„Metai tegu būna ilgesni...“ (profesoriaus Vinco Aurylos 100-mečiui ir poeto Martyno Vainilaičio 90-mečiui)

Sustabdytos akimirkos nuotraukose, seni atvirukai, tyliai glūdintys atminimo dėžutėse, mums primena praėjusį laiką, buvusias šventes, išėjusius žmones, šiltą bendravimą… Gaila, kad nyksta graži ir prasminga šventinių atvirukų tradicija, kai sveikinimus rašydavome ranka, aukodavome laiko, įdėdavome širdies. Rašyti ranka sveikinimo atviruką – tai su žmogumi kalbėtis artimiau, jaukiau… Juk ir braižas skaitančiajam daug pasako apie rašantįjį. Svarbu ir tai, koks atvirukas parenkamas, kas jame vaizduojama.

LNB archyvuose saugomi poeto Martyno Vainilaičio naujametiniai atvirukai, skirti kolegai profesoriui, vaikų literatūros tyrinėtojui Vincui Aurylai. Vainilaičio linkėjimai parašyti „iš visos dūšios“. Ir atvirukai parinkti ne atsitiktiniai, o meniški, su subtiliais vaizdais. Vienas jų – ryškiaspalvis – Marijos Ladigaitės, iliustravusios ir vaikų literatūros knygas. Švenčių proga Vainilaitis Aurylai siunčia savo eilėraštį „Sninga“. Įdomu tai, kad atviruke randame ankstesnįjį šio eilėraščio variantą. Rinkinyje Spalvoti nykštukai (1986) antras posmelis skamba kitaip: „Nuo ryto lig vakaro sninga. / Atrodo, šiaurys aveles / Į žydras dangaus pieveles / Atvarė ir vilnas jų purto. / Ir va – iš buriuko užburto / Nuo ryto lig vakaro sninga.“ Poetinei formai išgryninti kartais prireikia ne vienų metų… O kitame atviruke Vainilaitis bičiulį apkabina vyriškai „dzūkiškai“.

Ši šventinė korespondencija liudija neeilinių asmenybių – vaikų poeto ir vaikų literatūros tyrinėtojo – gražią bendrystę. 1974 m. atviruke dar kreipiamasi oficialiau: „Gerbiamas ir mielas Vincai Auryla“, o vėliau, 1981 m., kreipiamasi labai šiltai ir intymiai – „Vincai, drauguži mielas“. Laikas bėga ir suartina žmones, sustiprina jų ryšius.

Naujametinį laiką mena ne tik žiemiški atvirukai, bet ir Vinco Aurylos nuotrauka su sūnumi Sigitu prie kalėdinio namelio. Nežinoma nei fotografavimo data, nei tiksli vieta. Bet juk svarbiausia – užfiksuota emocija: Kalėdų Senelis (žinoma, tada, sovietmečiu, vadintas Seniu Šalčiu), nedrąsiai apkabintas dar nedidelio berniuko, šalia – tėvas. Ar ne visi turime panašių vaikystės nuotraukų?