Skaityti su kūdikiu: knygų vaikams nuo 0 iki 3 metų rinkos specifika Prancūzijoje

Raktažodžiai: kūdikis, vaikas, ankstyvasis skaitymas, skaitymo skatinimas, knygos vaikams nuo 0 iki 3 metų, knygų vaikams leidyba.

ANOTACIJA

Straipsniu siekiama aptarti skaitymo su kūdikiu svarbą ir pristatyti knygų, skirtų patiems mažiausiems vaikams (0–3 metų), rinkos specifiką Prancūzijoje. Straipsnyje apibendrinamos psichoterapeutų ir neuromokslininkų išvados bei rekomendacijos, susijusios su ankstyvojo skaitymo svarba vaiko raidai ir ryšiui su artimaisiais formuotis; įvertinamas valstybės ir svarbiausių organizacijų, veikiančių skaitymo skatinimo srityje, poveikis knygų kūdikiams leidybai; analizuojamas Prancūzijos skaitymo skatinimo organizacijų rekomenduojamų knygų 0–3 metų vaikams repertuaras ir pristatomi jį sudarančių knygų žanrai, temos ir formatai.

Atlikus mokslinės literatūros analizę paaiškėjo, kad skaitymas su kūdikiu teigiamai veikia jo kognityvinę ir psichosocialinę raidą. Be to, ši veikla prisideda prie psichologinių vaiko poreikių tenkinimo ir jo kalbos, kultūros ir emocinės raiškos kompetencijų ugdymo.

Būdama viena pradininkių ankstyvojo skaitymo skatinimo srityje, Prancūzija ir toliau aktyviai stengiasi, kad skaitymas ir kitos kultūrinės veiklos nuo gimimo būtų prieinamos kuo didesnei daliai potencialių mažųjų skaitytojų. Prie šio tikslo įgyvendinimo ypač prisideda įvairios skaitymo skatinimo organizacijos, bibliotekos ir valstybės remiamos programos, turinčios teigiamos įtakos knygų vaikams nuo 0 iki 3 metų leidybai, suklestėjusiai per pastaruosius trisdešimt metų.

Šiuo metu Prancūzijoje pastebimas ne tik knygų vaikams nuo 0 iki 3 metų turinio kismas (mažėjantis didaktiškumas, didėjantis dėmesys vaizduotei ir kūrybiškumui), bet įžiūrima ir perprodukcijos požymių. Dėl formatų inovatyvumo, temų įvairovės ir drąsos jomis kalbėti bei aukšto estetinio iliustracijų lygio Prancūzija gali būti laikoma pavyzdžiu pasaulinėje knygų kūdikiams rinkoje.

Įvadas

Vaiko raidos ekspertai sutaria, kad pirmieji treji gyvenimo metai yra itin svarbūs vaiko kalbinių, kognityvinių, socialinių, sensorinių ir motorinių gebėjimų vystymuisi¹. Per pastaruosius keturiasdešimt metų iki tol vyravusi reduktyvi kūdikio ir mažo vaiko samprata reikšmingai ir pozityviai pasikeitė. Tie pokyčiai pagrįsti neuromoksliniais, psichologiniais ir socialiniais tyrimais, o šie savo ruožtu turėjo įtakos įvairioms skaitymo skatinimo iniciatyvoms kūdikiams ir jų tėvams atsirasti bei knygų vaikams nuo 0 iki 3 metų leidybai vystytis.

Pastarąjį dešimtmetį pasaulyje pastebimai padaugėjo mokslinių straipsnių apie skaitymo kūdikiams svarbą, šiek tiek analizuota ir knygų vaikams nuo 0 iki 3 metų specifika². Tačiau leidybiniu požiūriu tema nėra išsamiai tyrinėta nei Lietuvoje, nei kitose šalyse. Tikėtina, kad taip yra dėl dviejų priežasčių: perspektyvos trūkumo dėl šio leidybos sektoriaus naujumo ir sąlyginio temos siaurumo, jos suvokimo kaip pernelyg nišinės.

Savaime suprantama, 0–3 m. amžiaus grupei skirtas leidybinis repertuaras skiriasi priklausomai nuo šalies rinkos, kai kuriose šalyse jis ir visai neegzistuoja. Šiame straipsnyje pasirinkta remtis Prancūzijos pavyzdžiu dėl trijų priežasčių. Pirmiausia todėl, kad Prancūzijos knygų vaikams rinka yra viena didžiausių, labiausiai išsivysčiusių ir kokybiškiausių tiek turinio įvairovės, tiek vizualiniu bei estetiniu aspektais. Be to, tiek mokslinėje, tiek viešojoje erdvėje refleksija apie skaitymo ankstyvojoje vaikystėje svarbą čia egzistuoja jau nuo XX a. devintojo dešimtmečio pradžios³, o tai šią šalį daro unikalią pasauliniame kontekste. Galiausiai autorės profesinė patirtis Prancūzijos knygų vaikams leidyboje lėmė tam tikrų įžvalgų atsiradimą, pateikiamą šiame straipsnyje.

Šio straipsnio objektas – Prancūzijoje leidžiamos knygos vaikams nuo 0 iki 3 metų. Į tyrimą neįtrauktos užduočių knygelės ir knygos-žaislai (medžiaginės, plastikinės vonios knygos ir pan.), tam tikra prasme iškreipiančios standartinės knygos sąvoką. Straipsnio tikslas – aptarti ankstyvojo skaitymo svarbą ir pristatyti knygų vaikams nuo 0 iki 3 metų rinkos specifiką Prancūzijoje. Atsižvelgiant į straipsnio tikslą, išsikelti šie uždaviniai: 1. Pristatyti ir apibendrinti mokslininkų išvadas bei rekomendacijas, susijusias su ankstyvojo skaitymo svarba vaiko raidai bei ryšio su artimaisiais formavimuisi; 2. Įvertinti valstybės ir įvairių organizacijų, veikiančių skaitymo skatinimo srityje, poveikį knygų kūdikiams leidybai; 3. Išanalizuoti Prancūzijos skaitymo skatinimo organizacijų rekomenduojamų knygų 0–3 metų vaikams repertuarą ir pristatyti jų būdingiausius žanrus, temas bei formatą.

Straipsnio tema atspindi keletą aspektų, kuriuos būtina nagrinėti kompleksiškai. Kitaip tariant, ji neatsiejama nuo vaiko fizinės, psichinės, kognityvinės ir socialinės raidos supratimo, todėl straipsnio uždaviniams įgyvendinti būtina tarpdisciplininė refleksija, apimanti neurobiologijos ir psichologijos mokslo žinias.

Rašant šį straipsnį taikytas mokslinės literatūros ir kitų šaltinių, susijusių su straipsnio tema, analizės ir sintezės metodas. Prancūzijoje leidžiamų knygų vaikams nuo 0 iki 3 metų įvairių aspektų analizė atlikta pasitelkus kokybinės turinio analizės metodą – analizuotas knygų repertuaras, skelbiamas Nacionalinio vaikų literatūros centro kasmet atnaujinamame biuletenyje 100 knygų patiems mažiausiesiems⁴ ir Paryžiaus bibliotekų tinklo sudarytame gide Kūdikiai ir knygos: 100 leidinių vaikams nuo 0 iki 3 m.⁵. Šiais informacijos šaltiniais nuspręsta remtis dėl jų reprezentatyvumo: juose pateiktos knygos pasižymi temų ir žanrų įvairove, teksto ir iliustracijų kokybe, yra atrinktos vaikų literatūros ekspertų bei naudojamos su kūdikiais dirbančių specialistų. Analizuojant knygų repertuarą vadovautasi loginės indukcijos metodu (kai esant požymių pasikartojimui daroma išvada apie objekto, turinčio tokius požymius, priskyrimą konkrečiai grupei), padėjusiu autorei sudaryti Prancūzijoje leidžiamų knygų vaikams nuo 0 iki 3 metų klasifikaciją pagal aspektus, numatytus darbo uždaviniuose.

Straipsniu siekiama atkreipti dėmesį, kad skaitymo kūdikiams pirminis tikslas neturėtų būti ankstyvas kalbėjimo, skaitymo ar rašymo įgūdžių įgijimas. Jame pirmiausia orientuojamasi į skaitymą kaip į priemonę ryšiui tarp vaikų ir tėvų bei ryšiui tarp kartų plačiąja prasme sukurti, todėl darbe vartojama formuluotė „skaitymas su vaiku“, o ne „vaikui“ pasirinkta sąmoningai, o terminai „kūdikis“ ir „vaikas“ vartojami sinonimiškai.

Ankstyvoji vaikystė – tinkamiausias metas pradėti skaityti

Apie ankstyvosios vaikystės patirčių svarbą tolesniam žmogaus gyvenimui kalbėjo dar Platonas⁶. Nors vaiko raida ankstyvojoje vaikystėje kaip mokslo objektas yra mažiausiai kelių amžių senumo (paminėtina Johno Lockeʼo tabula rasa teorija XVII a. ir Charleso Darwino darbai XIX a.), šios srities tyrinėjimai ypač suaktyvėjo ir išpopuliarėjo XX a. Prancūzijoje didžiausią įtaką padarė šveicarų biologo ir psichologo Jeano Piagetʼo kognityvinė vaiko raidos teorija, teigusi, kad žmogaus intelektas nėra įgimtas, o formuojasi palaipsniui vaikui atrandant ir susipažįstant su jį supančia aplinka⁷.

Tam tikra revoliucija ankstyvosios vaikystės tyrimuose įvyko, kai britų psichologas Johnas Bowlby ir Mary Ainsworth suformulavo prieraišumo teoriją (1958), teigiančią, kad ryšys kūdikiams yra tiek pat gyvybiškai svarbus kaip ir maistas, miegas, fizinis saugumas⁸. Tačiau tik 1980-aisiais pradėti vykdyti moksliniai tyrimai apie ankstyvuosius kūdikių gebėjimus kardinaliai pakeitė nusistovėjusį reduktyvų požiūrį į mažą vaiką kaip į itin priklausomą subjektą su visiškai neišvystytomis kognityvinėmis funkcijomis. Nustatyta, kad kūdikiai labai anksti pasaulį suvokia struktūruotai, turi gebėjimą kategorizuoti, spontaniškai supranta tam tikrus priežastinius ryšius bei objektų pastovumą⁹. Pavyzdžiui, Makso Planko instituto mokslininkų Leipcige atliktas tyrimas atskleidė, kad keturių mėnesių kūdikiai gali atskirti sintaksiškai teisingą ir neteisingą frazę kalba, kurios jie niekada negirdėjo. Linijinę mokymosi sampratą, kad kūdikiai pirmiausia išmoksta garsus, vėliau ima suprasti žodžius ir tik po to frazes, keičia moksliniais tyrimais pagrįstas suvokimas, kad visi šie procesai vyksta beveik tuo pačiu metu¹⁰.

Neuromoksliniais tyrimais įrodyta, kad didžiausias smegenų plastiškumas pastebimas būtent ankstyvojoje vaikystėje. Kiekvienas atradimas ir nauja patirtis vaiko smegenyse kuria sinapsinius neuronų ryšius. Tai, kaip ir kada neuronai formuos sinapsinius ryšius, nulemia genai, tačiau skirtingos patirtys reguliuoja šių ryšių stiprumą ir ilgalaikį efektyvumą, įgalinančius nuolatinę mūsų mąstymo ir elgesio kaitą¹¹. Ankstyvojoje vaikystėje susiformuoja milijardai sinapsinių neuronų ryšių, tačiau vaikui augant jų palaipsniui mažėja¹². Taip yra todėl, kad smegenys išsaugo tik tuos sinapsinius neuronų ryšius, kurie susiję su dažniausiai pasikartojančiomis patirtimis. Kitaip tariant, smegenys vykdo tam tikrą specializaciją, taip prisitaikydamos prie vaiką supančios aplinkos. Taigi su vaiku ėmus reguliariai skaityti nuo pat gimimo, ši patirtis įsirašo į jo smegenis, taip itin sustiprindama teigiamo santykio su knyga tikimybę tolesniame vaiko gyvenime.

XX a. prancūzų pediatrė ir psichoanalitikė Françoise Dolto daug nuveikė keisdama reduktyvų požiūrį į vaiką, ji prisidėjo ir prie skaitymo su kūdikiais idėjos išpopuliarėjimo. Savo novatoriška teorija mokslininkė teigė, kad kūdikis yra asmenybė ir kalbinė būtybė nuo pat prasidėjimo¹³. Žmogaus balsas į vaisiaus psichiką ima įsirašyti nuo ketvirtojo nėštumo mėnesio, o naujagimis geba atskirti mamos balsą iš visų jį supančių garsų¹⁴. Žmogaus balso ritmiškumas padeda vaisiui kurti ryšį su išoriniu pasauliu¹⁵. Taigi skaitymas kaip komunikacijos ir ryšio kūrimo būdas gali būti įtrauktas į vaisiaus kasdienybę dar prieš jam gimstant.

Vos tik gimę kūdikiai reaguoja į kalbą, ypač į tiesiogiai jiems skirtą. Kai kalbame su naujagimiais, mūsų žodžių skambesys aktyvuoja jų nervų grandines, atsakingas už polinkį į kalbą. Pradedant ketvirtąja gyvenimo diena, naujagimiai gali atpažinti savo gimtosios kalbos specifiką ir reaguoti į ją entuziastingiau nei į kitos kalbos skambesį. Ypač svarbu, kad maždaug nuo trečiojo mėnesio kūdikiu besirūpinantis asmuo skirtų laiko ne tik jo fizinei priežiūrai, bet ir kalbėjimuisi bei lietimuisi, kurie būtų atsieti nuo fizinių kūdikio poreikių tenkinimo¹⁶. Kitaip tariant, knygos skaitymas su vaiku atlieka svarbią atitolimo nuo kasdienybės funkciją, vaikas supažindinamas su literatūrine kalba, nesusijusia su čia ir dabar, bet su „kartą gyveno“. Maža to, suaugusiojo ir vaiko bendras susikoncentravimas į tai, kas nėra kasdienybė ir pareigų atlikimas, prisideda prie jų tarpusavio ryšio kūrimo, laikytino vienu iš esminių skaitymo ankstyvojoje vaikystėje privalumų ir siekiamybių.

Knyga kaip ryšio kūrimo priemonė

Prancūzijos kultūros ministerijos užsakymu 2019 m. parengtoje ataskaitoje Nacionalinė kultūrinės sveikatos strategija: skatinti bei įtvirtinti kultūrinį ir meninį vaiko lavinimą nuo gimimo iki 3 m. per ryšį su tėvais¹⁷ akcentuojama ryšio stiprinimo svarba tarp kūdikių ir jų tėvų dalyvaujant įvairiose kultūrinėse ir meninėse veiklose, įskaitant individualų ar grupinį knygų skaitymą. Anot ataskaitos autorės, psichologės ir psichoanalitikės Sophie Marinopoulos, vis greitėjančiame moderniame pasaulyje, pasižyminčiame tokiomis demografinėmis tendencijomis kaip tik vieno iš tėvų auginami vaikai, dirbančios moterys, sumenkęs senelių vaidmuo vaiko priežiūroje, konstatuojamas kultūros perdavimo nuosmukis¹⁸. Marinopoulos siūlo įvairinti vaikų iki 3 m. lavinimą jiems kuriant kokybiškus meninius ir kultūrinius produktus ir taip kovojant su kūdikių leidžiamu laiku prie išmaniųjų įrenginių ekranų. Vaikystės fondo 2017–2018 m. atlikto tyrimo duomenimis, vienas iš dviejų 0–3 metų amžiaus prancūzų vaikų naudojasi tokiais įrenginiais 30 proc. atvejų be suaugusiojo priežiūros¹⁹.

Anot psicholingvisto Evelio Cabrejo-Parra, nors kūdikiui skaityti rekomenduojama dar iki jam gimstant, tam tikras perversmas vaiko raidoje, o kartu ir skaitymo praktikoje įvyksta apie penktąjį gyvenimo mėnesį. Būtent šiuo raidos tarpsniu kūdikis ima laikyti galvą ir žiūrėti aplink, o knyga atsispindi jo psichikoje kaip kultūrinės erdvės objektas²⁰. Kitaip tariant, prieš tai beveik išimtinai žvilgsnį koncentravęs į juo besirūpinantį ir su juo bendraujantį asmenį, pamažu kūdikis ima suvokti, kad, be „tu“ ir „aš“, esama ir išorinio pasaulio. Įdomu tai, kad, nepaisant savo sugebėjimo koncentruoti žvilgsnį į knygą, kūdikis dažnai žiūri į jam skaitantį suaugusįjį, nes tokiu būdu supranta gausiantis daug papildomos informacijos: akies judesiai skaitant, įvairios mimikos, gestai ir pan. Klausydamasis skaitomos istorijos, kūdikis nesąmoningai ima suvokti tikrąją kalbos, rašto ir skaitymo prasmę, t. y. išradingą komunikacijos būdą, o tai jam teikia didžiulį pasitenkinimo jausmą²¹.

Labai svarbu, kad balsu skaitomas tekstas skambėtų natūraliai ir nebūtų pernelyg nutolęs nuo šnekamosios kalbos, o jo struktūra būtų linijinė ir nesudėtinga. Teksto ritmiškumas, onomatopėjos ir pasikartojančios frazės, dažnai randamos tekstuose mažiesiems, tenkina jų saugumo poreikį. Knygos teksto ir iliustracijų nekintamumas vaikui yra pastovumo garantas. Todėl ypač svarbu, kad suaugusysis istoriją kaskart skaitytų tokią, kokia yra užrašyta knygoje, nekeisdamas jos žodžių, nepraleisdamas tam tikrų, skaitančiojo manymu, per daug sudėtingų ar baisių dalių ir neįterpdamas jokių paaiškinimų. Su skaitomo teksto pastovumu vaikas gali susieti ir prisiminimą apie jį skaitantį asmenį, o tai veikia raminančiai. Be to, pastebėta, kad maždaug nuo šeštojo mėnesio kūdikiai ima prisirišti prie jiems patinkančių knygų personažų, kurių pasikartojantis pasirodymas skirtingose serijos knygose prisideda prie saugumo, nuspėjamumo poreikių tenkinimo²² (o leidėjams sėkminga serija kataloge garantuoja mažesnę riziką ir užtikrintą pelną).

Kuo labiau skaitymas su kūdikiu primena žaidimą ir yra multisensorinis, t. y. įtraukiantis ne tik klausą, bet ir regą (iliustracijų stebėjimą, įvairių detalių ieškojimą), uoslę (knygos uostymą), skonį (knygos „ragavimą“ ją dedant į burną) ir lytėjimą (puslapių ar įvairių knygos detalių lietimą), tuo jis malonesnis mažajam skaitytojui ir tuo stipresnis ryšys mezgamas tarp jo ir jam skaitančio asmens. Todėl labai svarbu vaikui leisti aktyviai dalyvauti skaitymo procese, net jei tai gali mušti iš vėžių suaugusįjį. Kadangi kūdikiai geba koncentruoti dėmesį tik itin trumpą laiko tarpą, nereikėtų jaudintis, jei istorijos jie nesiklauso ramiai – tai nereiškia, kad jiems neįdomu.

Apibendrinant galima teigti, kad knyga ankstyvojoje vaikystėje įgauna prasmę tik tuomet, kai ji yra emocijų dalijimosi pagrindas tarp kūdikio ir suaugusiojo. Jeigu skaitymas pastarajam neteikia džiaugsmo, juo nesimėgaus ir kūdikis²³.

Skaitymo skatinimas: Prancūzijos išskirtinumas

Viena pirmųjų ankstyvojo skaitymo skatinimo iniciatyvų Reach Out and Read (liet. „Kreipkis ir skaityk“) gimė 1989 m. sveikatos centro pediatrijos skyriuje Bostone, JAV. Jos kūrėjai yra medikai, o pati programa – sveikatos politikos dalis, atsiradusi konstatavus augantį neraštingumo lygį skurdžiose šeimose. Po kelių metų atsirado panašių iniciatyvų Didžiojoje Britanijoje (BookStart) ir Italijoje (Nati Per Leggere). Šias iniciatyvas vainikavo europinis konsorciumas EUread, vienijantis įvairias nacionalines skaitymo skatinimo organizacijas, tačiau Prancūzija jame nedalyvauja.

Pirmasis požymis, skiriantis Prancūzijos skaitymo skatinimo iniciatyvas nuo minėtųjų, yra tai, kad jos buvo įkvėptos psichiatrų ir psichoanalitikų, o ne pediatrų (taigi laikytinos labiau kultūros nei sveikatos politikos dalimi). Išskirtina A.C.C.E.S. (Actions Culturelles Contre les Exclusions et les Ségrégations, liet. Kultūrinės iniciatyvos prieš atskirtį ir izoliaciją) asociacija, įkurta René Diatkine’o, Marie Bonnafé ir Tony Lainé, nuo pat savo veiklos pradžios 1982 m. pabrėžusi ne tiek knygos, kiek literatūros, istorijų svarbą besiformuojančiai vaiko psichikai. Paminėtinos ir vėliau įkurtos asociacijos Quand les livres relient (liet. „Kai knygos sujungia“), LIRE (liet. „Skaityti“), Enfance et musique (liet. „Vaikystė ir muzika“), organizuojančios individualius skaitymus ikimokyklinio ugdymo ir gydymo įstaigose, skurdžiausiuose miestų rajonuose.

François Rabelais universiteto mokslininkė Cécileʼė Boulaire išskiria kitą svarbų skirtumą, lemiantį Prancūzijos specifiką ankstyvojo skaitymo skatinimo srityje – Prancūzijos švietimo sistemą. Nuo 2019 m. ikimokyklinio ugdymo įstaigos lankymas Prancūzijoje privalomas vaikams nuo 3 m., tačiau ir iki įsigaliojant šiam įstatymui tokią įstaigą lankė beveik visi 3–5 m. vaikai²⁴. Akivaizdu, kad dėl trumpų motinystės atostogų, dažniausiai trunkančių 2,5–3 mėnesius, šioje šalyje kūdikiai labai anksti pradeda lankyti ikimokyklinio ugdymo įstaigas, kuriose su knyga ir literatūra susipažinti turi galimybę net ir tie vaikai, kurių šeimose neskaitoma.

Prancūzijoje didelis dėmesys vaikų nuo 0 iki 3 metų kultūriniam ir meniniam lavinimui valstybiniu mastu skiriamas nuo 1989 m. Tais metais Kultūros ministerija ir Solidarumo, sveikatos ir socialinės apsaugos ministerija pasirašė protokolą „Kultūra ir vaikystė“, paskatinusį ankstyvosios vaikystės specialistų rengimą ir edukacinių projektų sveikatos ir laisvalaikio centruose, ikimokyklinio ugdymo įstaigose vystymąsi. Paminėtina, kad šalyje šiuo metu veikia 3 500 bibliotekų, turinčių leidinių 0–3 metų amžiaus vaikams²⁵ ir aktyviai prisidedančių prie ankstyvojo skaitymo skatinimo organizuojant skaitymo balsu veiklas, pavyzdžiui, „Kūdikis skaito“ (pranc. Bébé bouquine). Paminėtinas Seine-et-Marne departamento mediatekos kasmet leidžiamas informacinis bukletas Kūdikis renka žiedadulkes (pranc. Bébé butine) – aliuzija į žiedadulkes renkančias bites, apimantis naujausių knygų apžvalgą, patarimus tėvams ir su kūdikiais dirbantiems profesionalams, interviu su mokslininkais, autorių pristatymus ir pan.

Kita svarbi nacionalinė iniciatyva, turinti įtakos knygų vaikams nuo 0 iki 3 metų rinkos vystymuisi, yra Kultūros ministerijos 2009 m. pradėta vykdyti programa „Pirmieji puslapiai“ (pranc. Premières pages), sudariusi sąlygas projekte dalyvaujantiems departamentams padovanoti po knygą kiekvienam gimusiam ar įvaikintam vaikui ir skaitymo patarimų gidą tėvams. Trys svarbiausi šios programos tikslai: didinti knygos prieinamumą ir atkreipti dėmesį į skaitymo svarbą nuo pat gimimo (ypač socialiai pažeidžiamiausiose šeimose), skatinti kokybiškos vaikų literatūros kūrimą ir sklaidą, inicijuoti vaikų literatūros ir ankstyvosios vaikystės specialistų bendradarbiavimą²⁶.

Rinkos specifika: pagrindinės tendencijos

Remiantis Nacionalinio leidėjų susivienijimo pateiktais statistiniais duomenimis, 2021 m. Prancūzijoje išleistos 19 357 knygos vaikams, o tai sudarė 17,7 proc. visų išleistų knygų pavadinimų²⁷. Deja, statistikoje nenurodoma, kiek pavadinimų pasirodė būtent 0–3 m. amžiaus grupei; knygos šiai amžiaus grupei įeina į platesnę paveikslėlių knygų kategoriją, apimančią ir knygas 4–7 m. vaikams. Remiantis neoficialiais leidėjų skaičiavimais, knygų 0–3 m. vaikams kasmet išleidžiama apie 8 000, tačiau rinkoje pastebima perprodukcijos požymių. Kol kas trūksta ir oficialios statistikos, kiek Prancūzijos leidėjų leidžia knygas 0–3 m. vaikams. Straipsnio autorės žiniomis, nėra nė vieno leidėjo, išimtinai publikuojančio knygas kūdikiams, tačiau esama leidėjų, kurių kataloguose šios knygos sudaro 80 proc. visų pavadinimų²⁸.

Kalbant apie paveikslėlių knygų leidybos ekonomiką, sektoriaus knygų pardavimas 2021 m. išaugo 17 proc. (lyginant su 2019 m.)²⁹. Pravartu pažymėti, kad Prancūzijoje yra du pagrindiniai knygų 0–3 m. vaikams platinimo kanalai: knygynai ir prekybos centrai. Per pirmąjį platinimo kanalą daugiausia parduodama kokybiškų knygų, skirtų skaitančiai, išrankesnei auditorijai, disponuojančiai didesne perkamąja galia, o dauguma per antrąjį kanalą parduodamų knygų yra komerciškesnė produkcija, artimesnė užduočių knygelėms ir žaislams (medžiaginės, pripučiamos vonios knygos) nei popierinėms knygoms.

Stiprus knygų patiems mažiausiems skaitytojams leidybos suaktyvėjimas Prancūzijoje stebimas maždaug nuo 1990 m. Jis yra tiesiogiai susijęs su straipsnio pradžioje aptartu Dolto propaguotu požiūriu į mažą vaiką kaip į asmenybę, su A.C.C.E.S. bei kitų ankstyvąjį skaitymą skatinančių organizacijų veikla ir naujausiais vaiko raidos tyrimais. Anot vienos iš seniausių ir prestižiškiausių knygų vaikams leidyklos „L’Ecole des loisirs“ (liet. „Laisvalaikio mokykla“) įkūrėjų Arthuro Hubschmido, leidyklos veiklos pradžioje 1965 m. Prancūzijoje tebuvo trijų rūšių knygos vaikams: Walto Disneyʼaus istorijos, katalikiška literatūra ir komunistinė literatūra³⁰. Turint omenyje šį gana karikatūrinį rinkos apibūdinimą, Prancūzijos leidėjų nueitas kelias vystant knygų vaikams, ypač patiems mažiausiems, leidybos sektorių vertintinas itin pozityviai.

Paminėtina, kad analizuojamoje rinkoje ryškiai dominuoja vietos autorių knygos. Pastebima, kad per pastarąjį dešimtmetį edukacinio tipo leidinius, vis dar išliekančius perkamiausių knygų viršūnėje, vis labiau keičia vaizduotę skatinantis, humoristinis turinys, kurio pirminis tikslas – skaitymo malonumas ir žaidimas. Realistinės istorijos apie kūdikio ir mažo vaiko kasdienybę poetiškėja.

Knygų vaikams nuo 0 iki 3 metų klasifikacija

Siekiant atskleisti Prancūzijos knygų vaikams nuo 0 iki 3 metų rinkos dinamiškumą, šiame straipsnyje pasirinkta pristatyti knygas pagal žanrą, temą ir formatą. Siūloma klasifikacija sudaryta autorei išanalizavus knygų repertuarą, skelbiamą Nacionalinio vaikų literatūros centro kasmet atnaujinamame leidinyje 100 knygų patiems mažiausiesiems ir Paryžiaus bibliotekų tinklo 2017 m. parengtame ir 2021 m. atnaujintame gide Kūdikiai ir knygos: 100 leidinių vaikams nuo 0 iki 3 m. bei praplėtus ir papildžius minėtuose leidiniuose naudojamą knygų grupavimą.

Klasifikacija pagal knygos žanrą ir (ar) temą

Lopšinės, dainos, eilėraščiai. Kiekvienos tautos folklore yra tradicinių lopšinių ir dainų, tenkinančių psichinius naujagimio poreikius³¹. Naujagimių ir kūdikių pažintis su estetine kalbos raiškos forma pirmiausia kaip tik ir vyksta per lopšines, daineles ir eilėraštukus. Lopšinių pagrindinė tema, savaime suprantama, visada susijusi su miegu. Dainų ir eilėraščių temos gali būti labai įvairios. Žodžių žaismas, onomatopėjos, pasikartojimai ir ritmas – tai svarbiausi šiuos tekstus charakterizuojantys komponentai. Juos taip pat vienija dažni žaidybiniai elementai, pavyzdžiui, įvairūs gestai, mimikos, kūno judesiai ir prisilietimai, atliekantys svarbią komunikacinę funkciją ir padedantys kurti tarpusavio ryšį.

Slėpynių žaidimą imituojančios knygos. Kaip viena vyraujančių temų pačiose pirmosiose kūdikiams skirtose knygose gali būti įvardijama vienokia ar kitokia slėpynių žaidimo interpretacija. Galimi įvairūs šio žaidimo idėjos realizavimo būdai: tiek ieškant už atvartėlių besislepiančio personažo, tiek specialiose knygos puslapių išpjovose skaitančiajam parodant ir paslepiant savo paties veidą, tiek ir per sumaniai apgalvotas iliustracijas, kai knygos veikėjas vaizduojamas pasislėpęs po kokiu nors objektu, o istorijos pabaigoje „surandamas“. Ši slėpynių žaidimo imitacija atlieka vaiko raidai itin svarbią savęs ir kito suvokimo ugdymo funkciją.

Ankstyvojo lavinimo pažintinės knygos. Į šią grupę patenka knygos, vienaip ar kitaip supažindinančios vaiką su jį supančiu pasauliu (spalvomis, formomis, garsais, skaičiais, priešybėmis, pavyzdžiui, diena ir naktis, didelis ir mažas, vidus ir išorė, ar kitais pačiais įvairiausiais aplinkos elementais). Tam tikra prasme tai yra negrožinės knygos patiems mažiausiesiems, nors poetinių, žaidybinių ir humoristinių elementų jose netrūksta. Kūdikiams iki 18 mėnesių skirtose pažintinėse knygose (pranc. livres d‘éveil) dažniausiai pasitaikančios temos yra gyvūnai, vaisiai ir daržovės, kasdienybės objektai, kiti vaikai ir pan. Šiek tiek vyresniems vaikams skirtose pažintinėse knygose (pranc. imagiers) dažniausiai supažindinama su kokia nors tema ir jos žodynu (pavyzdžiui, gyvūnai, metų laikai, daržovės) ar raidėmis (pirmosios abėcėlės).

Kasdienybės istorijos. Pagrindinis šių knygų bruožas – mažam vaikui svarbios situacijos: nuo pačių kasdieniškiausių (griuvimas, susitikimas su močiute, higienos mokymasis, namų tyrinėjimas) iki neįprastesnių (kraustymasis, broliuko ar sesutės gimimas, įvaikinimas). Nors į šią grupę patenkančių knygų temos įvairios, jas vienija tiesmukiškos didaktikos atsisakymas ir situacijų realistiškumo aspektas. Tačiau tai nereiškia, kad viskas šiose knygose realistiška, priešingai – dažnai jų personažai būna gyvūnai ar objektai, bet jų išgyvenamos patirtys labai aiškiai atspindi vaiko kasdienybę.

Bene daugiausia šiai grupei priskirtinų knygų yra apie išsiskyrimo nerimą, tamsos baimę ir ėjimą miegoti. Maždaug šeštąjį gyvenimo mėnesį kūdikis ima suprasti, kad mama nėra su juo susiliejęs, išimtinai tik juo besirūpinantis žmogus. Todėl natūralu, kad pirmosios trumpos istorijos dažnai vienaip ar kitaip susijusios su šiuo suvokimu. Klausydamasis istorijos apie kokio nors objekto pametimą ar gyvūno dingimą, vaikas mamos praradimo baimę patiria netiesiogiai ir taip savo emociją gali kontroliuoti, o tai suteikia pasitikėjimo ir pasitenkinimo savimi jausmą.

Išsiskyrimo nerimas palaipsniui tampa mirties baime, nes apie antruosius gyvenimo metus randasi suvokimas apie savo pačių ar artimiausių žmonių galimą išnykimą. Nebūties baimė ypač suaktyvėja prieš einant miegoti, todėl leidėjų kataloguose netrūksta būtent šiai amžiaus grupei skirtų knygų apie ruošimosi miegui ritualus, sapnus ar kovą su košmarais.

Baisios istorijos. Gąsdinančių istorijų poreikis atsiranda su priešinimosi nustatytoms riboms faze, vadinamuoju „ne“ periodu, besitęsiančiu maždaug nuo 18 mėnesių iki 2 metų. Verksmas, pykčio proveržiai ir noras dominuoti žymi vaiko asmenybės formavimosi ir nepriklausomybės kelio pradžią. Sunkūs ir gąsdinantys jausmai, kuriuos vaikas patiria šiuo raidos etapu, lemia jo susidomėjimą baisiomis istorijomis. Savo jausmus jis pritaiko baisiems knygos herojams (raganoms, monstrams ir pan.). Tai, kad baisiose istorijose visada vyksta konfrontacija ir visada laimi gėris (dažnai gėrį įkūnija nykštukas, o blogį milžinas, taip dar labiau palengvinant vaiko identifikaciją), padeda vaikui nebijoti savo agresyvių jausmų ir suprasti, kad tie jausmai vaiko nesunaikins ir neatstums jo nuo šeimos³².

Humoristinės istorijos ir pasakos. Nors kompleksiškesnių istorijų poreikis pastebimas suėjus vieniems metams, artėjant trečiajam gimtadieniui vaikas geba vis geriau suprasti humoristinius ir fantastinius pasakojimus, kur kas labiau nutolusius nuo realybės nei pirmosios kasdienybės istorijos. Šiuo amžiaus tarpsniu jis ima suvokti, kad vaizduotė – galimybė įvardyti tai, ko nėra aplink, ko negalima parodyti pirštu. Tai itin tinkamas metas pirmosioms pasakoms, kurių magiškumas, o kartais ir žiaurumas gali būti tinkamas būdas norint sušvelninti mažo vaiko nerimą ir agresyvius impulsus³³. Supaprastintų, modernizuotų tradicinių pasakų versijų galima aptikti daugelio Prancūzijos leidėjų kataloguose.

Klasifikacija pagal knygos formatą

Kartoninės knygos. Kartoninės knygos pirmiausia skirtos patiems mažiausiems skaitytojams dėl saugumo ir laikymo patogumo. Jų kampai visada būna suapvalinti, o turint omenyje neišsivysčiusią kūdikio motoriką, jam knygą tyrinėti, vartyti ir net „ragauti“ yra kur kas paprasčiau, jei ji yra kartoninė. Be to, kartoniniai puslapiai kūdikius apsaugo nuo įsipjovimo popieriumi, o pačią knygą – nuo pernelyg greito „suskaitymo“.

Kartoniniu formatu straipsnyje analizuojamai amžiaus grupei dažniausiai leidžiamos pažintinės knygos, neretai jos būna su atvartėliais, skylutėmis, judančiais popieriniais objektais, erdvinės (angl. pop-up) ar knygos-armonikos (it. leporello). Formatų įvairovė didina knygų interaktyvumą ir išryškina jų žaidybinę funkciją.

Šioje grupėje dažnai pasitaiko sensorinius pojūčius lavinančių knygų, iš kurių svarbiausią rinkos dalį sudaro garsinės knygos su garso lustais, QR kodais, nuorodomis į tam tikrus internetinius puslapius, kuriuose galima klausyti knygą lydinčių garsų, lopšinių ar dainelių. Paminėtinos knygos su įvairaus tipo tekstūromis, skirtos lytėjimo pojūčiui lavinti. Prancūzijos rinkoje esama pavyzdžių, kai šių dviejų pojūčių (garso ir lytėjimo) lavinimas derinamas vienoje knygoje (palietus tam tikrą medžiagą, pasigirsta tam tikras garsas). Esama ir kvapus skleidžiančių bei kramtyti skirtų knygų, nors tokių pasitaiko itin retai.

Kartoninės knygos įprastai būna nedidelio formato. Dažniausiai pasitaikantys matmenys – 15×20 cm (vertikalus formatas), 20×15 cm (horizontalus formatas), 18×18 cm (kvadratinis formatas). Tačiau esama ir kur kas didesnių kartoninių knygų (30×30 cm), dažnai naudojamų ikimokyklinio ugdymo įstaigose bei bibliotekose, prie kurių, jas padėjus ant žemės, vienu metu galima suburti kelis mažylius. Kartoninių knygų puslapių skaičius dažniausiai būna nuo 14 iki 24 puslapių.

Popierinės paveikslėlių knygos. Šios knygos gali būti kietu arba minkštu viršeliu, nors, kalbant apie Prancūzijos rinką, reikia pasakyti, kad knygų vaikams minkštais viršeliais praktiškai nėra. Minkšti viršeliai čia naudojami tik užduočių knygelėms ar pigesniems komerciškai pasiteisinusių knygelių leidimams, taip siekiant juos padaryti prieinamus kuo didesnei auditorijai. Patiems mažiausiems skaitytojams skirtų paveikslėlių knygų matmenys dažniausiai yra keliais centimetrais didesni nei kartoninių knygų, o puslapių skaičius svyruoja nuo 24 iki 40 puslapių.

Didesniu formatu dažniausia leidžiamos pirmosios istorijos, galinčios būti su tekstu arba bežodės. Pastarosios kol kas nėra populiarios dėl suaugusiųjų nežinojimo, kaip elgtis su knyga be teksto (kartais užtenka ją tiesiog vartyti nieko nepasakojant, nes kūdikiai ir maži vaikai yra itin imlūs vizualinei informacijai, dažnai pastebi smulkias detales, kurių suaugusysis nemato).

IŠVADOS

Didelis kūdikių smegenų plastiškumas ir jautrumas kalbai suteikia galimybę skaitymą į mažųjų kasdienybę įtraukti nuo pat gimimo. Dar prieš suvokiant istorijų prasmę ir atrandant knygą kaip objektą (ją liečiant, uodžiant ir pan.), skaitymas naujagimiams ir kūdikiams pirmiausia yra žaidimas ir ryšio kūrimo priemonė, taigi malonumo šaltinis. Tačiau ankstyvojoje vaikystėje skaitomos istorijos vaikui padeda geriau pažinti savo psichiką, atrasti pasaulį, turtinti žodyną. Be to, nuo kūdikystės identifikuojantis su knygų veikėjais ugdoma empatija, stiprėja psichologinis atsparumas tvarkantis su sunkumais. Taigi skaitymas nuo ankstyvosios vaikystės yra papildoma galimybė vystyti kalbinį, asmenybės ir socialinius ryšius, o priemonių įvairovė (Prancūzijoje leidžiamų knygų gausa, bibliotekininkų ir kitų profesionalų teikiamos rekomendacijos) skaitymą su kūdikiu daro vis labiau prieinamą net ir labiausiai nuo vaikų literatūros nutolusiuose socialiniuose sluoksniuose.

Prancūzija laikytina viena pradininkių ankstyvojo skaitymo skatinimo srityje, pasižyminti itin humanistiniu požiūriu į mažą vaiką. Šalies specifiškumą šioje srityje neabejotinai lėmė žymių psichiatrų ir psichoanalitikų įsitraukimas į viešąją ankstyvojo skaitymo skatinimo diskusiją XX a. devintojo dešimtmečio pradžioje, švietimo sistemos ypatumai (ankstyvas vaikų patekimas į ikimokyklinio ugdymo įstaigas). Šiuolaikinei visuomenei, mokslininkams ir politikams vis didesnį dėmesį skiriant pirmųjų trejų gyvenimo metų svarbai tolesniam vaiko vystymuisi, siekiama skaitymą ir kitas kultūrines veiklas nuo gimimo paversti ne prabanga, o būtinybe, prieinama kuo didesnei daliai potencialių mažųjų skaitytojų. Prie šio tikslo įgyvendinimo ypač aktyviai prisideda įvairios skaitymo skatinimo organizacijos, bibliotekos ir valstybės remiamos programos, turinčios teigiamos įtakos ir knygų vaikams nuo 0 iki 3 m. leidybai, suklestėjusiai per pastaruosius trisdešimt metų.

Kaip matyti straipsnyje siūlomoje knygų klasifikacijoje, tiek knygų tematika, tiek formato specifika priklauso nuo 0–3 m. vaikų kompetencijų ir poreikių. Šiuo metu Prancūzijoje pastebimas ne tik knygų turinio aptariamai amžiaus grupei kismas (mažėjantis didaktiškumas, didėjantis dėmesys vaizduotei ir kūrybiškumui), bet ir įžiūrima rinkos perprodukcijos požymių. Dėl formatų inovatyvumo, temų įvairovės ir drąsos jomis kalbėti bei aukšto estetinio iliustracijų lygio Prancūzija gali būti laikoma pavyzdžiu pasaulinėje knygų kūdikiams rinkoje.

__________________________________

¹ Rapport de la commission des 1000 premiers jours, p. 12, interneto prieiga: https://solidarites-sante.gouv.fr/IMG/pdf/ rapport-1000-premiers-jours.pdf (žiūrėta 2022-04-12).

² Michelle I. Brown, Marleen F. Westerveld, David Trembath, Gail T. Gillon, „Promoting language and social communication development in babies through an early storybook reading intervention“, International Journal of Speech-Language Pathology, 2018, Nr. 3, p. 337–349.

³ Mina Bouland, „Petite enfance en médiathèque: quelle offre culturelle?“, Spirale, 2020, Nr. 1, p. 103.

⁴ 100 livres pour les tout-petits, interneto prieiga: https:// www.premierespages.fr/sites/default/files/100%20 livres%20tout-petits-%20cnlj-premieres-pages-2022-2023. pdf (žiūrėta 2022-04-12).

⁵ Des bébés et des livres: 100 titres pour les enfants de 0 à 3 ans, interneto prieiga: https://bibliotheques.paris.fr/ des-bebes-des-livres-100-livres-pour-les-0-3-ans-2021. aspx?_lg=fr-FR (žiūrėta 2022-04-12).

⁶ Martin Woodhead, „Changing perspectives on early childhood: theory, research and policy“, International Journal of Equity and Innovation in Early Childhood, 2006, Nr. 4(2), p. 6.

⁷ R. Murray Thomas, Claudine Michel, Théories du développement de l’enfant: études comparatives, Paris: De Boeck, 1998, p. 270.

⁸ Inge Bretherton, „The origins of attachment theory: John Bowlby and Mary Ainsworth“, Developmental Psychology, 1992, Nr. 28(5), p. 759.

⁹ Alison Gopnik, Le bébé philosophe, Paris: Le Pommier, 2010, p. 39.

¹⁰ Céline Alvarez, Les lois naturelles de l‘enfant, Paris: Les arènes, 2016, p. 62.

¹¹ Nicholas Carr, Seklumos: kaip internetas veikia žmogaus smegenis, Vilnius: Eugrimas, 2013, p. 38.

¹² Céline Alvarez, Les lois naturelles de l‘enfant, Paris: Les arènes, 2016, p. 57.

¹³ Françoise Dolto, Les étapes majeures de l’enfance, Paris: Folio essais, 1998, p. 178.

¹⁴ Evelio Cabrejo-Parra, „La lecture avant les textes écrits“, Spirale, 2012, Nr. 3, p. 31.

¹⁵ Maya Gratier, „Les rythmes de l‘intersubjectivité“, Spirale, 2007, Nr. 4, p. 50.

¹⁶ Françoise Dolto, Les étapes majeures de l’enfance, Paris: Folio essais, 1998, p. 165.

¹⁷ Sophie Marinopoulos, Une stratégie nationale pour la Santé Culturelle: promouvoir et pérenniser l’éveil culturel et artistique de l’enfant de la naissance à 3 ans dans le lien à son parent, interneto prieiga: https://www.culture.gouv.fr/ Thematiques/Education-artistique-et-culturelle/L-Eveilartistique-et-culturel-des-jeunes-enfants/Mission-Culturepetite-enfance-et-parentalite (žiūrėta 2022-04-09).

¹⁸ Ibid.

¹⁹ Ibid.

²⁰ Evelio Cabrejo-Parra, Le livre dans le développement du tout-petit, interneto prieiga: https://www.youtube.com/ watch?v=O-YkStaWEcw (žiūrėta 2022-04-10).

²¹ Céline Alvarez, Les lois naturelles de l‘enfant, Paris: Les arènes, 2016, p. 244.

²² Marie Bonnafé, Les livres, c’est bon pour les bébés, Paris: Calmann-Lévy, 1994, p. 89.

²³ Ibid., p. 23.

²⁴ Cécile Boulaire, Lire aux bébés: pourquoi des particularités françaises?, interneto prieiga: https://album50.hypotheses. org/4152 (žiūrėta 2022-04-22).

²⁵ Véronique Soulé, „Des parents à la bibliothèque“, La revue des livres pour enfants, 2014, Nr. 280, p. 130.

²⁶ Colin Sidre, „Dix ans de Premières pages“, Spirale, 2020, Nr. 1, p. 96.

²⁷ Les chiffres de l’édition jeunesse 2021–2022, p. 23, interneto prieiga: https://www.sne.fr/document/ledition-enperspective-rapport-dactivite-du-sne-2021-2022/ (žiūrėta 2023-06-08).

²⁸ Claude Combet, „Dossier jeunesse: tout est bon pour le bébé“, interneto prieiga: https://www.livreshebdo.fr/article/ dossier-jeunesse-tout-est-bon-pour-le-bebe (žiūrėta 2022- 04-12).

²⁹ Gfk Market Intelligence, 2021, p. 63.

³⁰ Laurence Houot, „Arthur Hubschmid, „styliste“ de L’école des loisirs: „L’humanité ne pourra jamais se passer des histoires“, interneto prieiga: https://www.francetvinfo.fr/ culture/livres/jeunesse/interview-arthur-hubschmid-quotstylistequot-de-l-039-ecole-des-loisirs-quot-l-039-humanitene-pourra-jamais-se-passer-des-histoiresquot_3335305.html (žiūrėta 2022-04-16).

³¹ Evelio Cabrejo-Parra, Le livre dans le développement du tout-petit, interneto prieiga: https://www.youtube.com/ watch?v=O-YkStaWEcw (žiūrėta 2022-04-10).

³² Marie Bonnafé, Les livres, c’est bon pour les bébés, Paris: Calmann-Lévy, 1994, p. 93.

³³ Cécile Boulaire, Lire et choisir ses albums: petit manuel à l’usage des grandes personnes, Paris: Didier Jeunesse, 2018, p. 35.

IEVA VAITKEVIČIŪTĖ

Reading with a Baby: The Particularity of the Book Market for Children Aged 0 to 3 Years in France

SUMMARY

Keywords: baby, child, early reading, reading promotion, books for children from 0 to 3 years, children’s books publishing.

The article aims to discuss the importance of reading with a baby as well as to present the particularity of the book market for children aged 0 to 3 in France. It summarizes various psychotherapists’ and neuroscientists’ conclusions and recommendations related to the importance of early reading for the child’s development as well as the formation of the relationship with the caregiver; evaluates the impact of the State and the most important early reading promotion organizations on the babies’ book publishing; analyzes the books for ages 0-3 recommended by the French reading promotion organizations by presenting their genres, themes, and formats.

Research has shown that early acquaintance with a book positively influences the child’s cognitive and psychosocial development. Moreover, this activity contributes to the satisfaction of the child’s psychological needs as well as to the development of his/her linguistic, cultural, and emotional competences.

As one of the pioneers in promoting early reading with a child, France continues to make an active effort in establishing cultural practices from birth as a necessity. By supporting this goal, various reading promotion organizations, libraries, educators, and the State make a significant contribution to the development of children’s books publishing for ages 0 to 3.

Throughout thirty years of existence, the book market for children aged 0 to 3 in France has reached an international acclaim due to innovative book-objects, variety of topics and courage to talk about them, as well as high aesthetic level of illustrations. Currently, it not only shows a change in the content of the production (decreasing didactics, increasing attention to imagination and creativity), but also the signs of overproduction.

Apie autorę: IEVA VAITKEVIČIŪTĖ – Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto lektorė; ieva.i.vaitkeviciute@gmail.com

Gauta 2023-03-29

Priimta 2023-05-04

Žurnalas „Rubinaitis“, 2023 Nr. 4 (108)