Egzilio moterų kūrybos ir rašymo vaikams paralelė

Raktažodžiai: egzilio moterų literatūra, egzilio vaikų literatūra, feminizmo teorija, nematoma paradigma.

ANOTACIJA

Straipsnyje tyrinėjama ir išryškinama paralelė tarp moterų kūrybos ir rašymo vaikams bei jaunimui lietuvių pokario egzilio sąlygomis. Feministinės teorijos prieiga leidžia pažvelgti į situaciją, kai, daugėjant moterų rašytojų ir moterų, rašančių vaikams, literatūros kritikai renkasi paternalistinį, globėjišką santykį su autorėmis, jų kūryba nuleidžiama ant žemesnio hierarchijos laiptelio ir pristatoma kaip mažiau vertinga. Palyginamas moterų kūrybos statusas pokario ir šiais laikais, siekiant parodyti lėtą problemos sprendimo ir paradigmos slinkties procesą. Egzilio vaikų literatūros raida aptariama išskiriant tris etapus: kūryba Vokietijos DP stovyklose po 1945 m.; stagnacija JAV lietuvių diasporoje įpusėjus septintajam dešimtmečiui; didesnio finansavimo, bet sumažėjusios paklausos etapas ten pat aštuntuoju dešimtmečiu ir vėliau. Gilinamasi į trijų išeivijos autorių – Petronėlės Orintaitės, Birutės Pūkelevičiūtės, Nijolės Jankutės – atvejus, pristatant kiekvienos jų kūrybinį braižą, menines ambicijas ir indėlį į vaikų ir jaunimo literatūrą, kartu lyginama kiekvienos jų padėtis su šios rūšies literatūros skatinimo bei recepcijos tendencijomis jų aktyvios kūrybos metu.

Simboliška, kad gana išsamus vaikų literatūros pristatymas išeivijoje pirmiausia pasirodė 1977 m. Kanadoje leidžiamo žurnalo Moteris puslapiuose. Vaikams skirtos kūrybos situaciją aptarė literatūrologas, rašytojas ir pedagogas Pranas Naujokaitis. Taip pat simboliška, kad Algirdas Titus Antanaitis – literatūros kritikas, „neliaupsin[ęs] didžiųjų ir neniekin[ęs] mažųjų“, kaip rašoma egzodo literatūros antologijoje¹, lygia dalimi skyrė dėmesio tiek moterų kūrybai, tiek vaikams skirtai literatūrai, o dvitomio leidinio Lietuvių egzodo vaikų ir jaunimo literatūra antologijos sudarytojas Vincas Auryla įvardijo jį kaip „žymų egzodo vaikų literatūros kritiką“². Taikant tyrimui feministinės teorijos prieigą išryškėja schema, kai per kelis pokario dešimtmečius, į vaikų literatūrą ateinant vis daugiau moterų rašytojų, visas šis segmentas tampa vis mažiau svarbus kanono hierarchijoje, ir apskritai vyksta su vaikų priežiūra susijusių klausimų getoizavimas, galiausiai literatūrą vaikams pagal vertybes ir turinį netgi tampa įmanoma priskirti moteriškai literatūrai³. Globėjiškas, paternalistinis santykis su moterimis ir vaikais, atiduodant šioms abiem grupėms atsakomybę už ugdymo reikalus, pokario išeivijoje daug kam atrodė natūralus ir net liberaliai nusiteikusiai vyrijai nekėlė klausimų. Dabar tokios rūšies „švelnioji diskriminacija“ įvardijama kaip nematoma paradigma – dominuojančios grupės įsivaizdavimas, kad jai nepriklausantys asmenys neturi balso ir neverti dėmesio, todėl gali likti nematomi ir jų patirtys platesniame kultūros kontekste nereprezentuojamos⁴.

Vaikų ir moterų literatūros vieta hierarchijoje

Pokario išeivijoje vaikų literatūra nebuvo vertinama kaip „tikroji literatūra“ ir atskiru skyriumi nepateko į svarbiausią egzodo literatūros antologiją⁵, kaip, beje, atskiru skyriumi nepateko ir moterų literatūra. Pastaroji, su keliomis išimtimis, priskiriama greičiau „moterų literatūros tradicijai“, tam tikrai nuošalės konvencijai, ir išsamiau tyrinėjama tik aptariant kelias atskiras autores. Vyrų autorių skaičius nustelbė moteris autores tiek bendrosios literatūros, tiek vaikų literatūros segmente. Galima teigti, kad pokariu, iki septintojo dešimtmečio, egzodo literatūros lauke, visuose jo baruose, taip pat ir kritikos, dominavo vyrai.

Feministinis judėjimas lietuvių bendruomenėje nebuvo populiarus, tačiau gyvenant vakarietiškoje aplinkoje buvo juntama jo tiesioginė ar netiesioginė įtaka. Juolab egzodo literatūros antologijoje įdomu atrasti, kad Vytautas A. Jonynas apie rašytoją Petronėlę Orintaitę kalba taip, lyg feminizmas ir vaikų literatūra būtų priešingi, sunkiai viename asmenyje derantys dalykai:

Nors savo laiku Petronėlė Orintaitė buvo išleidusi veikalą moterų kultūros klausimais – Kviečiai ir raugės – sąlytis su Vakarų pasauliu nepaskatino autorės domėtis naujų kraštų etinėmis, socialinėmis ar feministinėmis problemomis. Priešingai, jinai ypačiai daug rašė vaikams, pasirašinėdama Balės Vaivorytės slapyvardžiu (…)⁶

Apie Orintaitės kūrybos bruožus dar kalbėsime atskirai, bet čia įdomu pastebėti, kad kuriamas arba–arba santykis tarp feminizmo ir kūrybos vaikams. Vis dėlto feminizmo teorijoje ši dichotomija matoma greičiau atvirkščiai – kaip turinti glaudžią sąsają, o ne atskira. Iš pateiktos citatos kyla išvada: Jonyno sąmonėje neigiami dalykai yra tiek feminizmas, tiek vaikų literatūra, ir toks supriešinimas leidžia jam išreikšti ironišką ir (nu)vertinantį požiūrį į Orintaitę kaip literatūros kūrėją. Tai nestebina, žinant lietuvių egzilio bendruomenės kultūrinį hermetiškumą ir konservatyvumą.

Pažvelkime iš šiandieninės laiko perspektyvos: gyvename nepriklausomoje Lietuvoje gana liberaliais laikais, suprantame, kad dėl moterų teisių ir lygybės tenka pakovoti ir kai kas jau yra atsikovota. Apie tai, kaip pokariu buvo nelengva įrodyti, jog feministinė kultūros dalis turi svorį ir vertę, galima įsivaizduoti matant, jog moterų kūryba ir literatūra vaikams ir dabar, praėjus labai daug laiko nuo feministinių judėjimų atsiradimo, literatūros hierarchijoje pozicionuojama kaip kitokios, jei nesakysime žemesnės, vertės literatūra. Bendrosios literatūros kanono kontekste autorės moterys ir vaikų literatūros kūrėjai atsiduria arčiau pakraščių ar netgi užribyje. Suprantama, kodėl atsirado toks reiškinys kaip feministinė vaikų literatūra: būtent feminizmo atstovių iniciatyva imta rūpintis abiejų lyčių vaikų tolygia reprezentacija kūriniuose, vaikams skirtos didaktikos turiniu, religinio ir politinio atspalvio reguliavimu, didesniu sąmoningumu, pateikiant jaunajai auditorijai pasaulio vaizdą ir jame vykstančius reiškinius, tokios literatūros tarptautiškumu, atstovavimu skirtingiems socialiniams sluoksniams. Susirūpinus įtraukesniu, rūpestingu ir teisingu visiems pasauliu, mažiau girdimoms, pažeidžiamoms grupėms imta skirti daugiau dėmesio, jos tapo ne tik matomos, bet ir vertinamos kaip lygiavertė literatūros lauko dalis.

Vaikų literatūros pusėn vis dar mestelima, kad tai nėra „tikra literatūra“. Rašytoja Urtė Vaserienė (Urtė Uliūnė) savo straipsnyje aktualizuoja vaikų literatūros lauko problematiką: skeptišką ir paviršutinišką visuomenės požiūrį į tokios literatūros svarbą, rimtumą, estetinę vertę⁷. Pastebima, kad vaikų literatūros tyrinėtojai patiria diskriminaciją, vaikų literatūra dirbtinai supriešinama su bendrąja ir taip įrodinėjamas jų nelygiavertiškumas. Analogiški dalykai išryškėja, kai prabylama apie moterų literatūrą ir jos vietą bendrajame literatūros kanone. Almantas Samalavičius, savo apžvalgoje pristatydamas lietuvių literatūros situaciją, pateikė tokią įžvalgą:

Kad ir kaip gerbčiau šiuo metu madingas „politinio korektiškumo“ doktrinas, turiu konstatuoti: moterys rašytojos sudaro ne tokią vaizdingą šiuolaikinės lietuvių prozos peizažo dalį, nors „į literatūrą“ jos veržiasi ypač atkakliai. Vis dėlto tokios autorės kaip Laura Sintija Černiauskaitė, neseniai pelniusi Europos Sąjungos literatūros premiją, tiesa, kol kas neaišku, kokia simbolinė to apdovanojimo vertė, arba kiek mažiau įtaigi, tačiau panašias temas gvildenanti Renata Šerelytė yra pakankamai gerai regimos šiame vyrų (bent kol kas) dominuojamame kultūros plote ir tai, kalbant ekonomistų žargonu, jau anaiptol ne „plyno lauko investicijos“⁸.

Beje, abi citatoje minimos autorės, Černiauskaitė ir Šerelytė, rašo ir vaikams. Talentingos, pastebėtos, apdovanotos? Pasirodo, tie apdovanojimai gali būti interpretuojami kaip simboliniai, netikri ir ne pelnyti, o tik „politkorektiški“, nes jų vertė matuojama pagal vyrų nusistatytus estetinius kriterijus – išrenkant laimėtojus, remiamasi nematomos paradigmos suformuotomis literatūros žaidimo taisyklėmis. Bandoma teisinti, esą turimas omenyje moterų kuriamas kičas, komercinė beletristika, tačiau išvada peršasi vienareikšmė: tikima, kad moterys rašo (per) daug, bet vertės jų kūryboje (per) mažai. Peršamas įspūdis, neva „moterų literatūrą“ kurti lengva – tereikia būti moterimi.

Panašus stereotipas, deja, dažnai taikomas ir vaikams skirtai literatūrai: pakanka būti išgyvenus vaikystę arba turėti savo vaikų, ir tai jau yra gera dingstis kurti jaunajam skaitytojui. Vaikiškos literatūros paklausa visada didelė, komercinė sėkmė beveik užtikrinta. Meniniu požiūriu menkavertę literatūrą, skirtą vaikų auditorijai, juk taip pat galima pavadinti kiču ir komercine beletristika, nors, įsigilinus į šio lauko situaciją be išankstinio (nu)vertinimo, ji pasirodo daug sudėtingesnė ir įdomesnė, kad ją būtų galima taip paprastai nurašyti į kultūros paraštes. Tačiau pokario išeivijoje tiek paklausa, tiek komercinė sėkmė nebuvo stabilūs dalykai, todėl ir procesai vyko sudėtingesni.

Moterys, pokario diasporoje kuriančios vaikams

Analizuojant pokario diasporos literatūros reiškinius galima pastebėti slinktį, kai moterys perėmė literatūros vaikams kūrimą iš vyrų pasikeitus tikslinės auditorijos kiekybiniams ir kokybiniams parametrams, vystantis politiniam ir kultūriniam kontekstui. Pasirinkę išsamiau pristatyti tris autores, rašiusias vaikams – Petronėlę Orintaitę, Birutę Pūkelevičiūtę ir Nijolę Jankutę – keliame klausimus: kokia buvo estetinė jų kūrybos vaikams vertė? ar jų kūryba vaikams kilo natūraliai kaip meninės raiškos poreikis, ar buvo kuriama iš pareigos tėvynei? ar rašydamos vaikams autorės siekė labiau utilitarinių nei meninių tikslų?

Kalbininkė, kultūros istorikė, egzodo vaikų literatūros tyrinėtoja Gražina Slavėnienė plačiais bruožais apžvelgė lietuvių egzodo vaikų literatūrą straipsnyje, kuris pateko į dvitomę egzodo vaikų ir jaunimo antologiją⁹. „Išeivijos vaikų literatūros laukas yra labai margas, – teigia autorė. – Kitaip negu vaikų literatūra sovietinėje Lietuvoje, kur ji buvo valdžios remiama ir kontroliuojama, vaikų literatūros išeivijoje raida buvo spontaniška, net pripuolama, ir knygos dažnai išvysdavo pasaulį tik pačių autorių bei jų leidėjų atkaklumo ir pasišventimo dėka. (…) Šalia pasižymėjusių vaikų autorių randame abejotinos literatūrinės vertės geranoriškų tėvelių ar pedagogų parengtas knygeles.“¹⁰ Tai viena išsamiausių šio žanro apžvalgų, kurioje vaikų literatūra tipologizuojama, jos raida skirstoma etapais. Pirmajam etapui Slavėnienė priskiria po 1945 m. Vokietijos DP stovyklų kultūrinį gyvenimą, antrąjį etapą įvardija kaip stagnaciją įpusėjus septintajam dešimtmečiui, o trečiąjį – kaip gero finansavimo, tačiau sumažėjusios paklausos etapą aštuntajame dešimtmetyje ir vėliau. Matome vaikų literatūros paskirties, tikslinės auditorijos, verčių kismo procesą. Krinta į akis itin gausus vyrų kūrėjų būrys, ėmęsis rašyti ir publikuoti vaikiškas knygas dar Vokietijoje, tačiau nutolęs nuo panašios veiklos antruoju, sulėtėjimo, etapu.

Po 1950 m. lietuvių karo pabėgėliams apleidus Vokietijos išvietintųjų (displaced persons) stovyklas ir išsibarsčius po pasaulį (didžiausia dalis apsistojo JAV), pakito ne tik mažųjų bendruomenių lokacija, bet ir koncentracija, o ryšiai, nors ir išlikę glaudūs, vis dėlto susilpnėjo ir iš dalies sutrūkinėjo. Pasikeitė lietuvių gyvenamosios vietos kultūrinis kontekstas. Reikėjo įsikurti naujoje šalyje, susikurti socialinį saugumą, prisitaikyti prie svetimos kultūros, o tai reikalavo dvasinių, fizinių ir laiko išteklių. Vokietijos stovyklose literatūrinis produktyvumas buvo įspūdingas, vaikams kūrė tokie rašytojai ir poetai kaip Bernardas Brazdžionis (Vytė Nemunėlis), Stepas Zobarskas, Vytautas Tamulaitis, Liudas Dovydėnas, Antanas Giedrius-Giedraitis, Pranas Imsrys-Bastys – kaip matyti, dominavo kūrėjai vyrai. Vyraujanti vaikų literatūros tematika buvo patriotinė, religinė, nostalgiška. Šios temos buvo išsineštos ir užjūrin, jos buvo eksploatuojamos maždaug iki septintojo dešimtmečio, kol atėjo naujos kartos kūrėjų pajėgos. Tik tada, kai senosios kartos kūrėjai nutilo, o amerikiečių dėmesys, ne be anksčiau minėtųjų feministinių judėjimų įtakos, nukrypo į etnines mažumas, jų kultūrų įvairovės reprezentavimą ir ėmė formuotis „etninės literatūros“ konceptas, baigėsi ir lietuvių vaikiškosios literatūros stagnacija.

Petronėlės Orintaitės naivusis patriotizmas

Pirmajam etapui būdingus bruožus demonstruoja rašytojos Petronėlės Orintaitės (1905–1999) kūryba vaikams. Iš trijų šiame tyrime aptariamų autorių vyriausia, ši autorė pradėjo literatūrinę karjerą dar nepriklausomoje Lietuvoje, Kaune, išleidusi poezijos ir prozos kūrinių suaugusiems skaitytojams. Pažymėtinas jos veikalas Kviečiai ir raugės (1938), aptariantis ir bandantis taikyti lietuviškajam kontekstui feministines idėjas. Pasitraukusi iš Lietuvos 1944 m., Vokietijos stovyklose autorė parengė keturias knygas vaikams, pasirašydama pseudonimu Balė Voverytė arba Balė Voveraitė. Jos autorinis stilius pasižymi vingrumu, stilistiniu įmantrumu, todėl būtent tai, o ne ryškius personažus ir stiprų siužetą randame ir jos kūryboje vaikams. Polinkis į tiesioginę didaktiką, istorines ir patriotines temas atspindi siekį utilizuoti vaikų literatūrą visų pirma švietimo ir auklėjimo tikslais – ištrauka iš eilėraščio „Tremties lopšinė“¹¹:

Užmik, užmik, kūdikėli,

Saugo tave Dievulėlis…

Aa aa a! Baigėsi diena…

Lai sapnuosis tau tėvynė,

Baltijos šalis auksinė,

Aa aa a!

Tėviškės daina…

Matome, kaip susiejamos patriotizmo ir tikėjimo temos, kuriose atsispindi nostalgiškas ryšys su prarastais namais ir nesaugumo pasaulyje pojūtis. Deminutyvų gausa, kuri, beje, pažymėtina apskritai kalbant apie to meto vaikų literatūrą, tampa suaugusiojo ir vaiko pasaulio atskyrimo, nesitapatinimo ženklu.

Šios rašytojos kūrinių vaikams estetinė vertė gali būti kvestionuojama. Nors jos tekstuose juntama stiliaus pastanga, neabejotinas kalbinės klausos talentas, tačiau ir ribotumas, dogmatiškumas (tai tinka ir kalbant apie jos kūrinius suaugusiesiems). Dramaturgijos bandymuose juntamas siužeto, aiškesnių ir gilesnių veikėjų santykių, vidinio veiksmo trūkumas. Negalima teigti, kad rašytojos kūriniai vaikams buvo nesėkmingi ar nepastebėti: Orintaitės knyga jaunimui Viltrakių vaikai (1952) buvo premijuota. Tačiau autorė sulaukė kritiškų vertinimų, o įsižiūrėję į tai, kuo ji kartais buvo kaltinama, geriau suprasime išeivijos kultūrinį kontekstą ir tai, kaip susidūrė dvi pasaulėvokos – konservatyvioji neoromantinė ir liberalėjanti moderni. Orintaitės dienoraščiuose žybteli toks epizodas:

„Pergalėje“ randu, kad Algirdas Titus Antanaitis „mano knygą“ supeikė piktai „Metmenyse“, girdi, Petronėlės Orintaitės poemą vaikams kaltina „naiviu, bet piktai šovinistiniu patriotizmu…“ Taigi neva „rimtas kritikas“ nežinojo, kad Petronėlė Orintaitė vaikams jokios poemos neišleisdino dabar, o antra, A. T. Antanaitis yra iš tų, kurie tautinį jausmą visada pasitinka labai alergiškai ir supyksta…¹²

Šioje citatoje matome išaiškintą nesusipratimą (knyga suaugusiems skaitytojams vertinama kaip knyga vaikams), tačiau ir ši detalė gali būti iškalbinga: jei kritikas nebeskiria Orintaitės kūrinių suaugusiesiems nuo kūrinių vaikams, visai įmanoma, kad stilistiškai tie du žanrai pernelyg suartėjo, infantilumas ir didaktika perėjo iš vieno į kitą. Vėl prisiminkime, kaip arti (ir kartu žemai) literatūros hierarchijoje atsidūrė moterų ir vaikų literatūra.

Sunku pasakyti, ar Orintaitės kūryba vaikams kilo iš jos tikro, gilaus susidomėjimo vaiko pasauliu ir troškimo perteikti tą pasaulį estetinėmis priemonėmis, kurti originaliai ir autentiškai. Galima būtų teigti, kad Orintaitė padarė rimtą pastangą tarnauti bendruomenei ir rašė tai, ko bendruomenei tuo metu labiausiai reikėjo, literatūros priemonėmis siekė pedagoginių tikslų. Pati būdama neoromantizmo atstovė, tokia ir išliko, neieškojo naujo formato ir vaikų tekstams. Kaip bebūtų, bet būtent šios autorės bibliografijoje dažnai paminima ir vaikų literatūra kaip svarbi jos kūrybos dalis.

Birutės Pūkelevičiūtės ekskursas į vaikų literatūrą

Antrajam diasporos vaikų literatūros etapui priskirtume laiką, kai septintojo dešimtmečio pabaigoje šio žanro knygoms imtas skirti rimtas JAV kultūros fondo, Švietimo tarybos, Kultūros tarybos dėmesys, smarkiai padidinta finansinė parama. Tai gana trumpas etapas, sutapęs su tokia aplinkybe: kaip tik tuo metu subrendo pirmoji išeivijos vaikų karta, kuriai tokia literatūra jau nebuvo aktuali, o po jos bręstanti svetur gimusių vaikų karta buvo ne tokia gausi, dalis dipukų šeimų nutolo nuo lietuvių bendruomenės ir asimiliavosi „tautų katile“, ko ir buvo siekiama pagal JAV politinę strategiją. Taigi lietuviškų knygų vaikams pasirinkimas, kokybė ir skaičius didėjo, o paklausa stipriai mažėjo. Negana to, kad sumažėjo šeštadieninių mokyklų lankytojų skaičius, ėmė silpnėti ir vaikų kalbinis pajėgumas. Šiuo periodu pastebimas vis dar didelis vyrų, stiprias pozicijas literatūros lauke užėmusių autorių, susidomėjimas kūryba vaikams¹³, bet mums įdomus vienas atvejis, kai suaugusiems skaitytojams kūrusi rašytoja atsidėjo prozai ir kūrybai vaikams iš dalies todėl, kad pasijuto kritinės recepcijos atstumta po savo poetinio debiuto¹⁴. Turime omenyje poetę, dramaturgę, prozininkę Birutę Pūkelevičiūtę (1923–2007).

Tiems laikams netipiškai tarpdisciplininė, jaunesnės nei Orintaitės kartos autorė Pūkelevičiūtė, be išvardytų veiklų, išeivijoje užsiėmė teatro vaidyba ir režisavimu, o įkūrusi bendrovę „Darna“ netgi išleido Kazio Veselkos knygų vaikams, savo knygas pati iliustruodavo, pjeses – režisuodavo. Pūkelevičiūtė vaikams intensyviai kūrė šeštąjį dešimtmetį, kai vaikų literatūra ėmė stagnuoti, o ir finansavimas pradžioje dar nebuvo itin didelis. Bene sėkmingiausias jos kūrinys vaikams – pjesė „Aukso žąsis, už kurią pelnė Pasaulio lietuvių bendruomenės Jaunimo dramos premiją. Pūkelevičiūtė laikytina viena žymiausių pokario vaikų rašytojų, padariusių didelį darbą egzodo vaikų literatūros kontekste, tačiau Aušros Liulevičienės rašytame autorės pristatyme egzodo literatūros antologijoje apie tokį jos kūrybos segmentą nė nepaminėta. Panašu, kad ir čia esti tos pačios nematomos paradigmos ženklų, skirties tarp „rimtosios“ ir „nerimtosios“ literatūros. Stereotipiškai netgi Pūkelevičiūtės posūkis į vaikų literatūrą po nemalonios Metūgių rinkinio kritinės recepcijos vertinamas greičiau kaip bausmė, nesėkmė negu puikus pasirinkimas ir savo talento rašyti vaikams atradimas. O talento išties būta.

Pūkelevičiūtės kūryba vaikams – aukštos kokybės, be kompromisų formos ar turinio atžvilgiu, ir tai tiesiogiai koreliuoja su jos literatūros suaugusiesiems kokybe. Kurdama skirtingai auditorijai ir įvairioms amžių kategorijoms ji išliko nuosekliai ir principingai laisva, tikra ir žaisminga, sukanti „ne didaktizmo, o poetinio žaidimo ir meno išgyvenimo keliu“¹⁵. Jos kūrinių vaikams tematika, nors turinti patriotinių bruožų, peržengia nostalgiškosios tematikos ribas savo individualumu ir autentišku subjektyvumu. Pūkelevičiūtė kaip vaikų teatro dramaturgė išsiskiria puikiu dramos pojūčiu, gebėjimu kurti vidinio ir išorinio veiksmo intrigą. Ji buvo aktorė ir režisierė, todėl žinojo, kas įmanoma ir neįmanoma perkeliant pjesės tekstą į sceną, kaip dramaturginėmis priemonėmis suvaldyti publikos dėmesį, kaip išdėlioti personažų pasirodymus tolygiai. Tai milžiniškas privalumas, ir ji tai išnaudojo.

Nuo aštuntojo dešimtmečio pradžios ėmė formuotis nauja vaikų ir jaunimo literatūros kryptis: išeivijoje gimusiems vaikams imta taikyti lietuviškai rašomas knygas taip, kad tokia literatūra kalbiškai nebūtų per sudėtinga ir neatstumtų aprašymais lietuviško konteksto, kuris tai kartai jau nebuvo gimtasis. Pūkelevičiūtės kūryba buvo ribinė: jos siužetai vaikams vis dar buvo patriotiškai, nostalgiškai lietuviški arba sulietuvinti, tačiau pakankamai patrauklūs ir išeivijos atžaloms pasakojami „suprantama kalba“. Kita mūsų aptariama rašytoja žengė dar toliau.

Nijolės Jankutės kūrinių vaikams psichologizmas

Trečiajam diasporos vaikų literatūros etapui priskirtume beveik tos pačios kartos kaip ir Pūkelevičiūtė rašytoją, spaudos darbuotoją, pedagogę Nijolę Jankutę (1929–2011), išskyrus vieną novelių rinkinį ir kelionių apybraižas suaugusiesiems, kūrusią vaikams ir jaunimui. Jankutės kūriniuose atsiranda vakarietiškoje išeivijos aplinkoje gimusių ir augančių vaikų bei jaunimo problematika.

Jos prozai būdingas siužetiškumas, prikaustantis skaitytojo dėmesį. Pasakojimo realistinės, modernaus gyvenimo detalės derinamos su maginiais elementais.

Pavyzdžiui, paaugliams skirtoje Jankutės knygoje Kelionė į septintą stotį (1973) veikėjai, mėgstančiai per televiziją žiūrėti vaikams skirtą septintąjį kanalą, iš ekrano išskrenda maža senutė, sėdinti ant populiaraus gazuoto gėrimo „7-up“ butelio, ir įtraukia mergaitę į televizijoje egzistuojančią pasakų šalį, kurioje kalbiniai dalykai virtę personažais ir vietovėmis: Belinksnių miestas, Dėdė Veiksmažodis, Žargonų miškas ir kt. Autorė atkreipia skaitančių vaikų dėmesį į stebuklingą lietuvių kalbos galią, gramatinius terminus aiškina su humoru ir fantazija¹⁶.

Specializuodamasi būtent vaikų ir jaunimo literatūros segmente, Jankutė atrado savitą priėjimą prie jaunojo skaitytojo, jos knygos turėjo ne tik pedagoginę, bet ir psichologinę bei estetinę paskirtį. Tai liudija Kazio Bradūno atsiliepimas apie Jankutės gebėjimą perteikti „vaiko dvasios prizmę taip vaikiškai ir tikrai, taip psichologiškai ir įvairiai, kad reikia tik stebėtis ir džiaugtis“¹⁷.

Romane jaunimui Nuo devynių iki pirmos (1973) Jankutė apie svarbų amžiaus virsmą pasakoja pirmuoju asmeniu – bręstančios paauglės vardu. Veikėjos balsu autorė išsako daug platesnę nuomonę apie lietuvių diasporos vidinius procesus ir santykius su gyvenamosios šalies aplinka, iškelia temas, kurios išeina už siauro lietuvių diasporos jaunimo patriotiniam ugdymui skirto cenzūruoto tautiškumo ribų: kalbama apie „jaunimo, stovinčio tarp dviejų kultūrų, būseną, mišrių šeimų problemą, šeštadieninės mokyklos teigiamas ir neigiamas savybes, Amerikos lietuvių santykius su kitomis tautybėm bei rasėm“¹⁸.

Jankutės formos ieškojimai ar, tiksliau, žanrinės literatūros priėmimas ir formato įvaldymas irgi svarbūs. Apysakoje paaugliams Šamo ežero sekliai (1972) autorė pasitelkia nuotykių detektyvo žanrą. Patraukliai sukurta literatūra lietuvių vaikus ir jaunimą pritraukia ir perduoda lietuviškumą meniškai, estetinio paveikumo priemonėmis. Šiuo bruožu abi autorės – Pūkelevičiūtė ir Jankutė – panašios. Jos abi įnešė šviežumo į vaikų ir jaunimo literatūrą, praplėtė siaurą tautiškai angažuotą tematiką, savo ambicija ir meistriškumu įrodydamos, kad tokiai literatūrai nebūtina taikyti estetinės vertės nuolaidų. Tik Pūkelevičiūtė kūrė apie Lietuvą kaip atsiminimą, jos kūrinius skaitė ir vaikai, gimę dar Lietuvoje, o Jankutė kūrė išeivijoje gimusiems vaikams apie Lietuvą kaip tolimą vizijų ir svajonių šalį, kurioje gimė jų tėvai, o patys skaitytojai norėtų kada nors joje apsilankyti.

EPILOGAS ATEIČIAI

Vėlesniu laikotarpiu išeivijos autoriams teko vis labiau tolti nuo nostalgiškų atsiminimų apie tėvynę ir taikytis prie išeivijos gyvenimo tikrovės bei fakto, kad lietuvių bendruomenėje vaikų gimsta vis mažiau ir reikia išlaikyti tam tikrą vaikų literatūros kokybę apribojant lietuvių kalbos žodyną. Iš esmės tai buvo virsmas, tebevykstantis lietuvių išeivijoje, šiuolaikinėse emigrantų šeimose iki šiol: svetur gimę vaikai mokosi lietuvių kalbos jau ne kaip gimtosios, o kaip savo motinų kalbos. Štai taip simboliškai ir vėl galime vesti paralelę tarp vaikų ir moterų, rašančių vaikams, nes kalbos ir kultūros perdavimas naujai kartai juntamas kaip motinų pareiga ir būtent moterų sąmonėje nenustoja gyvybiško aktualumo.

Toliau kinta ir požiūris į moterų kūrybą bei literatūrą vaikams: jei stereotipai ir tebegyvuoja, vis dėlto nematomos paradigmos tapo matomos, sąmoningai imama suvokti, kokią reikšmę turi jaunųjų ugdymas literatūros priemonėmis. Jei pokariu išeivijos literatūra, kaip apskritai kultūra, buvo itin hermetiška dėl savisaugos – siekiant neprarasti tautiškumo, išsaugoti ir sugrąžinti jį tada, kai bus išlaisvinta okupuota Lietuva, tai po nepriklausomybės atgavimo ši misija gavo progą išsipildyti: išties diasporos kūryba, taip pat ir kūriniai vaikams, į Lietuvą sugrįžo. Paradoksaliai buvo ne tiek sugrąžintas išsaugotasis tautiškumo elementas, savotiška „užkonservuota“, nors ir įgavusi kitų kalbų įtakos, tarpukario lietuvių kalbos forma, kiek parsinešta išeivijos kultūros kitoniškumo, praturtėta istorijomis apie gyvenimą svetur, apie tautiečių patirtį ir išgyvenimus istorinio lūžio laikais.

Vaikų ir jaunimo literatūra, sukurta pasitraukus iš Lietuvos, pradedant nuo DP stovyklų Vokietijoje iki šiuolaikinių diasporos centrų, verta dėmesio ir dabar. Šiandien jau kiek kitaip galėtume perskaityti moterų rašytą literatūrą vaikams: įvertinti kitokį jautrumą ir įsijautimą, paraleles tarp moterų ir vaikų problematikos¹⁹, atsidūrus kultūros nuošalėje, skaitytojo ugdymo ir meninės kūrėjų raiškos dermę, atsiribojus nuo paternališko žvilgsnio. Nutrūkus patrilinijinei problematikai – o tai visų pirma politinės, patriotinės, religinės plotmės reikalai, išliko gyvybinė, matrilinijinė problematika, išlaikanti savo aktualumą bet kuriomis aplinkybėmis. Šiuo atžvilgiu verta atidžiau įsižiūrėti į moterų kūrėjų vaikams skirtą literatūrą, gimusią išeivijoje.

__________________________________

¹ Lietuvių egzodo literatūra 1945–1990, [redaktoriai Kazys Bradūnas ir Rimvydas Šilbajoris], Čikaga: Lituanistikos institutas, 1992, p. 727.

² Lietuvių egzodo vaikų ir jaunimo literatūra 1945–1990 (I tomas), [sudarytojas Vincas Auryla], Kaunas: Šviesa, 2002, p. 10.

³ Perry Nodelman, „Children’s Literature as Women’s Writing“, Children‘s Literature Association Quaterly 13, 1 (Spring 1988), p. 32.

⁴ Kay E. Vandergrift, „A Feminist Perspective on Multicultural Children’s Literature in the Middle Years of the Twentieth Century“, University of Illinois, Library Trends, Vol. 41, No 3, Winter 1993, p. 357.

⁵ Apie kuriančius vaikams ir jaunimui autorius atskirai rašoma tik skyriuje „Egzodo augintiniai beletristai“ (skyriaus autorė Audronė Barūnaitė-Willeke), jie gretinami su kuriančiaisiais žanrinę literatūrą, žr. Lietuvių egzodo literatūra 1945–1990, p. 670–689.

⁶ Lietuvių egzodo literatūra 1945–1990, p. 308.

⁷ Urtė Vaserienė, „Vaikų literatūros kritikos ypatumai ir problemos“, Žvirblių takas, 2015, Nr. 6, p. 14.

⁸ Almantas Samalavičius, „Beveik normalūs“, Kultūros barai, 2009, Nr. 12, p. 24.

⁹ Lietuvių egzodo vaikų ir jaunimo literatūra 1945–1990 (I tomas), p. 13–24.

¹⁰ Ibid., p. 14.

¹¹ Lietuvių egzodo vaikų ir jaunimo literatūra 1945–1990 (II tomas), [sudarytojas Vincas Auryla], Kaunas: Šviesa, 2003, p. 267.

¹² Petronėlė Orintaitė, „…koks trumpalaikis laimės vainiko žydėjimas!“, Metai, 2005, Nr. 2.

¹³ Istoriškai vyrų dalyvavimas kurioje nors kultūrinėje veikloje dažniausiai koreliuoja su komercine tos veiklos sėkme, tačiau lietuvių diasporos atveju tai sietina su patriotizmo skiepijimu per edukaciją, tautiniu konservatyvumu.

¹⁴ Sandra Bernotaitė, „Birutės Pūkelevičiūtės „Metūgės“: poleminis debiuto atvejis“, Oikos, 2021, Nr. 2, p. 135–148.

¹⁵ Lietuvių egzodo vaikų ir jaunimo literatūra 1945–1990 (II tomas), p. 521.

¹⁶ Lietuvių egzodo literatūra 1945–1990, p. 680.

¹⁷ Ibid.

¹⁸ Ibid.

¹⁹ Pasipriešinimas represijai, pažeidžiamumo, kitokių, ypatingų poreikių tematika moterų literatūroje ir moterų kūriniuose vaikams – atskira plati tema.

SANDRA BERNOTAITĖ

Exile Women’s Writing and Children’s Literature: A Parallel

SUMMARY

Keywords: exile women literature, exile children literature, feminist theory, invisible paradigm.

The article explores and highlights the parallels between women’s creativity and writing for children and young people in the Lithuanian post-war exile. The approach of feminist theory allows us to look at the situation when, with the proliferation of women writers and women writing for children, literature critics choose a paternalistic and patronizing approach towards the work of women authors; their artistic production is relegated to a lower rung of the hierarchy and presented as less valuable. The status of women’s literature in the post-war period is compared with that of the present day, to show the slow progress of problem-solving and paradigm-shifting. The development of children’s and young adult literature is discussed in terms of three phases: the creative situation in the German DP camps after 1945; stagnation in the Lithuanian diaspora in the USA in the mid-1960s; a phase of better funding but reduced demand for Lithuanian literature in the USA in the 1970s and later. The cases of three diasporic authors (Petronėlė Orintaitė, Birutė Pūkelevičiūtė, Nijolė Jankutė) are examined, presenting each of them in terms of their writing style, artistic ambitions and contribution to children’s and young adult literature, while comparing their situation with the trends in the promotion and reception of this sort of literature at the periods of their production.

Apie autorę: SANDRA BERNOTAITĖ – Klaipėdos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų fakulteto Filologijos katedros doktorantė; sandra.bernotaite@ku.lt

Gauta 2023-04-03

Priimta 2023-05-30

Žurnalas „Rubinaitis“, 2023 Nr. 4 (108)