Visų mūsų Pranas Mašiotas

Pranas Mašiotas (1863–1940) dažnai pavadinamas lietuvių vaikų literatūros tėvu, o jo gimtadienis – gruodžio 19-oji – yra tapusi savotiška lietuvių vaikų literatūros diena. Tarptautinę vaikų knygos dieną minime per Hanso Christiano Anderseno gimtadienį balandžio 2-ąją, o mes, lietuviai, galime pasidžiaugti turintys lietuvišką atitikmenį – gruodžio 19-ąją. Juk neatsitiktinai IBBY Lietuvos skyrius daug metų būtent gruodžio mėnesį rengia Prano Mašioto skaitymus, kur aptariamos vis kitos aktualios vaikų literatūros temos – nuo skandinavų vaikų literatūros pamokų iki vilties temos vaikų literatūroje. (Pirmasis seminaras įvyko 1983 m. ir buvo skirtas Prano Mašioto 120-osioms gimimo metinėms.) Šiemet minime šio išskirtinio žmogaus, rašytojo ir mokytojo 160-ąsias gimimo metines. Jų fone prasminga pasvarstyti, kas mums yra Pranas Mašiotas, jo asmuo ir kūryba, ką „mašiotiško“ kiekvienas prisimename iš savo vaikystės.
Man (manau, ir mano kartai) iš vaikystės labiausiai yra įstrigęs „Prano Mašioto knygynėlis“. Įvairi, gausi Mašioto kūryba (ir originalūs kūriniai, ir vertingų užsienio vaikų literatūros knygų vertimai) 1969–1982 m. „Vagos“ leidyklos buvo leidžiama nedidelio, labai mielo formato knygelių pavidalu. Išėjo 37 knygos. Serija turėjo gražų logotipą, vaizduojantį Prano Mašioto inicialus – PM, akį traukė logotipą savotiškai atkartojantys langeliais marginti priešlapiai. Taip ir matau tas mažas knygeles, stovinčias bibliotekos lentynose… Šiandien nemažai jų, nučiupinėtų, suskaitytų, atrandame lauko bibliotekėlėse. Seriją paruošė ir redagavo Jonas Stukas, kurio šimtmetį minėsime kitais metais. Mašioto smulkiosios prozos rinkiniai Pasakėlės, Senio pasakos, Mano poilsis, Sparnuočiai, apysakos Pajūriais pamariais, Ir aš mažas buvau ir verstinės Karinos Michaelis Bebė, Waldemaro Bonselso Bitė Maja ir jos nuotykiai, Jameso Curwoodo Meškinas Tiras, Jono Svenssono Nonis, daugybė kitų vertimų… Kiek įvairiausių temų aprėpta Knygynėlyje, kiek negirdėtų istorijų papasakota, kiek į lietuvių vaikų literatūrą atvesta užsienio vaikų literatūros personažų! Vienon vieton daug surinktų veikalų parodo, kad Mašioto nuveikta titaniškai daug. O juk ir mokytojo darbas reikalavo laiko ir jėgų.
Mašioto kūriniai buvo (ir tebėra!) tikra grožinio žodžio, raiškios, vaizdingos lietuvių kalbos verdenė. Ypač mažiesiems – darželinukui, pirmokui, antrokui – rašytojo vaizdeliai, pasakos, apsakymai yra tikras lobynas. Jie trumpučiai, skaidraus turinio, prasmingi. Antai vaizdelyje „Jonukas ir bitelė“ pasakojama, kaip Jonukui įgelia bitelė, kurią vaikas netyčia rykštele nubloškė. Bet pabaiga laiminga, švelniai pamokanti:
Mama Jonukui nuraminti atnešė duonos riekelę, medum užteptą.
Jonukui, medaus paragavus, širdelė atsileido, bitelės pagailo.
– Be reikalo, – tarė, – bitelę užgavau, gal su medum į avilį begrįžtančią.
Ir metė rykštelę į šalį (Senio pasakos, 1970, p. 30).
Mašiotas žaviai, vaikui suprantamai įasmenino metų laikus: Žiemys Šaltutis, Pavasaris Skaistutis, Vasaris Šiltutis, Lapkrėtys Purkštutis. Štai kaip jis aprašo vaikų džiaugsmus rudens sode:
Vaikai irgi soduose margais medžių lapais gėrėjosi, tik jiems labiau rūpėjo surankioti obuoliai, ant medžių užsilikę. Papūs vėjas, įsiūbuos medžių šakas – byra nunokę lapai, tik bapt ir nukris obuolys išnokęs, išsistovėjęs, gardus. Bėga visi pakelti. Žiūrėk, ir Purkštutis į jų tarpą įsimaišys. Sukinėjasi ir ragina vėją dar smarkiau medžius supti, o pats žiūri, kaip vaikai nuo medžio prie medžio lenktyn bėgioja, ir švilpauja, lietum į juos purkščia („Lapkrėtys Purkštutis“, Pasakėlės, 1971, p. 136).
Kūrinėlyje „Šerkšna“ vaikai gėrisi žiemiško sodo grožiu:
Vaikai tylomis slinko per sodą dairydamiesi, baltomis medžių šakomis gėrėdamiesi. Labiausiai jiems patiko senas beržas svyruoklis gale sodo tirštomis šakomis, žemiau, kaip paprastai, nusvirusiomis.
Vaikščiodami aplinkui, galvas kraipydami, gėrėjosi, kaip nuo saulės spindulių blizga šerkšnos spygleliai (Pasakėlės, p. 115).
Mažąją Onytę pradžiugina skaisti pavasario diena, nes „švelnus, drungnas pavasario vėjelis paglostė jai veidelį, pašiureno plaukus“. Tarsi nieko neįvyksta, bet mergaitė nesitveria džiaugsmu:
Onytei veidas nušvito nuo tokio vėjelio šlamėjimo, nuo saulės malonių spindulių. Pasivaikščiojus grįžo raudonais skruostais, linksma, geriausių jausmų pilna.
– Mama, – sušuko, į kambarį įžengus, – kaip lauke smagu, kaip man gera, kaip viskas man malonu!
Gražus, dukrele, mūsų pasaulis, – pritarė mama, – mokykis tik džiaugtis ir kitiems padėk džiaugtis („Pavasario vėjas“, Senio pasakos, p. 42).
Kokios prasmingos gyvenimo giedros ir džiaugsmo pamokos!
Knygą Pasakėlės puošia šiltos Taidos Balčiūnienės, o Senio pasakas – stilingos Kastyčio Skromano iliustracijos. Būtų įdomu patyrinėti „Prano Mašioto knygynėlio“ iliustracijas – jos, atrodo, atspindi to laiko vaikų knygų iliustracijų tendencijas.
Ar paseno Mašioto tekstai, nes nutolo juose vaizduojama tikrovė? Tikrai ne viskas paseno, ne viskas negrįžtamai nutolo. Juk ir šiandien bitutė gali įgelti, ir obuolių mūsų vaikai dar, ačiū Dievui, gali pasirinkti po medžiu, ir šerkšnu pasigrožėti, ir būti pavasario vėjo paglostyti… Mašioto tekstai alsuoja vaikystės harmonija, kurios taip ilgimės visi, ypač šiandien. Gėrio, grožio pamokos nėra vien tik skambūs žodžiai. Prano Mašioto tekstuose ir šiandieninis vaikas gali atrasti jam pažadėtą didelį šviesų pasaulį.
Todėl gerai, kad ir dabar stengiamasi išleisti Mašioto kūrinių, kai ką pakartoti iš Knygynėlio: penkias knygas 1995–1997 m. išleido „Spindulys“, devynias knygas 2007–2008 m. – „Norekso valdos“. Bet šiai vaikų kartai labai reikia naujo „Prano Mašioto knygynėlio“ – dar kartą permąstyto, atsakingai sudaryto, jau dabartinės dailininkų kartos iliustruoto. O gal net įmanu svajoti apie Prano Mašioto „Raštus“? Juk tai nacionalinio masto autorius. Labai reikėtų ir įtaigios pažintinės knygos apie Mašiotą mūsų mažiesiems. Na, o kol kas, mieli bibliotekininkai, neatiduokime makulatūron, išsaugokime senąjį Knygynėlį – ir vaikams, ir visiems kitiems, vaikų literatūra besidomintiems, ypač ją tyrinėjantiems ar dar tyrinėsiantiems, tikrai praversiantį.
Mašiotui skiriami dar ir kiti du šio numerio akcentai: rubrikoje „Retro“ publikuojama Redos Tamulienės parengta medžiaga „Prano Mašioto jubiliejai“, o žurnalo galinis viršelis, parengtas Kristinos Vaisvalavičienės, kviečia į Kauno rajono Kačerginės miestelyje esantį Prano Mašioto pasakų parką.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2023 Nr. 4 (108)