Tradicinių lietuvių mitinių būtybių vaizdinių transformacijos šiuolaikinėje lietuvių vaikų literatūroje: baubo ir maumo atvejis

Raktažodžiai: tautosaka, mitinė būtybė, vaikų literatūra, baubas, maumas.

ANOTACIJA

Anot Vinco Aurylos, XIX a. pradėjusios formuotis vaikų literatūros vienas iš šaltinių buvo tautosaka, o ir vėliau, XX a. antroje pusėje, vaikų literatūroje būdavo pasitelkiama baltų mitologijos įvaizdžių¹. Tad nenuostabu, kad iš lietuvių tautosakos kilę mitinių būtybių vaizdiniai vaikams skirtuose tekstuose gyvuoja ir šiandien. Be to, kaip teigia Loreta Žvironaitė, kūrybingi tautosakos panaudojimo būdai šiuolaikinėje literatūroje atlieka savo funkcijas – jie „leidžia vaikams lengviau ir giliau suvokti tekstą, skatina interpretacijas, yra patrauklesni“².

Baubas ir maumas – tai mitinės būtybės, kuriomis tradicinėje lietuvių kultūroje buvo gąsdinami vaikai. Šios mitinės būtybės yra specifinės ir, su tam tikromis išimtimis, aptinkamos tik vienos rūšies tradicinės tautosakos tekstuose, t. y. trumpuose gąsdinančiuose posakiuose, kurie XIX a. pabaigoje – XX a. pirmoje pusėje Lietuvoje buvo vartojami siekiant tinkamo vaikų elgesio.

Pirmoje straipsnio dalyje daugiausia dėmesio skiriama tradiciniams baubų ir maumų vaizdiniams. Pristatoma šių mitinių būtybių vardų gausa, jų išvaizda, buvojimo vieta, atliekamos funkcijos, vardų etimologija ir ryšiai su kitais tradiciniais mitologiniais vaizdiniais.

Antroje straipsnio dalyje aptariama, kaip tradiciniai baubų ir maumų vaizdiniai atsiskleidžia šiuolaikinėje literatūroje. Tam pasitelkiama dešimt vaikų literatūros prozos kūrinių. Pagrindinis nagrinėjamas klausimas – kaip perėjimas nuo žodinės prie tekstinės tradicijos su naujomis vaizdinėmis priemonėmis pakeitė tradicinius baubų ir maumų įvaizdžius. Šie pokyčiai aptariami lyginant, kaip šiuolaikinėje vaikų lietuvių literatūroje vaizduojami baubas ir maumas atitinka tradicinio pasaulėvaizdžio mitines būtybes pagal tris kriterijus: išvaizdą, buvojimo vietą ir atliekamas funkcijas.

Baubas ir maumas tradiciniame lietuvių pasaulėvaizdyje

Baubas ir maumas – žemesniosios lietuvių mitologijos personažai, vaikų baidyklės, pasitaikančios gana negausioje lietuvių tautosakos medžiagoje. Tai specifinės mitinės būtybės, būdingos tik vaikų gąsdinimams ir beveik neaptinkamos jokiuose kituose tautosakos tekstuose³. Vaikų gąsdinimai – trumpi, vaikų baimei sukelti skirti pasakymai, kuriais siekiama priimtino vaikų elgesio. Tai viena iš kasdienių folkloro praktikų XIX a. pabaigos – XX a. pirmos pusės Lietuvos kaimo gyventojų šeimose, su tam tikromis transformacijomis pasiekusi ir mūsų dienas. Tipiški gąsdinimų pavyzdžiai su aptariamomis mitinėmis būtybėmis galėtų būti: „Neik prie vandens, babaũžis pagaus!“⁴; „Neik lauk, baubà nusineš“⁵, „Nežiūrėk šulnin, ba maũmas intrauks!“; „Jei verksi, ateis maũmas ir nusineš“⁶.

Baubas – plačiausiai žinomas tradicinių vaikų gąsdinimų personažas. Beje, verta paminėti, kad žodis baubas gali reikšti ne tik šią specifinę mitinę būtybę, bet gali būti vartojamas ir kaip bendrinis vaikų baidyklės įvardijimas⁷. Didžiajame lietuvių kalbos žodyne, kitų baidyklių pavadinimų paaiškinimuose dažnai minima, kad tai yra baubas⁸. Užfiksuotos tokios šios baidyklės leksinės formos: baũbas, baubà, baubaũ, baũbinas, baubõžius, bùbas, bùbė, bùbis, bubõlius, bubùlis⁹. Baubo išvaizda nėra aiški, gąsdinimuose ji neminima, tad jam būdingas amorfiškumas. Vis dėlto lopšinių tekstai atskleidžia kai kurias zoomorfines baubo savybes: jis gali turėti medinius nagus, geležinius ragus¹⁰. Kad baubas raguotas, matyti ir iš šio vaikų gąsdinimo: „Miegok, vaikeli, bùbė subadys.“¹¹ Lopšinėse pasitaiko antropomorfinių užuominų, nes baubas turi žmogaus atributų: stiklinius čebatukus, šikšninius krepšeliukus¹², šilkinį krepšį¹³. Kitaip nei dauguma vaikų baidyklių, kuriomis vaikai dažniausiai atbaidomi nuo įvairių lauke jiems gresiančių pavojų, baubas dažnai aptinkamas bute, t. y. troboje. Čia jis lindi po krosnimi, užpečkyje, tupi kampuose, lenda į kertes, slepiasi ant aukšto¹⁴. Vis dėlto kartais neapibrėžtai įvardijama, kad jis tyko vaikų lauke. Dažnai minima, kad baubas tūno šulinyje, įvairiuose vandens telkiniuose, kartais javuose¹⁵. Svarbiausia baubo buvojimo ypatybė ta, kad jis gali tūnoti įvairiose vietose, bet tik ten, kur tamsu. Tai gerai iliustruoja frazeologiniai junginiai baubai į kampus lenda¹⁶, bùbiai lenda į kertes¹⁷, babaũšiai lenda į kerčias¹⁸ – „temsta“. Yra užuominų, kad baubas yra juodos spalvos (pvz., „Pasikėlė ūmai iš drumsto vandens dvynas juods babaušis“¹⁹), o tai puikiai dera su jo neatsiejamumu nuo tamsos. Sakoma, kad baubas vaikus gali išsinešti, pagauti, pačiupti, subadyti, įtraukti į vandenį²⁰.

Dažnai baubo pavadinimas aiškinamas dvejopai. Jis siejamas su žodžiu baũbti, t. y. „mūkti, bliauti, mauroti“²¹. Šioje vietoje išryškėja mitologinė baubo arba babaušio sąsaja su piemenų dievaičiu Jaučių baubiu, Jaučbaubiu²². Anot Rimanto Balsio, ši vaikų baidyklė yra paskutinis dievaičio reliktas²³. Panašiais vardais (baubu, bauba, baube, baubučiu, baubute) kartais įvardijamas velnias²⁴. Kitas šios mitinės būtybės pavadinimo aiškinimas susijęs su žodžiu baũbėti, t. y. „tinti, smarkiai augti, storėti“²⁵. Taigi ši mitinė būtybė gali būti pavadinama ne pagal jos keliamus garsus, o pagal formą²⁶.

Gana dažnai minima, kad baubas gali tūnoti rugiuose, todėl jis sietinas ir su javų dvasia. Jonas Balys ir Rimantas Balsys javuose pasirodantį baubą sieja su derlingumo, javų augimo dievybėmis ir dvasiomis. Anot autorių, XX a. pradžioje, keičiantis mitiniam pasaulėvaizdžiui, įvairiuose vos regionuose iki tol gyvavusias javų augimo dievybes pakeitė vaikų baidyklės²⁷.

Kita baubui artima specifinė vaikų baidyklė – maumas. Užfiksuotos tokios šios baidyklės leksinės formos: maũmas, maumà, maumỹs, maũmė, maũmelis, maumūzas, maumõkas, mùmas. Prie jų dar vertėtų pridėti ir maũlią, maũlį²⁸. Kaip ir baubas, maumas dažnai minimas neapibūdinant jo išvaizdos. Kartais sakoma, kad jis turi ragus: „Nerėk, vaikel, bo maumas su devyniais ragais atlėks ir pagaus!“²⁹ Taigi ši būtybė turi ir zoomorfinių savybių. Antropomorfinės maumo užuominos daug labiau išreikštos nei baubo: jis yra „su barzda ir lazda kaip ubagas“³⁰, gali dėvėti juodą skarą: „Maulys sėdi kertė[je] apsimaulinęs su bjaura juoda skara, apsismurgliojęs (gąsdina vaikus)“³¹. Maumas gali būti tapatinamas su savo šešėliu, pamatytu šulinyje: „Kai šulnin pasilenkę pažiūrėdavę ir pamatydavę savo šešėlį, rėkdavę: „Maumas tupi, bėkim, kad nepagautų!“³².

Pagrindinė maumo buvojimo vieta – šulinys. Tačiau jis gali tūnoti ir namuose – po krosnimi, užkrosnėje, kamaroje, jaujoje. Kartu su baubu maumas kartais minimas ir kaip javuose besislepianti būtybė³³. Panašiai kaip ir baubas, jis mėgsta tamsias vietas. Maumo funkcijos visiškai atitinka baubo funkcijas: jis vaikus gali pagauti, paimti, išsinešti, įtraukti į šulinį³⁴.

Šios mitinės būtybės pavadinimo aiškinimas taip pat yra dvejopas. Jis gali būti siejamas su žodžiu maũmti „baubti“ arba maumóti „bliauti, mauroti“³⁵. Be to, jis gali būti siejamas su žodžiu maumėti „vešliai augti, baubėti“³⁶. Kaip ir baubo atveju, maumo pavadinimo kilmė labiau sietina ne su skleidžiamais garsais, o su forma. Maumu vadinama ir „utėlė“ arba „bulvės akis“³⁷ (LKŽe: maumas), mūme – „utėlė, kirmėlė“³⁸. Tai jau kūno formos, o ne garsinės leksinės sąsajos. Kadangi, kaip ir baubas, maumas gali tūnoti javuose, čia jis taip pat gali reikštis kaip javų augimo dievybės ar dvasios reliktas³⁹.

Anot folkloristo Liubinko Radenkovičiaus, mitinės būtybės reiškiasi per opoziciją be požymio ir su požymiu. Kitaip tariant, visos mitinės būtybės, lyginant su žmogumi, turi kokį nors ypatingą požymį arba jo stokoja, ir tai jas daro ypatingas. Šis požymio buvimas reiškiasi įvairiomis kitomis opozicijomis⁴⁰. Bandant apžvelgti baubo ir maumo panašumus bei skirtumus ir jų sąsajas su vaikais, remiantis Radenkovičiaus mintimi galima būtų išskirti tris šių dviejų būtybių raiškos tipus, pagrįstus opozicijomis. Vizualinė šių dviejų būtybių raiška reiškiasi per opoziciją nematomas ir matomas. Abiejų būtybių pavidalas nėra labai aiškus, joms būdingas amorfiškumas, ir tai jas sieja su nematomumu. Baubo nematomumas yra viena svarbiausių jo savybių – jis egzistuoja tik tada, kai neįmanoma matyti, t. y. tamsoje. Tą patvirtina anksčiau minėti frazeologizmai, kuriuose baubas minimas sutemus (baubai į kampus lenda⁴¹ ir kt.), ir vaikų gąsdinimai, kuriuose nurodama konkreti baubo buvimo vieta – tamsa („Nuo vienų metų ligi šešių jau motinos savo vaikus baugina rėkiančius: `Cit, tylėk, ot bubis pagaus tave, bubis!ʼ – rodydamos į patamsį“ [išskirta autorės – V. D.]⁴²). Konsistencinė baubo ir maumo raiška išryškėja per opoziciją kietas ir minkštas. Anot Beresnevičiaus, siejant baubą ir maumą su vaikų nosies išskyromis snargliais, pirmajam būdinga kietesnė konsistencija, o antrasis yra minkštesnis⁴³, ir tai nenuostabu žinant maumo stiprų ryšį su vandeniu – tad ir jo pavidalai yra minkštesni bei takesni. Garsinė šių dviejų mitinių būtybių raiška išryškėja per opoziciją nekalbantis ir kalbantis. Nors kai kurie etimologiniai jų pavadinimų aiškinimai suponuoja sąsajas su garsu, t. y. su baubimu, vis dėlto baubimas taip pat yra negebėjimas kalbėti, baubą su maumu galintis priartinti geriausiu atveju prie gyvūnų, bet ne žmogaus pasaulio. Apskritai, remiantis kalbos duomenimis, maumui būdingas negebėjimas kalbėti. Lietuvių kalbos žodyne, be pirmosios žodžio maumas reikšmės vaikų baidyklė, baubas, antroji ir trečioji reikšmės yra tylus, nekalbus žmogus arba tas, kas neaiškiai kalba.

Bendrame tradicinių vaikų gąsdinimų kontekste gali atrodyti, kad baubas ir maumas ne itin skiriasi nuo kitų vaikams bauginti pasitelkiamų mitinių būtybių, mitologizuotų gyvūnų ar žmonių, tačiau jie yra išskirtinai žemosios mitologijos atstovai, itin retai pasitaikantys kitokiuose tautosakos tekstuose nei vaikų gąsdinimai. Kitaip nei lokalios ir mažai plačiau paplitusios vaikų baidyklės, maumas ir ypač baubas yra gerai žinomi visoje Lietuvoje. Tą rodo ir šių būtybių mitonimų įvairovė, nebūdinga kitoms vaikų baidyklėms. Anot mitologinės leksikos tyrėjos Olgos Čerepanovos, mitinių būtybių pavadinimų skaičius yra tiesiogiai proporcingas tų būtybių „populiarumui“⁴⁴. Nors baubo ir maumo mitiniai vaizdiniai panašūs, apibendrinant turimą medžiagą galima pastebėti šiokių tokių skirtumų: baubas yra dažniau namų erdvėje tūnanti būtybė, labiau nei maumas siejama su tamsa; maumas turi stipresnį ryšį su vandeniu ir tai lemia baubo ir maumo formos, pavidalo ir konsistencijos skirtumus.

Baubas ir maumas lietuvių vaikų literatūroje

Nors yra tyrimų, nagrinėjančių vaikų literatūros bei folkloro ir mitologijos sąsajas atskirų autorių kūryboje⁴⁵, konkrečių mitinių būtybių vaizdiniai skirtingų autorių kūryboje nagrinėti negausiai. Paminėtini dviejų autorių darbai: Žvironaitės straipsnis, skirtas velnio vaizdinio analizei Martyno Vainilaičio eiliuotose pasakose⁴⁶, ir Gražinos Skabeikytės-Kazlauskienės tyrimas, kuriame autorė aptaria kelias mitines būtybes (kaukus, aitvarus ir maumus), pristatomas trijų kūrėjų – Norberto Vėliaus, Gintaro Beresnevičiaus ir Justino Žilinsko – vaikams skirtose knygose⁴⁷. Šiame straipsnyje pasitelkiami dešimties lietuvių autorių prozos kūriniai, kuriuose atsiskleidžia dviejų mitinių būtybių – baubo ir maumo – vaizdiniai. Tiesa, yra ir verstinės literatūros vaikams, kurioje aprašomi baubai ir maumai, tačiau čia vaizduojamos mitinės būtybės gerokai skiriasi nuo tradicinių lietuvių baubo ir maumo, o jų vardai dažniausiai suteikiami būtybėms, kurios kitomis kalbomis vadinamos monstrais ir kurių raiška gali būti labai įvairi⁴⁸.

Žvelgiant į pastarųjų dešimtmečių prozos kūrinius, skirtus vaikams, susidaro įspūdis, kad lietuvių autoriams įdomesnė ir kūrybai parankesnė mitinė būtybė yra maumas. Baubas minimas šiek tiek rečiau ir jo vaizdinys nėra labai išplėtotas. Apskritai visus aptariamus tekstus galima suskirstyti į dvi grupes. Pirmojoje mitinės būtybės yra įvietinamos dabartyje, kai pasakojimo veiksmas vyksta šiuolaikiniame pasaulyje su visa jam būdinga aplinka. Toks pasakojimo laiko ir vietos pasirinkimas charakteringas didžiajai daugumai lietuvių autorių (Kotrynos Zylės, Neringos Vaitkutės, Rimanto Černiausko, Teodoro Četrausko, Danguolės Kandrotienės, Jurgitos Pelėdaitės) nagrinėjamų kūrinių.

Antrojoje tekstų grupėje veiksmas vyksta gilioje senovėje, ir toks laiko bei vietos pasirinkimas sukuria sąlygas išlaikyti tam tikras aptariamoms tradicinėms mitinėms būtybėms būdingas savybes. Gili praeitis vaizduojama nagrinėjamuose Gintaro Beresnevičiaus ir Justino Žilinsko kūriniuose. Analizei pasitelktuose kūriniuose atskleidžiamas baubo ir maumo vaizdavimas lyginamas su tradicinei kultūrai būdingais šių mitinių būtybių vaizdiniais remiantis keliais principais. Svarbiausias iš jų – būtybių išvaizdos ypatybės. Vaikų literatūroje jos atskleidžiamos ne tik tekstu, bet ir iliustracijomis. Kitas svarbus principas – tam tikrai mitinei būtybei būdinga buvojimo vieta. Galiausiai ne mažiau svarbu, kaip šiuolaikinėje vaikų literatūroje perteikiami baubo ir maumo vaizdiniai atitinka (arba neatitinka) šių tradicinių mitinių būtybių funkcijas.

Išskirtinė prieiga prie tradicinių baubo ir maumo vaizdinių matoma rašytojos ir dailininkės Kotrynos Zylės enciklopedinio pobūdžio kūrinyje vaikams Didžioji būtybių knyga (2016). Joje minėtos dvi būtybės pristatomos lakoniškai, pasitelkiant autentišką tautosakinę medžiagą, kuri žaismingai interpretuojama ir įpinama į šiuolaikinio pasaulio realijas. Baubas šioje knygoje aprašomas taip: „Baidyklė išvirtusiomis tamsiomis akimis, retais smailais dantimis, sudžiūvusiomis rankomis, ilgais aštriais nagais.“ Šis apibūdinimas neatitinka tradicinio baubo vaizdinio. Iliustracijoje jis vaizduojamas kaip aiškius antropomorfinius bruožus turinti būtybė (žr. 1 pav.). Vis dėlto, kaip ir tradiciniam baubui, Zylės sukurtajam baubui labai svarbi yra tamsa ir, anot autorės, jo gyvenimas labai pasunkėjo kiekvienuose namuose įvedus elektrą. Nors Zylė senovinį baubą apibūdina kaip žmonėms galinčią pakenkti būtybę, apie jo polinkį skriausti vaikus nieko neužsimenama⁴⁹.

Zylės Didžiojoje būtybių knygoje maumas apibūdinamas taip: „Tamsus, storas ir nerangus padaras, didelėmis rankomis ir kojomis, iš burnos drimbančiomis žaliomis putomis.“ Kadangi, kaip ir tradiciniam maumui, šiam maumui irgi reikalinga drėgmė, šiuolaikiniame bute autorė jį apgyvendina tualetų ir vonių vamzdynuose (žr. 2 pav.). Knygoje, atsižvelgiant į tautosakinę medžiagą, perteikiama buvusioji maumo funkcija – kenkti mažiems vaikams. Tačiau, anot autorės, šiomis dienomis maumas, lindėdamas vamzdynuose, maitinasi ne vaikais, o ten esančiomis atliekomis⁵⁰.

Baubas ir maumas tradicinėje pasaulėžiūroje pasirodo kaip trumpojo tautosakos žanro – vaikų gąsdinimų – personažai. Jie nefigūruoja išplėtotuose naratyvuose, pavyzdžiui, sakmėse ar pasakose. Zylės enciklopedinio pobūdžio knygoje pasitelkiama ir išmoningai interpretuojama ši trumpuoju tautosakos žanru perteikiama mitologinė informacija jos nepaverčiant nuosekliu pasakojimu. Kituose lietuvių vaikų literatūros kūriniuose minėti tradicinės tautosakos personažai patenka į daug platesnį naratyvinį lauką – jie yra tekstų, kuriuos galima būtų vadinti pasakomis, veikėjai⁵¹.

Labiausiai nutolę nuo tradicinių baubo ir maumo vaizdinių yra Četrausko, Vaitkutės, Černiausko, Pelėdaitės ir Kandrotienės sukurti veikėjai. Dažniausiai nei jų išvaizda, nei funkcijos nebeturi ryšio su tradicinių mitinių būtybių vaizdiniais. Dalis šių autorių savo kūriniuose perteikia tik tradiciniam pasaulėvaizdžiui būdingas aptariamų mitinių būtybių buvojimo vietas.

Četrausko kuriamas personažas Maumukas visiškai neprimena tradicinio maumo nei išvaizdos, nei buvojimo vietos, nei funkcijos prasme. Kūrinyje jis vaizduojamas kaip nieko bendro su vandeniu neturinti antropomorfi nė tamsių vietų dvasia, gyvenanti namo rūsyje, mielai užmezganti kontaktą su vaiku ir tampanti jo draugu. Maumukas atrodo kaip „(…) mėlynas burbulas geltonomis akimis, didele galva su keliais styrančiais plaukais, beveik be kaklo, atsikišusiu pilvu ir trumpomis plonomis kojomis ir rankomis“⁵² (žr. 3 pav.). Be to, jis gali būti matomas arba nematomas, gali keisti spalvą⁵³.

Panašus savo elgesiu pasakojamoje istorijoje yra ir Černiausko knygoje Vaikai ir vaiduokliai (2009) vaizduojamas personažas baubukas, greitai tampantis pagrindinio veikėjo Petriuko draugu.

Knygoje baubuko išvaizda nusakoma lakoniškai: „(…) spintos kampe po drabužiais tupėjo mažas, į ežį panašus juodaplaukis baubukas.“⁵⁴ Taigi ir šis šiuolaikinis baubas ne daug kuo primena tradicinį. Be to, jis yra labai guvus, žaismingas, nė kiek nebaisus ir netgi juokingas⁵⁵, o tai visiškai prieštarauja tradicinio baubo atliekamai funkcijai.

Kita mitinė būtybė, beveik neturinti sąsajų su tradiciniu vaizdiniu, yra Kandrotienės knygos Pasaiba ir maumų medis (2016) maumas. Autorė, kitaip negu kai kurie kiti vaikų literatūros kūrėjai, maumą sieja ne su vandeniu, o su medžiu. Maumus ji vaizduoja kaip būtybes, išnyrančias iš maumedžio besiskleidžiančių pumpurų: „Netrukus vienas maumedžio pumpuras sujudėjo į šonus, pasisukiojo ir plyšo prasiskleisdamas kaip bijūnas. Iš jo vidaus išlipo nedidelis rusvai pilkas padaras. Jis lėtai ir nedrąsiai laikydamasis už maumedžio spyglių, kitų pumpurų, šakelių ir kamieno nusliuogė į žolę. Sofija gerai įžiūrėjo maumo rankas ar tai letenas, bet negalėjo suprasti, ar jis turi kojas. Maumas kaip koks šliužas nušliaužė per žalumą paskui save palikdamas spalvotą šliūžę. (…) Kiekvieną kartą maumas, išlipęs iš medžio, patraukdavo savais keliais ir palikdavo vos matomas žymes. Jei maumui ant kelio pasitaikydavo koks nors žiedas, jis, būtybės peržengtas, keistai susiraukšlėdavo. Jei uoga, ji apsitraukdavo balkšvai pilka plėvele, jei grybas, jis imdavo kirmyti, o žali augalų lapeliai parausdavo“⁵⁶ (žr. 4 pav.).

Lietuvių tautosakoje neužfiksuotas maumo ryšys su medžiu autorės kūrybiškai suformuojamas per lingvistinę sąsają. Kitaip nei tradicinėje mitinėje mąstysenoje, maumas parodomas ne būtent vaikams kenkianti, bet aplinką tam tikru būdu niokojanti mitinė būtybė. Neturi jis ir sąsajų su drėgme ar tamsa kaip lietuvių tautosakoje. Vis dėlto viena Kandrotienės aprašyta maumo savybė kūrinyje sutampa su jo tradiciniu vaizdiniu – tai negalėjimas kalbėti. Pasaiboje ir maumų medyje pavaizduotas maumas yra visiškai nebyli būtybė.

Vaitkutės knygoje Klampynių kronikos (2018) baubo kuriamas vaizdinys šiek tiek priartėja prie tradicinio: Baubai – nedidukai, siekia kelius, primena miniatiūrinius sniego žmones (…). Apaugę pilkais švelniais gaurais, tamsiuose beždžioniškuose snukučiuose ryškiai spindi didelės pilkšvos ar gelsvos akys, letenos primena rankas, o iš pasturgalio auga ilga dryžuota uodega, kurią baubai dažniausiai susisuka spirale. Juda be garso, it šešėliai, mėgsta gąsdinti iššokdami iš už kampo, šaltomis letenomis stvarsto už blauzdų, o sunerimę ar išsigandę kimiai šnypščia ir šiaušiasi.“⁵⁷

Tautosakoje niekur neužsimenama apie baubo gauruotumą, tuo labiau uodegą. Vaitkutės vaizduojami baubai nekalba. Jie mykia ir stūgauja, prikrečia išdaigų ir veikiau primena naminius gyvūnus nei žmogiškas būtybes (žr. 5 pav.). Nors Vaitkutės baubų išvaizda neatitinka tradicinio pasaulėvaizdžio, jų buvojimo vietų aprašymuose galima matyti ryšį su tradicine kultūra. Jie slapstosi po namų pakampes. Be to, šios būtybės iš dalies atlieka ir tradicinių baubų funkcijas – mėgsta gąsdinti namiškius.

Šiek tiek sąsajų su tradiciniu maumu turi ir Pelėdaitės knygoje Kemsyno paslaptys (2021) vaizduojamas Purslius. Būtybė yra nedaug nuo žmogaus besiskiriančios išvaizdos: didele galva, susivėlusiais poilgiais plaukais, didelėmis akimis⁵⁸. Nors tradicinis maumas neturi aiškaus pavidalo, vis dėlto yra užuominų į jo netvarkingą antropomorfinį vaizdinį. Be to, kaip ir tradicinio maumo, Pelėdaitės vaizduojamo Pursliaus natūrali buvojimo vieta yra šulinys ir jam yra būtinas vanduo. Tačiau jis neatlieka folklorinio maumo funkcijų ir nekelia grėsmės vaikams. Autorė išmaniai įvietina mitinę būtybę dabartyje – Purslius vaizduojamas kaip herojiškas ir drauge komiškas kovotojas, bandantis rungtis su tariamu vandens atėmėju smaugliu – vandentiekiu.

Aptartuose lietuvių autorių kūriniuose vaikams mitinės būtybės gali būti išvis nepanašios į tradicines arba turėti daugiau jų savybių. Dažniausiai jų artimumas tradiciniam baubui ir maumui atsiskleidžia per jų buvojimo vietas. Rečiau išlaikomi tradicinių būtybių išvaizdos ypatumai arba jų atliekamos funkcijos. Daugiausia sąsajų su tradiciniais baubo ir maumo vaizdiniais galima aptikti kitų keturių autorių kūriniuose – Žilinsko, Beresnevičiaus, Vaitkutės ir Bėranto.

Nemažai folklorinių ypatybių yra išlaikę Žilinsko ir Beresnevičiaus kūrinių maumai. Jie yra visiškai priklausomi nuo vandens. Čia folklorinį autentiškumą, matyt, padeda išsaugoti pasakojimui pasirenkamas laikas – gili senovė. Žilinsko vaizduojamas maumas Munamukis yra didelis, tamsiai žalias gleivėtas padaras su trumpomis letenomis ir itin didelėmis akimis⁵⁹, gyvenantis pelkėje. Išskirtinė šio Munamukio savybė yra dažnas maurojimas. Šioje vietoje prisimintina folklorinio maumo pavadinimą aiškinanti teorija, teigianti, kad šis mitonimas gali būti siejamas su baubimu ir maurojimu. Žilinsko kūrinys, kitaip nei dauguma čia aptartųjų, skirtas jaunesniems paaugliams, tad ir maumo tam tikri būdo bruožai yra artimesni suaugusiems žmonėms (pavyzdžiui, erotinių jausmų išgyvenimas, alaus pomėgis).

Beresnevičiaus knygoje Kaukų šeimynėlė (2009) su maumu susiduria pagrindiniai knygos veikėjai – kaukučiai. Čia maumas vaizduojamas kaip permatoma būtybė, turinti ausis, ilgus žalius ir susivėlusius plaukus, žalsvą barzdą, milžiniškas akis ir yra panašus į peraugusią varlę⁶⁰, ⁶¹ (žr. 6 pav.). Jis negali nutolti nuo šulinio, nes sudžius. Autorius išlaiko svarbią folklorinę maumo funkciją – kelti siaubą ir gąsdinti vaikus⁶². Tačiau, kaip būdinga ir kitiems šiuolaikiniams pasakojimams apie maumus ir baubus, kaukučiams maumas pasirodo graudulio vertas ir jie nori jam pagelbėti. Nugabena maumą į girią, kad ten jis galėtų ką nors pagąsdinti, tačiau pasirodo, kad maumas pats yra baugštus. Taip autorius pasitelkia pagrindinę tradicinio maumo funkciją „nukenksminančią“ strategiją – siaubą vaikams turinti kelti būtybė pati visko bijo.

Vaitkutės knygoje Klampynių kronikos 2 (2020) maumui taip pat labai svarbus vanduo. Autorė įspūdingai aprašo būtybės pavidalą: „Padaras atrodė keistai. Jis buvo kone mamos ūgio, glotniu žvilgančiu pakaušiu. Kaklo neturėjo, maža pailga galva augo iš siaurų pečių, o sėdynė atrodė plati kaip Arabijos pusiasalis. Padaro kūno paviršius be perstojo krutėjo, tekėjo ant žemės tarsi glitus tirštas kisielius ir vėl sunkėsi atgalios, susiliedamas su liulančia oda. Pora trumpų apatinių letenų be garso čiuožė asfaltu.“ ⁶³

Svarbi šiame pasakojime išsaugota folklorinė maumo funkcija – grobti vaikus. Ji vaizduojama kaip įgimtas maumo poreikis, kurį patenkinti miestelio vaikai, pasigailėję maumo, sugalvoja duodamiesi trumpam pagrobiami.

Visų trijų aptartų autorių – Žilinsko, Beresnevičiaus ir Vaitkutės – sukurti maumai pasižymi išraiškinga išvaizda, neatsiejama nuo tradicinės maumo buvojimo vietos – vandens telkinių. Be to, Vaitkutės maumo pavidalas gali būti siejamas ir su šešėliu. Tradicinėje pasaulėžiūroje maumas gali būti tapatinamas su šešėliu, matomu vandenyje. Šios autorės sukurta būtybė yra tarsi naktimis gatve slankiojantis, vandeniu teliūskuojantis šešėlis. Beresnevičius ir Vaitkutė išlaiko tradiciniam maumui būdingas funkcijas – gąsdinti ir grobti vaikus, nors autoriai savitomis priemonėmis kūriniuose šias funkcijas sušvelnina.

Iš visų iki šiol aptartų kūrinių veikiausiai artimiausias tradiciniam pasaulėvaizdžiui yra Bėranto ikimokyklinio amžiaus vaikams skirtos knygelės Baubaimė (2020) baubas. Baubo vaizdinys pasakojime neapibrėžtas. Dieną jis yra nepavojingas – miega, yra siejamas su tamsa ir iš jos sklindančiu šlamėjimu: „ – Kiškis Baubas? Tau jis atrodo baisus? – nesuprato Tiklis. – Ne Kiškis. O tikras baubas. Jis kas naktį šlama aplink…“⁶⁴

Šiame pasakojime baubas neturi jokio pavidalo ir grėsmę kelia tik tamsoje. Nors baubas kūrinyje tiesiogiai nevaizduojamas ir šio personažo veikimas pasakojime nėra itin išplėtotas, jis visiškai atitinka tradiciniame pasaulėvaizdyje gyvavusį baubo vaizdinį – yra be pavidalo, būna tik tamsoje ir atlieka tradiciniam baubui būdingą funkciją – kelti baimę vaikams.

APIBENDRINIMAS

Baubas ir maumas – dvi panašios tradicinio lietuvių pasaulėvaizdžio mitinės būtybės, neturinčios tautosakoje aiškiai išreikšto pavidalo. Jomis būdavo gąsdinami vaikai.

Baubas yra dažniau namų erdvėje tūnanti būtybė, labiau nei maumas siejama su tamsa. Maumas turi stipresnį ryšį su vandeniu – tai lemia baubo ir maumo formos ir pavidalo skirtumus.

Vaikų literatūroje paranku pasitelkti tradicines mitines būtybes. Aiškaus šių būtybių pavidalo nebuvimas autoriams suteikia kūrybinę laisvę.

Kotrynos Zylės Didžiosios būtybių knygos tikslas – aktualizuoti tradicines mitines būtybes ir įvietinti jas šiandienos pasaulyje. Autorė to išmoningai pasiekia pasitelkdama autentišką folklorinę medžiagą. Kiti autoriai, pasitelkdami tik kai kurias tradicinių mitinių būtybių savybes, taip pat jas įvietina dabartyje (Pelėdaitė, Vaitkutė). Tačiau dalis autorių, būdami ypač dėmesingi tradicinių mitinių būtybių išvaizdos, elgesio, buvimo vietos ypatybėms ir jų visumai, geba jas taikliai perteikti grožinėje literatūroje (Beresnevičius, Vaitkutė, Žilinskas).

Svarbiausia visuose minėtuose vaikų literatūros kūriniuose yra tai, kad, lyginant su tradicinėmis vaikų baidyklėmis, baubai ir maumai čia yra visai nebaisūs. Dažniau jie yra suvargę⁶⁵ ir kelia gailestį⁶⁶. Didžiojoje daugumoje nagrinėjamų kūrinių vaikai su jais susidraugauja. Tai visiškai neatitinka tradicinėje pasaulėžiūroje vyravusios baubo ir maumo funkcijos – kelti vaikams grėsmę. Kokia galėtų būti šių tradicinių būtybių svarbiausių funkcijų pasikeitimo priežastis vaikų literatūroje? Pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad tradicinėje kultūroje gyvavęs vaikų bauginimas po truputį silpo keičiantis požiūriui į vaiką. Iki XX a. pabaigos išlikusių vaikų gąsdinimų yra gerokai pakitę pateikimo būdas ir forma – gąsdinimai vis dažniau vaikui pateikiami kaip pasekmių, nesusijusių nei su kūno sužalojimais, nei su mirtimi, nusakymas⁶⁷. Vaikams nusakyti pasekmes, o ne juos gąsdinti auklėjant siūlo ir šiuolaikinė tėvams skirta psichologinė literatūra⁶⁸. Be to, per visą XX a. kito ir gąsdinimais vaikams perteikiamas mitinis krūvis. Mitologizuotas baimes bandoma prisijaukinti paneigiant mitinių būtybių tikrumą arba jas paverčiant nekenksmingomis⁶⁹. Būtent mitinių būtybių pavertimą nebekenksmingomis galima pastebėti šiuolaikinėje vaikams skirtoje literatūroje ar kino kūriniuose⁷⁰. Toks mitinių būtybių „nukenksminimas“ gali vykti suteikiant joms vaikams būdingų savybių. Baubas ir maumas lietuvių vaikų literatūroje dažnai pasirodo kaip vaikui artimos mitinės būtybės: jos yra nedidelio ūgio, dažnai aikštingos, išdykusios kaip ir vaikai. Tautosakininkė ir literatūrologė Skabeikytė-Kazlauskienė, aptardama Vėliaus, Beresnevičiaus ir Žilinsko prozoje vaikams aprašomas mitines būtybes, pastebi, kad šie autoriai daugiausia dėmesio skiria būtent vaiko dydžio antropomorfinį pavidalą turinčioms mitinėms būtybėms⁷¹.

Tradiciniuose vaikų gąsdinimuose baubo ir maumo išvaizda būdavo neišsamiai nusakoma arba išvis nenusakoma. Tuo metu gąsdinimai veikė kaip auklėjamoji priemonė. Nežinomybė paprastai kelia didesnę baimę, todėl išsamiai apibūdinti šias mitines būtybes nebuvo reikalo. Šiuolaikinė vaikų literatūra, pasitelkusi kadaise buvusias baugias mitines būtybes, atlieka kitokią funkciją – ji skirta tam, kad vaikas baimę priimtų ir prisijaukintų. Tam reikalingas gana tikslus baubų ir maumų išvaizdos apibūdinimas, išraiškingos iliustracijos. Be to, kaip teigia Žvironaitė, išmoningai panaudota folklorinė medžiaga vaikų literatūroje gali tapti empirinės patirties ir meninio išgyvenimo sąlyčio jungtimi⁷².

–––––––––––––––––––––––––––

¹ Vincas Auryla, „Vaikų literatūra“, Lietuvių literatūros enciklopedija, [red. Vytautas Kubilius, Vytautas Rakauskas, Vytautas Vanagas], Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, p. 523–524.

² Loreta Žvironaitė, „Sakmės poetika Leonardo Gutausko prozoje vaikams: (didaktinė sklaida)“, Žmogus ir žodis, 2013, 2, p. 72–75.

³ Išimtis yra du lopšinių tipai (Vk 25, 27), kai nemiegantis vaikas gąsdinamas arba tekste minimi vaikui grėsmę keliantys subjektai. Šiose lopšinėse dažniausiai vaikas bauginamas mitine būtybe – baubu; Vk – Vaikų dainų skyrius Lietuvių liaudies dainų kataloge.

⁴ Birutė Jasiūnaitė, „Iš lietuvių mitologinės leksikos: baũbas bei jo padermė“, Baltistica, 2000, Nr. 35 (2), p. 171–191.

⁵ LKŽe: bauba; LKŽe – Lietuvių kalbos žodynas: elektroninė versija, T. I–XIX, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 1941–1999, interneto prieiga: www.lkz.lt.

⁶ LKŽe: maumas.

⁷ Birutė Jasiūnaitė, Lietuvių velniavardžiai, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2018, p. 19, 28, 76.

⁸ LKŽe: guda, liolys, maumas, nuogalis, raudondantis.

⁹ Birutė Jasiūnaitė, „Iš lietuvių mitologinės leksikos: baũbas bei jo padermė“, p. 171–191.

¹⁰ LLD I Vk 25, p. 54, Nr. 24; LLD I – Lietuvių liaudies dainynas, T. I: Vaikų dainos, [parengė Pranė Jokimaitienė, melodijas parengė Zofija Puteikienė], Vilnius: Vaga, 1980.

¹¹ LKŽe: 1 bubė.

¹² LLD I Vk 25, p. 53, Nr. 21.

¹³ LLD I Vk 25, p. 53, Nr. 20.

¹⁴ Birutė Jasiūnaitė, „Iš lietuvių mitologinės leksikos: baũbas bei jo padermė“, p. 171–191.

¹⁵ Ibid., p. 173.

¹⁶ LKŽe: baubas.

¹⁷ Birutė Jasiūnaitė, „Iš lietuvių mitologinės leksikos: baũbas bei jo padermė“, p. 171–191.

¹⁸ LKŽe: babaušis.

¹⁹ Ibid.

²⁰ Birutė Jasiūnaitė, „Iš lietuvių mitologinės leksikos: baũbas bei jo padermė“, p. 171–191.

²¹ Ibid., p. 173.

²² Birutė Jasiūnaitė, „Iš lietuvių mitologinės leksikos: baũbas bei jo padermė“, p. 171–191; Algirdas Julius Greimas, „Apie dievus ir žmones“, Lietuvių mitologijos studijos, [sud. Kęstutis Nastopka], Vilnius: Baltos lankos, 2005, p. 20–346; Rimantas Balsys, Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dvasios: nuo apeigos iki prietaro, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2006.

²³ Rimantas Balsys, Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dvasios: nuo apeigos iki prietaro, p. 162.

²⁴ Gintaras Beresnevičius, Trumpas lietuvių ir prūsų religijos žodynas, Vilnius: Aidai, 2001, p. 68; Birutė Jasiūnaitė, Lietuvių velniavardžiai, p. 16, 39, 132, 190.

²⁵ LKŽe: baubėti; Birutė Jasiūnaitė, „Iš lietuvių mitologinės leksikos: baũbas bei jo padermė“, p. 171–191

²⁶ Ibid.

²⁷ Jonas Balys, „Javų dvasia ir derliaus papročiai“, Lietuvos žemdirbystės papročiai ir tikėjimai, Silver Spring: Lietuvių tautosakos leidykla, 1986, p. 217–235; Rimantas Balsys, Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dvasios: nuo apeigos iki prietaro, p. 136.

²⁸ Birutė Jasiūnaitė, „Iš lietuvių mitologinės leksikos: baũbas bei jo padermė“, p. 171–191; Daiva Astramskaitė, „Vestimentarinis kodas lietuvių mitologijoje, Baltos lankos, 1993, Nr. 3, p. 112–151.

²⁹ LKŽe: maumas.

³⁰ Birutė Jasiūnaitė, „Iš lietuvių mitologinės leksikos: baũbas bei jo padermė“, p. 171–191.

³¹ LKŽe: maulys.

³² Birutė Jasiūnaitė, „Iš lietuvių mitologinės leksikos: baũbas bei jo padermė“, p. 171–191.

³³ LTR 1483/283, 2237/239; LTR – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos archyvo rankraštynas.

³⁴ LKŽe: mauma, maumas, maumė, maumelis, maumokas, maumys.

³⁵ Birutė Jasiūnaitė, „Iš lietuvių mitologinės leksikos: baũbas bei jo padermė“, p. 171–191.

³⁶ Birutė Jasiūnaitė, „Iš lietuvių mitologinės leksikos: baũbas bei jo padermė“, p. 171–191; Gintaras Beresnevičius, Lietuvių religija ir mitologija: sisteminė studija, Vilnius: Tyto alba, 2004, p. 192.

³⁷ LKŽe: maumas.

³⁸ LKŽe: mūmė.

³⁹ Jonas Balys, „Javų dvasia ir derliaus papročiai“, Lietuvos žemdirbystės papročiai ir tikėjimai, p. 217–235; Rimantas Balsys, Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dvasios: nuo apeigos iki prietaro, p. 136.

⁴⁰ Любенко Раденкович, „Внешность мифологических существ: славянские параллели“, Studia Mythologica Slavica, 2009, Nr. XII, p. 153–168.

⁴¹ LKŽe: baubas.

⁴² Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, T. 12, Juodoji knyga, [parengė Kostas Aleksynas ir Leonardas Sauka], Vilnius: Vaga, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004, p. 298, Nr. 669.

⁴³ Gintaras Beresnevičius, Lietuvių religija ir mitologija: sisteminė studija, p. 192.

⁴⁴ Oльга Черепанова, Мифологическая лексика русского Севера, Ленинград: Издательство Ленинградского университета, 1983, p. 55.

⁴⁵ Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė, Mitas–tautosaka–vaikų literatūra, Vilnius: Gimtasis žodis, 2007; Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė, „Literatūrinis baltų mitologijos fragmentas“, Rubinaitis, 2009, Nr. 3 (51), p. 2–8; Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė, „Aldonos Liobytės folkloriškųjų pasakų ypatumai“, in Devyniadarbė literatė Aldona Liobytė, [sud. Solveiga Daugirdaitė ir Kęstutis Urba], Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019, p. 156–166; Jūratė Šlekonytė, „Aldonos Liobytės pasaka apie Žaliabarzdį: Tarp folklorinės autentikos ir autorinės kūrybos“, in Devyniadarbė literatė Aldona Liobytė, p. 156–166; Kęstutis Urba, Auginančioji literatūra: XX a. lietuvių vaikų literatūros tyrimai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015, p. 273–275; Loreta Žvironaitė, „Sakmės poetika Leonardo Gutausko prozoje vaikams: (didaktinė sklaida)“, Žmogus ir žodis, 2013, 2, p. 72–75; Loreta Žvironaitė, „Smulkiosios tautosakos atspindžiai Martyno Vainilaičio poezijoje vaikams“, Žvirblių takas, 2014, Nr. 5, p. 2–6.

⁴⁶ Loreta Žvironaitė, „Velnias Martyno Vainilaičio eiliuotose pasakose“, Acta humanitarica universitatis Saulensis, 2015, T. 22: Šventieji ir nelabieji kultūroje, [sud. Dalia Jakaitė ir Džiuljeta Maskuliūnienė], p. 50–64.

⁴⁷ Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė, „Supažindinimas su lietuvių mitologija Norberto Vėliaus, Gintaro Beresnevičiaus ir Justino Žilinsko prozoje vaikams“, Vaikų literatūra – laisvė ir kontrolė: straipsnių rinkinys, [sud. Kęstutis Urba], Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2013, p. 13–21.

⁴⁸ Katie Cotton, Baubai lovoje, [vert. Rosita Makauskienė, dail. Aaaron Blecha], Vilnius: Nieko rimto, 2014; Susan Kreller, Šliumpis pumpis, vėlyvasis maumas, [vert. Rūta Jonynaitė, dail. Sabine Büchner], Vilnius: Baltos lankos, 2018; Amanda Noll, Man reikia baubo, [vert. Nijolė Regina Chijenienė, dail. Howard McWilliam], Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017; Amanda Noll, Ei, čia mano baubas!, [vert. Saulius Repečka, dail. Howard McWilliam], Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018; Amanda Noll, Ar tu mano baubas?, [vert. Saulius Repečka, dail. Howard McWilliam], Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023.

⁴⁹ Kotryna Zylė, Didžioji būtybių knyga, Vilnius: Aukso žuvys, 2016, p. 46.

⁵⁰ Ibid., p. 69.

⁵¹ Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė teigia, kad pagal savo santykį su tikrove ir G. Beresnevičiaus, ir J. Žilinsko kūriniai yra pasakos. Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė, „Supažindinimas su lietuvių mitologija Norberto Vėliaus, Gintaro Beresnevičiaus ir Justino Žilinsko prozoje vaikams“, Vaikų literatūra – laisvė ir kontrolė: straipsnių rinkinys, p. 13–21. Be abejonės, šiai kategorijai galima priskirti ir kitus šiame straipsnyje nagrinėjamus lietuvių vaikų literatūros kūrinius.

⁵² Teodoras Četrauskas, Maumukas, Kaukas Kaukaitis, Gamsachurdija, arba Vilniaus mergelės išgelbėjimas, [dail. Vitalijus Suchodskis], Vilnius: Vaga, 2009, p. 10–11.

⁵³ Ibid., p. 12.

⁵⁴ Rimantas Černiauskas, Vaikai ir vaiduokliai, [dail. Goda Jackutė], Vilnius: Versus aureus, 2009, p. 6.

⁵⁵ Ibid., p. 11.

⁵⁶ Danguolė Kandrotienė, Pasaiba ir maumų medis, [dail. Jurgita Rancevienė], Kaunas: Debesų ganyklos, 2016, p. 147.

⁵⁷ Neringa Vaitkutė, Klampynių kronikos, [dail. Monika Mitkutė], Vilnius: Nieko rimto, 2018, p. 175.

⁵⁸ Jurgita Pelėdaitė, Kemsyno paslaptys, [dail. Greta Alice], Vilnius: Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2021, p. 94.

⁵⁹ Justinas Žilinskas, Gugis – girių kaukas ir žmonių draugas, [dail. Neringa Meškauskaitė], Vilnius: Tyto alba, 2006, p. 41.

⁶⁰ Gintaras Beresnevičius, Kaukų šeimynėlė, [dail. Lina Dūdaitė], Vilnius: Nieko rimto, 2009, p. 11, 12.

⁶¹ Birutė Jasiūnaitė, tyrusi vaikų baidykles etnolingvistiniu požiūriu, teigia, kad varlė gali būti vandenyje gyvenančių vaikų baidyklių – maumo, šaltanagio, traukučio – prototipas (Birutė Jasiūnaitė, „Iš lietuvių mitologinės leksikos: baũbas bei jo padermė“, p. 171–191).

⁶² Gintaras Beresnevičius, Kaukų šeimynėlė, p. 11, 12.

⁶³ Neringa Vaitkutė, Klampynių kronikos 2. Neramios dienos, [dail. Neringa Vaitkutė], Vilnius: Nieko rimto, 2020, p. 127–128.

⁶⁴ Benas Bėrantas, Baubaimė, [dail. Vilija Kvieskaitė], Vilnius: Nieko rimto, 2020.

⁶⁵ Kotryna Zylė, Didžioji būtybių knyga, p. 46.

⁶⁶ Gintaras Beresnevičius, Kaukų šeimynėlė, p. 14; Jurgita Pelėdaitė, Kemsyno paslaptys, p. 90–104; Neringa Vaitkutė, Klampynių kronikos 2. Neramios dienos, p. 111–140.

⁶⁷ Vita Džekčioriūtė-Medeišienė, Vaikų mitinės baimės lietuvių folkloro praktikose, daktaro disertacija, Vilnius: Vilniaus universitetas, 2022, p. 99–100.

⁶⁸ Adela Faber, Elaine Mazlish, Kaip kalbėti su vaikais, kad jie klausytų, ir kaip klausyti, kad vaikai kalbėtų, Vilnius: Vaga, 2010, p. 100, 102.

⁶⁹ Vita Džekčioriūtė-Medeišienė, Vaikų mitinės baimės lietuvių folkloro praktikose, p. 100.

⁷⁰ Tai ypač gerai atsispindi 1987 m. Iljos Bereznicko sukurtame animaciniame filme „Baubas“, kuriame mergaitė, gąsdinama baubu, su juo susidraugauja. Be to, filme baubas švepluoja ir atmosfera jame tampa labiau komiška nei siaubinga. Šiame animaciniame filme mitinį krūvį praranda tradicinių vaikų gąsdinimų subjektas – baubas.

⁷¹ Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė, „Supažindinimas su lietuvių mitologija Norberto Vėliaus, Gintaro Beresnevičiaus ir Justino Žilinsko prozoje vaikams“, Vaikų literatūra – laisvė ir kontrolė: straipsnių rinkinys, p. 13–21.

⁷² Loreta Žvironaitė, „Smulkiosios tautosakos atspindžiai Martyno Vainilaičio poezijoje vaikams“, Žvirblių takas, 2014, Nr. 5, p. 2–6.

VITA DŽEKČIORIŪTĖ

Transformations of Images of Traditional Lithuanian Mythical Creatures in Contemporary Lithuanian Children’s Literature: The Case of Baubas and Maumas

SUMMARY

Keywords: folklore, mythical creature, children’s literature, baubas, maumas.

Baubas and maumas are mythical creatures, children’s bogeymen, which were used to frighten children in traditional Lithuanian culture. These mythical creatures are specific and, with some exceptions, are found only in one type of traditional folklore texts, namely, short frightening expressions, which were used to promote a child’s appropriate behaviour at the end of the 19^th and the first half of the 20^th century in Lithuania.

The first part of the paper focuses on traditional images of baubas and maumas. The abundance of names of these mythical creatures, their appearance, location, functions, etymology of names and relations with other traditional mythological images are analyzed. The appearance of the baubas is not clear, usually it is not mentioned in short frightening expressions, so it is amorphous. However, the texts of the lullabies do reveal some of the zoomorphic qualities of baubas. The most important characteristic of the presence of a baubas is that it can lurk in various places, but only where it is dark. Like baubas, maumas is often mentioned without describing its appearance. The main location of maumas is a well. However, it can also lurk in the house. Although the mythical representations of baubas and maumas are similar, there are some differences. Baubas is a creature that is more often found in the domestic space and is more often associated with darkness than maumas. Maumas has a stronger connection with water, which accounts for the differences in shape and form between these creatures.

The second part of the paper discusses how traditional images of baubas and maumas reveal themselves in contemporary Lithuanian children’s literature. The focus is on both the visual and the textual expression of these images. Ten works of children’s fiction are analyzed. The main question addressed in this part of the paper is how the transformation from the oral to the textual tradition with new visual tools have changed traditional images of baubas and maumas. The significance of changes in the functions of the discussed mythical creatures is also revealed in the paper. Some of the other authors, using only some of the characteristics of traditional mythical creatures, also place them in the present. (K. Zylė, J. Pelėdaitė, and N. Vaitkutė). However, some authors are particularly attentive to the appearance, behaviour and location of traditional mythical creatures and are able to accurately convey them in fiction (G. Beresnevičius, N. Vaitkutė, and J. Žilinskas). The most important thing about all analyzed works of children’s literature is that, compared to traditional children’s scary creatures, baubas and maumas are not scary at all. In the vast majority of the works, children make friends with them. This is completely at odds with the function of baubas and maumas in the traditional worldview, which is to threaten children. Contemporary children’s literature, with its use of frightening mythical creatures, has a different function – it is designed to help the child accept and tame fear. This requires a fairly accurate description of the appearance of these creatures and expressive illustrations.

Apie autorę: VITA DŽEKČIORIŪTĖ – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Sakytinės tautosakos skyriaus jaunesnioji mokslo darbuotoja; dzekcioriute@llti.lt

Gauta 2023-10-01

Priimta 2023-11-08

Žurnalas „Rubinaitis“, 2023 Nr. 4 (108)