Keli pastebėjimai apie Šatrijos Raganos „Viktutę“ (knygos pasirodymo 120-mečiui)

Šatrijos Ragana – ypatinga rašytoja lietuvių literatūros kontekste. Ji, pasak Vytauto Kubiliaus, yra „intymaus pasakojimo pradininkė, įteisinusi prozoje asmenybės saviraišką, sąmoninga subtilaus žodžio menininkė, suvokusi kūrybos kančią (…) ir kategoriškai gynusi savo stiliaus bei kalbos individualumą (…). Šatrijos Ragana lietuvių literatūroje išsaugojo gęstančios dvaro kultūros vidinį turiningumą ir melancholišką grožį“¹. Ji įnešė į lietuvių literatūrą naujų vėjų – sukūrė ryškius, subtilų ir stiprų vidinį pasaulį turinčius įvairaus amžiaus moterų personažus. Jos moterys (neretai kaip ir pati rašytoja) – griežtų katalikiškų pažiūrų, sąmoningos lietuvininkų gretų šalininkės – siekia visuomeninių, kultūrinių, kūrybinių tikslų. Moteris Šatrijos Raganos kūryboje – veikli poetiškos sielos romantikė, tačiau kartu blaivaus proto, nestokojanti praktiškumo. Ji nepasiduoda laikiniems dalykams, spontaniškoms mintims ir jausmams, siekia ne tik vidinės pilnatvės, bet ir bendrojo gėrio. Viktorija Daujotytė pažymi, kad „Šatrijos Ragana sukūrė „augantį“ moters paveikslą – nuo mergystės (Irutė, Irka) iki bręstančios mergaitės (Viktutė), nuo jos iki savo žydėjimo laiką pasiekusios moters (Marijos) ir iki iš gyvenimo pasitraukiančios ar jau pasitraukusios motinos, tebemylimos, atsimenamos“².

Straipsnyje į Šatrijos Raganos apysaką Viktutė ir pagrindinę jos veikėją – jauną merginą Viktutę – sieksiu pažvelgti atidžiau: aptarti kūrinio svarbą, sąsajas su paauglių, jaunų suaugusiųjų literatūra ir Viktutės charakterio išskirtinumą, aktualų ir šiandien.

Viktutė – kūrinys paaugliams, o gal jauniems suaugusiesiems?

Kęstutis Urba straipsnyje „Ar Šatrijos Ragana – vaikų rašytoja?“³ pastebėjo, kad rašytoja yra menkai aktualizuota vaikų literatūros kontekste. Straipsnyje apžvelgiami dviejų kategorijų kūriniai: rašyti specialiai jaunesnei auditorijai, pavyzdžiui, Vincas Stonis, ir tie, kurie gali būti ar yra skaitomi jaunesnės auditorijos, pavyzdžiui, Irkos tragedija. Viktutė neminima – ji nebuvo rašyta specialiai jaunesnei auditorijai, nors straipsnio autorius nepriskiria šio kūrinio ir prie antrosios grupės. Vis dėlto pamėginsiu pagrįsti, kodėl Viktutė artima paauglių literatūrai.

Viktutė – pirmas didesnės apimties ir autobiografiškiausias⁴ Šatrijos Raganos veikalas, kurį rašytoja pabaigė 1901 m., o išleido 1903 m. Tuo metu paauglystė taip, kaip mes ją suprantame dabar, dar nebuvo apibrėžiama ir suprantama (bėgant laikui supratimas, kas yra vaikas, taip pat smarkiai kito). 1904 m. amerikiečių psichologas Granvilleʼis Stanleyʼus Hallas išleido knygą Paauglystė. Jos psichologija ir sąsajos su fiziologija, antropologija, sociologija, lytimi, nusikaltimais, religija ir švietimu (Adolescence. Its psychology and its relations to physiology, anthropology, sociology, sex, crime, religion and education). Šioje knygoje jis išsamiai aprašė paauglystę kaip vieną iš žmogaus raidos etapų, todėl šiandien laikomas šios studijų krypties pradininku. Tačiau tik po Antrojo pasaulinio karo dėl psichologijos mokslo plėtotės ir didelių socialinių pokyčių paauglystės išskirtinumas tapo plačiau suvokiamas. Tuo metu Vakaruose pradėjo daugėti kūrinių, parašytų būtent paaugliams.

Arčiausiai paauglių literatūros iki tol buvo tapsmo romanai (dažnai vadinami vokišku žodžiu bildungsroman arba anglišku coming of age), kuriuose neretai būdavo vaizduojamas jauno žmogaus kelias psichologinės ir moralinės brandos link (beje, šis žanras XX a. antroje pusėje tapo pamatu vadinamajai paauglių problemų prozai (angl. young adult problem novel), paauglių skaityboje populiariai iki šių dienų). Dalis tapsmo romanų yra perėję į paauglių skaitybą ir laikomi paauglių literatūra, pavyzdžiui, daugeliui puikiai žinomas Jeromeʼo Davido Salingerio kūrinys Rugiuose prie bedugnės (1951, pirmas lietuviškas leidimas 1966) taip pat nebuvo rašytas specialiai paaugliams.

Viktutė iš dalies atitinka tapsmo romano kriterijus: įvairiais išbandymais bei patirtimis grįstas veikėjo moralinis ir psichologinis augimas, tvirtėjimas, perėjimas į brandą, asmenybės kismas. Įprasta, kad tokiuose kūriniuose veikėjai iš pradžių jaučiasi sutrikę, nerandantys savęs, tačiau pagrindinę Šatrijos Raganos apysakos veikėją ir pasakotoją Viktutę – jauną, mokyklą baigusią, bet aukštesnių mokslų konservatorijoje atsisakiusią merginą – regime jau kaip gana susiformavusią asmenybę, kuri labai stipriai nepakinta ir kūrinio pabaigoje. Vis dėlto skaitydami jos dienoraštį, kuriame aprašoma ne itin pasiturinčios dvarininkų šeimos kasdienybė, veikėjos pažiūros ir idėjos, skaitytojai regi tegu ir ne drastiškus, bet vis dėlto aiškius asmenybės kismo momentus. Kaip pastebi Ramunė Bleizgienė, „kūrinio veikėja ieško atsakymo į esminius, žmogaus situaciją pasaulyje apibrėžiančius, klausimus: kas aš esu, kas man svarbu, kam, su kuo ir dėl ko aš esu“⁵. Jos pažiūros tvirtėja, gilėja, ji vis labiau atsiduoda lietuvininkų veiklai, vis daugiau dėmesio skiria kitų žmonių gerovei, o didžiausias pažiūrų kismo katalizatorius yra meilė.

Ramunė Bleizgienė, tyrinėjusi Viktutės kalbą ir kūrinio redagavimo, kurį atliko pati Šatrijos Ragana, istoriją, pastebi, jog „redaguodama laike nutolusį tekstą, Šatrijos Ragana ėmėsi keisti ir jo tono stiprumą – ji gerokai sumažino šauktukų skaičių, prislopindama veržlų, pasitikintį, todėl drąsiai reiškiamą maksimalizmą, labiausiai būdingą jauniems žmonėms“⁶. Dalis taisymų, kuriuos analizuoja Bleizgienė, rodo, kad pirmasis Viktutės leidimas skamba jaunataviškiau nei 1928 m. leidimas, kuriuo paremti tolesni leidimai. Pirmasis yra kiek artimesnis jauno žmogaus charakteriui, jo impulsyvumui, minčių raiškai, vėlesni taisymai suteikia daugiau rimties, būdingos suaugusiems, brandą pasiekusiems žmonėms.

Viktutę galima susieti ir su kur kas naujesniu žanru, apie kurį imta kalbėti tik XXI a. pirmame dešimtmetyje, – jaunų suaugusiųjų literatūra (angl. new adult fi ction )⁷. Tai iš paauglių literatūros išaugęs žanras, skirtas jau pilnametystės sulaukusiam jaunimui, jau tarsi išaugusiam iš paauglių literatūros, nors santuokos ir skyrybų, vaikų auginimo, vidurio amžiaus krizės ir panašios temos tokiems skaitytojams nėra itin aktualios, kadangi dažnai jie susiduria su vis dar gana panašiais gyvenimiškais iššūkiais kaip ir paaugliai⁸: savo vietos suaugusiųjų pasaulyje paieška, savo charakterio ir pažiūrų suvokimu, stiprinimu, studijų pasirinkimu, meile, santykiais su tėvais ir bendraamžiais, išėjimu iš gimtųjų namų, savarankiško gyvenimo pradžia ir su kitais neseniai pilnametystės sulaukusio šiuolaikinio žmogaus laukiančiais iššūkiais. Nors Viktutė parašyta geru šimtmečiu anksčiau, kai paauglių ar jaunų suaugusiųjų gyvenimas labai skyrėsi nuo dabartinių, kūrinio sąsajos su šiuo žanru akivaizdžios. Baigusi mokslus Viktutė turi įsitvirtinti suaugusiųjų pasaulyje, pereiti ritualus, kurie yra tarsi iniciacija į suaugusiųjų pasaulį – savarankiškumas, pareigos už kitą prisiėmimas (Viktutė dėl sunkios finansinės šeimos padėties atsisako tolesnių mokslų, pasirenka dirbti tėvų dvare, jį puoselėti, rūpintis jaunėlio brolio mokslais), šeimos sukūrimas (kūrinio pabaigoje Viktutė susižada su daktaru). Iš prigimties darbščiai, altruistiško būdo merginai lengva prisiimti atsakomybę už savo aplinką, aukotis dėl kitų gerovės: „Štai atėjo laikas, kada mokytis nėra svarbiausias tikslas, kada reikia pradėti veiklų gyvenimą. Taip sakant, žmonišką. Lig šiol vis tik skolinaus, dabar atėjo laikas išsimokėti.“⁹ Tačiau kelias į suaugystę nėra visiškai paprastas ir lengvai suprantamas, dienoraščio puslapiai atskleidžia, kaip ji, pamažėle gilindamasi į savo norus, tikslus, pažiūras, vis geriau suprasdama, kas jai priimtina ir atrodo prasminga, o kas kelia nuobodulį ir atrodo paika, priartėja prie sąlygiškos brandos, supratimo, kas ji yra ir ko trokšta iš gyvenimo. O meilė, santuoka pradžioje jai atrodo tolima ir net neįdomi.

Taigi Viktutę dėl pagrindinės veikėjos amžiaus (konkretus amžius kūrinyje neminimas, tačiau galima spėti, kad Viktutei yra 17–18 m.) ir kūrinio artumo tapsmo romanui bei vėliau susiformavusiems žanrams (problemų prozai, jaunų suaugusiųjų literatūrai) neabejotinai galima skaityti kaip vyresniųjų paauglių ar jaunų suaugusiųjų literatūrą. Pažymėtina ir tai, kad ir tapsmo romanams, ir paauglių problemų prozai, ir jaunų suaugusiųjų literatūrai būdingas nesudėtingas pasakojimo stilius, be įmantrių modernistinių ar postmodernistinių stilistinių žaidimų, tad ir dėl to Viktutė šiems žanrams artima.

Ar pakankamai dienoraštis dienoraštiškas?

Šatrijos Ragana Viktutėje pasitelkė vieną intymiausių pasakojimo formų – dienoraštį, reikalaujantį jo savininkės atvirumo, o kartu ir rašytojos pastangų atkurti, o gal greičiau sukurti tikro dienoraščio įspūdį, stilistiką, todėl apysakoje gausu nutylėjimų, spontaniškų minčių, fragmentiškumo, lengvų, nesudėtingų, dar visai jaunatviškai trapių savianalizės bandymų.

Daujotytė pastebi, jog „Viktutė“ yra dienoraštis, bet nepakankamai dienoraštiškas. Jis turi išorinę dienoraščio formą, bet stokoja vidinės – atvirumo, vidinių būsenų autentiškumo. Mergaitės prigimtis neleidžia laisviau reikštis, ji turi laikytis konvencijų. Dar daugiau – Viktutė pati yra tų konvencijų kūrėja“¹⁰. Iš dalies norėčiau oponuoti šiai minčiai – iš tiesų dienoraštyje jaučiamas šioks toks susikaustymas, atsargumas, tačiau kartu tai yra ir pačio gryniausio originalumo požymis: Viktutė rašo dienoraštį, ko iki šiol nėra dariusi, jai tai nauja patirtis, naujas išbandymas, todėl rašo jį taip, kaip mano esant reikalinga. Juk nėra griežtų konvencijų, kaip turėtų atrodyti tikras dienoraštis – kiekvienas individas jį kuria pagal savo vidinius įsitikinimus, norus. Mergina dienoraštyje fiksuoja, reflektuoja, kiek sugeba, visa, kas jai atsitinka, ką ji išgyvena, ką jaučia, net jei pati to gerai nesupranta, o gal ir nedrįsta įžodinti – juk ištartas žodis tampa kūnu. Gal todėl tiek ilgai dienoraščio puslapiuose Viktutė vengia prabilti apie užgimstančius jausmus daktarui Antanui? O gal nepajėgė suprasti, kas vyksta jos sieloje? Tai skaitytojui tampa aišku kur kas greičiau nei jai pačiai. Taigi dienoraštyje mes ją tokią ir matome – jauną merginą, vis dar tebeieškančią savęs, kuriančią ir pamažu save atrandančią.

Viktutės dienoraštis kartais netgi priartėja prie tikro, ne literatūrinio dienoraščio. Literatūriniams dienoraščiams būdingas aiškumas, todėl paprastai pristatomi veikėjai, jų sąsajos su dienoraščio autoriumi, veiksmo aplinkybės. Viktutėje neriama į užrašus taip, lyg nebūtų numanoma, kad juos skaitys kas nors kitas, tik ji pati, todėl reta išsamesnių kitų veikėjų aprašymų, beveik nėra siužeto, veiksmą plėtoja vidiniai Viktutės virsmai, svarstymai. Nors juos inspiravo išorinio pasaulio įvykiai, žmonės, pokalbiai su jais, vis dėlto Viktutės išorinis pasaulis nekelia jai didelių iššūkių, jame nėra daug trukdžių, problemų, jis gana darnus, palankus saviieškai ir nereikalauja intensyvesnio knygos siužeto. Beje, panašią pasakojimo strategiją, literatūrinį dienoraštį priartinančią prie tikrojo, anglų rašytoja Sue Townsend pasitelkė rašydama Slaptą Adriano Moulo dienoraštį (1982, lietuviškai 1997).

Viktutės charakterio ir pažiūrų aktualumas

Iš dienoraščių mums pamažu skleidžiasi Viktutės pasaulėvaizdis, o kartu ir jos augimas, brendimas. Viktutė, dar visai jauna mergina, mums pasirodo kaip dora krikščionė, mylinti dukra, siekianti gero savo šeimai ir visiems aplinkiniams. Būdama dvarininko, nors ir ne itin turtingo, duktė ji nėra nutolusi nuo jiems tarnaujančių, greta jų gyvenančių paprastų žmonių, suvokia, kad tokių žmonių padėtis yra kitokia, todėl jie nusipelno atlaidumo. Viktutė nesavanaudiškai padeda šiems žmonėms, užjaučia juos dėl ištikusių nelaimių, skaudulių, rūpinasi jų švietimu ir padeda kuo galėdama – kartais tai būna pagalba ištikus bėdai, o kartais jai norisi tiesiog pradžiuginti kitus – tada surengia dvaro darbininkų vaikams kalėdinę šventę.

Visuomeniškumu, noru prisidėti kuriant bendrąjį gėrį spinduliuoja kone kiekvienas Viktutės puslapis. Jaunai dvarininkaitei nesvetimos litvomaniškos idėjos: pradeda mokytis lietuvių kalbos, skaito nelegalias lietuviškas knygas (knygos veiksmas vyksta lietuviškos spaudos draudimo metais), planuoja rinkti tautosaką, lėšas lietuvybės reikalams. Toks pasirinkimas nėra lengvabūdiška užgaida – tai gilus supratimas, kad reikia grįžti prie gimtųjų šaknų, tad išmokti lietuvių kalbą Viktutė laiko savo pareiga. Po šimtmečio ši tema vėl įgyja aktualumo – santykis su gimtąja kalba tampa itin svarbus vis labiau globalėjančiame pasaulyje.

Kūrinyje Viktutė pasirodo ne tik kaip gera, dora, bet ir kaip gili asmenybė: ji bodisi bendraamžių trumpalaikiais įsimylėjimais, susižavėjimais, pinigų švaistymu, tuščiais pokalbiais, atsidavimu pramogoms. Tiesa, pramogas (o ypač muziką, šokius) ji mėgsta, bet tai nėra jos gyvenimo tikslas – tik retas, malonus atsipalaidavimas po sunkių, bet svarbių ir prasmingų kasdienių darbų, kuriuos ji atlieka su džiaugsmu. Negana to, Viktutė užsiima ir mokslo reikalais – lavina savo jaunesnį broliuką, moko valstiečius, o kartu mokosi ir pati: domisi litvomanų veikla, mokosi lietuvių kalbos (kaip įprasta to meto dvarininkams, Viktutė nuo mažumės kalbėjo lenkiškai). Visas šias dorybes ir veiklą vainikuoja kūryba – savotiška kovos priemonė su laikinumu. Daujotytė Viktutės kūrybos ištakas nusako taip: „Lyg ir labai paprastose priežastyse slypi svarbiausi kūrybos akstinai. Psichiniai: sunku išlaikyti savyje, kas prašosi išsakoma, išliejama, kas reikalauja būti išreikšta. Ir ontologiniai: intensyvi kūrybingo žmogaus prigimtis labiausiai priešinasi laiko prarasčiai, gyvenimo sunykimui, ji siekia ką nors išsaugoti, išlaikyti. Dienoraštis yra lyg gyvenimo saugykla, atminties tupykla, galimybė tai, kas jau praėję, „tarsi antrą sykį išgyventi“. Intensyvi dvasinė prigimtis nuolat grumiasi su laiku (…), o prarasto laiko ieškojimas, nuolatinis jo susigrąžinimas naujam praradimui apskritai yra svarbiausia kūrybingųjų dvasios įtampų versmė.“¹¹ Profesorės išskirtas psichines priežastis galima būtų sieti su pasaulėžiūros (sąmonės) lygmeniu¹². Tai racionalus, galima sakyti, pozityvistinis apsisprendimas – noras išlieti savo jausmus, patirtį, noras rašyti, o kartu ir troškimas tokiu būdu tobulinti lietuvių kalbos įgūdžius. Ontologinius motyvus galėtume sieti su pasaulėjautos (pasąmonės, archetipų)¹³ lygmeniu. Tai pasąmoningas noras išsaugoti laikinus, užmirštamus dalykus, kad jie nenugrimztų į nebūtį: „Jei sulauksiu senatvės, kada jau atsitikimai ir jaunystės jausmai išblykš atmintyje, malonu man bus, paėmus tą dienoraštį, atminti „gerus, senus laikus“ ir tarsi antrą sykį išgyventi.“¹⁴

Neapeinama kūrinyje ir meilės tema – tai kūrinio ašis. Ji į Viktutės gyvenimą ateina visai nelauktai ir beveik nepastebimai. Mergina, sužinojusi apie daktarą, atvykstantį į jų kaimą, nekuria romantiškų svajų, o gana apgalvotai tikisi, kad naujas žmogus bus toks, su kuriuo jai bus malonu bendrauti, jis nesibaidys lietuviškumo, mokės muzikuoti. Gyvendama toli nuo kultūros centrų, ji trokšta sutikti daugiau išsilavinusių, dvasiškai turtingų žmonių, įdomių pašnekovų, kurie padėtų jai tobulėti, su kuriais galėtų dalytis savo mintimis, idėjomis. Ji kitus gyvenimo tikslus (naudingus visuomenei) iškelia aukščiau už meilę ir santuoką: „Apskritai sakant, man bjaurios visos tos piršlystės, partijos. Kiekviena pana būtinai turi ištekėti, nuo mažens kalba apie tai visi ir paskui ji pati. Tarsi neištekėjusi nėra ji žmogus. O juk, palikus senmerge, ji taip pat gali būti naudinga žmonijai, gali darbuotis ir būti žmogum – čia jokios nelaimės nėra.“¹⁵ Antanas, naujasis daktaras, pasirodo besąs būtent toks, kokio Viktutė ir troško. Per meną – muziką, literatūrą, per visuomeninius interesus, gerumą kitiems pamažu užgimsta jų meilė. Dvi tokios artimos sielos tiesiog negali nepastebėti viena kitos. Jas sujungė ne akla, spontaniška ar lengvabūdiška meilė, o panašus gyvenimo kelias, kuriuo jiedu eidami vieną dieną susitiko. Tai nereiškia, kad jų meilė (ypač Viktutės, nes Antaną regime tik merginos akimis) gimė iš savotiško pasaulėžiūrinio išskaičiavimo. Antano ir Viktutės – gilių, kūrybingų, romantiškų asmenybių – meilė atsirado palengva, kaip sielų draugystę vainikuojanti jėga, sujungianti amžiams¹⁶. Viktutei meilė nėra gyvenimo tikslas, bet galiausiai ji supranta, kad meilė praturtina gyvenimą, pripildo širdį laimės, kad tikra meilė nėra trukdis, o greičiau paskata nudirbti dar daugiau gerų darbų, būti naudingai.

Realistinėje, ypač reflektyviojoje, paauglių ir jaunų suaugusiųjų literatūroje, besitelkiančioje į veikėjo raidą, tapsmą, veikėjai dažniausiai būna susitelkę į savo problemas, išgyvenimus, patirtis. Visa tai itin dažnai siejasi su šeimos ratu, draugais, mokykla ir pan. Kiek retesni kūriniai, kuriuose veikėjai rūpinasi visuomeninėmis, politinėmis ar globaliomis problemomis, jei jos tiesiogiai jų neliečia, bet rūpi dėl vidinių paskatų, įsitikinimų¹⁷. Nors XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios literatūroje tautinės, švietėjiškos, lietuvybės idėjos nebuvo retenybė, tačiau skaitant Viktutę lietuvių paauglių literatūros kontekste kūrinys atrodo šviežias, savotiškai inovatyvus, iš kurio vertingų pamokų, kaip kurti kitokį, netipišką paauglį veikėją, galėtų pasimokyti ir šių dienų rašytojai.

Vietoje pabaigos

Neturiu iliuzijų, kad šiandieniniai paaugliai skaitys ir mėgausis Viktute (gal tik keli išskirtiniai): kalba ir vaizduojamu pasauliu kūrinys stipriai nutolęs nuo šiandienos jaunimo pasaulio, rašytas to meto skaitytojams, todėl dabartiniams skaitytojams be gausių paaiškinimų, kontekstų yra sunkiau suvokiamas. Tačiau vaikų ir paauglių literatūros istorija besidomintiesiems ar ją rašantiesiems nereikėtų pamiršti šio kūrinio. Jame daug vertingų pamokų ir idėjų, kurias galima aktualizuoti kalbant ar kuriant šiuolaikinę literatūrą.

_______________________________

¹ Vytautas Kubilius, XX amžiaus lietuvių literatūra, Vilnius: Alma littera, 1996, p. 34.

² Viktorija Daujotytė, Šatrijos Raganos pasaulyje, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1997, p. 13.

³ Kęstutis Urba, „Ar Šatrijos Ragana – vaikų rašytoja?“, Auginančioji literatūra: XX a. lietuvių vaikų literatūros tyrimai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015, p. 49–65.

⁴ Plačiau žr.: Janina Žėkaitė, Šatrijos Ragana, Vilnius: Vaga, 1984.

⁵ Ramunė Bleizgienė, „Šatrijos Raganos „Viktutės“ skaitymai: kūrinio istorija – rašančiosios istorija“, in Trečiasis Šatrijos Raganos laikas, Vilnius: Šatrijos Raganos bendrija, 2008, p. 22.

⁶ Ibid., p. 47.

⁷ Nuo pat pradžių kilo daug diskusijų, ar tai iš tiesų naujas žanras (subžanras), ar tiesiog rinkodaros strategija. Ypač turint omenyje tai, kad terminas atėjo būtent iš leidybos pasaulio, jį 2009 m. pradėjo vartoti JAV leidykla „St. Martin’s Press“. Šiandien terminas jau yra prigijęs ir plačiai vartojamas, o svarstymai apie šį žanrą persikėlė ir į akademinę bendruomenę. Plačiau žr.: Rachel Deahl, Judith Rosen, „New Adult: Needless MarketingSpeak Or Valued Subgenre?“, interneto prieiga: https://www. publishersweekly.com/pw/by-topic/industry-news/publishing-andmarketing/article/55164-new-adult-needless-marketing-speak-orvalued-subgenre.html (žiūrėta 2023-08-05).

⁸ Šiuolaikinėje psichologijoje pastebimas paauglystės vėlyvėjimas. Anksčiau paauglystės pabaiga būdavo 18–20 gyvenimo metai, dabar kalbama apie 25–27 metų ribą. Plačiau žr.: Bret Sletka, „USA: Scientific American“, „Extended Adolescence: When 25 Is the New 18“, interneto prieiga: https://www.scientificamerican. com/article/extended-adolescence-when-25-is-the-new-181/ (žiūrėta 2023-08-15).

⁹ Šatrijos Ragana, „Viktutė“, Jau vakaruose užgeso saulėlydžiai, Vilnius: Šviesa, 1996, p. 16.

¹⁰ Viktorija Daujotytė, Šatrijos Raganos pasaulyje, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1997, p. 14.

¹¹ Ibid.

¹² Viktorija Daujotytė, Putinas: pasaulėvaizdžio kontūrai, Vilnius: Tyto alba, 2003, p. 14.

¹³ Ibid.

¹⁴ Šatrijos Ragana, „Viktutė“, Jau vakaruose užgeso saulėlydžiai, p. 16.

¹⁵ Ibid., p. 80.

¹⁶ Ibid., p. 105.

¹⁷ Čia galėtume prisiminti Unės Kaunaitės Sudie, rytojau (2011): mokyklą bebaigianti gimnazistė ieško atsakymo, kuo tapti, ką studijuoti, kaip savo pasirinkimu kurti visuomeninį gėrį, teikiantį naudą ir jai pačiai, ir kitiems.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2023 Nr. 4 (108)