Šimtametis Bembis
Šimtas metų… Atrodo, kad ne tiek daug žmogaus sukurtų personažų gyvena taip ilgai. Kol niekas neprieštarauja, papildysiu mintį – animalistinių personažų, taigi – įsiminusių žvėrių, galbūt – paukščių, labai tikroviškų, šiek tiek sužmogintų ir kalbančių… Toks yra Felixo Salteno (arba Felikso Zalteno, kaip jo vardą transkribavo leidėjai) sukurtas Bembis – pats paprasčiausias stirniukas. Jam 100 metų. Per šį amžių Bembis tapo simboliu: teikiamos jo vardo premijos, o jis pats, jo vardas apibendrintai vartojamas ne tik vaikų ir ne tik biologinio pobūdžio literatūroje ar kasdieniame gyvenime.
Sakytum, to ir pakaktų… Paminėjau, kad Bembiui 100 metų, kad jis nebuvo pamirštas. Tačiau prie to dar reikia kai ką pasakyti. Visų pirma – apie autorių. 1869 m. Vengrijoje gimęs garsios rabinų giminės palikuonis Siegmundas Salzmannas augo Austrijoje, nuo 16 metų savo rašinius skelbė spaudoje, veikiai tapo laikraščio bendradarbiu, redaktoriumi – gimnazijos nebaigusiam jaunuoliui tai buvo nemenkas iššūkis. Išbandė įvairius žanrus: rašė romanus, libretus, scenarijus filmams, publicistiką, kūrinius pasirašydavo Felixo Salteno vardu. Jis keitė pažiūras, redakcijas ir… rašė, rašė. Sunku patikėti, bet jo vardas daugeliui iki šiol žinomas tik dėl vieno kūrinio – 1922 m. parašytos ir 1923 m. išleistos apysakos Bembis. Gyvenimas miške. Šį nedidelės apimties kūrinį lydėjo sėkmė, 1942 m. jį ekranizavo pats Waltas Disneyʼus. Tais pačiais metais pasirodė apysakos tęsinys – Bembio vaikai. Negaliu vertinti kitų šio autoriaus kūrinių, jų neskaičiau. Tačiau neabejotina favoritė yra, žinoma, pirmoji knyga. Jos tęsinys, nors ir rašytas jau labiau prityrusia ranka, tėra blyškus pirmosios atspindys, kurio iš esmės galėjo ir nebūti.
Apie ką Saltenas pasakoja savo apysakoje? Apie Bembį? Būtų trumparegiška sutikti su tokia nuostata, nes nors mažas stirniukas yra centrinė viso pasakojimo fi gūra, veiksmą kuria visi miško gyventojai – stirnos, voverės, kiškiai, fazanai. Visi jie bendrauja, dažnai veikia ir mąsto žmogiškai, tačiau tai visai netrikdo, nes autorius „paliko“ jiems ir savų biologinių savybių, kurias apysakos skaitytojas gali pažinti. Istorija romantizuota, joje Bembis ir jo tėvas supoetinti – gamtoje to nebūna, bet niekas negali uždrausti autoriui juos taip vaizduoti. Laikas parodė, kad autorius neklydo…
Visame pasakojime labai daug tikro miško gyvenimo – kartais džiugaus ir smagaus, neretai žiauraus ir visai nelinksmo. Būtent tokiame – nelinksmame – gyvenime prasiveržia humanizmas, atjauta, dažnai labai paini, sunkiai paaiškinama miško pasaulio kontekste.
Tiesa… Apysakoje vaizduojamas ir žmogus. Autorius jo neindividualizavo, suteikė jam bendrą vardą „Jis“ – kai kada tai eigulys, kartais – naikintojas brakonierius. Bet visi jie – medžiotojai, ir medžioklė (baisi, žalojanti, žudanti) tarpais įsiveržia į miško gyventojų pasaulį. Bembio kaimynai žūsta, jų žūties scenos yra labai tikroviškos. Rašyti apie tokius dalykus nėra paprasta, tuo labiau rašyti išmaningai. Nieko keisto – Saltenas buvo medžiotojas, 15 km nuo Vienos turėjo nuosavą medžioklės plotą, tad medžioklę turėjo išmanyti.
Bembis išgyveno viską, tapo savo karališkosios stirnų giminės linijos tęsėju – apie tai pasakoja antroji knygos dalis Bembio vaikai. Bembis išliko svarbus daugelio kartų vaikams. Galima manyti, kad šiandien jis turėtų būti kitoks, nes pasikeitė visas miško pasaulis. Tačiau Salteno Bembis į gyvenimą buvo „paleistas“ toks, kad jam lemta gyventi ir sulaukus savo šimtmečio.
Dar keletas žodžių apie tai, kas nepriklauso nei nuo rašytojo, nei nuo Bembio – leidybinis stirniuko paveikslas, arba kaip jį pavaizdavo iliustratoriai. Iš karto pasakysiu: pirmieji lietuviški knygos leidimai iliustruoti vykusiai, juose – tikras stirniukas Bembis, tikros stirnos. Ypač gerai viskas vaizduojama 1983 m. leidime (dailininkas Vytautas Bakšys). Tačiau iš visų pakraščių plūstelėję „nauji“ bembiai sujaukė visą įsivaizdavimą, nes vaikams (jie yra tikrieji skaitytojai) paišomas amerikinis (su ilga uodega) baltauodegio elnio jaunikliukas, o Bembio tėtė – ir vėl baltauodegio ar net tauriojo elnio raguotasis patinas. Kaip sakoma, neduok Dieve, tai jau ne klaida, tai kažkas blogiau. Gerai, kad to nežino Bembis. Bet tą turėtų žinoti leidėjai!
Jei primiršote Bembio istoriją, susiraskite knygą ir dar kartą perskaitykite. Tam yra neabejotina proga.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2023 Nr. 4 (108)
