Tobio Lolneso nuotykių magija

Neseniai pasirodžiusi prancūzų rašytojo Timothée’aus de Fombelle’o (Timotėjaus de Fombelio) dilogija Tobis Lolnesas: Tarp dangaus ir žemės^* ir Tobis Lolnesas: Elišos akys^** Lietuvoje jau sulaukė dėmesio. Ją pristatė Prancūzų kultūros centras įvairių renginių, skirtų kultūros projektui „Lire en fête“ (apytikslis vertimas: „Skaityti šventiškai nusiteikus“ arba „Skaityti su džiaugsmu“; šios projekto pavadinimo reikšmės bus svarbios kalbant apie recenzuojamą knygą), metu. Tobiui Lolnesui neabejingi ir prancūzai: pelniusi įvairių literatūrinių apdovanojimų savo šalyje, knyga, atrodo, turėtų tinkamai reprezentuoti šiandieninės vaikų literatūros poreikius ir tendencijas: romanas jau išverstas į penkiolika kalbų. O autorius jaunas, gimęs 1973 m., ir tai pirmoji jo knyga vaikams, nors pasaulyje jis jau pagarsėjo kūriniais teatrui. Kas tai − fenomenalus reiškinys, kylanti talentinga literatūros žvaigždė?

Pirmieji knygos puslapiai įtraukia į intriguojantį nuotykių sūkurį: trylikametis Tobis slapstosi nuo persekiotojų medžio žievės plyšyje… Kas vyksta toliau? Vienu sakiniu siužetą galima nusakyti taip: pirmojoje knygoje Tobis nuolat slapstosi, antrojoje − vaduoja tėvus ir savo draugę Elišą iš nelaisvės, o intarpuose retrospektyviai pasakojama jo paties istorija – kaip ir kodėl viskas prasidėjo. Tobio tėvas, garsus mokslininkas, atsisako atskleisti svarbaus išradimo paslaptį, nes suvokia, kad tai reikštų pražūtį medžiui, kuriame gyvena jo tauta − mažučių, vos milimetro su puse dydžio žmonių civilizacija. Skaitytojas (jo amžius, kaip teigiama anotacijose, – 11−15 metų) šią knygą turėtų ryte praryti, nes nieko daugiau, išskyrus veiksmą, čia nėra. O štai aš greitai pasijutau apgaudinėjama: tikėjausi rasti ištisą miniatiūrinės medžio civilizacijos pasaulį su sava struktūra ir tos struktūros motyvacija, tam tikrą gyvenimo, padalyto į zonas (Viršūnės – Apatinės Šakos – Žolė), modelį. Radau išplėtotą paties banaliausio populiariosios pramoginės literatūros stiliaus vaikišką veiksmo trilerį. Deja.

Taigi pirmiausia grįžkime prie apdovanojimų ir pažiūrėkime, už ką ir kodėl jie gauti. Les prix TamTam (Tam tam prizas) yra analogiškas jau keletą metų ir Lietuvoje organizuojamiems „Metų knygos“ rinkimams: pasiūlytą literatūros komisijos knygą iš kelių galimų balsavimo būdu išrenka patys skaitytojai. Lietuvoje tokį apdovanojimą pernai gavo Daiva Vaitkevičiūtė už puikiai pagal visus populiariosios pramoginės literatūros reikalavimus parašytą detektyvinę apysaką paaugliams Trise prieš mafiją. Le Prix Sorcières (Raganų prizas) įsteigtas specializuotų jaunimo knygynų asociacijos ir lydimas didžiulių šou spektaklių: į mokyklas ir bibliotekas vyksta „raganų komisija“ ir pristato skaitytojams išrinktąsias knygas. Bendradarbiaujama su didžiausiomis leidyklomis: „Rouergue“, „Thierry Magnier“, „Gallimard“ ir „L’École des loisirs“. Le Grand Prix de l’Imaginaire (GPI, Didysis vaizduotės prizas) − apdovanojimas, įsteigtas už geriausią fantastinės literatūros (tiek mokslinės fantastikos, tiek siaubo ar literatūrinės fantazijos) kūrinį. Analogiškų apdovanojimų turi ir Lietuvos fantastikos mėgėjų bendrija, tačiau solidūs literatūros kritikai niekada į juos neatsižvelgtų. Prix Lire au Collège (Skaitymo mokykloje prizas) skiriamas už kūrinį, kurio literatūrinė kokybė atitinka visus reikalavimus, keliamus tekstui, kurį galima rekomenduoti skaityti klasėje. Iš visų Tobio Lolneso apdovanojimų šis atrodo solidžiausias.

Apžvelgus autoriaus pelnytus apdovanojimus, peršasi išvada, kad Tobis Lolnesas – ne kas kita, o populiariosios pramoginės literatūros romanas, publikos, ieškančios kūrinyje visų pirma skaitymo malonumo, favoritas. Prancūzų vaikų literatūros kritikai jį ne veltui lygina su J. Rowling Hariu Poteriu, tik Hario Poterio charakteris visapusiškesnis. Tobis Lolnesas − absoliučiai teigiamas (ir schematiškas!): vikrus, drąsus, ryžtingas, mylintis artimuosius, už kuriuos pasiryžęs paaukoti gyvybę, kovojantis už medžio pasaulio išlikimą. Ideali ir jo draugystė su egzotiško grožio Eliša. Tai kita absoliučiai teigiama veikėja, savo charakteriu artima užsispyrusioms ir atkaklioms, žodžio kišenėje neieškančioms šiuolaikinėms svajonių romanų „princesėms“.

Visas antrosios knygos siužetas skirtas Elišai vaduoti iš buvusio Tobio vaikystės draugo, o dabar − Viršūnių tirono Leo Bliu nelaisvės. Veikėjai čia jau sulaukę pilnametystės, taigi Elišą prievarta norima ištekinti už Leo Bliu. Modelis paimtas iš pasakos: princas vaduoja karalaitę, kurią pagrobė slibinas. Skirtumas − galiausiai Elišą ne princas išlaisvina, bet ji pati, pasinaudojusi gudrybe (galų gale sutinka tekėti, bet vietoj jos nuotaka apsirengia jai palankus prižiūrėtojas Bulvytė), pasprunka, taigi − dar vienas autoriaus reveransas moterų emancipacijai. Pabaigoje herojai susitinka. Išlaisvinami ir Tobio tėvai.

Visi veikėjai skirstomi pagal griežtą „geras– blogas“ opoziciją. Blogieji, kuriems atstovauja gamyklos, rausiančios medžio kamiene katerį, savininkas Džo Mičas, pabrėžtinai neigiami, atstumiančios išvaizdos, žiaurūs, bejausmiai piniguočiai. Jų ydos (pavyzdžiui, polinkis persivalgyti) hiperbolizuojamos. Jie šiek tiek primena N. Nosovo Nežiniuko Mėnulyje personažus, bet kažin ar autorius šį kūrinį skaitė − tai galėtų būti ir bendra prancūzų tendencija domėtis socialinėmis temomis. Romane užgriebiama (ne plėtojama, bet keliais štrichais įterpiama į persekiojimo ir vadavimo siužetą) ir ekologinė problematika. Rausiamas kateris, anot jo sumanytojų, turėtų spartinti civilizacijos pažangą ir kurti bendrą gerovę, bet iš tiesų tik atneštų turtus jiems patiems, o medį nualintų, ir galiausiai šis, netekęs gyvybės syvų, visiškai sunyktų.

Pirmoji knyga Tobis Lolnesas: Tarp dangaus ir žemės pradedama epigrafu − eilute iš Rainerio Maria Rilke’s: „Medžių viršūnės angelams turbūt atrodo kaip šaknys, siurbiančios dangaus syvus.“ Tai nuoroda į klasika tapusią literatūrą ir tam tikra pretenzija, kad į tą pačią gretą, bent jau vaikų literatūros klasikos, turėtų būti įrašytas ir Tobis Lolnesas. R. M. Rilke’s brėžiama vertikalė atveria mitinę paradigmą: medis čia kaip pasaulio ašis, o žmonių gyvenimas žemėje veidrodiniu principu atkartoja sparnuotų būtybių gyvenimą danguje. Būtent šis epigrafas mane ir suviliojo pažadu ką nors panašaus, tik perteiktą vaikams suprantama kalba, rasti ir T. de Fombelle’o kūrinyje. Schema, tiesa, yra. Tobio medžio pasaulis suskirstytas į zonas – privilegijuotąją Viršūnių ir atšiauriąją Žemutinių Šakų, kuriose įsikuria ištremta iš Viršūnių Tobio šeima. Netoli medžio, Žolėse, esama dar vienos tautos − plikių, − kurių gyvenimas medžio žmonėms atrodo nesuprantamas ir todėl bauginantis. Žolės žmonės primena indėnus ar australų aborigenus, ir jei jų papročiai būtų buvę labiau akcentuojami, pasakojimas apie šią kūrinio pasaulio zoną būtų buvęs originalesnis.

Žinoma, tuo nenoriu teigti, kad Tobis Lolnesas − nevertas dėmesio ar net neskaitytinas kūrinys. Tai viena geriausių populiariosios pramoginės literatūros knygų: dinamiškas siužetas, kunkuliuojančios aistros (meilė, pavydas, kerštas) ir kova, kuri baigiasi kilnių veikėjų pergale, neabejotinai patrauks jaunąjį skaitytoją. Ačiū autoriui už meistrišką intrigą ir visiškai nekomplikuotą stilių, paprastą kalbą. Susidaro įspūdis, kad ir į lietuvių kalbą išversta vienu atsikvėpimu, pernelyg nesirenkant žodžių. Tačiau šį klausimą teaptaria vertimo specialistai. O mokytojai turėtų pasikliauti autoritetingu Prix Lire au Collège komisijos vertinimu: romanas tinka rekomenduoti skaityti, nes netgi šiandieninės televizijos greitojo maisto kultūros formuojamas vaikas dvi storiausias Tobio Lolneso knygas gebės praryti per porą dienų ir neabejotinai patirs skaitymo džiaugsmą ir šventę sulaukęs šios įspūdingos nuotykių istorijos pabaigos.

——————————————

^* FOMBELLE de, Timothée. Tobis Lolnesas: Tarp dangaus ir žemės / iš prancūzų k. vertė Eglė Juciūnaitė. Vilnius: Gimtasis žodis, 2007. – 286 [2] p.: iliustr. ISBN 978-995516-186-8.

^** FOMBELLE de, Timothée. Tobis Lolnesas: Elišos akys / iš prancūzų k. vertė Stasė Banionytė. Vilnius: Gimtasis žodis, 2007. – 319 [2] p.: iliustr. ISBN 978-9955-16-187-5.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2007 Nr. 4 (44)