, kokią tiesą? Per tą laiką Deividui tenka apmąstyti, kas kaltesnis – nusikaltimo sumanytojas ar vykdytojas, jis taip pat sužino, kad kaskart, kai paklūsta smurtautojui ar kitaip parodo jam savo nuolankumą ir baimę, praranda savo veidą, kad pasirinkimą, savąją tiesą, savo vertybes ir savo draugus reikia ginti. Knygoje esama ir užgauliojimų, ir patyčių, ir psichologinio smurto vaizdų, ir netgi aprašomos dviejų grupuočių muštynės, kurias nesunku interpretuoti kaip iniciaciją, kaip savo naujojo statuso įtvirtinimo formą. Per tas punktyriškai aprašytas muštynes Deividas iš naujo pažįsta save. Jis vieną po kitos fiksuoja savo savybes: „Jis net nemoka muštis. Jis net nemoka gintis ir juo labiau trenkti…“; „Deividas suprato ir dar kitką. Jis gali iškęsti skausmą. Žinoma, skauda, bet ne taip jau smarkiai. Jis atsistojo ir įniršęs puolė Rodžerį…“ Suvokė tikrąjį šių muštynių rezultatą: „Jis susigrąžino veidą. Niekis, kad tas veidas apibrozdintas. Jis bent jaučia, kad jį turi.“ Šiomis muštynėmis rašytojas pateikia ir alternatyvų – nesmurtinį – reikalų tvarkymo būdą. Reikalas čia buvo labai konkretus – reikėjo kažkokiu būdu paimti iš Rodžerio ponios Beifild lazdą, ką ir padarė Torė – berniukiškai apsikirpusi mergaitė, kurios niekas negalėtų apkaltinti veido neturėjimu. Pajuokaujant galima pasakyti, kad kol berniukai kumščiais bando „atsiimti“ savo veidą, mergaitės sutvarko tai, ką jie besipešdami pridirba.

Visos šios istorijos epilogas nukelia skaitytoją pusantro šimtmečio į priekį. Tas pats miestelis. Muziejuje lankosi tos pačios mokyklos paaugliai, švenčiantys Deivido Belindžerio gimtadienį. Mokykloje tą dieną nėra pamokų. Deividas – šlovę pasiekęs žmogus, jo kaukė kabo Beifild salėje. „Garantuoju, kad niekas nevadino tavęs kliunkiu“, − mąsto Vilis – berniukas iš kito laiko, bet išgyvenantis tokias pat problemas. Be jokios didaktikos, be pompastikos ir išminties eksponavimo rašytojas mesteli jaunajam skaitytojui padrąsinantį žodį: viskas kartojasi. Tu nesi nei nevykėlis, nei kitoks blogąja prasme. Tau paprasčiausiai reikia iš naujo išmokti būti.

Kita mokyklą bebaigiančioms merginoms adresuota knyga – Kate’s Cann Šuolis. Sakoma, kad Anglijoje ši knyga per labai trumpą laiką tapo bestseleriu. Knygos veikėjai – šešiolikmečiai. Užbūrimo klausimas jiems jau nerūpi. Jų mintys sukasi apie meilę ir pirmąjį kartą. Šios temos fone rašytoja pateikia du šeimų modelius. Knygos herojės Koletės mama – feministė, buvusi hipė, dabar storulė, jai išlipus iš automobilio, šis, pasak Koletės, net atsidūsta. Tai jos rūpesčiu Koletė lanko savigynos treniruotes, kur rutiniškai mokosi apsiginti nuo galimo prievartautojo, bet šių treniruočių nemėgsta. Laimei, tame pačiame sporto klube ji dar gali ir plaukioti baseine. Ir vienos, ir kitos treniruotės jai taps lemtingos. Motina stengiasi, kad Koletė dalyvautų ir jos draugių arbatėlėse. Čia daug ir atvirai kalbama apie tai, kokie vyrai baisūs. Koletei, atvirkščiai, vyrai patinka. Motinai ji jaučia paaugliškai prieštaringus jausmus. Kita šeima, kurią pamatome in corpore, – Koletės draugo Arto, su kuriuo ji susipažįsta minėtame baseine. Tai tipiška šiuolaikinė šeima – žilstelėjęs, besistengiantis išsaugoti jaunatviškumą tėvas, gerokai jaunesnė feminizmo neragavusi pamotė ir kartais bailiai klusnus, kartais – abiem manipuliuojantis, ciniškas Artas. Skiriasi abiejų šeimų ir gyvenimo būdas, ir pragyvenimo lygis, ir vertybinės orientacijos. Bet mums šiuo atveju svarbesnis kitas – tėvų dėmesio savo vaikams – skirtumas. Koletė jaučiasi stebima ir prižiūrima mamos, bet pripažįsta, kad ši nieko nuo jos neslepia, pratina viską apmąstyti ir pasirinkti, kas iš tiesų geriausia jai, o ne ko nori kažkas kitas; Artas gyvena iškreipto liberalumo sąlygomis. Jo šeima savaip jautriai reaguoja į žinią apie Koletės drąsą gelbstint draugę nuo dviejų prievartautojų (tada ji pirmą kartą pajunta dėkingumą savigynos trenerei už tai, ką anksčiau vos pakentė ir ironizavo). Bet Arto tėvą ir pamotę labiau šiurpina grubi, tiesmuka prievarta. Į šią sąvoką jie neįtraukia savo įpročio, kurio vedami pakloja vieną lovą Artui ir jo draugei Koletei, nors nei šis jos atsiklausė, ar ji nori ir ketina praleisti su juo naktį, nei tėvai paliko alternatyvų pasirinkti. Pasakojimui rutuliojantis toliau, iki tol neigiamą, bent jau Koletės akyse, atspalvį turėjęs jos mamos rūpinimasis ir pokalbiai suteikia merginai jėgų apginti orumą ir savo meilės sampratą, o veikiau apleistumu nei liberaliu auklėjimo modeliu besididžiuojantys Arto tėvai pasirodo kaip pajėgią tik sumokėti už brangią mokyklą ir prabangius daiktus. Du seksualinio smurto – fizinio ir psichologinio – atvejai nebuvo įgyvendinti, tik ketinta tai padaryti (tad ir knygoje aprašyta merginų reakcija, patirtis ir tėvų elgesys); pirmuoju atveju ėmė veikti Koletės etinis principas – „padėk draugei“, antruoju – jau sustiprėjęs vidinis Aš. Atsispyrimas manipuliavimui jausmais čia iškyla kaip iniciacija, perėjimas iš globos ir pagalbos reikalingos mergaitės į apsiginti ir teisingai pasirinkti gebančios merginos statusą.

Ką, grįžtant prie smurto vaizdų poveikio psichikai, galima pasakyti apie šias knygas? Pirma, smurtas čia aprašomas, ne vizualizuojamas. Antra, jis neaprašomas nei detaliai, nei pakartotinai. Trečia, aiškiai skiriamas savitikslis smurtas ir gynimasis, smurtas tvarkai, savigarbai apginti, atkurti (atsiimti pavogtą lazdą, kad vėliau ją būtų galima grąžinti savininkei).

Visą tą laiką, kol dėstoma istorija iki pat jos baigties, skaitytojas turi pakankamai laiko suvokti ir įvertinti situacijas, o kartu rasti sau aktualų pasirinkimą ir jį pagrįsti. Tuo tarpu, smurtinės informacijos poveikį tyrusių Kanados psichologų Doobv ir Roberts duomenimis, perskaitę ar išgirdę apie išprievartavimus, apiplėšimus, sumušimus, devyni iš dešimties asmenų susidaro iškreiptą tokių nusikaltimų vaizdą. Smurtiniai žaidimai stiprina troškimą būti fiziškai stipriam, stiprina smurtines mintis, agresyvius jausmus ir veiksmus ir susilpnina teigiamus veiksmus⁷.

———————————————-

¹ Kęstutis Urba, „Nuo idilės iki smurto (Nauji Šiaurės šalių vaikų ir paauglių literatūros vertimai)“, Rubinaitis, 2006, Nr. 4 (40), p. 3–10.

² Milda Bagdonaitė, „Paaugliai prabyla apie smurto priežastis“, www.bernardinai.lt, 2006 11 14 (žiūrėta 2007 10 26).

³ Antanas Petrauskas, „Smurtui prieš vaikus pažaboti teks atverti piniginę“, Lietuvos aidas, 2005, gegužės 16, p. 2.

⁴ www.deliberating.org./Lessons_LIT_Violent_Video_Games.pdf.-Microsoft (žiūrėta 2007 11 6).

⁵ http://jauniems.lcn.lt./forumai (žiūrėta 2007 10 26; kalba netaisyta).

⁶ Loreta Žvironaitė, „Šiuolaikinis antiherojus (B. Reuterio Busterio pasaulis)“, Rubinaitis, 2002, Nr. 3 (23), p. 3, 5.

⁷ www.deliberating.org./Lessons_LIT_Violent_Video_Games.pdf.-Microsoft (žiūrėta 2007 11 6).

Žurnalas „Rubinaitis“, 2007 Nr. 4 (44)