Lyg būtų vienas kitam sutverti (Motiejaus Valančiaus 225-osioms gimimo metinėms)
2026-ieji paskelbti vyskupo Motiejaus Valančiaus metais skatinant visuomenę prisiminti šio iškilaus Lietuvos švietėjo, rašytojo, istoriko, blaivybės sąjūdžio pradininko indėlį į Lietuvos kultūros ir visuomenės gyvenimą. Tarp daugybės jo nuopelnų minėtina ir pirmoji 1868 m. Tilžėje išleista iliustruota septyniolikos apsakymų knyga vaikams Vaikų knygelė, kurios iliustruotojas, sukūręs šį didaktinį leidinį, mokantį vaikus moralinių dorybių, nežinomas. Mums nežinomo dailininko litografijos technika kruopščiai atliktos ir akvarele paspalvintos iliustracijos puikiai atitiko realistinį rašytojo pasakojimo stilių, atskleidė ne tik būdingą ano laikmečio gamtovaizdį, bet ir paryškino apsakymuose (pats Valančius juos vadino pasakomis) vykstantį veiksmą, parodė kaimo vaikų kasdienybę. Iki 1928 m. įvairiai pertvarkyta Vaikų knygelė buvo leista dar penkis kartus, tiesa, ne visos knygelės buvo iliustruotos. Iš iliustruotųjų minėtina 1928 m. „Sakalo“ bendrovės išleista knyga su tuo metu itin populiaraus tapytojo, scenografo, knygų grafiko Kazio Šimonio (1887–1978) piešiniais. Penkios spalvotos ir keliolika nespalvotų iliustracijų bei vinječių sudarė gana eklektišką knygos įspūdį. Kai kurie piešiniai turėjo teigiamų veikėjų idealizacijos požymių, dalis iliustracijų – art deco stiliaus pėdsakų. Praėjus beveik penkioms dešimtims metų, 1976-aisiais, knygą, pavadintą jau kitaip – Mikė melagėlis, iliustravo Edmundas Žiauberis (1932–1985), suteikęs vaizdams apibendrintą, kiek šiurkštoką charakterį, kurį lėmė iliustracijoms pritaikyta linoraižinių technika. Spalva čia buvo panaudota ne tam, kad charakterizuotų veikėjus ir daiktus, bet išimtinai dekoratyviniais tikslais.
Praėjus keliems dešimtmečiams susipažinti su istorinę vertę turinčiu Valančiaus kūriniu vaikams buvo pasiūlyta dar kelis sykius. 1991 m. „Vyturio“ leidyklos „Vyturiuko“ serijoje išleistą Mikę melagėlį iliustravo Audrius Puipa (1960–1997), 1996 m. „Spindulys“ šią knygą, iliustruotą Juozo Kvietinsko, pasiūlė kaip populiariosios kultūros vaizdiniams artimą paveikslėlių knygą, o 2018 m. Mikė melagėlis „Dajalitos“ pastangomis buvo išleistas su spalvingomis Alfredos Steponavičienės iliustracijomis. Tarp jų Audriaus Puipos iliustruotoji knyga, be jokios abejonės, yra išskirtinė. Jos išskirtinumą pagrindžia ne vienas argumentas.
Valančiaus kalba ne tik šiandieniniam vaikui, bet ir daugeliui suaugusiųjų yra sunkiai įkandama nepaisant net ir to, kad leidėjai aprūpino knygelę trisdešimt penkių jau nebevartojamų žodžių žodynėliu, o turinį susiaurino iki dviejų apsakymėlių. Net ir labai įsijautęs skaitytojas negali sekti pasakojimo be nuolatinių žvilgčiojimų žodynėlin. Nors pats Valančius prakalboje skelbė, kad „vaikai skaitydami nesiilgės“ (kad skaitymas neprailgs, kad jie nenuobodžiaus), rašytojas turėjo galvoje devyniolikto šimtmečio vidurio Lietuvos skaitytojus. Tie skaitytojai – „vaikai, elementorių perėję“, gyvenę spaudos draudimo metais ir nė iš tolo nematę nei iliustruotos knygos, nei skaitę jiems skirto grožinės literatūros kūrinio gimtąja kalba. Pats būdamas dvasininkas, siekęs augančiai kartai įskiepyti paklusnumo, drausmingumo, atjautos ir kitas moralines vertybes, Valančius apsakymuose aprašė labai nesudėtingas, glaustas, greitai kulminaciją pasiekiančias situacijas, kurios leidžia toms vertybėms atsiskleisti kaip teisingoms. Taigi ir reikalingoms saugiam, doram vaiko gyvenimui. Tačiau šiandien vaikai, kurių laisvalaikį užpildo ne tik jiems skirti nuotaikų ir veiksmo kaitos kupini filmai, spektakliai, spalvinimo, užduočių knygelės, prozos, poezijos kūriniai, žaidimų kambariai su siužeto kūrimo pasiūla, Valančiaus kūrinyje greičiausiai pasigenda greitesnio įvykių tempo, ryškesnių įvykių ar patrauklesnės intrigos. Ir kaip tik čia į pagalbą ateina Audriaus Puipos ranka nupieštos ir akvarele nuspalvintos iliustracijos.
Nepaisant to, kad akvarelės techniką dažnai asocijuojame su liejimu, šioje knygoje, kaip ir savarankiškuose dailininko grafikos lakštuose, akvarele piešinys būtent spalvinamas – taip išgaunamas panašumas į seną, kiek pablukusią nuotrauką, o ne į dailininko sukurtą piešinį. Ne vienas Audriaus Puipos kūrybą analizavęs dailėtyrininkas jo vaizdavimo būdą lygino su literatūra, pastebėjo naratyvinį jo darbų pobūdį, o patį Audrių vadino pasakotoju. Mikės melagėlio atveju Puipą vadinčiau pasakotoju, atveriančiu jauniesiems skaitytojams duris į jau nebepasiekiamą, dingusį praeities pasaulį. Tai nėra tik vaizdingas palyginimas. Knygos viršelyje nupiešta rąstinio kluono siena su pravertomis durimis, kurių prieangyje vaizduojama linksmo, į staktą atsirėmusio Mikės figūrėlė, tarytum kviečia skaitytoją užeiti į namus ir pasisukioti jo gyvenime. Už visu ūgiu tarpduryje įkomponuotos figūrėlės yra tamsa, todėl Mikės siluetas matomas visu ryškumu, taigi nekyla abejonių, kad jis – svarbiausias knygos herojus, kviečiantis skaitytoją paklajoti po savąjį pasaulį. Iliustruodamas knygą, joje vaizduojamą aplinką, Puipa atidžiai išstudijavo Lietuvos etnografijos albumuose esančią medžiagą. Virtuoziškas Puipos piešinio taiklumas ir tikslumas, detalių gausa, aišku, negalėjo gimti tokiu greičiu, kaip gimsta, tarkim, eskizai ar lengva ranka piešiami etiudai. Akivaizdu, kad realistinis iliustracijos kūrimo būdas pareikalavo iš dailininko daug laiko – iliustracijoms sukurti prireikė kone metų. Kita vertus, paties dailininko gyvenimo patirtis leido jam savo kailiu pajusti paprastą kaimo gyvenimą ir artimai pažinti kaimo žmones, su kuriais jis mielai bičiuliavosi, svečiuodavosi pas juos ir ne tik stebėjo, bet ir klausėsi pačių įvairiausių jų gyvenimo pritikimų. Ne vienus metus Puipa gyveno Ukmergės rajone esančiame Šešuolių kaime. Į jį 1985 m. Valstybiniame dailės institute (dab. Vilniaus dailės akademija) studijas baigęs Audrius išvažiavo dirbti aštuonmetės mokyklos dailės mokytoju tam, kad išvengtų tarnybos sovietinėje armijoje. Buvimas vaikų apsuptyje buvo Audriaus kasdienybė, kurioje piešimo mokymas anaiptol nebuvo vienintelė dailininko veikla. Be nesuskaičiuojamų ūkio darbų, kuriuos, siekdamas pagerinti mokymosi sąlygas, dailininkas mielai atlikdavo, jis net mokė mergaites siūti ir siuvinėti. Kaip ir Valančius, globojęs vaikus ir rūpinęsis jų švietimu bei auklėjimu, Puipa taip pat jiems buvo itin dėmesingas. Galbūt siekdamas parodyti savo prielankumą ir artumą vyskupo požiūriui į vaikus, o gal ir laikydamasis klasikinių knygos iliustravimo taisyklių, tituliniame jos lape Puipa įkomponavo Valančiaus atvaizdą, savitai atskleidžiantį vyskupo knygos tikslus. Sutana vilkintis vyskupas, ant kurio krūtinės kabo gerai matomas kryžius, čia sėdi prie knygomis apkrauto stalo ir atremta į stalą ranka tarytum pamokslaudamas ar mokydamas mojuoja į viršų iškeltu smiliumi.
Gyvendamas Šešuoliuose ir bendraudamas su kaimynais, Puipa nuolat juos piešė, kuo atidžiausiai perteikdamas visas stebimas kaimynų buities detales. Ir savarankiškų lakštinės grafikos, ir akvarelių ar iliustracijų veikėjus dailininkas piešė iš natūros, todėl jo kūrinių realizmas pripildytas jautrių psichologinių niuansų, kuriems Puipa buvo dėmesingas ir kuriuos jis kone fotografiškai perteikė vaizduojamų žmonių judesiais, gestais, mimika. Tiesa, Mikės prototipu tapo ne kaimo, o miesto berniukas, tačiau jo paveikslo įtaigai tai neturi jokios reikšmės. Svarbiau tai, kad tikslus veidų išraiškų ir nupiešto atliekamo veiksmo, pozos sąryšis mažajam knygos skaitytojui tampa gerai atpažįstamas, nes taip juda ir taip mimikuoja jis pats. Psichologų atlikti tyrimai atskleidė, kad užmegzdami santykius su bandraamžiais vaikai pirmiausia išgyvena, patiria jų panašumą į save, ir tas atsispindėjimas kitame vaikui yra labai smagus. Savo atspindžio atradimas kitame sukelia malonių emocijų, žadina norą įsitraukti į bendrystę. Trumpučiame „Mikės melagėlio“ apsakyme, esančiame to paties pavadinimo knygutėje, šis įtraukusis Mikė nupieštas net septynis kartus: stovintis, tupintis, profiliu, iš nugaros, bėgantis, mojuojantis rankomis ir verkiantis. Kitaip sakant, besielgiantis visiškai taip, kaip ir knygą rankoje laikantis šiuolaikinis vaikas, kuris iliustracijose, kaip ir tikrame gyvenime, nepaliauja ieškoti panašumo į save. Vaizdinio pasakojimo dinamikai, lemiančiai skaitytojo dėmesį, daug įtakos daro ir tai, kad šio apsakymo, kaip ir apsakymo „Neklausantys vaikai“, iliustracijose nuolat keičiami vaizdo planai: Mikė ir kiti veikėjai rodomi tai iš arti, tai iš toli, taip neleidžiant žvilgsniui atbukti. Kaip ir kiti knygą iliustravę dailininkai, Puipa knygos iliustracijose nupiešė ir sodrią liaudišką aplinką, kurioje vaikai veikia. Be tipinių Lietuvos kraštovaizdžio atributų – pavienių ir į bendrą masyvą lajomis susiliejančių medžių grupių, klonių, tolumoje vos įžvelgiamų meniišsibarsčiusių dvišlaičių namų stogų, nelygiai sukaltų tvorų, čia yra net dvibokštė Skirsnemunės bažnyčia. Jos siluetas matomas kitoje ežero, į kurį susiruošė išplaukti Barčienės vaikai, pusėje.
Sodybų kiemuose, panoramiškame peizaže, regis, virte verda gyvenimas: kudakuoja vištos, loja šunys, ganosi uodegomis muses baidančios karvės, tinginiauja katinai, į kuriuos vaikams niekada nenusibosta žiūrėti. Juolab kad vaikų taip mėgstamos katės ir šunys piešiniuose perteikti itin charakteringomis pozomis, tik ketinamo veiksmo užmojyje arba net tokiais rakursais, kuriuos nupiešti tikrai ne kiekvienas dailininkas imtųsi. Ant tvoros tupinti višta, regis, tuoj purptelės žemyn, šuoliuojantis šuniukas tuoj palies žemę kojomis, o pypkes traukiančius vaikus pastebėjęs gulintis katinas pakils ir leisis į kojas. Nepasakysiu naujienos, kad ankstyvojo mokyklinio amžiaus vaikai į gyvūnus reaguoja itin smalsiai, atidžiai tyrinėja gyvūnų išvaizdą, bando suprasti ir numatyti jų elgseną. Tokį vaiko smalsumą Puipos piešiniai patenkina su kaupu. Galima numanyti, kad šį kone dokumentinį iliustracijų tikslumą, nestokojantį subtilių nuotaikų niuansų, paskatino ir dailininko gyvųjų paveikslų kūrimo praktika. Jiems, kaip ir kinui, kurio pomėgį dailininkui įkvėpė jo brolis režisierius Algimantas Puipa, reikėjo ir atitinkamų lokacijų, ir kostiumų, ir tikrų personažų, ir fotografo. Bendradarbiaudamas su fotografu Gintautu Trimaku, Audrius, matyt, juto fotografijos ir realistinės dailės leksikos artumą. Žvelgiant į knygos iliustracijas susidaro įspūdis, kad aplinka nelyginant kine tiesiog skleidžia pašnekesių, bilstelėjimų, čiūžinėjimo ir kitus įvairiausius kasdienybės garsus, kylančius iš visokiais daiktais, daikčiukais ir rakandais pripildytų iliustracijų pakampių. Net jeigu tų smulkmenų kai kuriose iliustracijose ir nėra, jos atrodo tarytum būtų sudarytos iš mažų detalyčių, kokias paprastai regi mūsų akys, žiūrėdamos į realų daiktą. Pavyzdžiui, piešdamas jau minėtus du neklaužadas Jono sūnus, sumaniusius parūkyti pypkę daržinėje, dailininkas juos įkurdino ant šieno, užimančio didžiąją dalį iliustracijos, įkomponuotos knygos atvarte. Tačiau šienas čia – ne vien gelsvas ant jo įsitaisiusių mažųjų pypkininkų fonas, bet tiesiog didžiulė įvairiakrypčių banguojančių šiaudų masė, kuri regisi ir minkšta, ir švelni. Taigi net ir detalėmis nepasižymintys plotai tampa kaip gyvi: Puipa kruopščiai nupiešė rąstinių pastatų sienų faktūrą, žalias pievas su smėlio ir smilgų kuokšteliais, audinių, iš kurių pasiūti veikėjų drabužiai, raštus ir tekstūrą, paryškinančius veikėjų charakterius, jų vidinius nusiteikimus. Įdomu tai, kad tik keliose iliustracijose vaizduojamas dangus. Vos matomi balti debesėliai nupiešti atvartą užimančioje iliustracijoje, kurioje Mikė į pagalbą kviečia artojus, ir toje, kurioje degančios daržinės liepsnos virsta juodais dūmais, kamuoliais kylančiais į viršų. Nors gamtovaizdis dailininko iliustracijose neabejotinai svarbus, jo nuotaika kuriama ne per empirinio apčiuopiamumo neturintį orą ir dangų, bet tik per paties gamtovaizdžio detales ir jame veikiančius žmones ir gyvūnus. Toji atmosfera kupina visai Puipos kūrybai būdingo švelnaus sarkazmo ir žaismingumo, derančio su didaktiniu, bet ir kiek komišku pasakojimu apie Mikę melagėlį ir neklusnius vaikus. Prie ryškių veikėjų išraiškų ir judesių žvilgsnis yra taip prikaustomas, kad nejučia pradeda tyrinėti ir tą aplinką, kuri šiandieniam vaikui turi nemenką pažintinę vertę. Vargu ar šiuolaikinis vaikas gali kur nors, specialiai to nesiekdamas, pamatyti arklą, į vežimus pakinkytus arklius, jų kamanas, tautinius drabužius vilkinčias moteris, vyžomis apautas kojas, savadarbę Mikės rankose laikomą laidynę, medinius vėjo malūnus. Apie praėjusį laiką iliustracijose byloja ne tik vaizdai, bet ir jų koloritas, suteikiantis leidiniui senos, nors ir gražiai išsaugotos, knygos įspūdį. Joje dominuojančios šiltos, ochriniais atspalviais vibruojančios žemės spalvos regisi tarytum išblukintos laiko. Drauge jos formuoja ir malonią, jaukią pasakų nuotaiką, leidžiančią išsyk suprasti, kad iliustracijose kalbama ne apie prabangų, o apie paprastų žmonių gyvenimą. Kiekvieno iš mūsų emocinis atsakas į spalvas yra individualus, tačiau egzistuoja ir bendri spalvų poveikio dėsniai. Rusvi tonai, kurie asocijuojasi su žeme, duona ir šiltais namais, kuria ne tik žmogaus akiai saugią ir ramią atmosferą, bet ir skatina joje užsibūti. Ne veltui tuo naudojasi rinkodaros specialistai, tikėdamiesi, kad žemės tonų, natūralių medžiagų pripildytuose restoranuose lankytojai pabus ilgiau ir užsisakys daugiau patiekalų.
Vis dėlto Puipos iliustracijų įtaigos pagrindą sudaro ne švelnus spalvynas, o piešinys, kurio jis išmoko ne tik atidžiai studijuodamas natūrą ir daug piešdamas – stiprius piešimo pagrindus jis gavo iš savo gerų mokytojų. Pirmasis mokytojas, Puipai gilinantis į menus dar Vilniaus dailės mokykloje (dab. Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykla), buvo neprilygstamas piešinio meistras Petras Repšys, vėliau, jau mokantis institute, piešinio sampratą ir įgūdžius praturtino Algimantas Švėgžda, Rimtautas Vincentas Gibavičius (1935–1993).
Puipos piešinys knygos iliustracijose įgalino kone juvelyrišku tikslumu pasižyminčių kaimo gyvenimo scenų atkūrimą. Sakydama „atkūrimą“ lyg ir sumenkinu Puipos kūrybinio talento mastą. Čia remiuosi paties Puipos savųjų iliustracijų vertinimu: jis teigė iliustracijose nieko nesukūręs, nepridėjęs nieko iš savo vaizduotės, o tik nupiešęs tai, ko reikalauja tekstas ir istorinis jo sukūrimo kontekstas. Suprantama, kad tai tėra tik paties dailininko požiūris, kadangi Valančius apsakymuose neaprašė nei gamtovaizdžio, nei Puipos iliustracijose esančių daiktų, nei gyvūnų. Savo pasakojimuose Valančius gyvūnus mini tik tam, kad per jų ir žmogaus santykį perteiktų deramo elgesio su jais pavyzdžius. Juk ir apsakymų veikėjai – Mikė, jo sutiktas raitelis, Barčienės kaimynas, išmintingasis Malonė ar susiruošę po netvirtą upės ledą pačiuožinėti vaikai – apsakymuose nėra aprašyti taip, kad įsimenamiems, tikroviškiems jų paveikslams, jų išvaizdai sukurti neprireiktų dailininko piešimo patirties ir kūrybinės vaizduotės. Ir tai yra ypač nuostabu. Paskutiniajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Lietuvą jau buvo pasiekę nauji vakarietiški meno pavyzdžiai, daug menininkų buvo tapę modernios iliustracijos vėliavnešiais. Sapniškos, siurrealistinės metaforines reikšmes įkūnijančios Stasio Eidrigevičiaus iliustracijos, simboliškos, rafinuota folklorinių motyvų traktuote pasižyminčios Leonardo Gutausko iliustracijos, savita stilistika paženklinti dar septintajame dešimtmetyje pasirodę Albinos Makūnaitės, Birutės Žilytės ir Algirdo Steponavičiaus bei kitų dailininkų kūriniai vaikų knygoms tuo metu buvo ne tik įdomūs, meniški ir patrauklūs, bet drauge simbolizavo ir išsivadavimą iš visam Lietuvos menui primestų sovietmečio normų. Realizmas, pirmaisiais metais po Nepriklausomybės atgavimo kaip niekada tvirtai asocijavęsis su socialistiniu, buvo bene mažiausiai vertinamas raiškos būdas, jau nekalbant apie dar mažiau dailėje vertinamą literatūriškumą, persmelkusį ir aptartas Puipos iliustracijas, ir jo akvareles, ir lakštinės grafikos darbus. Tas pats pasakytina ir apie akvarelę, kuria naudojosi Puipa, kurdamas iliustracijas ir savarankiškus grafikos kūrinius. Akvarelė tuo metu buvo traktuojama tik kaip mėgėjams būdinga technika. Tačiau Puipa šią konfrontaciją su stipriai įsibėgėjančiomis naujomis meno tendencijomis atlaikė, liko ištikimas realistiniam, liaudiškam Valančiaus pasakojimo stiliui ir, aišku, sau pačiam. Be jau išvardytų ypatumų, šis Valančiaus knygos leidimas vertingas tuo, kad knygos tekstas ir iliustracijos atrodo vienas kitam sutverti, jie įkūnija tą unikalią literatūros ir vaizdo vienybę, kuri yra didžiausia visų knygos iliustruotojų siekiamybė. Esu tikra, kad Valančius Puipos iliustracijomis būtų patenkintas.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2026 Nr. 1 (117)
