Simono Daukanto „Rubinaičio Peliūzės“ gyvenimas: adaptuoto vertimo ištakos

Simono Daukanto 1834 m. užbaigtas¹ Joachimo Heinricho Campeʼės (1746–1818) Robinſon der Jüngere (Campe 1816)² vertimas Rubinaičio Peliūzės gyvenimas³ Vilniuje Ivano Vaškevičiaus buvo cenzūruotas 1846 m., bet paskelbtas tik po 150-ies metų⁴. Režisierės Saulės Degutytės 2023 m. sukurtas spektaklis „Rubinaitis Peliūzė, arba Lietuvio išgyvenimo būdas“ (dramaturgija Sandros Bernotaitės) rodo, jog praėjus beveik 200 metų po lietuviško apysakos pasirodymo, kaip liudija spektaklį gerai vertindama Danguolė Šakavičiūtė, jos sodri kalba, keliamos idėjos tebėra svarbios, aktualiai nuskamba tėvo atsakomybė už šeimą, teologiniai disputai⁵. Nors apysaka išspausdinta XX a., bet rankraštis buvo skaitomas. Pirmiausia jį skaitė vertimo perrašinėtojas, kuris gana tiksliai perteikė Daukanto rašybą. Rankraštyje esantys vėlesni pataisymai rodo, jog užsigulėjusį tekstą Daukantas taisinėjo jau gyvendamas Varniuose ir pagrindinio veikėjo vardą Peliūzė, susikurtą, atrodo, pagal XIII a. gyvenusio kunigaikščio vardą Peluſſa⁶, keitė į modernesnį – Palangos Petris. Daukantas, kaip galima spėti, pagal nuorašą parengė naują rankraštį⁷, pavadino Palangos Petris ir jo vargai ir 1855 m. įteikė cenzūruoti⁸, bet knygelė nebuvo išspausdinta. Džiuljeta Maskuliūnienė, aptarusi nesėkmingus apysakos vertimo publikavimo bandymus, apgailestauja, kad rankraštis dulkėjo šviesos neregėdamas⁹. Tačiau Daukanto vertimo recepcija galime laikyti Motiejaus Valančiaus Palangos Juzę (1869): gimtojo krašto ir namų reikšmės iškėlimas, jūros ir uosto svarbos kraštui akcentavimas, geografinių žinių perteikimas, svetingumo ir mandagumo visuomenėje akcentavimas, subrendusio ir savarankiškai mąstančio žmogaus atsakingo elgesio vaizdavimas, amatininkystės skatinimas, tradicijų išsaugojimas ir naujų diegimas būdinga abiem apysakoms. Abi apysakos suskirstytos vakarais, jų jungimo būdas toks pat – po dienos darbų namiškiai susėdę klausosi pasakojimo. Kalbinės raiškos lygmenyje taip pat randame nemažai Daukantui būdingų frazių, leksikos. Palangos Juzės populiarumas leidžia teigti, kad abu tekstai laikytini modernią tautą formavusiais¹⁰.

Iš Daukanto pratarmės galima spėti, kad vertėjo adresatas – labiau miesto nei kaimo jaunuomenė. Vertėjas rašo skiriąs knygelę Žemaičių [= Žemaitijos] ir Lietuvos jaunuomenei, kuri, grįžusi iš mokyklos, „nenori iš trobos lįsti“, pasiduoda tinginystei (Daukantas 1984, 213). Daukantas, į žemdirbio tikrovę atsižvelgdamas, 1846 m. išleistos pasakėčių knygelės pratarmėje sako, kad ją galės skaityti piemenėliai, ganydami aveles (Daukantas 1984, 213). Tačiau apysakos pratarmėje į piemenėlį neapeliuoja. Campe’ės apysakoje pabrėžiama svarba kiekvienam rūpintis savosios asmenybės branda ir gebėjimu užmegzti naujus socialinius ryšius. Daukantas, galvodamas apie modernios Lietuvos ateitį, suprato, kad iš kaimo į miestą atėjęs, mokslus baigęs ir statuso siekiantis jaunuolis, pretenduojantis įsilieti į vidurinio sluoksnio gretas, turėtų išmokti tam tikro elgesio ir bendravimo. Eglė Klimaitė-Keturakienė, analizuodama Daukanto vertime atspindėtas idėjas, paaiškina jas siedama su patriarchalinio kaimo vertybių sistema¹¹, todėl lieka nesuaktualintas Campe’ės apysakoje perteiktas naujo tipo žmogaus idealas. Campeʼė Robinzono istoriją, pilną fantastinių elementų, pakeitė į Robinzono istoriją, kurioje svarbiausias dėmesys sutelktas į naujų vertybių ugdymą¹². Apysakoje reikšminga pašaukimo tema. Aurelija Tamošiūnaitė, aptardama Daukanto vertimo pobūdį, užsimena apie abiejų autorių gyvenimo ir veiklos panašumus, Campe’ės kūrinio populiarumo mastus¹³. Svarbus Tamošiūnaitės pastebėjimas, kad nors Daukantas tekstą keitė, trumpino, bet originalo prasmę perteikė (Tamošiūnaitė, 263). Daukantas protagonistą iš protestanto padarė kataliku, bet idėjų lygmeniu perteikė Campeʼės propaguotas protestantizmo modernizavimo – neologijos – idėjas.

Šiame straipsnyje, atsižvelgdama į Giedriaus Subačiaus Daukanto Rygos periodo ortografijos (Subačius 2018) bei Sauliaus Pivoro baltvokiečių recepcijos tyrimus (Pivoras 2022, 135–146), aptarsiu Daukanto Rygos periodo lektūrą, istorinį ir kultūrinį kontekstą, turėjusį poveikį pasirenkant Campe’ės tekstą ir adaptuoto vertimo kryptį, padėjusį rasti kelius lietuvių literatūros raidai ir formuoti liaudies literatūrinį skonį.

Kai Daukantas apsigyveno Rygoje, neatmestina, kad spaudoje 1825 m. galėjo perskaityti naujieną, jog latvių kalba išleistas pasakojimas apie Robinzoną Kruzą. Daukantą jau Vilniaus universiteto aplinka įkvėpė švietėjiškai veiklai, todėl Rygoje jis sekė liaudies švietimo naujienas (Pivoras 2022, 135–146). Livonijos baltvokiečiai ir vokiečiai imigrantai, paveikti Apšvietos, XVIII a. pabaigoje vis daugiau dėmesio skyrė seniesiems vietos gyventojams. O kai Daukantas atvyko, Kuršo (nuo 1817), Vidžemės (nuo 1819) valstiečiai jau buvo laisvi nuo baudžiavos. Išsilavinusi vokiečių dalis pradėjo galvoti apie tai, kaip ateityje plėtosis latvių gyvenimas, kokių veiklų reikėtų imtis šviečiant liaudį. Filantropiškai nusiteikę kunigai ir mokytojai liaudies švietimo įgyvendinimą praktikoje interpretavo skirtingai, bet tai lėmė ir gausesnę produkciją, ir didesnę konkurenciją.

Užrašų knygoje Išrašai iš knygų apie etnografiją ir istoriją¹⁴ apie 1828 m. ar vėliau (Subačius 2018, 95) Daukantas, kaip man pavyko nustatyti, pasižymėjo minčių iš 1822 m. išleisto Kuršo literatūros ir meno draugijos (1817–1939) metraščio¹⁵, kuriame buvo paskelbta draugijos posėdžių medžiaga. Daukantas išsirašė ne tik su Livonijos ir Lietuvos istorija susijusią informaciją, bet ir aptariančią liaudies švietimo problemas. Net skaitydamas François Gabrieliaus von Bray’aus (1765–1832) istoriją¹⁶ išsirašo (IKEI l. 27v) iš autoriaus komentarų žinutę, kad Kuršo mokyklų inspektorius M. [Monsieur ‚ponas‘] Zimmermanas¹⁷ parašė esė apie latvių literatūrą (Bray 1817, t. 1, 74).

Daukantas užrašuose Marguminai¹⁸ konspektavo, kaip pavyko nustatyti, ir pirmojo draugijos posėdžių metraščio¹⁹ medžiagą. Ma yra lankas (Ma 225–240), kurio popieriaus pagaminimo laikas ir Daukanto lietuviškų žodžių ortografija rodo, kad tai Rygos periodo išrašai (Subačius 2018, 365–372). Vadinasi, Daukantas, prieš vykdamas į Lietuvą 1834 m. vasarą, kur atsivežė daugelį savo rankraščių, jau buvo susipažinęs su Kuršo literatūros ir meno draugijos statutu, veikla ir leidiniais. Pirmajame numeryje pateikta draugijos veiklos ataskaita, ateities planai, statutas, mokslo straipsniai. Paskelbtame narių sąraše figūruoja ne vienas istorikas, kurių darbais Daukantas rėmėsi, taip pat ir Vilniaus universiteto profesorius Gottfriedas Ernstas Groddeckas (lenk. Godfryd Ernest Groddeck, 1762–1825). Tarp narių yra ir gamtininkas Mikalojus Plateris-Zybergas (lenk. Michał Plater-Zyberg, 1777–1862), kurio šeimoje augo Emilija Platerytė. Jo sūnus Kazimieras Bartolomėjus (latv. Kazimirs Bartolamejs Plāters-Zībergs, 1808–1876), vadinamas Plioteriu Szliosbergiečiu, turėjo kai kuriuos Daukanto rankraščius²⁰. Mikalojaus Platerio-Zybergo tėvas Kazimieras Konstantinas Plateris (1746–1807) 1793–1795 m. buvo paskutinis Lietuvos didysis pakancleris. Plateris-Zybergas, vedęs paskutinę Zybergų (Sieberg, Syberk) giminės atstovę, gavo imperatoriaus Aleksandro I leidimą išplėsti pavardės formą Sieberg / Syberk dalimi. Jis apsigyveno Kurše, dalyvavo Tado Kosciuškos sukilime. Neatmestina, kad Daukantas, rasdamas darbo Rygoje, galėjo pasinaudoti savo bičiulio Jurgio Platerio giminystės ryšiais su Livonijos Plateriais. Domas Kaunas nurodo, kad Livonijoje gyvenę Plateriai turėjo gausias bibliotekas²¹, kai kuriose iš jų 1833 m. medžiagą rinko Jurgis Plateris. Galbūt ir Daukantas galėjo jose padirbėti? Tai, kad Jurgio Platerio giminaitis Mikalojus buvo Kuršo literatūros ir meno draugijos narys, galėjo įkvėpti panašios draugijos steigimą Žemaitijoje. Galima įsivaizduoti, kaip Daukantas ir Plateris, Jurgis Ambraziejus Pabrėža bei kai kurie Kretingos šviesuoliai, sekdami geru kaimynų pavyzdžiu, 1834 m. susirinkę Kretingos vienuolyne svarstė Žemaičių akademijos klausimus. Antai Jahresverhandlungen 1 paskelbtame Karlo Friedricho Watsono (latv. Kārlis Frīdrihs Vatsons, 1777–1826) veiklos plane aptariama, kaip ugdyti kaimo gyventojus²². Watsonas pirmiausia įvertina būklę, akcentuoja mažą liaudies raštingumą, nesidomėjimą pasaulietine literatūra. Autorius sako, kad latviai skaito tik giesmyną ir kalendorių, ir kadangi šviesuomenė neturi jokios galios nei įgaliojimų, nei priemonių steigti mokyklų kaimo gyventojams, belieka aprūpinti juos populiariąja literatūra. Kadangi liaudis skaito kalendorius, siūlo pakelti jų lygį, be to, leisti jiems skirtą laikraštį. Jis planavo, kad mėnesinis leidinys turėtų informuoti ūkininkus apie naujausias žinias šalyje ir pasaulyje, aiškinti jų teisinio statuso pokyčius. Vidžemės liuteronų bažnyčios generalinis superintendentas Karlas Gottlobas Sonntagas (1765–1827) suvažiavime kalbėjo apie latvių baudžiavą²³ – kaip pavyko nustatyti, šį straipsnį Daukantas savo užrašuose konspektavo (Ma 231–234), palaikė Watsoną, bet pastebėjo, kad knygos neturėtų būti brukamos per prievartą, nes valstiečiui jos dar yra naujas ir svetimas, iš dalies priešiškas reiškinys. Todėl knygose žinias reikėtų susieti su Biblijos turiniu, t. y. kraštotyros ir astronomijos, antropologijos, fizikos, gamtos, istorijos ir kitas žinias pateikti kaip Biblijos ištraukų komentarus. Tokia žinių forma jiems primintų gerai žinomus dalykus, o kartu papildytų naujomis mokslo žiniomis. Sonntagas, kalbėdamas apie kalendorių iliustracijas, pastebi, kad latvis mėgsta tikrą komiškumą, kaip esą teigia žinomas tautos ekspertas Girgensohnas (Sonntag 1819, 54–57), kaip matysime, tai – Campe’ės apysakos vertėjas į latvių kalbą. Suvažiavimo diskusijos buvo sėkmingos, Watsonas įsteigė pirmąjį laikraštį latvių kalba Latweeschu Awises (dabartine rašyba – Latviešu Avīzes, liet. Latvių laikraštis).

Jahresverhandlungen 1 yra Heinricho Christopho Liebau (1760–1829) straipsnis apie antikinių tekstų vertimo naudą bei Sofoklio tragedijos Filoktetas ištraukos vertimą²⁴. Neaptikau šio straipsnio konspektų tarp Daukanto užrašų, bet gyvendamas Rygoje jis išvertė Kornelijaus Nepoto romėnų karvedžių biografijas, vėliau – Ezopo ir Fedro pasakėčias, Justino (lot. Marcus Junianus Justinus Frontinus, gyv. apie II a.) istoriją. Pažvelgę į Liebau išsakytas mintis apie antikinės literatūros vertimus, matome, kad Daukantas, kaip ir Liebau ar kiti, laikėsi modernesnio požiūrio į klasikos vertimus. Liebau rašo, kad gimtosios kalbos ugdymas turi būti derinamas su laipsnišku gero skonio diegimu, pasitelkiant ir antikinių autorių vertimus. Jis aptaria XVIII a. klasikinių autorių vertimo raidą ir pastebi, kad buvo paruošta nauja antikinės literatūros vertėjų į vokiečių kalbą karta (Liebau 1819, 293–294). Aptardamas Johanno Heinricho Vosso (1751–1826) Homero vertimą jis kritikuoja, kad pataisytame leidime vokiška žodžių tvarka dingo, ir svarsto, kaip suderinti senovės žmonių gyvenimo, minčių ir vaizdinių perteikimą su vokiečių kalba, kaip pasiekti poetinės raiškos meniškumo (Liebau 1819, 296; 297–298). Jis sako, kad mokslininkams vertimų nereikia, todėl nereikia tikslios imitacijos, nereikia tekstą padaryti hibridinį, paliekant graikų kalbos elementus, bet reikia gražia vokiečių kalba atspindėti turinį, kūrinio dvasią, senovės žmonių mąstyseną (Liebau 1819, 299).

Abiejuose Jahresverhandlungen tomuose, kuriuos Daukantas konspektavo, yra įdėti draugijos narių dovanotų leidinių sąrašai. Pavyzdžiui, Jahresverhandlungen 1 sąraše yra Johanno Hermanno Zigra’os (latv. Cigra, 1775–1857) keturios knygelės apie sodus (paskelbtos vokiečių ir rusų kalbomis). Kaip žinome, Daukantas 1849 m., remdamasis 1803 m. Zigra’os leidiniu, publikavo vertimą Pamokslas apie sodnus arba daigynus vaisingų medžių.

Kai 1824 m. buvo išleista apysaka Robinſons Kruhſinſch²⁵ – vokiečių kilmės kunigo Christopho Reinholdo Girgensohno (latv. Kristaps Reinholds Girgensons, 1752–1814) vertimas daug kartų perleistos Joachimo Campe’ės apysakos Robinſon der Jüngere, vokiškoje ir latviškoje spaudoje pasirodė recenzijos ir diskusijos²⁶. 1825 m. balandžio 23 d. Watsono redaguojamas Latviešu Avīzes reklamavo naujai išleistą knygą. Apraše nurodoma, kad išleista puiki knyga tiek seniems, tiek jauniems, jau anksčiau išversta į visas Europos kalbas, dabar išversta į latvių kalbą vaikų labui ir džiaugsmui²⁷. Dalis šviesuomenės išreiškė abejones, ar Girgensohnas, išvertęs knygą be pakeitimų, be adaptacijos, teisingai pasielgė. Jo vertimo kryptį amžininkai suvokė kaip beveik revoliucinę ir kritikavo. Campe’ės, patyrusio pedagogo, gerai apgalvota Defoe Robinzono Kruzo adaptacija buvo skirta prasilavinusiam vidurinės klasės septyniolikmečiui. Apysakoje prioritetas teikiamas individualiam iniciatyvumui, laisvam apsisprendimui, mokymuisi su džiaugsmu, o ne bijant griežtų bausmių, žeminimo (Köstler-Holste 2004, 1). Latvių švietimu susirūpinusieji galvojo, kad Campe’ės knyga latvių skaitytojui per sudėtinga, todėl, kai kurių manymu, reikėjo joje daug ką pakeisti. Girgensohno vertimas baltvokiečių spaudoje sukėlė diskusiją, kurios dalyviai nagrinėjo ne tik vertimą, bet ir kitus su latvių švietimu susijusius klausimus. Savo nuomonę pasakė ir Garliebas Helwigas Merkelis (latv. Garlīb Helvigs Merķelis, 1769–1850) – baltvokietis, filosofijos mokslų daktaras, mokslus baigęs Berlyne ir Frankfurte prie Oderio, gerai žinomas feljetonistas, aštrus literatūros kritikas, kurio vokiečių kritikuojamą istoriją Die Vorzeit Lieflands²⁸ Daukantas turėjo savo bibliotekoje ir citavo savo darbuose. Merkelis Rygoje leido žurnalą Der Zuschauer (Stebėtojas, 1807–1831), kur skiltyje „Mancherlei“ („Įvairenybės“) rašo, kad vertėjui turbūt buvo smagu tokį kūrinį versti, tačiau kiekvienas, tikrai norintis padovanoti latviams vertingą pramogų knygą, turėtų parašyti latvišką romaną, kurio herojus būtų tikras latvis, o valstiečio gyvenimas būtų vaizduojamas pamokomai, perteikiant sunkumus ir džiaugsmus. Merkelis siūlo, kad autorius turėtų teisingai pavaizduoti žmonių gyvenimo būdą ir papročius. Jis mano, kad taip aprašytas latvių gyvenimas sudomintų ir kito luomo skaitytojus, kūrinys turėtų ilgalaikę vertę²⁹.

Girgensohnas buvo Cėsių ir Jaunpiebalgos klebonas. Jis mokėsi Karaliaučiuje ir studijavo teologiją Leipcigo universitete. Kadangi gerai mokėjo latvių kalbą, dalyvavo rengiant naują Vidžemės latvišką giesmyną, išleido liuteronų katekizmą. Girgensohnas siekė gerinti religinės literatūros kalbos lygį, šalinti kalbos dviprasmybes ir netikslumas. Sunku pasakyti, kada Daukantas galėjo sugalvoti lietuvių skaitytojams pateikti lietuviškąjį Robinzoną. Yra žinoma, kad pirmieji 1 000 latviškojo Robinzono egzempliorių buvo greitai išparduoti ir leidinys pakartotas. Pamažu ši knyga prilygo Biblijos ir giesmynų populiarumui, todėl ir Daukantas galėjo su ja susipažinti.

Subačius nustatė, kad Istorijos žemaitiškos švarraštis buvo perrašinėjamas 1831–1834 m. (Subačius 2018, 105–107). Užrašų knygos rodo, kad Daukantas liaudies švietimo reikalais domėjosi nuo 1828 m. ir vėliau. Kadangi vardas Peliūzė greičiausiai paimtas iš Istorijos žemaitiškos („Pelusa“, l. 200; „Peluse“ ir „Peluza“, l. 202v), neatmestina, jog Daukantas beveik tuo pačiu metu, kai rašė istoriją, ėmėsi ir vertimo. Diskusijos spaudoje dėl Girgensohno vertimo pobūdžio Daukantą galėjo paskatinti išbandyti savo jėgas, juolab kad su Campe’ės pedagogika jis buvo pažįstamas iš Vilniaus laikų, o po to įsigijo jo darbų ir savo bibliotekai (Merkys 1991, 133).

Campeʼė savo robinzonados pedagoginę versiją pavadino Robinzonas Jaunesnysis. Manoma, kad pavadinimą galima paaiškinti dvejopai. Žodį „jaunesnysis“ galima interpretuoti žodžio „naujesnis“ reikšme, nes chronologiškai Campe’ės apysakos pirmoji dalis (iki 11-to vakaro) pirmą kartą buvo išspausdinta 1779 m., antroji – 1780 m., o Danieliaus Defoe (1660–1731) romanas buvo išleistas 1719 m. Pavadinimą paaiškina ir turinys. Pagrindinis veikėjas yra jauniausias Robinzonų šeimos sūnus, iš trijų sūnų vienintelis vis dar gyvas, jo vardas Kruzas. Daukantas Robinzonų šeimą pavadina Rubinaičiais, o Kruzui suteikia Peliūzės vardą galbūt todėl, kad kunigaikštis Pelusa / Peluza su kitais dviem kunigaikščiais buvo įtariamas nužudęs Traidenį, o po to pabėgo pas kryžiuočius. Vardų skambesio panašumas – Kruzas ir Peluza – galėjo lemti pasirinkimą. Daukanto Peliūzė, išplaukęs iš Palangos, pirmiausia išlipa Karaliaučiaus uoste, ten, kur kažkada buvo atbėgęs kunigaikštis Pelusa. Kaip Pelusa sukilo prieš Traidenį, taip apysakos protagonistas septyniolikmetis nenorėjo sekti tėvo pėdomis – būti pirkliu, labiau troško kitus kraštus pažinti, kasdien tėvo prašė išleisti jį į platųjį pasaulį. Campeʼė, atsižvelgdamas į šalies industrializacijos poreikius, apysakoje išplėtojo darbo temą, parodydamas veiklą kaip natūralią varomąją jėgą, formuojančią asmenybę. Robinzonas, grįžęs namo, neperėmė savo tėvo maklerio profesijos, bet išreiškė stiprų norą būti staliumi. Daukanto vertimui laiku pasirodžius, skaitytojai ne tik būtų susipažinę su vienu populiariausiu pasaulinės vaikų literatūros pavyzdžiu, bet būtų priversti svarstyti asmenybės pašaukimo temą, kuri Lietuvos patriarchalinio kaimo bendruomenėje paaštrėjo XIX a. pabaigoje. Valančiaus Juzė iš pradžių nesiima žemdirbystės, tampa siuvėju, keliauja po kraštą, bet pabaigoje imasi gaspadorystės. Tad Daukantas, sekdamas originalo tekstu, lietuvių skaitytojui gerokai anksčiau pateikė naujų gyvenimo formų, parodė, kad, be tradicinių kaimo bendruomenių, galimos kitos, susikurtos pagal dvasinius polinkius, mėgstamą veiklą. Valančius, iš arčiau pažindamas krašto žmonių mentalitetą, suprato, kad asmenybės pašaukimo idėja ir jos realizacija konkrečiomis aplinkybėmis yra per ankstyva, todėl, Juzei sumanius vesti, tenka keisti ir gyvenimo būdą – jis įsigyja ūkį ir tampa artojumi. Daukantui pavyko perteikti dramatišką protagonisto tremtį, sėkmingą išsiveržimą iš vienišiaus egzistencijos ir tapimą naujo tipo žmogumi. Daukanto Peliūzė ne tik išmoko išlikti sunkiomis aplinkybėmis, bet įkūrė naują bendruomenę ir tapo jos lyderiu, o grįžęs į tėviškę ėmėsi veiklos pagal pašaukimą.

Dar vienas stimulas Daukantui imtis apysakos vertimo galėjo būti Robinzono Kruzo negyvenamos salos istorija³⁰. Daukantas rašo, kad XVII a., kai ponai liaudį vergė, jie bėgo į Kuršą, kur kunigaikščiai išmintingai tvarkėsi; kunigaikštis Jokūbas iš Ispanijos karaliaus nupirko salą, Tobagu³¹ vadinamą³², kur keliavo naujakuriai. Daukantas čia turi galvoje Karibų jūros salas, kur patenka Campe’ės herojus (Daukantas 1984, 243). Tad nors Daukantas Campe’ės teksto vardažodžius daug kur keitė, bet Karibų salas paliko, nes viena iš jų – Tobagas – kurį laiką (1664–1659 ir 1660–1689) buvo Kuršo kolonija – tai istorikui atrodė reikšmingas faktas, pažymėtas ir lietuvių kultūros istorijoje.

___________________________

¹ Daukanto rankraščio originalas nėra išlikęs. Apie nuorašo datavimo istoriją žr.: Giedrius Subačius, Simono Daukanto Rygos ortografija (1827–1834), Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2018, p. 375–418.

² [Joachim Heinrich Campe], Robinſon der Jüngere. Ein Leſebuch für Kinder von Joachim Heinrich Campe. Mit ſieben Kupfern. Zwölfte rechtmäßige Auflage. Mit Königl. Sächſiſcher Freiheit, Braunschweig: Im Verlage der Schulbuchhandlung, 1816. Mičigano universiteto biblioteka, Specialiųjų rinkinių skyrius: PT1832.C8 R7 1816. Dėkoju Aurelijai Tamošiūnaitei už knygos kopiją.

³ [Simonas Daukantas], Rubĩnatio Peluzęs Giwenĩmas ĩszgólditas ĩsz teutonû kałbos i Źámajtiû pagał 12-io ispaudĩmo Joach. Heinr. Campe. Rankraštis, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto biblioteka (toliau LLTIB): f. 1 – SD 24.

⁴ Simonas Daukantas, „Joachimas Heinrichas Kampė. Rubinaičio Peliūzės gyvenimas“, Vertimai ir sekimai, parengė Birutė Vanagienė, Vilnius: Vaga, 1984, p. 209–459.

⁵ Danguolė Šakavičiūtė, „Tos vėpsonės gražumas! Žiūrėtum ir žiūrėtum… (apie spektaklį šeimai pagal Simoną Daukantą „Rubinaitis Peliūzė, arba Lietuvio išgyvenimo būdas“), Rubinaitis, 2024, Nr. 4 (112), p. 7–9.

⁶ [Albertas Kojalavičius-Vijūkas], Historiae Lituanae pars prior: De rebus Lituanorum ante susceptam Christianam religionem, conjunctionemque Magni Lituaniae Ducatus cum Regno Poloniae, libri novem, auctore p. Alberto Wiiuk Kojalowicz Soc. Jesu s. th.d., Dantisci: Sumptibus Georgii Förster, 1650, p. 184.

⁷ Roma Bončkutė, „Simono Daukanto vertimų ir sekimų rankraščiai“, Lituanistica, 1994, Nr. 4 (20), p. 69.

⁸ Vytautas Merkys, Simonas Daukantas: istorinė apybraiža, antras papildytas leidimas, Vilnius: Vyturys, 1991, p. 131.

⁹ Džiuljeta Maskuliūnienė, XIX a. lietuvių didaktinė proza: adresatas ir tekstas. Mokomoji knyga, Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2005, p. 65–66.

¹⁰ Plg. Jan Assmann, „Kollektives Gedächtnis und kulturelle Identität“, Kultur und Gedächtnis, Hrsg. J. Assmann, T. Hölscher, Frankfurt am Main: Suhrkamp, 1988, p. 9–19.

¹¹ Eglė Klimaitė-Keturakienė, „Vaikiškumo supratimo variantai XIX a. lietuvių literatūroje“, Acta humanitarica universitatis Saulensis, 2007, t. 5, p. 31–32.

¹² Žr. Silke Köstler-Holste, Natürliches Sprechen im belehrenden Schreiben. J. H. Campes „Robinson der Jüngere (1779/80), (Reihe Germanistische Linguistik, Nr. 247), Herausgegeben von Armin Burkhardt, Angelika Linke und Sigurd Wichter, Tübingen: Max Niemeyer Verlag, 2004, p. 64–72.

¹³ Aurelija Tamošiūnaitė, „Simono Daukanto Rubinaitis Peliūzė: vertimas ir adaptavimas“, Archivum Lithuanicum 9, 2007, p. 249–274.

¹⁴ [Simonas Daukantas], Išrašai iš knįgų apie etnografje ir istorje in quoro 28. Rankraštis, autografas, LLTIB: f. 1 – SD 24, f. 1 – SD 40. Toliau IKEI.

¹⁵ Jahresverhandlungen der kurländischen Gesellschaft für Literatur und Kunst, Bd. 2, Mitau: Gedruckt bey Johann Friedrich Steffanhagen und Sohn, 1822. Toliau Jahresverhandlungen 2.

¹⁶ François Gabriel von Bray, Essai critique sur l’histoire de la Livonie: suivi d’un tableau de l’état actuel de cette province, Bd. 1, Dorpat: Schünmann, 1817.

¹⁷ Kuldygos rajono superintendentas, mokyklų inspektorius Ulrichas Ernstas Zimmermannas (1772–1820) 1812 m. Kuršo sostinėje Jelgavoje (Mitau) išleido pirmąją latvių literatūros bibliografiją Versuch einer Geschichte der lettischer Literatur (Latvijos literatūros istorijos bandymas): Liivi Aarma, „The Beginning of the Registration of Estonian Books in Printed Works as Compared with that of the Other Nations of the Baltic Sea“, Knygotyra, 2002, Nr. 39, p. 26.

¹⁸ Simonas Daukantas, Marguminai. Rankraštis, autografas, LLTIB: f. 1, b. SD 27. Toliau Ma.

¹⁹ Jahresverhandlungen der kurländischen Gesellschaft für Literatur und Kunst, Erster Band, Mit 3 Kupfertafeln. Mitau: Gedruckt bey Johann Friedrich Steffenhagen und Sohn, 1819. Toliau Jahresverhandlungen 1.

²⁰ Jonas Spudulis, „Isz Kauno man raszo […]. Gailutis“, Auszra, 1884, Nr. 1–3, p. 98.

²¹ Domas Kaunas, Bibliotheca Georgii Comitis de Plater. Jurgio Platerio biblioteka – Lietuvos knygos kultūros ir mokslo paminklas, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2012, p. 94.

²² [Karl Friedrich Watson], „Plan über die Art und Weise, wie die Gesellschaft auf die Kultivirung des lettischen Landvolkes einwirken können, vorgelesen am 8ten August 1817 von dem Pastor Watson zu Lesten“, Jahresverhandlungen 1, p. 45–52.

²³ [Karl Gottlob Sonntag], „Überreste und Vorbereitungen eines günstigeren Zustandes der Letten in Livland von 1200 bis 1636. Vom livländischen Generalsuperintendenten Dr. Th. K. G. Sonntag. (Gelesen in der öffentlichen Stzung am 16sten Junius 1817.)“, Jahresverhandlungen 1, p. 305–314.

²⁴ [Heinrich Christoph Liebau], „Einiges über Nachbildungen und Übersetzungen griechischer und römischer Dichter. Vom Professor, Dr. H. Chr. Liebau. (Gelesen in der Sitzung am 7ten November 1817.), p. 293–305.

²⁵ [Christoph Reinhold Girgensohn], Robinſons Kruhſinſch. Stahſtu-grahmata, behrneem Wahʒeeſchu wallodâ ſarakſtita no Jekkuma Jndrika Kampe, pehʒ daudſ ʒittâs wallodâs un nu arr Latweeſch-behrneem, kas mahk laſſiht, wiņņu wallodâ pahrtulkota, no C. R. Girgenſohn […], Jelgawâ: pee Jahna Wridikka Steffenbagen un dehla, 1824.

²⁶ Pauls Daija, „Jaunpiebalgas mācītāja Kristofa Reinholda Girgensona rokraksti un grāmatas“, Zinātniskie raksti, t. 10 (XXX): Latvijas kultūras vēstures aspekti avotu krātuvēs, Rīga, 2022, p. 34–35.

²⁷ Elmārs Barkāns, „Grāmata zelta vērtē: “Robinsons Krūzo” par mēnešalgu. Cik maksāja grāmata latviešu valodā pirms 200 gadiem“, Jauns.lv, 2025, balandžio 26, interneto prieiga: https:// jauns.lv/raksts/zinas/650654-gramata-zelta-verte-robinsonskruzo- par-menesalgu-cik-maksaja-gramata-latviesu-valodapirms- 200-gadiem-foto (žiūrėta 2026-02-23).

²⁸ [Garlieb Merkel], Die Vorzeit Lieflands. Ein Denkmahl des Pfaffen- und Rittergeistes, Bd. 1, Berlin: Voss, 1798.

²⁹ [Garlieb Merkel], „Mancherlei“, Zuschauer, 1825, Nr. 2657, gegužės 1 d., p. 204, interneto prieiga: https://periodika.lndb. lv/periodika2-viewer/#panel:pp|issue:1106757|page:4 (žiūrėta 2026-01-15).

³⁰ J[ean Chrétien Joseph] Kleyntjens, „De koerlandse kolonisatiepogingen op Tobago“, West-Indische Gids, 1949, Vol. 30, p. 197–216; Oleg Yevstratyev, „Chronological Dating of the Duchy of Courland’s Colonial Policy“, Latvijas Vēstures Institūta Žurnāls, 2008, Nr. 3, p. 34–72.

³¹ Daukantas nurodo Guadelupó, bet Birutė Vanagienė patikslino. 32 Simonas Daukantas, „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“, in Raštai , t. 1, tekstą paruošė Birutė Vanagienė, sudarė, įvadą ir paaiškinimus parašė Vytautas Merkys, Vilnius: Vaga, 1976, p. 644.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2026 Nr. 1 (117)