Gerasis daktaras iš Zarasų ir Šatrijos Raganos apysaka „Viktutė“ (Domininkui Bukontui – 150, apysakai – 120)
Laikas sunkias
Kegrių medžių guotais.
Lyg tik vakar
Keliais balto rūko
Dominykas Aukštaitijon
Išėjęs užtruko.
Šitaip Zarasų poetas Vasilijus Trusovas knygoje Užutėkiai (2022) įprasmina Domininko Bukonto (1873–1919) atėjimą iš Žemaitijos į Aukštaitiją, į Zarasus.
Zarasai didžiuojasi šviesuoliu daktaru Domininku Bukontu, jo švietėjiška veikla ir pasiaukojančiu darbu ligoninėje. Neatsitiktinai buvo rinktos lėšos jo paminklui iškart po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. 1993 m. paminklas iškilo Sėlių aikštėje. Prieš tai čia stovėjo paminklas Stalinui, buvo Marytės Melnikaitės kapas – tai duoklė politizuotam laikui…
Mokytojas Vytautas Nevronis (Neuronis) šitaip aiškina paminklo simboliką. Vieta – Sėlių aikštė, kurioje dar prieškariu buvo numatyta pastatyti paminklą daktarui Bukontui pagal Vlado Grybo projektą. Paminklas stovi priešais bažnyčią. Bukontas buvo religingas, laikėsi savo gyvenime ir veikloje krikščioniškosios moralės normų. Čia pat ir Domininko Bukonto gatvė, kurioje stovi gimnazijos pastatas (Bukontas buvo vienas iš gimnazijos Zarasuose įkūrimo 1918 m. iniciatorių), namas, kuriame jis gyveno, jo lėšomis pastatyti Šaulių namai.
Skulptorius Leonas Strioga sieja paminklo figūrą ir kompoziciją su XX a. pradžios tautos atgimimu: „Pati skulptūrinė kompozicija – tai ne paprastas žmogaus viršutinės kūno dalies modelis. Tai greičiau vulkanas, liepsna, neramių masių samplaika, kur kiekviena detalė taip pat turi savo prasmę. Giliai į bendrą masę įspausta dešinioji ranka simbolizuoja didelę Dievo, Tėvynės ir artimo meilę, o pakelta kairioji – skrydžiui pakeltą, bet jau palaužtą sparną su užrašu: „Širdį, protą ir gyvybę – tautai ir visai žmonijai“.“1
Zarasų ežerai, kerintys savo grožiu, ne kartą tapo ir šio krašto prakeiksmu per besikartojančias šiltinės epidemijas2. Nuo šiltinės 1919 m. mirė ir daktaras Bukontas. Dėl siaučiančios epidemijos laidotuvės buvo kuklios. Daktaro atminimas pagerbtas 1925 m., kai ant kapo buvo pastatytas ir pašventintas paminklas. Susirinko daug žmonių, paminklą šventino Vaižgantas, dalyvavo brolis Kazimieras Bukontas ir Šatrijos Ragana. „Jono Mažeikos (Zarasų kalvio, daktaro bendraminčio) iškaltas akmeninis kryžius su užrašu: „A. A. Daktaras Domininkas Bukontas, 44 metų amžiaus. Mirė 1919 m. sausio 19 d. Didesnės už tą meilę niekas neturi, idant kas guldytų savo gyvastį už savo prietelius Jon. XV, 13“3. O Vaižgantas stebėjosi: Zarasuose stebuklingai graži kapams vieta, bene gražiausia visoje Lietuvoje4.
Antanas Žukauskas-Vienuolis savo karo korespondento užrašuose rašo: „Jei manęs kas paklaustų, kuri vieta man Lietuvoje visų labiausiai patiko ir padarė didesnio įspūdžio, nė valandėlės negalvojęs atsakyčiau – Zarasai. Zarasai man primena Krymo Balaklavę. Kaip balaklaviečiai mėgsta savo jūrą, taip zarasiečiai – savo ežerą; kaip karštos Kolchidos gyventojai praleidžia savo gyvenimą pajūry ir ant vandens, taip zarasiečiai atsiilsi dvasia ir kūnu savo paežerėj. Ypač jie buvo pamėgę savo ežerą prie vokiečių, kai okupantai buvo užgynę gyventojams ne tik kad kuo nors terštų ežerą, bet liepę švariausiai užlaikyti ir jo krantus. Negalima buvo nešvariais kibirais iš ežero vandenį semti. Ežeras buvęs kaip krištolas (…), bet išėjus okupantams ir atplūdus bolševikams, netruko žmonės savo ežerą užteršti.“5
Domininkas Bukontas – kunigo iš Židikų Kazimiero Bukonto brolis. Broliai dažnai matydavosi Žemaitijoje, lankėsi Kazimieras Bukontas su Šatrijos Ragana ir Zarasuose.
Viktorija Daujotytė rašo: „Abu broliai buvo stiprios, savitos prigimties. Jaunystėje, matyt, turėjo daug ką bendro. Bet tolesnės jų gyvenimo trajektorijos yra skirtingos. Domininkas degė gyvenimo tvarkymo, žmonių vargų ir kančių mažinimo aistra ir jaunas sudegė. Kazimieras nuo gyvenimo pusiaukelės buitiškėjo (…) Daug kalbėta ir kalbama, kad Šatrijos Ragana savo veikėjus idealizavo – daktaras iš „Viktutės“ pagal šią formulę yra idealizuotas paveikslas. Bet daktaras Domininkas Bukontas, filantropas, visuomenės veikėjas, mokslininkas, gyvąja savo realybe (…) prašoka bet kokias idealizavimo galimybes. Zarasų krašte jis mitas. Naujųjų laikų mitas, sukurtas gėrio, meilės, pasiaukojimo, jaunos mirties.“6
Šatrijos Raganos apysaka Viktutė (1903) – pirmoji rašytojos apysaka, kurioje ji atskleidžia savo tautinius ir moralinius idealus, kuria sektiną herojų daktarą ir jo pavyzdžiu ugdomą jauną merginą. Dienoraščio forma leidžia pamatyti vidinį herojės pasaulį, emocines jos reakcijas į aplinką. Daujotytė teigia: „Dar prieš spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo panaikinimą pasirodo kūrinys, kupinas gyvenimo džiaugsmo, troškimo aukotis saviesiems refleksijos, intymaus gamtos ir meilės jutimo, savistabos.“7
Apysakoje Viktutė tarsi susijungia abiejų brolių paveikslai. Tai, ko negali kunigas, perkeliama į daktaro vaizdinį. Ir Viktutė, ir rašytoja daktarą mato kaip geradarį, dvasingo veido inteligentą, kuriam rūpi ir kūniškoji, ir dvasinė žmonių sveikata. Pirmas realus susitikimas su Domininku įvyko 1895 m., kai rašytojai ypač įsiminė jo nuostabiai geros akys. Žvilgsnis, žiūrėjimas labai svarbus Šatrijos Raganai.
Apysakoje rašytoja seka jaunų žmonių pažintį nuo pirmo susitikimo iki užgimusios meilės ir piršlybų. Auklėjimo momentas čia ypač svarbus, o daktaras yra pavyzdys, idealas, kuriuo sekama dėl kurio keičiamasi. Svarbus ir tautinės savivokos momentas, pamažu keičiantis ir visos Viktutės šeimos pažiūras.
Išgirdusi, kad atvažiavo naujas daktaras, Viktutė iškart sudėlioja savo lūkesčius: „Maža pas mus inteligentingų žmonių, o taip malonu nors retkarčiais pakalbėti su tokiu. Norėčiau, kad jis būtų geras, išlavintas, knygų daug turėtų ir man davinėtų skaityti. O gal duos Dievas, turės ir lietuviškų knygų? Gal bus ir lietuvių patriotas, su kuriais taip trokštu susiartinti?“8 Kiekvienas čia išsakytas lūkestis pildosi vis arčiau susipažįstant su daktaru. Abu jaunus žmones sieja lietuviško identiteto paieškos, noras atsiriboti ir nuo lenkinimo, ir nuo rusinimo politikos: „Bet šviesti tegalima gimtąja kalba, ergo, reikia ją lavinti, rašyti lietuviškai, leisti laikraščius, reikia stengtis sukurti savo literatūrą.“9
Dvasinių dalykų lavinimas vyksta per skaitymą, muzikavimą. Daktaras ir čia vadovauja pagrodamas smuiku, kviesdamas kartu padainuoti. O Viktutė kviečia daktarą išmokti šokti, per šokį pajuntamas ir fizinis artumas, noras būti kartu.
Pamažu Viktutė pripažįsta, kad daktaras jai yra žmogaus moralinės vertės kriterijus: „Pamačius kieno nors netinkamą pasielgimą tuojau pamanau: jis taip nepadarytų, taip nepasakytų, nepasielgtų.“10
Dienoraštis apima didžiąsias metų šventes – Kalėdas, Velykas. Tos šventės išryškina ir pakilią herojės sielą, kai su pavasariu kiekviena jai diena linksma, „kad tik jis būtų kartu, kad tik girdėčiau jo balsą, kad tik matyčiau mąslias jo akis“11.
Visos pavasario grožybės, lakštingalų balsai gieda tik abiem įsimylėjėliams, bet svajonės apie bendrą gyvenimo kelią visų pirma veda prie noro dirbti kartu dėl geresnio visų žmonių gyvenimo: „Prieš mane aiškus ir tiesus gyvenimas (…) Bet žinau, kad jis, tas mano išrinktasis, niekados manęs neužvils, kad, jo padedama ir prie jo šalies, neprasapnuosiu amžiaus ir nepaklysiu iš kelio, vedančio prie idealo…“12
Daujotytė, tyrinėdama Šatrijos Raganos kūrybą, pabrėžia jos pasakojimų autobiografiškumą ne tik faktų, bet ir emocinio patyrimo kontekste. Ir šioje ankstyvoje apysakoje yra rašytojos šeimos, jos bendravimo su inteligentais, ėjimo į tautiškumo suvokimą atspindžių. Labai ryškus noras ne tik lavintis, bet ir kitus, ypač šeimos narius, mokyti, lavinti, auklėti. Todėl apysaką Viktutė galima suvokti kaip svarbiausių rašytojos gyvenimo idealų išsakymą, pasiryžimą ir gyvenime, ir kūryboje siekti šių idealų.
Verta prisiminti Daujotytės apibendrinimą: „Domininkas Bukontas perėjo Šatrijos Raganos gyvenimo kraštu tarsi pagal jos kūrinių vidinę logiką: žmonės susitinka, netgi susiprieteliauja, bet laiko bangos viską nuneša, nuskalauja, palikdamos tik vos įžiūrimus pėdsakus, kuriuos kartais kas nors bando atsekti.“13
Šiais metais zarasiškiai mini daktaro Domininko Bukonto 150-ąsias gimimo metines. Prie jo namo pastatytas koplytstulpis su prasminga Sėjėjo fi gūra. Tai ir vėl proga prisiminti visus, sėjusius šiame krašte lietuvybę, o ištikimybė savo moraliniams idealams buvo jų gyvenimo kasdienybė. Simboliška, kad šiemet sukanka ir 120 metų nuo Šatrijos Raganos apysakos Viktutė pasirodymo.
____________________________
1 Vytautas Nevronis, „Paminklai statomi“, in Domininkas Bukontas, [sudarytojai Jonas Nemanis, Danutė Kiltinavičienė, Vida Mikštienė, Danutė Pulokaitė, Danutė Karlienė], Zarasai: Zarasų rajono savivaldybės viešoji biblioteka, 2011, p. 123.
2 Ežero vanduo buvo naudojamas ir buities reikmėms, o pakrantės neretai buvo teršiamos visokiomis atliekomis. Dėl to nuolat kildavo šiltinės epidemijų. Gydytojas Bukontas užsikrėtė šiltine nuo ligonių.
3 Viktorija Daujotytė, „Daktaras Dominykas (Domininkas) Bukontas Šatrijos Raganos regratyje“, in Domininkas Bukontas, p. 150.
4 Ibid.
5 Antanas Žukauskas-Vienuolis, Iš karo korespondento užrašų, Vilnius: Bonus animus, 2019, p. 249.
6 Viktorija Daujotytė, „Ženklas“, in Domininkas Bukontas, p. 128–129.
7 Viktorija Daujotytė, „Trečiasis Šatrijos Raganos laikas“, in Šatrijos Ragana, Raštai, Vilnius: Margi raštai, 2006, t. 1, p. 11.
8 Šatrijos Ragana, „Viktutė“, Raštai, p. 24.
9 Ibid., p. 32.
10 Ibid, p. 111.
11 Ibid, p. 120.
12 Ibid, p. 129.
13 Viktorija Daujotytė, „Daktaras Dominykas (Domininkas) Bukontas Šatrijos Raganos regratyje“, p. 150.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2023 Nr. 4 (108)
