Simono Daukanto „Žemaičių pasakos“ jo palikimo jaunuomenei kontekste (230-osioms rašytojo gimimo metinėms)

Internete žinių besisemiančiam XXI a. žmogui Simonas Daukantas visų pirma pristatomas kaip istorikas, išskirtinis tuo, kad Lietuvos istoriją pirmasis parašė lietuviškai. Enciklopedinio pobūdžio straipsniuose Daukantas dar vadinamas švietėju, tautinio atgimimo ideologu, minima jo tautosakinė veikla, švietimo reikalams išleisti darbai ir grožinių kūrinių bei valstiečiams skirtų ūkinių patarimų vertimai. Bet kad didelė Daukanto kūrinių dalis buvo tikslingai orientuota į vaikus ir jaunimą, tuose straipsniuose neužsimenama.

Vis dėlto būtų neteisinga teigti, kad apie Daukanto palikimą jaunuomenei, kaip jis pats vadino vaikus ir jaunimą, nėra rašyta iš viso. Daukanto įnašą į vaikų literatūrą ne vienoje monografijos Lietuvių vaikų literatūra¹ vietoje analizavo Vincas Auryla, tik ne visais jo teiginiais galima pasitikėti – apie tai bus kalbama kiek vėliau. Atskiro dėmesio yra sulaukęs Rubinaičio Peliūzės gyvenimas: kaip šis kūrinys atrodo pasaulinės robinzonados kontekste, rašė Džiuljeta Maskuliūnienė². Mokyklai skirtus Daukanto vadovėlius ir skaitinius yra aptaręs Vytautas Merkys³.

Tačiau ne kartą atskirais rinkiniais vaikams leistų Daukanto Žemaičių pasakų vieta jo kūrybinio palikimo jaunajai kartai kontekste iki šiol nėra atskleista. Ją išryškinti – šio straipsnio tikslas.

Daukanto knygos jaunuomenei

Tikėtina, kad dauguma žurnalo Rubinaitis skaitytojų žino, jog originalusis leidinio vardas sietinas su pirmąja lietuvių kalba parengta grožine knyga vaikams Rubinaičio Peliūzės gyvenimas. Tokį pavadinimą Daukantas davė Joachimo Heinricho Campeʼės (Kampės) nuotykių apysakai Robinzonas Jaunesnysis, kurią, daug ką sulietuvindamas, išvertė iš vokiečių kalbos. Šis didžiulės apimties Campeʼės apysakos sekimas, manoma, buvo baigtas iki 1846 m., tačiau vaikų nei tuomet, nei vėliau nepasiekė, tad nei jaunajai kartai, nei vaikų literatūros raidai neturėjo jokio poveikio. Šiandien su Rubinaičio Peliūzės gyvenimu galima susipažinti akademinių leidinių serijai „Lituanistinė biblioteka“ priklausančioje Simono Daukanto knygoje Vertimai ir sekimai⁴ , išėjusioje 1984 m. Daukantas buvo parengęs dar vieną minėtos Campeʼės apysakos sekimą, tačiau ir jis nebuvo išleistas, o jo rankraštis ilgainiui dingo. Nebuvo publikuota ir jaunimui iš lotynų kalbos išversta visuotinė senovės istorija „Istorija Justinaus“.

Kitoms jaunuomenei šviesti skirtoms Daukanto knygoms likimas buvo palankesnis. Atsiribojusi nuo lotynų kalbai mokytis skirto publikuoto Daukanto vadovėlio ir skaitinių, stabtelėsiu prie lietuviškųjų leidinių.

Visų pirma minėtina Abėcėlė lietuvių, kalnėnų ir žemaičių kalbos, 1842 m. išėjusi Peterburge. Ji ypatinga tuo, kad po abėcėlės įdėti skaitiniai buvo ne religinio, kaip anuomet įprasta, o pasaulietinio turinio. Juos sudaro 7 trumpi pasakojimai ir pasakėčios, Daukanto pavadinti vienu žodžiu – „Pasakos“. Čia reikėtų pažymėti, kad Daukanto laikais sąvokos pasaka turinys buvo kur kas platesnis negu dabar. Pateiktos pasakėčios yra paimtos iš Ezopo pasakėčių palikimo, parinktos tokios, kurių siužetai artimi vaikų pažįstamam pasauliui. Viena jų, „Piemuo melagis“, itin išpopuliarėjo, nes visą šimtmetį buvo dedama į įvairių autorių parengtus vadovėlius. Ko gero, garsusis Motiejaus Valančiaus apsakymas „Mikė melagėlis“ buvo inspiruotas būtent šios Daukanto išverstos pasakėčios.

1846 m. Peterburge Daukantui pavyko išleisti dvi atskiras skaitinių knygas, abi išverstas iš lotynų kalbos – tai Pasakos Fedro ir Kornelijaus Nepoto Gyvatos didžiųjų karvaidų senovės. Knygų pratarmėse tiesiai išreikšti švietėjiški Daukanto tikslai: jaunuomenė jose ras naudingų pamokymų. Įtaigumu išsiskiria Pasakų Fedro pratarmė, kurioje ne apibendrintais teiginiais, o konkrečiais vaizdais nupiešdamas kaimo vaikų buitį, Daukantas nurodo, kam ir ko siekiant knyga parašyta: „(…) ne vien paaugusiems, bet ir mažiesiems, tarp kurių rasi rasis ir tokių bernelių, kurie gindamys aveles ganyti, kiš į antį tą mano mažą kningelę ir tenai ant akmeneliu sėdusys skaitys, kaip rymionų vilkai, avys ir šunys tarp savęs bylojo; tie aiškiai ras sau tenai pamokslą, kaip sviete elgties, kaip doru ir išmintingu pastoti (…)“.⁵

Taigi jaunajai kartai Daukantui pavyko publikuoti tris lietuviškus leidinius ir dviejuose iš jų skaitiniams skirta pasakomis pavadinta antikinė folklorinė proza. Tikėtina, kad mokyklose naudoti Daukanto skaitiniai prisidėjo prie Ezopo ir Fedro kūrinių siužetų paplitimo Lietuvoje, dalis jų įsiliejo į lietuvių folklorą.

Tačiau nūdien ne Ezopo ir Fedro pasakų vertimas, o Daukanto dėka surinktos žemaičių pasakos yra skaitomiausia jo palikimo vaikams dalis.

Daukanto rinkinys Pasakos masių

Deja, Daukantui būnant gyvam jam priskiriamas žemaičių pasakų rinkinys nebuvo išleistas. Kad toks rinkinys yra, nežinota daugybę metų, o jo atradimas – visiškas atsitiktinumas, likimo malonė.

Apie 1900 m. kažkuriame Vilniaus antikvariate žymusis kalbininkas Jonas Jablonskis pastebėjo rankraštinį pasakų rinkinį, turėjusį antraštę Pasakas Massiû suraszitas 1835 metuse apigardosî Kretiu, Pałongos, Gundenes, ir jį nupirko. Rinkinį sudarė 9 skirtingų rašysenų tekstų pluoštai, o juose – 87 pasakos ir keletas kitų žanrų kūrinių. Kadangi tie pluoštai buvo palaidi, Jablonskis juos įrišo ir apie 1912 m. perdavė Lietuvių mokslo draugijai. Šios darbuotojai antraštėje atpažino Daukanto rašyseną ir priskyrė rankraštiniam Daukanto fondui.

Gali kilti klausimas, ar tikrai visas šis rinkinys yra buvęs Daukanto nuosavybė? Negi pakanka remtis bendra rinkinio antrašte, užrašyta Daukanto ranka? Gal dalis pluoštų į rinkinį įdėti vėliau ir su Daukantu nesusiję?

Argumentus, kodėl rinkinys be didesnių abejonių priskirtinas Daukantui, yra išdėstęs Daukanto tautosakinių darbų tyrinėtojas folkloristas Kazys Grigas⁶. Kai kuriuos jų paminėsiu.

Rinkinio tekstai yra užrašyti vienodo senumo ir vienodo formato popieriuje. Tai rodo, kad tautosakos rinkimas buvo organizuotas – juk neįtikėtina, kad 9 žmonės pasirinktų stebinamai vienodą popierių. Be to, visų pluoštų rašyba yra panaši, būdinga XIX a. pirmos pusės ir vidurio ortografijai. Svarbūs yra ir antraštėje nurodyti 1835 metai. Tautosakai rinkti Daukantui reikėjo talkininkų. Yra žinoma, kad jų ieškoti, organizuoti rinkimą ir perduoti užrašytą medžiagą daugiausia padėjo kunigas Jurgis Ambraziejus Pabrėža. 1834 m. vasarą, prieš išvykdamas į Peterburgą, Daukantas pas jį svečiavosi ir, matyt, gavo pagalbos pažadą, mat išlikusiuose Pabrėžos laiškuose minimi žmonės, sutikę užrašinėti pasakas, mįsles, priežodžius.

Pasakų Fedro įvadiniame skyriuje „Pasakos būdas“ Daukantas rašė: „Fedro pasakas išguldžiau žemaitiškai dėl to vien, idant rastųsi koksai vyras, kaip kad rados senovėj Ezopas, pas rymionis Fedras, kurie sulasė pasakas savo tautos, kursai, brūzdamas tarp žmonių mūsų tautos, sulasytų jų pasakas, po Lietuvos svietą nuo kalnėnų ir žemaičių pasakojamas.“⁷ Jo paties pastangomis šis noras išsipildė. Nūnai Daukantas laikomas pirmuoju liaudies pasakų rinkimo organizatoriumi, o Pasakos masių – pirmuoju rankraštiniu lietuvių liaudies pasakų rinkiniu.

Tad būtina paneigti iš piršto laužtą Aurylos teiginį: „S. Daukantas laikytinas lietuvių literatūrinės pasakos pradininku, nes rašė jas dėl didaktinių tikslų ir „gražumo“⁸, ir atmesti iš jo išplaukiančias interpretacijas, grindžiamas Pasakų masių kūrinių pavyzdžiais.

Pasakos masių pirmą kartą publikuotos 1932 m. Lietuvių mokslo draugijos žurnale Lietuvių tauta. Šiuo metu su Pasakomis masių patogiausia susipažinti Simono Daukanto tautosakiniam palikimui skirto dvitomio Žemaičių tautosaka antrame tome⁹. Tačiau būtina pažymėti, kad Žemaičių tautosakos dvitomyje, iš esmės parengtame pagal akademiniams leidiniams keliamus reikalavimus, dalis fonetinių ir morfologinių tarmybių nėra išsaugotos, jos pakeistos bendrinės kalbos atitikmenimis. Pavyzdžiui, Pasakų masių rankraštyje skaitom: „Kieta karta szow so katy sosybarosiu“¹⁰, o Žemaičių tautosakos antrame tome šis sakinys suredaguotas atrodo taip: „Kitą kartą šuo su kate susibarusiu.“¹¹ Apmaudu dėl šių pakeitimų – dėl jų nebegalime pajusti tikrojo tarmiško pasakų skonio.

Kiti žemaitiškieji pasakų ypatumai išsaugoti. Kokie jie? Daugumos užrašytų pasakų siužetai yra tarptautiniai, tad žemaitiškojo savitumo reikia ieškoti ne turinyje, o formos specifikoje.

Pirmiausia į akis krinta pastovios pasakų pradžios frazės: „Kitą kartą ponas turėjęs septynis sūnus“¹², „Kitą kartą buvęs Markus karalius“¹³, „Kitą kartą žmogus išėjęs sėti javų“¹⁴. Taigi nurodomas neapibrėžtas laikas (kitą kartą) ir vartojamos dalyvinės formos (turėjęs, buvęs, išėjęs). Analogiškas formas randame Šiaurės Lietuvoje gyvenančių aukštaičių pasakose, o štai kitų Lietuvos regionų pasakos frazės kitą kartą neturi ir dalyvinės formos pradžios sakiniui nebūdingos, pavyzdžiui: „Buvo karalius, tas turėjo gražią pačią“¹⁵ (Augusto Schleicherio užrašyta Mažojoje Lietuvoje, Kuršiuose), „Buvo žmogus, turėjo tris sūnus“¹⁶ (Karlo Brugmano užrašyta Garliavos apyl., Pajiesy).

Antra, Daukanto rinkinio pasakos neturi dainuojamųjų intarpų, net ir tos, kurios kituose regionuose paprastai sekamos su intarpais.

Trečia, nėra pabaigos formulių su alaus midaus gėrimo ir burnoje neturėjimo motyvais. Dominuoja formulės apie šaudymą puotos metu. Štai vienas tokios formulės pavyzdys:

Kas ten [buvo] per bankietą! Ir aš ten pasitekau. Kaip apsigėriau, atguliau į lapus. Kaip ėmė šaudyti, nebeveizi, kemša dėl trapo šį, tą. Potam ir mane su tais lapais kaip įstūmė į pūčką, kaip šaus – ir atlėkiau ant kalno Gužauskio ir tebgyvenu ant to kalno po dzis dzien¹⁷.

Ketvirta, pasakose atsispindi nemažai žemaitiškų kalbos savybių. Vartojami tarmiški žodžiai veizėti, kūlelis, kramė, dideliai (vietoj labai), smagus (vietoj sunkus), esama žemaičiams įprastų posakių ir kt.

Drauge reikia pažymėti, kad pasakų kalba labai užteršta svetimžodžiais, daugiausia slavybėmis ir germanybėmis. Mūsų dienų skaitytojui, juolab vaikui, neredaguotas pasakų tekstas būtų nesuprantamas.

Žemaičių pasakos: leidimai ir redagavimo problemos

Pirmasis ne mokslo reikmėms skirtas, o į platų skaitytojų ratą, taigi ir į vaikus, orientuotas Daukanto pasakų rinkinys išėjo 1940 m. (pakartotas 1941 m.). Jį paruošė žymus lietuvių žodyno ir tautosakos rinkėjas Matas Untulis, iliustravo Kazys Šimonis. Daukanto duotas pavadinimas Pasakos masių pakeistas į Žemaičių pasakos, ir šis pavadinimas įsitvirtino Daukanto pasakų, atrinktų ir pritaikytų skaityti vaikams, leidimo istorijoje.

Iš viso išėjo penki skirtingi Daukanto Žemaičių pasakų leidimai: 1947 m. pasirodęs antrasis leidimas buvo iliustruotas Vytauto Banio, trečiasis, išėjęs 1955 m., iliustruotas Ievos Naginskaitės, ketvirtasis, 1965 m., – Vytauto Valiaus, penktasis, 1985 m., – Aspazijos Surgailienės. Be to, 1989 m. Daukanto Žemaičių pasakos išleistos Brailio raštu. Yra ir dar viena knyga, pavadinta Žemaičių pasakomis, pakartotinai leista daugybę kartų, tačiau jos viršelyje Daukanto vardas nefigūruoja, iš Daukanto rinkinio čia yra paimta kažkiek pasakų, bet nenurodyta, kokių, tad nuo šios knygos prisieina atsiriboti.

Vartant pasakų leidimus, į akis krinta ganėtinai besiskiriantis pasakų kalbos redagavimas. Įdomumo dėlei siūlau palyginti dviejų paskutiniųjų leidimų, tų, kuriuos dar galima rasti vaikų bibliotekose, pasakos „Aspiš“ pirmuosius sakinius su šios pasakos pradžia akademiniame Daukanto tautosakinio palikimo dvitomyje Žemaičių tautosaka.

Žemaičių tautosakos antrame tome „Aspiš“ pradedama taip:

Kitą kartą slūžijęs prie karaliaus žalnierius. Teip kaip atslūžijo savo metus – viernai slūžijo – gavo atstavką. Parėjo sau namie, apsižanijo. Ir turėjo tris sūnus: du išmintingu, o trečiasis pusbeprotis. Auga anie, jau tie sūnūs praauga. Tuodu išmintinguoju važiuoja į turgus, o anas beprotis vis, už pečiaus užlindęs, miegta. Potam pasimislijęs – eisiąs ir anas į miestą.¹⁸

1965 m. leidime „Aspiš“ pradžia tokia:

Kitą kartą tarnavęs prie karaliaus kareivis. Kai savo metus atbuvęs, karalius jį paleidęs. Žmogus parėjęs sau namo, vedęs ir turėjęs tris sūnus: du išmintingu, o trečią pusprotį. Augę tie sūnūs kartu. Jau paaugusiu tuodu išmintinguoju važiuojančiu į turgus, o tas beprotis vis už krosnies užlindęs miegąs. Paskui susigalvojęs: eisiąs ir jis į miestą.¹⁹

1985 m. leidime „Aspiš“ pirmieji sakiniai suredaguoti šitaip:

Kitą kartą tarnavęs pas karalių kareivis. Kai atitarnavo savo metus, buvo paleistas. Parėjo sau namo, vedė. Ir turėjo tris sūnus: du išmintingus, o trečiasis pusbeprotis. Auga tie sūnūs. Tuodu išmintinguoju važiuoja į turgus, o tas beprotis vis, už pečiaus užlindęs, miega. Paskui susimanęs – eisiąs ir anas į miestą.²⁰

Akivaizdu, kad 1965 m. ir 1985 m. Žemaičių pasakų redakcijos skiriasi, bet jas vertinti, siekiant išsiaiškinti, kuri geresnė, manau, neprasminga. O sumanius parengti naują, į šiandienos skaitytojus orientuotą šių pasakų leidimą, reikėtų ir naujo pasakų tekstų suredagavimo. Jokiu būdu nerekomenduočiau Daukanto pasakų perrašyti šiuolaikine bendrine kalba. Pasakų kalbos senoviškumas yra vienas iš jų žavesio ypatumų. Kaip gerbiam individualų rašytojų stilių, taip dera gerbti ir savitą tautosakinių kūrinių kalbinę raišką. Pasigilinus į paskutiniųjų dviejų leidimų privalumus ir trūkumus, norisi pasvarstyti, ko naujame leidime derėtų atsisakyti ir ką vertėtų išsaugoti. Pagrindinis klausimas – kaip senoviškus tarmiškus tekstus pritaikyti dabarties vaikams.

Žinoma, svetimybės, pirmiausia tos, kurių mūsų dienų vaikai nebesuprastų, yra keistinos lietuviškais atitikmenimis, kas, kaip matyti iš pateiktų pavyzdžių, ir buvo daryta 1965 m. ir 1985 m. leidimuose. Vis dėlto šluote iššluoti svetimybių iš pasakų gal nereikėtų, tokias senąsias svetimybes, kurios gyvos ir dabar (pečius, diktas, ubagas ir pan.) galima palikti. Siūlyčiau išsaugoti ir svetimybę smakas, senuosiuose pasakų užrašymuose vartojamą slibinui pavadinti: 1965 m. leidime smaką teberandame, o 1985 m. jau rašoma slibinas.

Be svetimybių, Žemaičių pasakose pasitaiko ir lietuviškų žodžių, kurie ne tik vaikams, bet suaugusiems skaitytojams šiandien nebesuprantami. Ar daug kas galėtų pasakyti, kas yra rykas ar pėdės?

Tūlas pasiūlytų tokius žodžius keisti šiuolaikiniais atitikmenimis, bet ką daryti, jei žodis daugiareikšmis, o iš pasakos konteksto neaišku, kuris atitikmuo čia tiktų, pavyzdžiui, minėtasis rykas gali reikšti indą, padargą, įrankį, net muzikos instrumentą. Šiuo atveju praverstų puslapio apatinėje ar kurioje nors iš šoninių paraščių (jokiu būdu ne knygos gale!) pateiktas žodžio paaiškinimas. Beje, 1965 m. leidime kartkartėmis taip ir elgiamasi.

Į vieną tokį paaiškinimą noriu atkreipti dėmesį: 1965 m. leidime nurodoma, kad pasakoje „Aspiš“ minimas didelis kirminas („Sutinkąs – kareivis benešąs didelį didelį kirminą“) iš tiesų yra gyvatė²¹. O štai 1985 m. leidime tokio paaiškinimo nėra, tad skaitytojas ir manys, jog kalbama apie kirminą, nors iš tiesų pasakos kalba atspindi senovinį tabu netarti žodžio gyvatė, keisti jį eufemizmu.

Kad būtų išvengta panašių skaitytojo klaidinimų, redaguojant derėtų atkreipti dėmesį į lietuviškų žodžių reikšmes, pasitraukusias iš dabartinės vartosenos, ar į specifines tarmybes. Pavyzdžiui, vaikui gali būti nesuvokiama, kaip galima kažką kišti į antį, mat antimi jis laiko paukštį, o pasakoje turima omeny tam tikra vieta drabužiuose – pastaroji žodžio antis reikšmė nūdienos mažamečiams nebežinoma. Trikdanti gali pasirodyti ir žodžių smagus, smagumas vartosena, mat mūsų dienomis vaikui įprasta šių žodžių reikšmę sieti su linksmumu, o Žemaičių pasakose šie žodžiai paprastai reiškia sunkus, sunkumas. Keisti šių ir kitų klaidinančių žodžių įprastais šiandien nereikėtų – skaitytojas turi pajusti senųjų pasakų kalbos kitoniškumą, o nesusipratimų išvengti nesunku, tereikia žodžio paaiškinimo. Paaiškinti reikia ir žemaitybes, tarkim, kas yra medė ar grobai.

Senoviškos Žemaičių pasakų kalbos įspūdį palaiko nūdien neįprastai dažnas įvardžių anas / ana, jungtuko idant vartojimas ir įvairios sẽnosios morfologinės žodžių formos. 1965 m. ir 1985 m. leidimuose į akis krinta išsaugota veiksmažodžių dviskaita (eikiva, josiva, važiuojančiu). Tačiau ne tik dviskaitos, bet ir kitų formų vertėtų neatsisakyti, jeigu tik jų vartojimas nekliudo suvokti žodžio reikšmės. 1965 m. ir 1985 m. leidimuose šios nuostatos nesilaikyta. Pavyzdžiui, iš cituotų pasakos „Aspiš“ redakcijų matyti, kad senovinė veiksmažodžio forma miegta be būtino reikalo vienur pakeista į miegąs, kitur į miega. Labiausiai senųjų žemaitiškų pasakų sekimo tradiciją atspindi dalyvinių formų gausa, ji išlaikyta ir abiejuose aptariamuose leidimuose, viename jų (1965 m.) net persistengiant – rankraštyje buvusius tiesioginės nuosakos veiksmažodžius neretai keičiant dalyviais. Jei būtų rengiamas naujas leidimas, manyčiau, derėtų labiau gerbti pirminį pasakų šaltinį ir savavališkai gramatinių formų neperdirbinėti. Be archajiškų morfologinių ypatumų, derėtų išsaugoti ir nūnai neįprastas sintaksines konstrukcijas, bet, nenorėdama perdėm išsiplėsti, prie jų neapsistosiu.

Taigi iš jaunuomenei skirto ar tinkamo Daukanto palikimo adresatą pasiekė, t. y. parengimo laiku ar vėliau buvo išleista, maždaug pusė. Labiausiai pasisekė folklorinei prozai – antikinei ir žemaitiškajai. Tačiau mūsų dienų jaunajam skaitytojui prieinamas yra tik vienas Daukanto darbas – iš rankraščio Pasakos masių atrinkti ir į rinkinį Žemaičių pasakos sudėti kūriniai. Kad šis rinkinys neliktų užmirštas, metas pasirūpinti nauju jo leidimu ir naujai, atsižvelgiant į nūdienos vaikų kalbinę patirtį, tačiau kiek įmanoma išsaugant senąją kalbinę raišką, jį suredaguoti.

________________________________

¹ Vincas Auryla, Lietuvių vaikų literatūra, Vilnius: Vaga, 1986, p. 9–10, 15, 29–41.

² Džiuljeta Maskuliūnienė, „S. Daukanto „Rubinaičio Peliūzės gyvenimas“ pasaulinės robinzonados kontekste“, Vaikų literatūra apie jūrą; Vaikų literatūra prie Baltijos jūros, Klaipėda: [Menininkų namai], 1996, p. 10–14.

³ Vytautas Merkys, „Simono Daukanto literatūriniai vertimai“, in Simonas Daukantas, Vertimai ir sekimai, Vilnius: Vaga, 1984, p. 5–20; Vytautas Merkys, Simonas Daukantas, Vilnius: Vyturys, 1991, p. 124–134.

⁴ Simonas Daukantas, Vertimai ir sekimai, Vilnius: Vaga, 1984, p. 209–459.

⁵ Ibid., p. 31.

⁶ Kazys Grigas, „Simonas Daukantas ir lietuvių tautosaka“, in Simonas Daukantas, Žemaičių tautosaka, t. I: Dainos, [parengė Vytautas Jurgutis ir Bronė Kazlauskienė], Vilnius: Vaga, 1983, p. 33–35.

⁷ Simonas Daukantas, Vertimai ir sekimai, p. 37.

⁸ Vincas Auryla, min. veik., p. 39.

⁹ Simonas Daukantas, Žemaičių tautosaka, t. II: Pasakos. Patarlės. Mįslės, [parengė Kostas Aleksynas, Kazys Grigas, Leonardas Sauka], Vilnius: Vaga, 1984.

¹⁰ Simonas Daukantas, Žemaičių tautosaka, t. II, p. 8.

¹¹ Ibid., p. 9.

¹² Ibid., p. 91.

¹³ Ibid., p. 167.

¹⁴ Ibid., p. 164.

¹⁵ Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. I: Lietuviškos pasakos įvairios, kn. 1, [surinko Jonas Basanavičius, parengė Kostas Aleksynas], Vilnius: Vaga, 1993, p. 32.

¹⁶ Ibid., p. 260.

¹⁷ Simonas Daukantas, Žemaičių tautosaka, t. II, p. 113.

¹⁸ Ibid., p. 106.

¹⁹ Simonas Daukantas, Žemaičių pasakos, Vilnius: Vaga, 1965, p. 67.

²⁰ Simonas Daukantas, Žemaičių pasakos, Vilnius: Vaga, 1985, p. 44.

²¹ Simonas Daukantas, Žemaičių pasakos, Vilnius: Vaga, 1965, p. 69.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2023 Nr. 4 (108)