ASTRIDOS LINDGREN KALBA, PASAKYTA JAI ĮTEIKIANT H. CH. ANDERSENO MEDALĮ*

Iš tikrųjų labai keista, bet šią valandą šioje vietoje manęs galėjo ir nebūti, jeigu mano vaikystėje nebūtų buvę klajūnų – klajūnų, kurie pabelsdavo vakare į mūsų duris ir klausdavo: „Gal galima šiąnakt pernakvoti jūsų tvarte?“ Mes, vaikai, stovėdavome virtuvėje ir spoksodavome į juos išplėtę akis. Mums atrodė, jog būti klajūnu – nuostabiausias nuotykis. Buvome ūkininko vaikai ir sunkiai įsivaizdavome, kad pasaulyje yra žmonių, kurie ne gyvena ramių ramiausiai vienoje vietoje, bet klajoja keliais keleliais. Turėtų būti nepaprastai įdomu ir pavojinga, manydavome. Dauguma klajūnų buvo draugiški, šnekūs ir geri – kaip mano knygos Oskaras. Jie turėdavo ką papasakoti, ir man jie be galo patikdavo. Jų vardu – ir savo pačios vardu – nuoširdžiausiai dėkoju, kad vienas iš jų dabar yra apdovanojamas Hanso Christiano Anderseno medaliu.

Kai mintimis grįžtu į praeitį, atrodo, jog jau bus koks šimtas metų nuo to laiko, kai susidraugavau su klajūnais, – taip smarkiai dabar pasikeitęs pasaulis! Likimas man lėmė gimti baigiantis Arklio amžiui – šitaip aš linkusi vadinti tą laiką. Jeigu būčiau atėjusi į šį pasaulį bent dešimčia metų vėliau, niekad nebūčiau galėjusi parašyti šios knygos – Rasmusas klajūnas. Nebūčiau nieko žinojusi apie tas praeities dienas, kada gyveno tokie klajūnai, kada keliais važinėdavo ne automobiliai, o arklių traukiami vežimai. Arklio amžiuje labai gera buvo būti vaiku. Mano vaikystė, kad ir kaip žiūrėsi, buvo laiminga, ir rašydama šią knygą aš tarytum grįžau į prarastąjį rojų. Nenoriu sakyti, kad tas praeities pasaulis buvo rojus klajūnui Oskarui arba našlaičiui Rasmusui, – tai buvo rojus man pačiai, ir kaip nuostabu buvo rašant šią knygą į jį sugrįžti! Nuostabu vėl pasijusti vaiku tame rojuje.

Ko gera, tai turi išgyventi kiekvienas, kuris rašo vaikams. Reikia pačiam tapti vaiku. Beprasmiška stengtis sąmoningai atkurti, kaip viskas tada buvo. Turi iš naujo išgyventi savo vaikystę ir iš širdies gelmių prisiminti, kaip tada atrodė pasaulis ir kaip tu jį jautei; iš ko juokdavaisi ir dėl ko verkdavai, kai buvai vaikas.

Kartais manęs klausia: „Ar rašydama visuomet galvojate apie vaikus, kurie skaitys jūsų knygą?“ Ne, negalvoju. Aš visiškai apie juos negalvoju. Rašau vienam vieninteliam vaikui – vaikui, kuriam kartais šešeri, kartais aštuoneri, o kartais vienuolika metų. Tačiau visada tai yra tas pats vaikas… Tai mergaitė, kuri prieš daug daug metų gyveno Švedijos vienkiemyje. Ji gyveno Arklio amžiuje, kada buvo taip nuostabu būti vaiku.

Tai mergaitei, kuriai aš rašau, įtikti gana sunku: ji labai tiksliai žino, ko nori ir ko nenori. Kai jai šešeri, aš galiu papasakoti jai paprastutę trumpą istoriją apie berniuką, kuris susipyksta su mama ir išdrožia sau į kiemą. Kada jai aštuoneri, tikriausiai ji nori pasiklausyti apie nežmoniškai stiprią mergaitę, kuri viena ranka gali pakelti arklį ir pati viena gali iki paskutinio kąsnelio suvalgyti didelį tortą. Kada jai vienuolika, ji staiga užsigeidžia pasiklausyti apie berniuką, kuris traukia keliais keleliais kartu su kokiu nors klajūnu. „Bet turi labai jaudinti“, – sako ji man.

– Tik ne per daug jaudinti, – atsakau aš. – Ir jokių iš piršto laužtų netikėtumų.

– O ne, aš noriu netikėtumų, – ginčijasi ji, – dviejų siaubingų netikėtumų, kai Rasmusas vos nežūva…

– Tavo labai nekoks skonis, – sakau aš. – Man atrodo, kai buvai mažesnė, turėjai geresnį.

– Jeigu mano skonis blogėja, tai turbūt dėl to, kad darausi vyresnė, – tvirtina ji. – Man norisi netikėčiausių netikėtumų.

Aš pasiduodu.

– Ką gi, tebūnie kaip tu nori, – atsakau jai.

Taip knygoje atsirado netikėtumų.

Dar manęs kartais klausia: „Ar jūs galėtumėt parašyti knygą suaugusiesiems?“ – tarsi norėdami pasakyti, jog dabar, kai parašiau tiek daug knygų vaikams, pats laikas imtis ko nors vertesnio. Ne, aš nenoriu rašyti suaugusiesiems. Aš noriu rašyti skaitytojams, kurie geba kurti stebuklus. Vaikai skaitydami kuria stebuklus. Jie nusitveria mūsų varganų sakinių ir žodžių ir suteikia jiems tiek gyvybės, kiek savaime tuose sakiniuose ir žodžiuose nėra. Rašytojas pats vienas nesukuria visos tos mistinės esencijos, kuri glūdi knygos puslapiuose. Jam turi padėti skaitytojas. Tačiau tas, kuris rašo suaugusiesiems, neturi tokių uolių padėjėjų, kokių turime mes. Jo skaitytojai nekuria stebuklų. Būtent vaikas, ir tiktai vaikas turi pakankamai vaizduotės pasistatyti pasakų pilį, jeigu jūs įduodate jam bent keletą nedidelių plytų.

Niekas geriau už knygą neugdo vaiko vaizduotės. Šių dienų vaikai žiūri kiną, klausosi radijo, žiūri televizorių, žurnaluose skaito komiškų piešinių serijas – visa tai gali būti gana malonu, bet mažai ką bendra turi su vaizduote. Vaikas, likęs vienas su savo knyga, pats sau, kažkur slaptose sielos kertelėse, kuria vaizdus, kurie viską pranoksta. Tokie vaizdai žmonijai yra būtini. Jeigu ateis tokia diena, kai vaiko vaizduotė nebepajėgs jų kurti, nuo tada žmonija taps skurdesnė. Visi didūs dalykai, kurie atsirado pasaulyje, pirmiausia atsirado kieno nors vaizduotėje, ir šiuo požiūriu ateities pasaulis labai priklauso nuo to, kokią vaizduotės galią turės tie, kurie kaip tik dabar mokosi skaityti. Štai kodėl vaikams būtinos knygos ir kodėl turi būti tokių žmonių kaip jūs – visi čia sėdintieji, – kurie iš tikrųjų rūpinasi, kokios knygos patenka vaikams į rankas. Aš tikiu, kad šis medalis bus labai svarbus tolimai ateičiai ir taps stipria paskata visiems, kurie rašo vaikams. Bet kuriuo atveju jis bus paskata man pačiai, galbūt kada nors aš tapsiu tikrai verta tos garbės, kurią jūs man suteikėte. Kol kas galiu šito tik viltis ir su šia viltimi baigsiu, tardama: „Ačiū Jums.“

Iš anglų k. vertė Kęstutis Urba

————————————————

^* H. Ch. Anderseno medalis A. Lindgren buvo įteiktas Florencijoje (Italija) per 5-ojo IBBY kongreso uždarymo ceremoniją – 1958 m. gegužės 10 d. popietę. Jis skirtas už knygą Rasmusas klajūnas (1956). Tik nuo 1962 m. medaliai teikiami už kūrybos visumą.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2007 Nr. 4 (44)