Užaugusieji vienkiemyje yra šiek tiek kitokie
– Pradėkime nuo ištakų. Papasakokite apie savo šeimą.
–Užaugau Žemaitijos vienkiemyje netoli Varnių, sename giminės lizde. Dar prisimenu šimtametyje kleve vėjyje aukštai dunksinčią geležį – tėvas sakydavo, kad ji likusi nuo mano babūnės vaikystės sūpynių. Tėvai buvo vyresni nei daugumos mano bendraamžių. Šeimoje buvau jauniausia, šešta, amžiumi gerokai atsilikusi nuo vyresnių brolių ir seserų. Kartais atrodo, kad namuose augau viena su didele privilegija – globiama ne tik tėvų, bet ir vyresnių brolių ir seserų meile ir rūpesčiu.
Tėvai gyveno nelengvai, dabar atrodo, kad tokį gyvenimo būdą galėtume pavadinti gilia vidine rezistencija, savo gyvenimus jie siejo tik su vaikų ateitimi. Stengėsi, kad visi baigtų mokslus, išeitų į platesnį pasaulį. Keturi iš šešių baigėme universitetus, du broliai pasirinko technikumus. Žinoma, tėvai labiausiai didžiavosi broliu gydytoju ir seserimi vaistininke, turinčiais profesiją „toliau nuo politikos“.
Tėvas buvo senų bajorų giminių Daujočių ir Šliogerių palikuonis, paskutinis gimimo metrikuose įrašytas bajoru. Mėgdavo prisiminti savo laimingą vaikystę: tėvo augintus žirgus, senutį Šliogerį, turėjusį aistrą savo žemėje sodinti mišką pramaišiui su obelimis, vyšniomis, serbentais ir norėjusį šį pomėgį perduoti savo mylimam pirmajam anūkui iš keturių dukterų. Tačiau žemės darbai mano tėvo niekada netraukė, nors būtinus darbus nudirbdavo. Jam labiau rūpėjo žirgai, dainos, skaitymas. Buvo baigęs tik tris klases, tačiau visą gyvenimą šviesiai minėdavo pradžios mokyklą Varniuose ir vienintelį savo mokytoją Kaupą. Manau, buvo ruošiamas tapti ūkininkaičiu. Paskutiniai laimingi tėvo prisiminimai siekė tarnybą Lietuvos kariuomenės ulonų pulke. Didžiavosi, kad buvo atrinktas į raitelių kuopą, tapti pėstininku tėvui būtų buvę nepakeliama. Tarnaujant kariuomenėje prasidėjo karas. Ginti Tėvynės jaunieji ulonai nebuvo pašaukti. Nuplėšti puskarininkio antpečiai buvo pirmoji didelė bajoraičio trauma.
Apie žiaurias karo patirtis tėvas pasakoti nemėgo. Paimtas vokiečių, vėliau įkalintas sovietų, Maskvoje statė metro. Buvo netekęs teisės grįžti į Lietuvą, laikytas dingusiu be žinios. Pabėgęs iš sovietų nelaisvės, kurį laiką Lietuvoje gyveno nelegaliai. Tų patirčių jautėsi palaužtas, perkeistas. Patirdavo krizių, gerdavo pigų vyną – kaip ir dauguma ano meto kaimiečių. Sakydavo, ko iš manęs norėti, vaikai, esu kontūzytas. Tuo žodžiu perteikdavo daug nepasakyto. Kaip ir galingai giedamais Žemaičių Kalvarijos kalnais, dainomis, iš kurių paskutinė dažniausiai būdavo „Palinko liepa palei kelią“. Geriausiai ši daina skambėdavo kieme, danguje mirksint žvaigždėms.
Komplikuotą tėvo santykį su kolūkiu gelbėjo darbas su arkliais. Kartais mūsų kieme atsirasdavo ir jaunų, žemę kasančių, putas drabstančių, regis, nesutramdomų žirgų, kuriuos tėvas imdavosi dresuoti. Su vienu tokiu Širviu dalyvavo žirgų lenktynėse ant Sprūdės piliakalnio ir laimėjo pirmą vietą.
Kalnai ir piliakalniai (Girgždūtės, Medvėgalio, Šatrijos, Moteraičio) supo mus iš visų pusių, jų viršukalnėse vykdavo svarbiausios suaugusiųjų ir mokinių šventės. Nuo mažesnių artimiausių kalnų snieguotomis žiemomis smagiai leisdavomės rogėmis ir slidėmis. Ir dabar palypėjus į aukštumėlę apima pažįstamas džiugesys, o lygumos kelia nyką.
Mama (buvusi Stulginskytė) rūpinosi tik namais, visus apsiūdavo, apmegzdavo, visų namuose laukė šiltas valgis. Kartu su tėvu „augino“ bites, su didele meile puoselėjo gėlių darželį, dabar sakytume, kad gėlių lovos, apdėtos nubalintais akmenimis ir apibarstytos geltonu smėliu, vasaros vakarais ant įšilusio plataus akmens buvo jos „meditacijų“ vieta. Didi Lietuvos patriotė. Ryškiausia atmintyje mano naujametinio karnavalo kaukė mokykloje – lietuvaitė su mamos siūtais tautiniais rūbais, didžiule geltonai dažyta skrybėle iš kartono deklamuojanti: „Aš žinau, man sakė / Ne sykį mamaitė, / Kad čia mūsų žemė, / Kad aš lietuvaitė…“.
Mama vienais penketais buvo baigusi keturmetę Užgirių mokyklą. Našlė motina ūkininkė vežė mokytis toliau į Varnius, tačiau dešimtmetę įveikė namų ilgesys ir ji grįžo atgal namo. Vėliau buvo įstojusi į Pajūrio žemės ūkio mokyklą, bet tuomet prasidėjęs karas. Mano babūnė, pabėgusi nuo vežimo į Sibirą, keletą dienų slėpėsi šulinyje. Mama, išbėgusi iš namų, skubėjo kurti atskirą gyvenimą.
Kiek prisimenu, mama vis pasikartodavo savo smetoninės mokyklos žinias iš istorijos, geografijos, atmintinai deklamuodavo eilėraščius iš prieškario žurnalo vaikams Žvaigždutė. Turėjo svajonę – užaugus vaikams ir išėjus į pensiją, rašyti knygą. Neišsipildė. Liko tik sąsiuvinis su eilėraščiais. Tradiciškais, gražiais.
– Kokie buvo Jūsų vaikystės namai? Ar turėjote knygų? Kokie vaizdai išnyra atmintyje, kai juos prisimenate?
– Galiniame namų kambaryje stovėjo aukšta knygų lentyna. Manau, kad joje buvo daugiausia vyresnių seserų sukauptų knygų. Prisimenu, kad jau išmokusi skaityti kas vakarą mėgindavau iš tos lentynos išsirinkti knygą, kurią skaitysiu prieš miegą.
Didžiajame kambaryje stovėjo mamos puoselėjama knygų etažerė, papuošta jos našlaitėmis siuvinėtais kampeliais. Ten ji laikė jai gražiausias knygas, dažniausiai su įrašais, dovanotas. Netgi buvo tradicija susirinkus prie apvalaus stalo su savais ir artimiausiais kaimynais ar giminėmis leisti per rankas knygą, kurios priešlapiuose kiekvienas kažką įrašydavo. Paskui mama skaitydavo ir graudindavosi.
Dar nepaminėjau, kad mūsų „kultūros centras“ buvo netoliese baltuojanti aštuonmetė mokykla. Jai vadovavo tėvų bendraamžis direktorius, jo žmona Antanina, mokytoja biologė, kartu buvo ir viso kaimo „daktarė“, žolininkė. Su jų šeima artimai draugavome. Mano klasės auklėtoja Antanina buvo ir mano dirmavonės kūma.
Mama su amžiumi vis sunkiau išsirinkdavo knygą. Tėvas poilsio valandėlę skaitydavo viską iš eilės: knygas, laikraščius, kai nieko geriau nebūdavo, perskaitydavo ir mano vadovėlius. Turbūt archajiškiausias vakaras, išlikęs mano atmintyje, yra toks. Gili žiema, už lango siaučia pūga, krosnyje rusena ugnis. Mama turbūt mezga arba siuva. Tėvas taiso korių rėmus bičių aviliams. Manęs paprašo ką nors garsiai paskaityti. Atsinešu Ievos Simonaitytės Vilių Karalių. Apie ką ta knyga, lyg ir nelabai dar suprantu, bet mane užburia pasakojimo pakilumas. Paskui praalkstame. Mama iš kamaros atneša kibirą baltomis pusnimis sustingusio smalčiaus, tepame jį ant juodos duonos, pasibarstydami druska. Po to vėl skaitau. Tai vienas idiliškiausių mano vaikystės vakarų Pagirgždūtyje.
Kitame svarbių atsiminimų lange – vėl žiema, vėl pusto. Į mūsų kiemą įsuka laiškininko rogės, traukiamos arklio. Vidun įvirsta visad linksmas laiškininkas Norkus apšarmojusiais vešliais antakiais, atverčia didelį krepšį, tėvui paduoda du laikraščius – Valstiečių laikraštį ir Telšių rajoninį Komunizmo švyturį, man – pirmąjį be galo spalvotą, dažais, nauju popieriumi ir šalčiu kvepiantį Genį. Beje, tas Komunizmo švyturys kartą per savaitę pasirodydavo su literatūriniu priedu Žemaičių lyra, kurio vėliau labai laukdavau ir kuriam svajojau išsiųsti savo tuomet kurtus trumpus apsakymus. Neišsiunčiau.
Kiek paūgėjusią tėvai išleisdavo vieną į biblioteką, buvusią už trijų kilometrų „grupinėje“. Pasipuošdavau gražiausia mamos siūta suknele, žygiuodama tiesiai per kalnelius ir laukus, jaučiausi svarbi ir reikšminga. Pirmoji mano atmintyje bibliotekininkė dažniausiai, šluostydamasi rankas, atbėgdavo tiesiai iš šalimais esančio daržo. Visada išblyškusi ir pavargusi. Tyliai laukdavo, kol išsirinksiu knygas. Man patikdavo, kad tyli, nieko nesako, nes būčiau nedrįsusi neimti siūlomos knygos, nors ir būtų nepatikusi. Vėliau ją pakeitė labai aktyvi bibliotekininkė Urbonienė, tokia profesionalė, gal net buvo gavusi paskyrimą į mūsų Nevardėnų kaimo biblioteką. Žiemą ji prisikraudavo didelį krepšį knygų „visai šeimai“ ir kartu su sūnumi nešiodavo jas po namus. Tas sūnus Saulius buvo naujokas mano klasėje, tai šiek tiek abiem būdavo nesmagu. Už kelių savaičių ateidavo knygų atgal pasiimti. Žinoma, knygas skaitydavome tik likus laiko nuo ūkio darbų ir pamokų ruošimo. Jeigu likdavo. Be to, pavyzdžiui, ankstyvą pavasarį gal net svarbiau buvo irstytis ant ledo lyčių užlietoje pievoje ar tvenkinyje, sode ieškoti pirmų prasikalusių ūglių ar stebuklingai žydro nežinomo paukščio kiaušinio lukšto, išsiritus jaunikliams. Išsikerojusioje senoje ievoje su kaimynų vaikais „sukti“ lizdus, lenktyniauti, kas aukščiau užlips, kepurnėtis vieniems pas kitus į svečius. Arba žaisti namus didžiuliame alyvų krūme, kurio viduje buvo susidariusi nemaža erdvė. Joje net neaugo žolė, galėdavai šluoti „kambarius“, kuriuos skyrė stora medžio šaknis. Atradome tą erdvę su sese Elyte, prisinešėme įvairių daiktų, netgi seną radiją. Bet sesuo greitai užaugo, ir tose alyvų šakų tirštai išpintose menėse likau viena.
– Ar vaikystė kaime, mažame miestelyje suformuoja kiek kitokią žmogaus pasaulėjautą? Gal žmogus, užaugęs gamtos, gimtosios tarmės apsuptyje, yra savaime dvasingesnis, ar tai tik mitas?
– Manau, kad užaugusieji vienkiemyje yra šiek tiek kitokie. Gal labiau laisvamaniai. Vienkiemio vaikų nuomonės neformuoja kolektyvas, daug svarbių tiesų jie būna atradę patys ir vėliau ne taip lengvai jų atsisako. Vienkiemio vaikai nebijo likti vieni, nes tai natūrali jų būsena. Jiems sunkiau suvokti laviravimo, susitarimų, rikiuočių ir persirikiavimų būtinybę tarp žmonių, „kad išgyventų“.
Gal paradoksalu, bet savo pasaulėjauta bendriausia prasme vienkiemio vaikai šiek tiek panašūs į vaikus, augusius senamiestyje. O dvasingumas yra sunkiai apibrėžiama sąvoka. Kartais jis tapatinamas su paviršiniu sentimentalumu.
– Prisiminkite save kaip skaitytoją. Kokie pirmieji skaitymo įspūdžiai?
– Skaityti iš pradžių mokė mama, bet daugiau kantrybės turėjo mano šešeriais metais vyresnė sesuo Elytė. Mat jungti skiemenis iš pradžių sekėsi ne taip ir lengvai. Kitaip turbūt neatsiminčiau tų pirmų vienu atsikvėpimu perskaitytų žodžių iš elementoriaus Saulutė. Vos šešerių metų išsiprašiusi į mokyklą tą elementorių jau buvau perskaičiusi.
– Kurias knygas skaitėte vaikystėje, vėliau paauglystėje, ankstyvojoje jaunystėje?
– Pačias pirmąsias knygas dovanų iš Vilniaus dažniausiai parveždavo sesuo Viktorija, tuomet jau studijavusi universitete. Labiausiai įsiminė Justino Marcinkevičiaus eilėraščių knyga Utititi, šalta, Kazio Binkio Kiškių sukilimas, Wilhelmo Hauffo Mažasis Mukas, Prano Mašioto Mano dovanėlė, Piotro Jeršovo Arkliukas Kupriukas. Pradėjusi lankyti mokyklą, knygų parsinešdavau iš mokyklos bibliotekos. Ypač svarbios atmintyje liko tos, kurias pirmas pati nusipirkau Varnių miestelio knygyne – Jano Maliko Sviedinukas Greituoliukas ir Antono Čechovo Kaštonė. Skaičiau visas tuomet prieinamas pasakų knygas. Nelabai mėgau skaityti nuotykių ir fantastinę literatūrą. Paauglystėje ir ankstyvojoje jaunystėje skaitytų ir labai patikusių knygų kažkodėl neprisimenu. Galbūt tuo metu daugiausia tekdavo skaityti mokyklinę literatūrą. Tiesa, kažkodėl įsiminė Liubovės Kosmodemjanskajos Apysaka apie Zoją ir Šurą. Išsirinkau ją bibliotekoje, nes patiko labai poetiška ir graudi šios knygos pabaiga. Šį įprotį turiu iki šiol – renkantis knygą perskaityti paskutinį puslapį.
Septyniolikos metų jau studijavau Vilniaus universitete lituanistiką. Čia atsivėrė kitas knygų pasaulis.
– Jūsų šeimoje kone vien filologai lituanistai. Ar savo vaikams, kai jie buvo maži, skaitėte knygas? O kai paaugo, ar su jais apie knygas kalbėjotės? Vis prisimenu poeto Kazio Bradūno dukters Elenos Bradūnaitės pasakymą: „Kai manęs klausia, kas yra kultūra, atsakau – tai, ką šeima kalba susėdus prie pietų ar vakarienės stalo. Jeigu dar yra šeima, jeigu dar yra stalas ir jeigu dar yra kalba…“
– Su vaikais skaitydavome daug. Turbūt beveik viską, kas dešimto dešimtmečio pradžioje vaikams pasirodydavo Pilies gatvės knygyne ir ką buvo galima rasti Adomo Mickevičiaus bibliotekoje. Perskaitytų knygų specialiai neaptarinėdavome. Vaikai buvo labai judrūs, tad jei kurią knygą išklausydavo iki galo, o kitą dieną vėl rinkdavosi ją skaityti, vadinasi, tos knygos išmintis būdavo suprasta ir prisiimta. Atsakydavome tik į vaikams kilusius klausimus, pasiaiškindavome retesnius žodžius. Jei knyga nesudomindavo, nenorėdavo jos klausyti, net neleisdavo jos ištraukti iš lentynos. Pavyzdžiui, Gyvojo vandens.
– Rašote poeziją, už pirmąją knygą Vienmečiai augalai pelnėte Zigmo Gėlės premiją. Ką Jums reiškia ši premija ir Sereikiuose, Poetų parke, auganti Jūsų pasodinta liepa?
– Zigmo Gėlės premija man visada atrodydavo labai graži. Negalėjau net pagalvoti, kad galėčiau būti ja apdovanota. Šios premijos teikimas paliko didžiulį įspūdį. Atsimenu, Vidmantė Jasukaitytė Sereikiuose tikino, kad mūsų (poetų) daugiau niekas niekur taip iškilmingai nebesveikins ir tiek gėlių daugiau niekada ir niekur nebegausime. Tokia buvo pirmosios Zigmo Gėlės premijos laureatės patirtis. Kad tik pasodinti ąžuolai ir liepos žaliuotų ir kad būtume jų verti.
– Emilija Liegutė yra gražiai pasakiusi apie Jūsų gamtinę poeziją: „Nijolės „akvareliniai peizažai“ – netikėti: iš gamtos atėję, į gilumą sminga.“ O štai dėl peizažų vaikų literatūroje įvairiai pasvarstoma, sakoma, kad juos jaunieji skaitytojai linkę praleisti. Ką, Jūsų manymu, duoda gamtos aprašymai vaikų literatūrai? Ar įsidėmėjote knygų, kurios žavėjo ir žavi būtent ypatingais gamtos vaizdais?
– Man atrodo, kad visiškai savarankiškus gamtos vaizdus, kad ir kaip gražiai jie būtų aprašyti, ne kiekvienas vaikas atidžiai perskaitys, laukdamas veiksmo ar nuotykių tęsinio. Kas kita, kai gamta yra „matoma“ kūrinio herojaus akimis, atspindi jo emocijas, būsenas. Prisimenu, labai paveikus buvo žiemos vaizdo aprašymas Petro Cvirkos Vaikų kare, Lazdynų Pelėdos apsakyme „Pirmasis sniegas“, Frances Hodgson Burnett Paslaptingame sode, Juttos Richter Lydekos vasaroje, Justino Marcinkevičiaus tarsi ir liūdnokuose, bet ir labai šviesiuose „į gilumą smingančiuose“ eilėraščiuose rinkinyje Utititi, šalta: „Visos gėlės jau nuvytę, / Liūdna be gėlių. / Aš per žiemą tau, mamyte, / Būsiu žiedeliu.“ Būtent šiuos liūdnus gamtinius eilėraščius skaitydama vaikystėje patirdavau tikrą katarsį, deklamuodavau juos mamai ir svečiams, kaip tuomet būdavo įprasta.
– Ar bandėte rašyti vaikams? Kurie klasikiniai ir šiuolaikiniai lietuvių (ar nebūtinai lietuvių) vaikų poetai Jums imponuoja?
– Vėl grįžtu prie Genio. Kadaise, pradėjus dirbti „Vyturio“ leidykloje, Martynas Vainilaitis prikalbino Geniui rašyti apie vaikų rašytojus, jų knygas. Žanras buvo nelengvas, turint galvoje jauną adresato amžių. Martynas Vainilaitis parašytą tekstą liepdavo balsu perskaityti, gana rūsčiai išklausydavo, bet galiausiai pagirdavo. Sykį pasiūlė parašyti ir kokį grožinį kūrinį. Netrukau parašyti istoriją apie juodą avinuką Patrankiuką, kurio nemylėjo mama ir kitos baltos avys. Išspausdino. Kitą dieną tuometinis leidyklos direktorius paklausė: „Ar tokia sunki buvo tavo vaikystė?“ Likau priblokšta – man taip visai neatrodė! Pagalvojau, kad turbūt nemoku rašyti vaikams. Tikriausiai taip ir buvo. Kurti vaikams reikia ypatingos meistrystės.
Iš dabartinių lietuvių vaikų poetų patinka Jono Liniausko ir Česlovo Navakausko eilėraščiai vaikams. Išbandyta: Navakausko Šiaušia kuodą jerubė ir Liniausko Vandenų abėcėlė buvo vienos mėgstamiausių mūsų vaikų knygų.
– Nuo 1985 m. pradėjote dirbti vaikų literatūros knygų leidybos srityje. Iš pradžių „Vyturio“ leidykloje, vėliau „Alma litteroje“, o dabar esate leidyklos „Odilė“ direktorė. Kaip leidykla įsiterpia į literatūros ir kultūros procesą? Kaip ieškojote (ieškote) naujų autorių ir kaip atsirenkate tuos, kuriuos verta išversti į lietuvių kalbą?
– Gerų knygų, galinčių paveikti literatūros ir kultūros procesą, nėra labai daug. Jas atrasti padeda rekomendacijos, geri vertėjai, užsienio leidyklų patirtys, kartais netikėta informacija internete. Esu dėkinga už pirmąsias vaikų literatūros leidybos pamokas buvusiai „Vyturio“ leidyklos Ikimokyklinio ir jaunesniojo mokyklinio amžiaus redakcijos vedėjai Daliai Montvilienei, didžiausiam paslaptingo vaikų literatūros sodo išmanytojui dr. Kęstučiui Urbai – už lenkimą prie anuomet dar menkai pažįstamos verstinės literatūros klasikos vaikams, leidyklai „Alma littera“ už vertingas patirtis ir suteiktą gana nemenką laisvę anuomet atrinkti vaikų ir jaunimo knygas, ačiū už pagalbą buvusiai bendražygei, autorinių teisių vadovei Ingridai Dubauskienei, už ilgametį palaikymą, dėmesį ir žinias dėkoju genialiai genialiai redaktorei Bronei Balčienei. Talentingi autoriai retai ateina patys, juos reikia pažinti, pakalbinti. Kita leidybos pusė – būtinybė išgyventi, ji gerokai koreguoja leidybinius lūkesčius. Leidyklos laivui būtina bent dreifuoti, jei kurį laiką negali sparčiai plaukti norima kryptimi.
– Kokie yra Jūsų, kaip leidėjos, didieji atradimai?
– Turbūt turėčiau didžiuotis kadaise pasiūliusi leidyklai įsigyti Lietuvoje dar nežinomo Hario Poterio knygų teises. Žinojau, kad šios knygos tikrai sulauks didelio pasisekimo, bet man pačiai jos nėra labai svarbios. Čia vėlei toji leidybos dvipusybė. Kur kas brangesnė man Wolfo Elbrucho paveikslėlių knyga Antis, Mirtis ir tulpė. Ją, 2007 m. įsigytą Frankfurte, išleisti Lietuvoje pavyko tik 2018 m. susikūrus „Odilei“. Džiaugiuosi, kad ši knyga sulaukė pripažinimo ir netgi „Lėlės“ teatro spektaklio, pelniusio apdovanojimą „Auksiniai scenos kryžiai“. Brangios kadaise sumanytos knygų serijos: „Ad se ipsum“ („Vyturio“ leidykloje), „Beveik suaugę“ („Alma litteros“ leidykloje).
„Odilėje“ išleistos svarbiausios knygos man yra Fernando Pessoaʼos Nerimo knyga, José Saramago Pasaka apie neatrastą salą (knygų mugėje priėjusi mergina pasakojo, kad ši knyga įkvėpė jų klasę sukurti spektaklį), Vido Morkūno Pakeleivingų stotys, Witoldo Gombrowicziaus Lenkiški prisiminimai, po 40 metų pirmąkart perleistas Thomo Manno Užburtas kalnas, Olgos Tokarzcuk ir Joannos Concejo Pamesta siela, Andrio Kalnozolo Mane vadina Kalendoriumi, Joyʼos Cowley ir Gavino Bishopo Gyvatė ir Driežas. Ačiū nuostabiems vertėjams Irenai Aleksaitei, Audriui Musteikiui, Rūtai Jonynaitei, Viltarui Alksnėnui, Birutei Jonuškaitei, Laimantui Jonušiui, be kurių pasiūlymų ir vertimo daugumos šių puikių knygų nebūtų „Odilės“ leidybos programoje.
Netikėti atradimai buvo ir naujos Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų Kornelijaus Platelio, Viktorijos Daujotytės ir Valdo Papievio knygos, pasirodžiusios „Odilės“ leidykloje.
– Esate leidyklos „Alma littera“ knygų serijos „Beveik suaugę“ sudarytoja. Kokie šios įdomios serijos sudarymo principai ir kokias šios serijos knygas išskirtumėte? Koks yra serijos likimas – ar ji tebetęsiama?
– Lietuvoje ilgą laiką trūko knygų, skirtų paaugliams nuo 14 metų ir jaunimui. Jų dažnai knygynuose ir knygų mugėse teiraudavosi tėvai, sulaukdavome ir kažko artimesnio sau leidyklos stenduose ieškančių ir nerandančių jaunųjų skaitytojų. Žinoma, viena kita gera knyga šio amžiaus skaitytojams jau buvo išleista, pavyzdžiui, Melvino Burgesso Heroinas. Pradėjus domėtis tarptautinėse knygų mugėse, užsienio leidyklų kataloguose, paaiškėjo, kad tokių knygų, jau spėjusių ir išgarsėti, yra visai nemažai. Serijos pavadinimas gimė galvoje tarsi savaime. Pagrindiniai atrankos principai buvo šie: knyga turi būti realistinė, šiuolaikiška, aštri, joje turi aktyviai veikti, atvirai kalbėti, kentėti, klysti, kartais būti neteisus arba neteisingas pats knygos herojus, kuriam 14+. Apibendrinant būtų galima pasakyti, kad atrinktai serijos „Beveik suaugę“ knygai turėjo tikti Franzo Kafk os mintis: „Knyga turi būti kirvis, tinkamas iškirsti jūrai, kuri mumyse užšalo.“ Knygų šiai serijai pasiūlydavo, padėdavo įvertinti, dailiai išversdavo ir nuostabios vertėjos Jonė Ramunytė, Zita Marienė, šviesaus atminimo Kęstutis Šidiškis, Pranas Bieliauskas ir kt.
Iš serijos „Beveik suaugę“ norėčiau išskirti knygas, kurios, mano manymu, visada bus gyvos ir aktualios: Stepheno Chboskyʼo Atskalūno laiškai, Johno Greeno Aliaskos beieškant, Marie-Aude Murail Mano brolis kvailys, Delphinės de Vigan No ir aš, Niccolò Ammaničio Aš ir tu, Kevino Brookso Kendė, Anne-Sophieʼos Brasme Aš kvėpuoju. Nežinau, ar serija dar tęsiama, ar atsiranda naujų talentingų knygų, atliepiančių jau šių dienų beveik suaugusiųjų aktualijas ir prieštaras. Leidybos vėjai dažnai keičiasi, ypač jaunimo literatūroje, reikia spėti juos pagauti.
– Sudarykite savo simbolinį geriausių vaikų literatūros knygų dešimtuką.
– Turiu prisipažinti, kad šis simbolinis dešimtukas jau gali būti sustojęs tam tikrame laike. Šiuo metu jau esu nutolusi nuo naujausios vaikų literatūros. Janoscho Panama labai graži, Wolfo Elbrucho Antis, Mirtis ir tulpė, Charleso Thorsono Kikas, Olgos Tokarzcuk ir Joannos Concejo Pamesta siela, Frances Hodgson Burnett Paslaptingas sodas, Vytautės Žilinskaitės Robotas ir peteliškė, Jameso Krüsso Timas Taleris, arba Parduotas juokas, Loisos Lowry Siuntėjas, Stepheno Chboskyʼo Atskalūno laiškai, Johno Greeno Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos.
– Su kuriuo iš šių rašytojų norėtumėte pasikalbėti ir ko paklaustumėte?
– Manau, kad geriausi rašytojai tai, kas svarbiausia, jau būna pasakę savo knygose.
– Šiemet minime lietuvių vaikų literatūros tėvu vadinamo Prano Mašioto 160-ąsias gimimo metines. Daug metų Jus vis sutinkame tradiciniuose Prano Mašioto skaitymuose, kuriuos organizuoja IBBY Lietuvos skyrius. Ar Jums Mašioto kūryba, asmuo yra svarbūs, kuo nors ypatingi? Ar reikia tokio pobūdžio vaikų literatūros seminaro? Teiraujuosi ir kaip IBBY narės.
– Prano Mašioto skaitymai ilgus metus buvo labai svarbus renginys tiems, kas kuria, verčia ir vertina vaikų literatūrą. Skaitymai sutelkia specialistus, leidžia išgirsti naujų įžvalgų, atrasti svarbių naujų temų, o ir šiaip malonu pasimatyti vieną gruodžio dieną. Telkiantis yra pats Prano Mašioto vardas, jo asmenybė. Kaip jau minėjau, vienas įsimintiniausių mano pirmųjų skaitinių buvo Mašioto Mano dovanėlė. Manau, kad šis seminaras buvo ir yra tikra dovana visiems vaikų literatūros darbininkams.
– Iki kitų mielų susitikimų vaikų literatūros erdvėse ir ilgiausių metų!
– Dėkoju už pakalbinimą, tegyvuoja Rubinaitis!
Žurnalas „Rubinaitis“, 2023 Nr. 4 (Nr. 108)
