Ignės Zarambaitės „Juodavandeniai“: ar gali potvynis tapti knygos rašymo impulsu?

Šiame numeryje Jus, skaitytojai, pasitinka nauja žurnalo rubrika „Vieno teksto istorija“. Joje pasakosime, kaip atsirado viena ar kita vaikų ir jaunimo literatūros knyga. Atskleisime, kokį kelią nueina kūrinys nuo to momento, kai idėja gimsta rašytojo galvoje, iki to, kol ji atsiduria lentynoje knygos pavidalu. Straipsniai gali būti įvairaus pobūdžio: tiek akademiniai tekstologiniai, žvalgantys literatūrinio kūrinio genezę, tiek pačių rašytojų, dailininkų prisiminimai, atskleidžiantys, kaip jie sukūrė vieną ar kitą knygą, tiek populiarinamieji – iliustruoti, papasakoti gyvai ir patraukliai. Žvalgysime ir šių dienų autorių kūrybą, ir ankstesnių metų – gal muziejų, bibliotekų, asmeniniuose archyvuose glūdi daugybė įdomių, mums nežinomų tekstų sukūrimo istorijų? O šįkart pateikiame Ignės Zarambaitės romano paaugliams Juodavandeniai atsiradimo istoriją. Laukiame ne tik Jūsų laiškų su parengtais straipsniais, bet ir su pasiūlymais, kitų tekstų istorijų paieškos koordinatėmis.

Vyriausioji redaktorė

Nors Ignę Zarambaitę daug kas pažįsta iš jos knygų, priminsime keletą svarbių faktų ir pasiekimų

• knygų vaikams ir paaugliams rašytoja,
• edukatorė,
• Lietuvos rašytojų sąjungos ir Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos Lietuvos skyriaus (IBBY) narė,
• ne vienos Lietuvos ir užsienio šalių premijų nominantė ir laureatė.

Išskirtinė autorės knyga – apysaka paaugliams Juodavandeniai (virš. dail. Paulius Uziela, „Nieko rimto“) – yra pelniusi akcijos „Metų knygos rinkimai 2020“ paauglių knygų kategorijos laimėtojos nominaciją; 2021 m. – Vaikų literatūros premiją; 2023 m. – Tarptautinę Janio Baltvilko literatūrinę premiją; 2024 m. – įtraukta į tarptautinį katalogą The White Ravens. Be to, Juodavandeniai pateko į iniciatyvos „Knyga + Kinas“ sąrašą. Knyga jau išversta į latvių, estų, slovėnų kalbas. Ne vienam, perskaičiusiam vieną ar kitą knygą, knieti sužinoti knygos genezę, kontekstą, padėjusį atsirasti knygai. Kokia Juodavandenių istorija? Apie tai elektroniniais laiškais susirašinėjome su Igne Zarambaite.

Šilutiškė. Zarambaitė gimė, užaugo ir šiuo metu gyvena savitame Lietuvos krašte – Šilutės rajone. Rašytoja negali įsivaizduoti savo gyvenimo be vandens. Potvynis buvo pirminis impulsas, paskatinęs sukurti apysaką paaugliams Juodavandeniai. Nors autorei nėra tekę gyventi apsemtame name, tačiau visada jautė vandenį, kurio Šilutės krašte labai daug. Iš pradžių ji gyveno Šilutės centre, daugiaaukščiame name. Dabar gyvena rajone, kuris yra gana arti Juodavandenių veiksmo vietos, bet potvynis, autorės teigimu, „iki manęs neatkeliauja, girdžiu tik tolumoje apsemtose pievose klykaujančias gerves. Kasmet apsemia tik kai kurias Šilutės apylinkes, o miestas apsaugotas pylimais“^*.

Apysakos idėja lydėjo nuo vaikystės. Mintį kažką sukurti vaikams apie vandenį Zarambaitė puoselėjo nuo vaikystės: „Knietėjo apie vandenį sukurti pasakojimą, tik ilgokai tą idėją nešiojausi galvoje, nes nežinojau, kaip prie jo „prieiti“ (…). Ir tada per stebėjimus supratau, kad potvynis ir apskritai vanduo panašus į žmogų. Jis turi dugną ir paviršių, tačiau jo esmė – terpė tarp šių dviejų kraštutinumų, vanduo, kuris yra savaip drumstas. Žmogus ir kintantis, ir judantis į priekį, (…) kartais ištvinstantis iš krantų, kad ištyrinėtų savo ir pasaulio ribas, kartais tuose tyrinėjimuose atrandantis savo galią, o kartais išsenkantis iki paskutinio lašo. (…) Vanduo ir žmogus gali nešti tiek gėrį, gyvybę, tiek ir pragaištį, mirtį. Ši paralelė užsuko siužetą. Buvo akivaizdu, kad „giliau nerti“ galėsiu tik rašydama vyresniems – taip atsirado pirmoji knyga paaugliams, jaunimui. O mitologinės būtybės jau buvo pagardai kuriant potvynio atmosferos mistiškumą.“ Autorė dažnai vykdavo „į Nemuno deltą, Rusnę, marias, kur apsemtos pievos, kur daug neramių drumstų vandenų, pavasarį – paukščių. Pavasariop, kai ledui atitirpus viskas panyra į rūką, atmosfera mistiškiausia. Ir pavasario pradžioje, kai šimtai tūkstančių paukščių grįžę sutupia apsemtose pievose. Nemokama simfonija!“

Mistiškas namas. „Dėl potvynio apsemto namo. (…) rašydama turėjau konkretų namą mintyje – vengiu jį viešai įvardyti, nors šeimininkas miręs, namas apleistas, bet nesinori dėl artimųjų, lyg daryčiau iš to reklamą“. Prozininkei magėjo sukurti personažus su drumstais pasauliais, neaiškiomis paslaptimis. Drumstas – gana dažnas šilutiškių žmogaus apibūdinimas: „Ne kartą esu girdėjusi sakant: kiekvienas vanduo savaip drumstas – turima galvoje, kad kiekvienas žmogus turi savo šešėlių, paslapčių ir kitų „dumblių“.“ Zarambaitei norėjosi gilintis į paauglio jausenas, būsenas, sunkiai nuspėjamą drumstumą.

Mažosios Lietuvos tradicijos. Į pasakojimus autorė mėgsta įpinti ir senųjų kaimo tradicijų: kafijos (cikorijos kavos) gėrimą, žuvienės ir vaflių (vofelių) valgymą. „Mažoji Lietuva, taigi ir Šilutė, unikali gamtiškai, istoriškai, kultūriškai, iš jos gali saujom semtis įkvėpimo, o man tai padaryti kiek lengviau nei kitur gyvenančiam žmogui – čia aš gimiau, įleidau šaknis. Kartais atrodo, kad tiesiog einu taku ir aplink jaučiu savo pačios ląsteles – taip man viskas tapę artima ir sava“.

Knygos pavadinimas. Kaip gimė žodis juodavandeniai, tapęs ne tik herojų metafora, bet ir knygos pavadinimu? „Juodavandenius pati sugalvojau norėdama apibendrinti marių dvasias – Jumpyrą ir aubylius, apie kuriuos sužinojau tik besiruošdama rašyti. Manyčiau, kad daugelis vietinių marių mitologijos nėra girdėję. Užtat gyvybės (gyvenimo) ir vandens paralelė Pamario krašte ypač dažnai minima. Nuo senų laikų vanduo čionykščiams – ir pragyvenimo šaltinis, ir pramoga, ir iššūkis, ir įvaizdžio, savasties dalis. Jumpyra ir aubyliai skandino marių įstatymams nusižengusius žvejus ar kitus nuodėminguosius. Viena vertus, tai buvo piktos dvasios. Antra vertus, jos vykdė teisingumą, nes baudė ne bet ką. Rašydama norėjau pasakyti, kad mes visi esame tokie pat permainingi kaip vanduo, kaip tos dvasios, kaip juodavandeniai. Juodavandeniai – žmogus ar dvasia, visa, kas sudrumsta tamsos. Nėra nė vieno visiškai tyro ir skaidraus žmogaus“.

Personažų vardai. Dažniausiai Zarambaitė apgalvoja veikėjo išvaizdą, charakterį ir tada parenka jam tinkantį vardą. Jei šis neatsiranda savaime, prozininkė vardo ieško savo atmintyje, internete, vardų knygose: „Ir iškart suprantu, kad tai turi būti Anika ar Matiejus, nes lengvai prilimpa, gerai skamba. Kartais savo knygose, ypač jei veiksmą įsivaizduoju Pamario krašte, sąmoningai parenku senųjų Mažosios Lietuvos gyventojų – lietuvininkų – vardų, pavyzdžiui, Hilda (Matiejaus mama) ir Ana iš Juodavandenių.“

Piešė, rinko medžiagą apie potvynius. Pradėjusi rašyti knygą, Zarambaitė emė kurti įvairius eskizus: liejo vandens motyvus, tapė, taškė tušu. Kai atsidurdavo rašymo „duobėje“, tos „paišalionės“ padėdavo atrasti naujų idėjų. Zarambaitė nutapė tamsių vandenų apsemtą namą, skaitė informaciją apie buvusius Šilutės potvynius, gilinosi rinkdama archyvinę medžiagą. Prieš rašydama knygą autorė buvo susikūrusi aplanką su internete publikuotomis nuotraukomis, geriausiai perteikiančiomis mistišką atmosferą.

Naują Ignės Zarambaitės knygą paaugliams Grytė iš Pasakų gatvės planuojama išleisti 2026 m. balandžio mėnesį.

_______________________

^* Čia ir toliau cituojami rašytojos elektroniniai laiškai.

Straipsnyje naudojamos Ignės Zarambaitės nuotr.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2026 Nr. 1 (117)